Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įvertinęs tai, kad minėtos nuostatos yra suformuluotos imperatyviai, pareiškėjas prieina prie išvados, kad vystytojas/investuotojas, norėdamas statyti naują statinį kvartale (Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema), kuriam taikoma Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostata, neturi galimybės pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo įvykdyti ginčijamose nuostatose nurodytas sąlygas. O tai reiškia, kad ginčijamomis Bendrojo plano nuostatomis yra ribojama vystytojo/investuotojo teisė vykdyti naują statybą, todėl toks ribojimas turi būti pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ), Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) nuostatas Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad asmenys, siekiantys vykdyti statybos darbus, turi prisidėti prie savivaldybės infrastruktūros plėtros tik SIPĮ nustatytais atvejais ir sąlygomis. Jokių kitų privalomų atvejų, sąlygų dėl prisidėjimo prie viešosios (savivaldybės) infrastruktūros plėtros įstatymai nenustato.

Pažymi, kad pagal SIPĮ nuostatas, savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus iniciatyva, o jo patirtos išlaidos kompensuojamos SIPĮ ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu ginčijamos Bendrojo plano nuostatos neleidžia investuotojui rinktis, ar jis tik sumokės savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką (SIPĮ 2 straipsnio 7 dalis), ar pats inicijuos ir vykdys savivaldybės infrastruktūros plėtrą. Be to, nei ginčijamose Bendrojo plano nuostatose, nei kituose Bendrojo plano sprendiniuose nėra nustatyta, kad investuotojui yra kompensuojamos patirtos infrastruktūros plėtros išlaidos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamose Bendrojo plano nuostatose nustatyta investuotojo pareiga nėra grindžiama SIPĮ nuostatomis, nes neatitinka savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties esminių elementų: savanoriško sutarties inicijavimo, patirtų išlaidų kompensavimo.

Pažymi, jog tai, kad ginčijamos Bendrojo plano nuostatos nustato naują, nei SIPĮ, nei kituose įstatymuose nenustatytą investuotojo pareigą finansuoti savivaldybės infrastruktūros plėtrą, įrodo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo (toliau – Atleidimo nuo įmokos aprašas) 11 punkte vartojamos sąvokos „mokestis/investicija“: tuo atveju, kai statytojui yra taikomas Vilniaus bendrojo plano projekto Reglamente Nr. 7 numatytas mokestis/investicija, tokiu atveju infrastruktūros plėtros įmoka yra nemokama, t. y., pats atsakovas Atleidimo nuo įmokos apraše nurodo, kad Bendrojo plano Reglamente Nr. 7 yra numatytas mokestis/investicija, kuris akivaizdu, kad nėra prilyginamas infrastruktūros plėtros įmokai, nes, mokant „mokestį/investiciją“, „infrastruktūros plėtros įmoka netaikoma“.

Nurodo, kad sistemiškai aiškindamas SIPĮ 15 straipsnio nuostatas, Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas savivaldybės tarybos teisę nustatyti ir kitus nei SIPĮ numatytus atvejus, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, ir tuo pačiu imperatyviai nurodydamas, kad savivaldybės tarybai nustačius papildomus atleidimo nuo įmokos atvejus savivaldybės infrastruktūra pastatoma ir (ar) įrengiama savivaldybės biudžeto lėšomis, siekė užkirsti kelią bet kokiems kitiems, įstatymuose nenumatytiems, savivaldybės institucijų be teisinio pagrindo nustatytiems, prisidėjimo prie infrastruktūros plėtros būdams („paramos sutartims“, „mokesčiams“ ir pan.) bei užtikrinti, kad savivaldybės infrastruktūros plėtra būtų įgyvendinama tik SIPĮ nustatytais atvejais ir būdais.

Tuo tarpu sistemiškai aiškinant Atleidimo nuo įmokos aprašo 11 punkto ir Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostatą, akivaizdu, kad investuotoją atleidus nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo, savivaldybės infrastruktūra statoma ne savivaldybės biudžeto lėšomis, kaip tai nustatyta SIPĮ 15 straipsnio 4 dalyje, o investuotojo/statytojo lėšomis. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamose Bendrojo plano nuostatose nustatyta savarankiška (nauja), ne iš SIPĮ nuostatų kylanti, vystytojo/investuotojo pareiga prisidėti prie viešosios infrastruktūros plėtros.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į tai, kad, savivaldybės infrastruktūros plėtros sąlygos yra nustatytos SIPĮ, nei Bendrojo plano priėmimo metu, nei šiuo metu galiojančiuose įstatymuose nebuvo/nėra įtvirtintų papildomų ribojimų, nei nustatyta SIPĮ (argumentai, kad ginčijamas reglamentavimas negali būti laikomas įgyvendinančiu SIPĮ nuostatas pateiktas aukščiau), statyti naujus statinius, jei savo lėšomis neplėtoji ar nerekonstruoji viešosios infrastruktūros, t. y., nenustatyta statytojo (investuotojo/vystytojo), siekiančio statyti naujus statinius, pareiga plėtoti savivaldybės infrastruktūrą savo lėšomis, viešojo administravimo subjektams leidžiama, tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, asmenų teises ir pareigas galima nustatyti/riboti tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu,

Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad savivaldybės taryba negalėjo nustatyti daugiau ribojimų – papildomų mokesčių/finansinių pareigų statytojams/vystytojams/ investuotojams, siekiantiems statyti naujus statinius, nei nustatyta įstatymuose.

Taigi, nors savivaldybės taryba ginčijamas Bendrojo plano nuostatas priėmė vykdydama savarankišką teritorijų planavimo funkciją, ji taip pat turėjo paisyti priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Tačiau šiuo atveju, savivaldybės taryba viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, nepaisė teisėtumo, įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų ir nustatė tokį reguliavimą, kuris nėra nustatytas/pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, Taryba poįstatyminiame akte nustatė naują bendrojo pobūdžio teisės normą – t. y., įtvirtino savarankiškus asmenų veiklos ribojimo pagrindus, kurie neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto.

Dėl pastatų aukštų skaičiaus sąvokos pareiškėjas pažymi, kad Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje nurodyta: „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius – reglamentas, nurodantis didžiausią leistiną pastatų aukštų skaičių. Skaičiuojamas įskaitant cokolinius, mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (toliau – STR) 5 priedo lentelėje nustatyti statinio projekte nurodomi bendrieji statinio rodikliai, kurie apskaičiuojami vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis (toliau – Kadastro taisyklės), kurias tvirtina Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras (STR 5 priedo V skyriaus 8 punktas). Vienas iš bendrųjų statinio rodiklių – aukštų skaičius. Taigi, rengiant statinio projektą turi būti vadovaujamasi ir Bendruoju planu, ir aukštesnės galios teisės aktais – STR bei Kadastro duomenų taisyklėmis. Todėl itin svarbu, kad šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos tarpusavyje derėtų, būtų suprantamos ir aiškinamos vienodai.

Kadastro taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 98.8 papunktyje nurodyta, kad kadastro duomenys – pastato aukštų skaičius – pagal antžeminių aukštų kiekį, neskaitant požeminių aukštų, pastogės patalpų, antstatų. Taigi, Kadastro taisyklėse aiškiai nurodyta, kad pastato aukštų skaičius nustatomas pagal antžeminių aukštų kiekį ir, kad požeminiai aukštai, pastogės patalpos, antstatai nėra įskaičiuojami į pastato aukštų skaičių. Tuo tarpu Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje, pažeidžiant (pakeičiant aukštesnės galios teisės aktuose nustatytą reguliavimą) aukščiau minėtų teisės aktų nuostatas, nurodyta, kad didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius skaičiuojamas įskaitant ir mansardinius aukštus, antstatus, bei antresoles.

Kadangi Kadastro taisyklėse expressis verbis nurodyta, kad antstatai nėra įtraukiami į pastato aukštų skaičių, todėl Vyriausybės atstovo manymu, minėta Bendrojo plano nuostata, kuri nustato, kad antstatai yra skaičiuojami nustatant pastato aukštų skaičių, yra pakeičiamas Kadastro taisyklėse nustatytas reguliavimas ir taip pažeidžiamas teisėtumo bei tuo pačiu ir teisinio aiškumo, sistemiškumo principai.

Taip pat Vyriausybės atstovo teigimu, į pastato aukštų skaičių nepagrįstai įskaičiuojamos ir antresolės, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.4 papunkčiu, antresolė net nėra laikoma savarankišku pastato aukštu, o yra viršutinėje pastato aukšto (patalpos) dalyje įrengtas uždaras arba pusiau uždaras (atitvertas iš vienos ar kelių pusių) pusaukštis.

Kadastro taisyklėse nėra pateiktas mansardos apibrėžimas, tačiau sistemiškai vertinant Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banke pateiktą mansardos apibrėžimą – „gyvenamoji patalpa su langais pastogėje“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-07-01 įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 7.1 papunktyje pateiktą mansardos sąvoką – pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis <...>, akivaizdu, kad mansarda yra pastogės dalis (patalpa), kuri, vadovaujantis Kadastro taisyklių 98.8 papunkčiu, nėra įskaitoma į aukštų skaičių. Todėl darytina išvada, kad Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipos nuostata, nustatanti, kad mansardiniai aukštai yra skaičiuojami nustatant pastato aukštų skaičių, pažeidžia teisėtumo ir teisinio aiškumo, sistemiškumo principus.

Taigi, Vyriausybės atstovo teigimu, akivaizdu, kad Kadastro taisyklėse ir Bendrajame plane yra skirtingai apibrėžiama, kaip yra nustatomas (skaičiuojamas) pastato aukštų skaičius, t. y. pažeidžiant teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus, nustatyta kitokia pastato aukštų skaičiaus nustatymo tvarka, nei nustatyta aukštesnės galios teisės akte – Kadastro taisyklėse, numatant, kad į pastato aukštų skaičių įskaitomi mansardiniai aukštai, antstatai, antresolės. Tuo tarpu projektuojant statinį privaloma vadovautis tiek Bendruoju planu, tiek statybos techniniais reglamentais, tiek Kadastro taisyklėmis, todėl kyla didelis teisinis neaiškumas, kaip projektuojant statinį turi būti nustatomas vienas iš bendrųjų statinio rodiklių – pastato aukštų skaičius.

Apibendrindamas tai kas išdėstyta, Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinam teisėtumo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintiems teisinio aiškumo bei sistemiškumo principams.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimo argumentais prašė administracinę bylą pagal pareiškėjo pareiškimą nutraukti, arba pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrasis planas yra kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kuris buvo rengiamas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu bei kitų teisės aktų reikalavimais ir 2016 m. gegužės - birželio mėnesiais išduotomis planavimo sąlygomis, kurios atitinkamai apibrėžia taikytinų TPĮ redakcijų nuostatas ir keliamus reikalavimus Bendrajam planui. Pagal TPĮ 2 straipsnio 27 ir 28 dalis teritorijų planavimo dokumentai - kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai, o teritorijų planavimo dokumento sprendinys – grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, kas iš esmės suponuotų, jog Bendrais planas ir jo sprendiniai turėtų būti vertinami sistemiškai, jį suprantant kaip vientisą dokumentą. Sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Bendrasis planas, buvo priimtas, vadovaujantis TPĮ 27 straipsnio 1 ir 5 dalis, nustatančiomis, jog tik kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija pritaria kompleksinio teritorijų planavimo dokumento teikimui tvirtinti, planavimo organizatorius teikia šį dokumentą atitinkamai institucijai tvirtinti, o tvirtinanti institucija gali atsisakyti tvirtinti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą tik šiais atvejais: 1) kai planavimo iniciatorius atsisako pasirašyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytą sutartį; 2) kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos kompleksinio teritorijų planavimo dokumento (išskyrus valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą) patikrinimo aktas apskųstas teismui, - tol, kol įsigalioja teismo priimtas sprendimas, kuriuo kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas pripažįstamas neteisėtu, t. y. dėl Bendrojo plano buvo gautas teigiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktas Nr. REG180192, kuris nebuvo apskųstas, ir atitinkamai Taryba turėjo pareigą patvirtinti Bendrąjį planą. Tuo tarpu, pareiškėjas pareiškimu Teismui prašo ištirtini Bendrojo plano kaip norminio teisės akto atskirų sprendinių - Tekstinio reglamento Nr. 7 ir Bendrojo plano aiškinamojo rašto sąvokos teisėtumą ir atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą įtvirtintam teisėtumo principui ir atitinkamai įstatymo viršenybės bei teisinio aiškumo bei sistemiškumo principams, t. y. iš esmės pareiškėjas pareiškime nelaiko Bendrojo plano kaip vientiso ir sisteminio dokumento ir nevertina kompleksinio teritorijų planavimo dokumentams ir jų tvirtinimui keliamų specifinių reikalavimų, t. y. taikytinų teisės aktų, momento iki kada gali būti keičiami sprendiniai, galimybės netvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ir pan. Dėl to, atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo pareiškimo pagrįstumą, turi būti įvertinama ir Bendrojo plano kaip teritorijų planavimo dokumento specifiškumas bei nuo 2014 m. įstatymų leidėjo naujai įtvirtinto reguliavimo dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo santykis su reiškiamais reikalavimais dėl teisėtumo ištyrimo.

Atsakovė pažymi, kad savivaldybė organizuodama bendrojo plano rengimą bei jį tvirtindama įgyvendina jai teisės aktais suteiktą legislatyvinę diskreciją teritorijų planavimo srityje. Atsižvelgiant į Bendrojo plano, kaip norminio teisės akto, specifiką visi nustatomi sprendiniai negali būti pagrįsti tik esamais teisės aktų reikalavimais (esamu reguliavimu), nes Bendruoju planu (norminiu teisės aktu) nustatomi ir nauji, kituose teisės aktuose nenustatyti reikalavimai savivaldybės teritorijai (dalims, funkcinėms zonoms ir kt.). Be abejonės, Bendruoju planu nustatomi reikalavimai negali prieštarauti įstatymams, tačiau tai nereiškia, jog prieštaravimas gali būti grindžiamas ne konkrečiu prieštaravimu įstatymui, o tuo, kad poįstatyminiu aktu santykis yra sureglamentuojamas detaliau negu įstatyme, t. y. teigiant, jog Bendrasis planas ir jo sprendiniai prieštarauja įstatymams, visų pirma turi būti nurodomos konkrečios įstatymo nuostatos, kurių Bendrojo plano sprendiniai neatitinka, ir įvertinama, ar minėtos įstatymo nuostatos taikomos Bendrojo plano sprendiniams.

Dėl Tekstinio reglamento Nr. 7 atsakovė pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti ir visuomenės informavimo procedūra pradėta 2020 m. vasario mėn., o baigta 2020 m. kovo 6 d., kas reiškia, jog 2020 m. vasario mėn. buvo baigtas Bendrojo plano rengimo etapas, o tai lemia, jog Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams ir jų suformavimui bei vertinimui iš esmės aktualios tik TPĮ nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai. Taigi vertinant Bendrojo plano sprendinius ir jų nustatymo pagrindą, šiuo atveju tiek SIPĮ, tiek ir su juo susiję TPĮ pakeitimai nėra aktualūs, nes Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti dar 2020 m. vasario mėn., tuo tarpu SIPĮ buvo priimtas 2020 m. gegužės 7 d., o įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d. (atitinkamai ir TPĮ pakeitimai, susiję su SIPĮ, įskaitant ir pareiškėjo pareiškime nurodytą 6 straipsnio 4 dalį įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d.). Dėl to, nėra aišku, kodėl pareiškėjas pareiškime nurodydamas argumentus dėl Tekstinio reglamento Nr. 7 galimo prieštaravimo teisės aktams, vadovaujasi teisės aktu – SIPĮ, kuris suformuojant galutinius Bendrojo plano sprendinius ne tik, kad nebuvo priimtas, bet ir negaliojo. Kita vertus, pareiškėjo pareiškime keliamos abejonės ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo 11 p. suderinamumo su SIPĮ, nors minėtas sprendimas yra galiojantis, ir šio sprendimo teisėtumo tyrimas nėra šios bylos dalykas. Dėl to, manytina, jog vertinant Tekstinio reglamento Nr. 7 teisėtumą ir jo atitikimą teisės aktams, neturėtų būti nagrinėjami pareiškėjo pareiškime nurodytini teiginiai, susiję su SIPĮ.

Pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniuose, numatant nuostatas dėl sovietinio laikotarpio daugiabučių namų kvartalo atnaujinimo, buvo įvertinti 2007 m. Bendrojo plano sprendiniai ir užtikrintas tokių sprendinių tęstinumas. Be to kaip jau nurodyta aukščiau, rengiant šiuos sprendinius SIPĮ dar nebuvo patvirtintas ir negaliojo, dėl to, atitinkamai Bendrajame plane ir buvo numatyti sprendiniai, įtakojantys infrastruktūros vystymą ir teisingumo užtikrinimą, t. y. Tekstiniu reglamentu Nr. 7 siekiama, kad vystytojas, ketindamas vystyti projektą miesto teritorijoje, kuri yra gerai išvystyta tiek inžinerinės, tiek socialinės infrastruktūros prasme, prisidėtų prie kvartalo atnaujinimo, kad naudą gautų ne tik jis kaip vystytojas (dėl išvystytos infrastruktūros patrauklesnė teritorija), bet ir toje teritorijoje/kvartale gyvenantys/dirbantys asmenys. Iš to seka, jog Bendrajame plane, kurį patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, numatant Tekstinį reglamentą Nr. 7, kalbama apie kvartalo renovaciją ir yra užtikrinamas tęstinumas su 2007 m. Bendrojo plano sprendiniais, t. y. minėta nuostata buvo nustatyta remiantis TPĮ 50 str. Be to, Bendrojo plano aiškinamajame rašte aiškiai numatyta ir tai, kad „Lėšos miesto urbanistinės struktūros plėtojimui būtinos infrastruktūros vystymui konsoliduojamos teisės aktų nustatyta tvarka“, kas nepaneigia pareigos konsoliduojant lėšas, vadovautis galiojančiais teisės aktais, įskaitant ir SIPĮ.

Taigi, atsakovė prieina prie išvados, kad Bendrajame plane Tekstinis reglamentas Nr. 7 buvo nustatytas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu (6 straipsnio 19 punktas ir 102 straipsnis), be to pažymi, kad atsakovei savivaldybės teritorijų planavimo srityje suteikta gana plati tiek administracinė diskrecija, tiek legislatyvinė (teisėkūros) diskrecija, dėl to nesutinka su pareiškėjo pareiškime nurodomais teiginiais, jog buvo nustatytas reguliavimas, kuris nėra pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis. Pažymi, jog būtent TPĮ numato pareigą, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus, įvertinti ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų nuostatas, t. y. įstatymų leidėjas siekia tęstinumo ir stabilumo teritorijų planavimo srityje, bei nedraudžia rengiamuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti ir kitus reikalavimus bei papildomus reglamentus be TPĮ numatytų privalomų sprendinių. Tai iš esmės reiškia, jog Tekstiniu reglamentu Nr. 7 nustatytas reglamentavimas yra pagrįstas tiek TPĮ, tiek VSĮ nuostatomis, dėl to teigti, jog minėtas reglamentas yra neteisėtas ar neatitinka įstatymų viršenybės principo, nėra teisinio pagrindo.

Taip pat atsakovė pastebi, jog TPĮ 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog „Pastatų aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo statinių statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastatų stogo kraigo ar jų konstrukcijos aukščiausio taško (iš esmės identiška sąvoka numatoma ir Kadastro taisyklių 85 p., numatant, kad „Pastato aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo pastato ar jo dalies statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato ar jo dalies stogo kraigo ar pastato ar jo dalies konstrukcijos (neskaitant dūmtraukių, vėdinimo šachtų, antenų, žaibosaugos stiebų) aukščiausio taško“), t. y. įstatyme įtvirtinta pastatų aukščio sąvoka apimanti rodiklį, išreiškiamą metrais, o ne pastatų aukščiu. Iš to seka, jog teritorijų planavimo dokumentuose privalomasis rodiklis - pastatų aukštis, turi būti nustatomas metrais, t. y. rodiklis nustatomas aukštų skaičiumi laikytinas papildomu rodikliu, nustatomu, vadovaujantis teritorijų planavimu siekiamais tikslais, t. y. nustatyti siektinus pastatų aukščio reglamentus vertinant susiformavusį užstatymą, pastatų tūrius. Ir atitinkamai nagrinėjant teritorijų planavimo dokumento sprendinius būtent ir turėtų būti vertinama jų atitiktis teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, t. y. teritorijų planavimo ir statybos procesai yra atskiri procesai, kuriais siekiama skirtingų tikslų, t. y. teritorijų planavimo metu tik numatomos tam tikros teritorijos vystymo galimybės, o jų įgyvendinimas realizuojamas statybos procesų metu.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog be pareiškėjos pareiškime nurodomos Bendrojo plano Aiškinamojo rašto Įvado E nurodytos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius “ taip pat yra įtvirtintos ir kitos sąvokos, susijusios su aukštingumu, t. y. „Pastatų aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo statinių statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastatų stogo kraigo ar jų konstrukcijos aukščiausio taško“ ir „Užstatymo aukštis (vyraujantis) - teritorijoje planuojamas vyraujantis pastatų aukštis“. Minėtos sąvokos buvo nustatytos, siekiant užtikrinti, kad Bendrajame plane būtų galima aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti nustatytus reglamentus, siekiant išvengti kolizijų bei siekiant išvengti galimų interpretacijų susijusių su erdviniu pastatų išdėstymu tam tikrose miesto funkcinėse zonose, nustatant aiškius ribojimus pastatų aukščiui, kad būtų įskaitomi visi antžeminės dalies aukštai, kas leistų tinkamai įvertinti projektuojamų pastatų tūrius, jų santykį su teritorijoje susiformavusiu užstatymu ir kitais užstatymo reglamentais, t. y. kad tam tikrais atvejais X aukštų pastatai, nepavirstų didesniais dvejais aukštais (pvz. įkasant pirmą aukštą ir paverčiant jį cokoliu ir pristatant antstatą). Be to, kaip matyti Bendrajame plane įtvirtinta pastatų aukščio sąvoka atitinka Kadastro taisyklėse nustatytą sąvoką. Kita vertus, atsakovės nuomone, Bendrajame plane kaip kompleksiniame teritorijų planavimo dokumente, kuriuo siekiama užtikrinti darnią plėtrą bei suderinti visuomenės interesus, pasirinktas papildomas pastatų aukščio rodiklis aukštais - didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius- yra suderinamas su minėtais tikslais, t. y. ši sąvoka taikytina tik Bendrojo plano sprendinių prasme; kita vertus ši nuostata yra suderinama ir su Kadastro taisyklių 64-68 punktuose nurodytomis antžeminės ir požeminės pastato dalies kvalifikavimo nuostatomis. Kita vertus, pareiškėjo pareiškime nurodomi teiginiai dėl to, kad esant skirtingoms sąvokoms, kyla teisinis neaiškumas, kaip projektuojant statinį turi būti nustatomas vienas iš bendrųjų statinio rodiklių – pastato aukštų skaičius, yra deklaratyvūs, t. y. tais atvejais, kai statyba vykdoma vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais pagal TPĮ 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, parametrus nustato savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, kas reiškia, jog atitinkamai visi parametrai bus nurodyti aiškiai pagal Bendrojo plano sprendinius. Taip pat akcentuotina ir tai, jog Bendrajame plane taikomos sąvokos buvo patikslintos prieš Bendrojo plano sprendinių viešinimą, atsižvelgiant į VTPSI teiktas pastabas, t. y. Bendrajame plane numatytos sąvokos buvo tikslinamos ne kartą, siekiant užtikrinti jų suderinamumą su teisės aktais bei vadovautis už valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atsakingos institucijos teikiamomis rekomendacijomis.

Nagrinėjamu atveju TPĮ nustatomas aukštingumo rodiklis skaičiuojamas metrais, o ne pastatų aukštais, kuris atitinkamai yra ir nustatomas Bendrajame plane, tačiau prie šio rodiklio nustatomas ir kitas rodiklis - pastatų aukščiu, kurio nustatymas nėra draudžiamas TPĮ, kas iš esmės reiškia, jog poįstatyminiu lygmeniu - Bendruoju planu numatomas detalesnis reglamentavimas nei įstatyme. Tuo tarpu, pareiškėjas ginčijamą nuostatą siekia panaikinti, vadovaudamasis kitus teisinius santykius reglamentuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, t. y. nurodomų teisėtumo, teisinio aiškumo bei sistemiškumo principų, įtvirtintų VSĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatyme, pažeidimą kildina iš Kadastro taisyklių, statybos techninių reglamentų nuostatų tariamo pažeidimo, nors iš esmės pareiškėjas turėtų konkrečiai nurodyti kokį įstatymą ar Vyriausybės nutarimą pažeidžia būtent tokia Bendrajame plane numatyta nuostata. Dėl to, atsakovės nuomone, pareiškėjui nenurodžius konkrečios teritorijų planavimo procesą reglamentuojančios įstatymo ar Vyriausybės nutarimo nuostatos, kurią pažeistų Bendrajame plane įtvirtinta didžiausio leistino pastatų aukštų skaičiaus sąvoka, įvertinant, kad Bendrame plane numatyta pastatų aukščio sąvoka atitinka TPĮ bei Kadastro taisyklių reikalavimus, o Kadastro taisyklėse nėra įtvirtintų nuostatų, jog jomis privaloma vadovautis rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir pan., pareiškėjo nurodomi teiginiai nelaikytini pagrįstais, t. y. Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ neprieštarauja teisės aktams. Taip pat, atsakovės nuomone, vertinant pareiškėjo pareiškime nurodomą argumentaciją dėl minėtos nuostatos tariamo neteisėtumo, neturėtų būti vertinami pareiškėjo nurodomi poįstatyminiai aktai per se, nepateikus motyvų, kad juose numatomos nuostatos turi būti taikomas teritorijų planavimo procese ir nenurodžius konkrečių tai pagrindžiančių įstatymų ar Vyriausybės nutarimų.

Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumui, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų, tačiau vietoje to, pareiškėjas Bendrojo plano sprendinių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams iš esmės grindžia teisės principų pažeidimu, t. y. jei pareiškėjo pareiškime nebūtų vertinami tie teisės aktai, kuriuos per se tariamai pažeidžia Bendrojo plano sprendiniai, iš esmės pareiškimas būtų laikytinas deklaratyviu, nesudarančiu prielaidų abejoti ginčijamų Bendrojo plano sprendinių teisėtumu ir pagrįstumu. Kadangi pareiškėja pareiškime tinkamai nenurodė konkrečių įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, taikytinų nagrinėjamu atveju, kuriuos per se pažeistų pareiškėjo nurodomi ginčijami Bendrojo plano sprendiniai, t. y. pareiškėja Tekstinio reglamento Nr. 7 neteisėtumą kildina iš jo neatitikimo SIPĮ, nors minėtas įstatymas buvo priimtas vėliau nei parengti Bendrojo plano sprendiniai, o Bendrojo plano Aiškinamojo rašto sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ neteisėtumą sieja su poįstatyminiuose teisės aktuose (ministrų įsakymuose) nustatytu reguliavimu, kuris nėra taikomas teritorijų planavimo srityje. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal jį tinkamas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovė prašo pripažinti, kad pareiškėjas tinkamai nesuformulavo pareiškimo dėl Savivaldybės priimto akto teisėtumo ištyrimo, todėl toks pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas administraciniame teisme ir byla nutrauktina.

Pareiškėjas pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

Pažymi, kad atsakovės nurodytos Vietos savivaldos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos yra bendrojo pobūdžio normos, apibrėžiančios atsakovo funkcijas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti asmens teisės ribojimus lemiančias nuostatas, kurios, kaip nurodyta pareiškime, gali būti nustatomos tik įstatymu. Pabrėžia, kad ginčijamos Bendrojo plano nuostatos nustato naują, jokiuose įstatymuose nenustatytą investuotojo pareigą finansuoti savivaldybės viešosios infrastruktūros plėtrą. Be to, pati atsakovė nenurodo, kad tuo metu, kai buvo rengiamas Bendrasis planas, galiojo įstatymo norma, suteikianti teisę reikalauti, kad vystytojai/investuotojai savo lėšomis prisidėtų prie infrastruktūros plėtros būtent tokiu būdu, koks yra nustatytas ginčijamuose sprendiniuose. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad teritorijų planavimo dokumente nustatant sprendinius, kuriais bus privaloma vadovautis įgyvendinant statybos teisę, nėra pareigos vadovautis statybos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis