Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-622-315/2014

Teisėja D. Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00706-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2014 m. spalio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista A. M. naudai 798 Lt turtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš D. Š. priteista A. M. naudai 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš D. Š. priteista A. M. naudai 2000 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

jis, 2012 m. birželio 08 d., apie 11.59 val., Vilniuje, vairuojamu automobiliu Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiu UAB „C.“, važiuodamas vienintele Paberžės gatvės eismo juosta, skirta važiuoti Šeškinės gatvės kryptimi, ir priartėjęs prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tai yra, vairuojamu automobiliu priartėjęs prie ties Paberžės gatvės pastatu Nr. 14 esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ties kuria, ant dešiniojo šaligatvio, žiūrint jo važiavimo krypties atžvilgiu, stovėjo gatvės važiuojamąją dalį ketinęs kirsti pėsčiasis A. M., jis nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, o taip pat nesumažino greičio, kad pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį atveju būtų užtikrinta galimybė savalaikiai sustabdyti vairuojamą automobilį prieš perėją, dėl ko toliau važiuodamas vairuojamu automobiliu nepraleido ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą nuo dešiniojo šaligatvio įžengusį ir perėja per Paberžės gatvės važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį A. M., dėl ko A. M. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo

Kaip jau minėta, kelių eismo taisyklių 37 punkte numatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo vairavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį pėsčiąjį. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalo būti itin rūpestingas ir atsargus, atidžiai sekti situaciją ir būti pasirengęs pėsčiųjų įžengimui į kelio važiuojamąją dalį. Tai, kad nuteistasis, veikdamas neatsargiai, šios aplinkybės pakankamai neįvertino, nesulėtino greičio prieš pėsčiųjų perėją, o važiavimo greitį netgi padidino, patvirtino ir jis pats bei nukentėjusysis A. M..

Nors specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiojo A. M. veiksmai – į pėsčiųjų perėją įžengė prieš artėjantį automobilį ir jam sudarė neišvengiamą kliūtį, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, tačiau kolegija šią nustatytą aplinkybę visų teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų kontekste vertina kaip abipusės kaltės dėl atsiradusių pasekmių požymį. Be to, nors apeliaciniame skunde nuteistasis D. Š. nurodo, kad, kai netikėtai pėsčiasis žengė į perėją, jis ėmėsi priemonių užvažiavimui ir pasekmėms išvengti, tačiau nebuvo techninės galimybės to išvengti, autoįvykis įvyko ne dėl jo kaltės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo neatsargi kaltė buvo pilnai įrodyta pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 7 d. įtvirtinta, kad asmuo pagal šio straipsnio 1–6 dalis atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo. Nusikalstama veika yra neatsargi, jeigu ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie nekils.

Iš bylos medžiagos matyti, jog eismo įvykis įvyko Paberžės gatvės eismo juostoje, nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, todėl D. Š. privalėjo suvokti, jog šioje vietoje vairuojant transporto priemonę reikia būti itin atsargiu, atidžiu ir sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo vairavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį pėsčiąjį, kaip to reikalauja KET 37 p. Galima daryti išvadą, jog nuteistasis D. Š., tikėjosi išvengti eismo įvykio ir kilusių pasekmių, lengvabūdiškai bandydamas nuspėti pėsčiojo veiksmus, nors pats pripažino, kad matė jį iš toli, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, kad pėsčiasis įžengs į važiuojamąją kelio dalį. Į tai, kad pėsčiojo veiksmai irgi sąlygojo eismo įvykio kilimą, atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas.

Esant aptartų aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis, pagrįstai nuteistojo D. Š. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalį.

Apylinkės teismo nuosprendžiu D. Š. paskirta 15 MGL (1950 Lt) bauda.

Skiriant bausmes už BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnis įpareigoja skiriant bausmes įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir, atsižvelgiant į tai, motyvuotai parinkti skiriamos bausmės rūšį bei dydį, skaičiuojant jį nuo BK 281 straipsnio atitinkamų dalių sankcijų vidurkio.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. sankcija numatyto baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nusikaltimas yra neatsargus, kilę padariniai nėra sunkūs: nesunkiai sutrikdyta vieno asmens sveikata, daugiau eismo dalyvių nenukentėjo, D. Š. teisiamas pirmą kartą, jauno amžiaus, dirba, studijuoja, eismo įvykio metu neturėjo galiojančių nuobaudų, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nuteistojo atžvilgiu parinko teisingą bausmės rūšį, t.y., baudą. Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3d., 5p. už neatsargų nusikaltimą numato baudą iki 75 MGL dydžio, todėl įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, paskirtoji bauda nėra aiškiai per didelė.

Dėl civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo

Civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendį dalyje, kurioje iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista A. M. naudai 798 Lt turtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei priimti naują sprendimą – civilinį ieškinį atmesti pilna apimtimi arba sumažinti priteistos žalos dydį.

Iš civilinio atsakovo apeliacinio skundo matyti, jog apeliantas nesutinka su teismo priteistu turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis A. M. prašė priteisti 5048 Lt turtinės žalos ir 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, priteisė nukentėjusiajam 798 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam A. M. priteista 798 Lt turtinės žalos atlyginimo suma yra patirtos išlaidos, kurios laikytinos realiomis ir patvirtintos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl nukentėjusiajam pagrįstai priteistinos. Be to, AB “Lietuvos draudimas” atsiliepime į civilinį ieškinį sutiko atlyginti ieškovo reikalaujamą 798,51 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Pagal teisminę praktiką, jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto jų pasekmės nepašalinamos, tai prie neturtinės žalos gali būti priskiriami tokie išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis, t. y. kaip įvykio metu patirtas sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti operacija ar operacijomis, bei išgyvenimas dėl pačios operacijos fakto, nes operacijos sukelia asmeniui papildomų fizinių, organizacinių bei materialinių pasekmių. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad eismo įvykio metu, dėl kurio nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d., nukentėjusiajam A. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiojo teigimu, dėl jam lūžusios kojos ir kaulų atstatymų trijų mėnesių laikotarpiu jis kentė skausmus, patyrė didelį dvasinį diskomfortą, taip pat koją susilaužė pakartotinai. Dėl ilgo ir nesėkmingo gijimo jis išseko psichologiškai ir fiziškai, gijimo laikotarpiu negalėjo padėti savo artimiesiems, stipriai sumažėjo bendravimo galimybės, pusę metų turėjo prabūti namuose, negalėdamas leisti laiko su draugais ir užsiimti mėgstama veikla. Tai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Civilinio atsakovo argumentai, jog pėsčiojo A. M. veiksmai – į pėsčiųjų perėją įžengė prieš artėjantį automobilį ir jam sudarė neišvengiamą kliūtį, buvo techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, pirmosios instancijos teismas priteistinos žalos dydžio nesumažino ir nors pripažino, kad abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, į tai neatsižvelgė, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad žala padaryta ne tyčiniais, bet neatsargiais D. Š. veiksmais bei atsižvelgė į paties nukentėjusiojo neatsargumą.

Teismų praktikoje, nukentėjusiems asmenims, kurie eismo įvykio metu patiria nesunkų sveikatos sutrikdymą, neturtinei žalai atlyginti priteisiama nuo 2000 iki 10000 litų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-64/2009, 2K-401/2009, 2K-200/2010, 2K-215/2010, 2K-7-120/2010, 2K- 616/2010, 2K-477/2010, 2K-461/2010 ir kt.). Priteista 7000 litų neturtinė žala atitinka Lietuvos Respublikos teismų praktikoje priteistinų sumų dydį panašaus pobūdžio bylose. Atsižvelgusi į visas teismo nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nustatytas 7000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę bei jo turtinę padėtį, nukentėjusiosios patirtų sužalojimų pobūdį, kaltininko turtinę padėtį, padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltės pobūdį, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Būtent dėl to kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, savo sprendimus tinkamai motyvavo, todėl nuosprendis laikytinas pagrįstu ir neteisėtu, o keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas taip prašo priteisti iš nuteistojo 1200 Lt už nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. atstovavimą Vilniaus apygardos teisme.

BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (LAT nutartis Nr. 2K-374/2012). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartis Nr. 2K-377/2009)

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Kaip matyti iš teismui pateiktos nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokatui patvirtinančios sąskaitos, advokatui A. Aranauskui buvo sumokėta už nukentėjusiojo A. M. atstovavimą Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-622-315/2013, kai tuo tarpu įvyko tik vienas teismo posėdis, per kurį byla buvo išnagrinėta. Įvertintina ir tai, kad tas pats advokatas dalyvavo byloje nuo proceso pradžios iki jos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui.

Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. išlaidos advokato paslaugoms pagal 2014-07-01 sąskaitą ir AB „Swedbank“ išrašą nėra pagrįstos pilna apimtimi, todėl priteistinos iš dalies.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Todėl keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. Š. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš D. Š. 500 Lt (penkis šimtus litų) A. M. išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.