Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-05-17 · Byla Nr. Iv-2285-171/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-05-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2012-06-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-05-17
Bylos Nr.
Iv-2285-171/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00470-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2285-171/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00470-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. Š., trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad 2008-08-28 buvo perkeltas į Lukiškių TI-K iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų ir buvo ten iki 2009-02-28. Lukiškių TI-K jį apgyvendino 372 kameroje, kurioje buvo laikomas žeminančiomis orumą sąlygomis. Kamera buvo avarinės būklės, t. y. kiauri vamzdžiai, supuvusi elektros instaliacija, sienų ir lubų tinkas vietomis labai pažeistas pelėsinio grybelio, tinkas apkritęs, medinės grindys, langai ir staktos supuvę, nėra ventiliacijos, stalo ar taburetės, kad galėtum pavalgyti.

Teigia, kad jo išvardytus nusiskundimus patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktorius 2008-11-17 rašte Nr. (13-15)-2-2693, kuriame nurodoma, kad kamera Nr. 372 įrengta 2-ojo korpuso pusrūsyje, o šio korpuso inžinerinė įranga pripažinta esanti avarinės būklės nuo 2001-09-20. Šiomis išvadomis rėmėsi ir Seimo kontrolierius, kuris 2008-12-24 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas blogomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, kad Europos Tarybos ministrų komitetas 2006-01-11 priėmė naujas Europos kalinimo taisykles, kurios griežčiau reglamentuoja valstybės pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas. Pažymi, kad iš jo sveikatos kortelės matyti, jog iki atvykimo į Lukiškių TI-K jo sveikata buvo gera, tačiau nuo 2008-10-01 jis susirgo, nuo netinkamų kalinimo sąlygų sveikata pablogėjo, peršalo, todėl kreipėsi į gydytojus, buvo paskirti tyrimai, kuriuos atlikus diagnozuotas sinusitas ir odos bėrimai. Buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, iš jos grįžo 2008-10-13 ir buvo perkeltas į tą patį antrąjį korpusą, kuris yra avarinės būklės, pusrūsyje šalta, drėgna, kalinimo sąlygos blogos ir žeminančios orumą bei kenkiančios sveikatai.

Paaiškino, kad gyvendamas tokiomis pačiomis sąlygomis vėl susirgo, 2008-10-24 ir 2008-11-13 kreipėsi į gydytoją, prašė, kad būtų perkeltas į kitą kamerą, kurioje būtų šilta ir tinkamos gyvenimo sąlygos. Gydytojas paaiškino, kad perkėlimo klausimus sprendžia direktorius, tačiau po 2008-11-13 apžiūros parašė, kad rekomenduojama vengti peršalimo.

Pareiškėjas pažymi, kad, matydamas, jog nei Lukiškių TI-K direktorius, nei Kalėjimų departamentas nesiima jokių veiksmų ir nereaguoja į jo prašymus ir skundus, nuo 2008-11-18 pradėjo badauti. 2008-11-21 buvo apžiūrėtas gydytojo psichiatro, kuris nurodė, kad badauja dėl kalinimo sąlygų. Badavo iki 2008-11-28, tačiau nieko nepasiekė. Dėl susidariusios situacijos nervinosi, 2008-11-30 kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė raminamųjų vaistų. 2009-01-06 vėl kreipėsi į gydytoją dėl sinusito simptomų. Teigia, kad sinusitu susirgo 2008-10-01 ir gydosi jį iki šiol ir tai įrodo medicininiai dokumentai.

Prašo pripažinti, kad, laikant nurodytomis sąlygomis, buvo pažeista jo teisė į orumą ir sveikatą, dėl Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Prašo atsižvelgti į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nekreipė dėmesio į jo skundus, prašymus, Seimo kontrolieriaus išvadas, Vilniaus visuomenės sveikatos centro išvadas ir toliau tyčia pažeidinėjo jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Nurodo, kad tai, jog asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus (b. l. 113–117). Akcentavo, kad kameroje Nr. 372, kuri yra II korpuse, nuo 2001 m. pripažintame avarinės būklės, supuvusios grindys, langų staktos, šalta, drėgna ir 18 laipsnių šilumos šioje kameroje niekada nebuvo, yra pelėsio ir grybelio, nebuvo staliuko ar kėdės, visa įranga supuvusi, nebuvo ventiliacijos. Nurodė, kad iki tol taip pat sirgdavo, bet sinusitu susirgo tik mėnesį pabuvęs tose patalpose, gydosi iki šiol. Pažymėjo, kad kamera Nr. 385 yra tose pačiose patalpose kaip ir Nr. 372. Anksčiau dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė, nes mirė motinos motina, po to tėvo tėvas, vėliau buvo perkeltas į kameros tipo patalpas ir neturėjo galimybės nusikopijuoti įstatymų bei juos išmokti. Kai grįžo į Pravieniškių pataisos namus, jam skundą surašyti padėjo kiti asmenys. Akcentavo taip pat tai, kad kalinimo sąlygos, kurios pažeidžia žmogaus teises, negali būti pateisinamos finansavimo trūkumu. Mano, kad senaties termino nepraleido.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 32–34) paaiškino, kad A. Š. atvyko į Lukiškių TI-K 2008-08-28 ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 121. Kitą dieną, t. y. 2008-08-29, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 372, kurioje buvo laikomas iki 2008-10-06, kadangi 2008-10-06 jis išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Nurodė, kad neneigia, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs pareiškėjo nurodomą kamerą Nr. 372, nustatė, kad joje reikalingi remonto darbai, todėl nurodė pagal galimybes remontuoti patalpas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o jiems reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami. Taip pat į kameras išduodama soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi ir ši sutartis kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, taip pat griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Dėl nurodytų priežasčių suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą.

Šalies argumentai

Teigia, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, nurodydamas laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo A. Š. parašė 2012-02-09. Lukiškių TI-K vadovaujasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nurodo, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tam, kad atsirastų deliktinė atsakomybė, būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose.

Mano, kad, sprendžiant A. Š. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sudarė sąlygas pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 101).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje Kalėjimų departamento atstovas paaiškino, kad pareiškėjui negalėjo būti skirta pati geriausia kamera, kadangi Lukiškių TI-K yra perpildytas. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, esantys tiek laisvėje, tiek nelaisvėje, gali susirgti, o pareiškėjas kalėjo šaltuoju metų laiku, todėl natūralu, kad buvo šalta. Paaiškino, kad pareiškėjo galimybės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo anksčiau nebuvo varžomos, tačiau jis delsė ilgiau nei 3 metus. Teigia, kad jis kameroje buvo trumpą laiką, todėl tai negalėjo sukelti nepatogumų ar dėl to kilti neturtinė žala. Kameroje remonto reikia, tačiau nėra tokių sąlygų, kurios sukeltų nepatogumų (b. l. 113–117).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas A. Š. nuo 2008-08-28 iki 2009-03-04 atliko bausmę Lukiškių TI-K: 2008-08-28 buvo apgyvendintas kameroje Nr. 121, kitą dieną, t. y. 2008-08-29, buvo perkeltas į kamerą Nr. 372, kurioje buvo laikomas iki 2008-10-06 (išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Nuo 2008-10-10, kai grįžo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, buvo apgyvendintas kameroje Nr. 105. Nuo 2008-10-13 perkeltas į 385 kamerą, kurioje buvo iki 2009-03-04, kai buvo išvežtas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, kuriuose iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę (b. l. 35–36).

Pateiktame skunde pareiškėjas A. Š. teigia, kad jis, nuo 2008-08-28 iki 2009-02-28 kalėdamas Lukiškių TI-K, dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių įkalinimo sąlygų, kurios lėmė jo sveikatos sutrikimą (sirgo sinusitu), patyrė neturtinę žalą, kurią jis vertina 10 000 Lt.

CK 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ yra išaiškinęs, kad CK 1.126 straipsnio 2 d. nuostata reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, taigi nagrinėjamu atveju spręstina, ar šis atsakovės prašymas pagrįstas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, pavyzdžiui, 2008-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 buvo išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

CK 1.127 str. 5 d. įtvirtinta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo ir byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais (2008-08-28 atvežtas, 2008-10-06 buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2008-10-10), Lukiškių TI-K būdavo apgyvendinamas skirtingose kamerose (kamerose Nr. 121, 372, 105, 385) ir šios aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia galimo pažeidimo tęstinumą, nes pažeidimas buvo daromas skirtingais laikotarpiais (iki 2008-10-13, kai jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 385, kurioje buvo iki pat išvykimo iš Lukiškių TI-K). Be to, pats pareiškėjas skunde nenurodo argumentų, kad laikymo sąlygos kamerose Nr. 121 ar 105 buvo netinkamos. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomas pažeidimas, t. y. laikymas neatitinkančiomis teisės aktų sąlygomis kameroje Nr. 372 (iki 2008-10-13), nelaikytinas tęstiniu, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal bendrą taisyklę, t. y. nuo pareiškėjo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo teisės pažeidimą dienos. Analogiškai ieškinio senaties termino skaičiavimą aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2011-03-24 nutartis adm. byloje Nr. A-261-1027/2011).

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais ir atsižvelgus į Kalėjimų departamento atstovo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nustatyta, kad skundus dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas rašė jau 2008 m. Pareiškėjas jau 2008-09-30, t. y. praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po atvykimo į Lukiškių TI-K, parašė skundą Kalėjimų departamentui (b. l. 105–106), kuriame dėstė argumentus dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 372. Dėl laikymo kameroje Nr. 372 sąlygų jis taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, iš kurio gavo 2008-12-24 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5–7). Gavęs pareiškėjo prašymą, 2008-11-27 Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą kamerose Nr. 372, 377, 385 (b. l. 11) ir 2008-12-22 raštu Nr. (13-15)-3104 informavo pareiškėją apie nustatytus pažeidimus kamerose Nr. 372, 377 ir 385 (b. l. 11).

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas vėliausiai 2008-12-22, kai jau buvo laikomas kameroje Nr. 385, turėjo sužinoti apie netinkamas laikymo sąlygas kameroje Nr. 372, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis jau 2008-09-30, rašydamas skundą Kalėjimų departamentui, žinojo ir suvokė, kad jo imperatyviai įsakymu įtvirtinta teisė būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus, yra pažeidžiama. Kadangi teismui skundą A. Š. išsiuntė tik 2012-02-14 (b. l. 25), jis praleido CK 1.125 str. 8 p. įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo už laikymą kameroje Nr. 372, kurioje jis kalėjo nuo 2008-08-29 iki 2008-10-10 (b. l. 35).

Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad ieškinio senaties termino nepraleido, anksčiau į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė, nes mirė motinos motina, po to tėvo tėvas, vėliau buvo perkeltas į kameros tipo patalpas ir neturėjo galimybės nusikopijuoti įstatymų bei juos išmokti (b. l. 113–117).

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis ir objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, kadangi, kaip minėta, laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo Lukiškių TI-K, jis rašė išsamius ir teisės aktais grindžiamus skundus dėl kalinimo sąlygų, teisė rašyti skundus tiek įvairioms valstybės institucijoms, tiek atitinkamai teismui, pareiškėjui nebuvo apribota. Taigi A. Š., būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę į teismą su skundu dėl kalinimo sąlygų kameroje Nr. 372 kreiptis nepraleisdamas ieškinio senaties termino.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nebuvo svarbių priežasčių, sutrukdžiusių kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu, todėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą teismo iniciatyva šiuo atveju nėra.

Kaip jau minėta, pareiškėjas nuo 2008-10-13 buvo perkeltas į kamerą Nr. 385 ir joje kalėjo iki išvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo laikymas kameroje Nr. 385, kurioje sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, laikytinas tęstiniu pažeidimu, nes vyko kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną laikymo šioje kameroje dieną nuo 2008-12-22, nes nuo šios dienos pareiškėjas žinojo, kad yra kalinamas antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis (CK 1.127 str. 5 d.). Taigi, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008-09-28 iki 2009-02-28 gali būti tenkinamas tik reikalavimo dalyje nuo 2008-10-13 iki 2009-02-28. Tačiau, kadangi žalai atlyginti yra taikomas trejų metų senaties terminas, todėl jis šiuo atveju skaičiuotinas nuo kreipimosi į teismą dienos atgal ir pareiškėjui gali būti atlyginta žala už laikotarpį nuo 2012-02-14 (kreipimosi į teismą diena) iki 2009-02-14, t. y. už 15 dienų.

Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 2008-10-13 iki 2009-03-04, kai buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, buvo laikomas kameroje Nr. 385, taigi šiuo atveju reikalinga nustatyti, ar šioje kameroje buvo netinkamos, teisės aktus pažeidžiančios ir žmogaus orumą žeminančios kalinimo sąlygos.

Nustatyta, kad Lukiškių TI-K komisija 2008-10-17 apžiūrėjo kameras ir rašte Nr. 2S-3603 (b. l. 109) nustatė, kad kamerų Nr. 372 ir 385 įrengimas atitinka pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių V straipsnio reikalavimus, t. y. kamerose yra langai, užtikrinantys natūralią dienos šviesą ir natūralų patalpos vėdinimą, išorinės ir vidinės durys, dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, elektros instaliacijos kištukinis lizdas, sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusios patalpos pertvara, įrengtas praustuvas, centrinis šildymas ir kt.

Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2008-12-22 rašto Nr. (13-15)-3104 (b. l. 11) matyti, kad 2008-11-27 buvo atlikta Lukiškių TI-K 372, 377, 385 kamerų operatyvi visuomenės sveikatos saugos kontrolė. Nustatyta, kad kameros Nr. 372, 377 ir 385 įrengtos II korpuso pusrūsyje. Visas II korpusas 2001-09-20 statinių ir inžinerinės būklės tyrimo aktu pripažintas avarinės būklės. Iki 2008-11-27 patikrinimo buvo suremontuotas visas II korpuso kairysis sparnas bei dešiniojo sparno 3-iasis aukštas, tačiau tikrintos kameros yra nesuremontuotoje dalyje. Nurodytose kamerose langai įstiklinti, kamerose Nr. 372 ir 377 atlikti langų sandarinimo darbai, o kameroje Nr. 385 lango sandarinimo juosta nuplėšta. Kameros vėdinamos natūraliai – pravėrus langą. Kameroje Nr. 385 santykinė oro drėgmė – 51 proc., oro temperatūra – 18,4 ?C. Padaryta išvada, kad tikrintose kamerose santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitinka higienos normos HN 42:2004 6 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad santykinė oro drėgmė turi būti 30–75 proc., oro temperatūra – ne žemesnė kaip 18 ?C. Kamerose Nr. 372, 377 ir 385 įrengta plautuvė su šaltu vandeniu, tualetas nuo bendros patalpos atskirtas sienele. Lubų ir sienų tinkas pažeistas pelėsinio grybelio, dažai atsilupę. Dalis nuteistųjų prausiasi kameroje bei džiovina išskalbtus drabužius, todėl grindys dažnai būna šlapios.

Iš esmės analogiškos aplinkybės buvo konstatuotos ir 2008-11-05 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. (13-15)-13.9-1718 (b. l. 37–40), atlikus patikrinimą Lukiškių TI-K kamerose Nr. 124, 223, 372 ir 380.

Iš teismui pateiktos kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopijos matyti, kad 2008-10-15, 2009-01-12, 2009-01-20 ir 2009-01-28 Lukiškių TI-K II korpuse buvo atliekami dezinfekcijos darbai, naikinamos žiurkės ir kiti kenkėjai.

Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2009-01-07 rašte Nr. S-33 (b. l. 111–112) nurodė pareiškėjui aplinkybes, kurios išdėstytos Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2008-12-22 rašte Nr. (13-15)-3104.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2007-06-07 iki 2009-06-10) 19 punktas nustatė, kad tardymo izoliatoriuje įrengiamas reikiamas kiekis keturviečių ir vienviečių kamerų, kuriose sudaromos gyvenimo bei buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 1999. Nurodytų taisyklių 205 punktas nustatė, kad pagal Europos kalinimo įstaigų taisyklių 15 taisyklę kaliniams skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos bei higienos reikalavimus, skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (redakcija, galiojusi nuo 2004-05-01 iki 2009-07-26) 13.1 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo arba kardomojo kalinimo įstaigos visos patalpos, įrenginiai ir inventorius turi būti švarūs. Pagal 13.8 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų administracija privalo užtikrinti, kad patalpose būtų atlikta profilaktinė dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 11 skirsnis reglamentuoja, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų įvairios paskirties patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos. Šildymas ir vėdinimas projektuojamas pagal statybos normas bei šią higienos normą. Šiluma į patalpas tiekiama iš centrinių arba vietos šilumos šaltinių. Šildymo sistemos turi užtikrinti tolygų oro įšilimą, neteršti oro kenksmingomis medžiagomis ir kvapais.

CK 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Apibendrinus šį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2008-10-13 iki 2009-02-28 buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, t. y. nebūtų drėgmės, pelėsio, kamera būtų higieniška. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (adm. bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A-438-121/2009, Nr. A502-1235/2012), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, taip pat neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K), neatsižvelgiant į jos kaltę, veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėtina ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui.

Pareiškėjas teigia, kad dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jis susirgo sinusitu. Kaip matyti iš pareiškėjo ligos istorijos, nuo 2008-10-01 skundėsi sloga, galvos skausmais, atlikus tyrimus jam diagnozuotas sinusitas (b. l. 78). 2008-10-24 vėl kreipėsi į gydytoją, nurodyta, kad dar sloguoja (b. l. 80). 2008-11-22 ligos istorijoje nurodyta, kad nusiskundimų dėl sveikatos neturi (b. l. 84). 2009-01-06 ligos istorijoje nurodyta, kad skundžiasi sloga, galvos skausmu kaktos srityje (b. l. 86). 2009-02-25 ligos istorijoje taip pat įrašyta, kad pareiškėjas skundžiasi sloga, anamnezėje nurodomi dažni sinusitai (b. l. 90). Iš ligos istorijos taip pat matyti, kad pareiškėjas ilgą laiką badavo (b. l. 73, 77, 83, 84, 85), gerklės skausmais ir sloga skundėsi jau ir 2004–2005 m., kai dar nebuvo apgyvendintas Lukiškių TI-K (b. l. 66, 67, 74).

Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K (nustatytas pelėsis, patalpų drėgmė ir pan.) buvo vienintelė ir tiesioginė pareiškėjo susirgimo sinusitu priežastis. Be to, kaip jau minėta anksčiau, atlikus patikrinimus, nenustatyta, kad kamerose oro temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą (patikrinimų metu nustatyti nedideli pažeidimai, t. y. nuplėšta lango sandarinimo juosta, lubų ir sienų tinkas pažeistas pelėsinio grybelio, dažai atsilupę, grindys dažnai būna šlapios), intensyvumą ir trukmę (nuo 2009-02-14 iki 2009-02-28, t. y. 15 dienų) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt, vidutinis darbo užmokestis apie 2 151 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A502-913/2011, A-502-734/2009, A-756-122/2010, A-143-2810/2011), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertina 300 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. Š. priteisti 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė