Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. B. (J. B.) ir R. J. F. (R. J. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo pagal ieškovės Nordea Bank AB (teisių perėmėjas – Luminor Bank AB) ieškinį atsakovams J. B. ir R. J. F. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VM Investicija“, M. J. R. bei pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VM Investicija“ ieškinį atsakovams J. B. ir R. J. F. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Nordea Bank AB (dabar – Luminor Bank AB), veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų R. J. F. ir J. B. 609 599,91 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VM investicija“ ir UAB „Nuomos verslas“ 2015 m. birželio 22 d. sudarė žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „VM Investicija“ pardavė vienintelį turėtą nekilnojamąjį turtą už 4 030 062,55 Eur (PVM sudarė 699 432,34 Eur, turto kaina be PVM – 3 330 630 Eur). Iš gautų lėšų buvo atsiskaityta su „Swedbank lizingas“, UAB, todėl įmonei turėjo likti 1 982 357,88 Eur. UAB „VM Investicija“ vienintele akcininke buvo atsakovė buvusi direktorė R. J. F., o direktorius – J. B.. Atsakovė R. J. F. iš įmonės banko pavedimo neteisėtai gavo 1 270 000 Eur: 2015 m. birželio 26 d. jai pervesta 770 000 Eur, o 2015 m. liepos 9 d. – 500 000 Eur.Atsakovai J. B. ir R. J. F. prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad 1 270 000 Eur sumos išmokėjimo akcininkei iš UAB „VM Investicija“ sąskaitos teisėtumas buvo tikrintas tiek bankroto administratoriaus, tiek teismine tvarka ir pažeidimų nebuvo nustatyta. Akcininkė teismui pateikė visas 2004-2014 m. paskolos sutartis, kurių pagrindu atliktas mokėjimas. Paaiškino, kad UAB „VM Investicija“ verslas buvo galimas tik akcininkei finansuojant bendrovę, o pastatas buvo lizinguojamas iš „Swedbank lizingas“, UAB.Trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „VM Investicija“ pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė ieškinį atmesti, tenkinti trečiojo asmens ieškinį ir iš atsakovų R. J. F. ir J. B. solidariai priteisti 1 240 000 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo nurodė, kad UAB „VM Investicija“, būdama faktiškai nemoki, 2015 m. birželio 26 d. kreditorei R. J. F. pervedė 770 000 Eur, o 2015 m. liepos 9 d. – 500 000 Eur. Tuo buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. BUAB „VM Investicija“ neturi jokio turto, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnis numato atsiskaitymų eiliškumą, kuris turi būti taikomas įmonei atsiskaitant su kreditoriais, kai įmonė neturi pakankamai lėšų. Atliekant pavedimus akcininkei, ieškovė neturėjo vykdomojo dokumento, todėl buvo tos pačios eilės kreditoriumi kartu su akcininke R. J. F. Atsiskaitymai su tos pačios eilės kreditoriais turėjo būti vykdomi reikalavimų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.Atsakovai R. J. F. ir J. B. atsiliepime į BUAB „VM Investicija“ savarankiškus reikalavimus prašė juos atmesti, išskyrus dalį, kuria prašoma atmesti ieškovės ieškinį. Pažymėjo, kad mokėjimų akcininkei metu įmonė buvo moki. Atliekant mokėjimus įmonės sąskaitoje buvo pakankamai lėšų, kad būtų galima atsiskaityti su visais žinomais kreditoriais. BUAB „VM Investicija“ pažyma apie įmonės skolas 2015 m. liepos 1 d. patvirtina, kad įmonės skolos sudarė 1 880 511,37 Eur sumą, iš jų akcininkei – 1 160 623 Eur, o visiems kitiems kreditoriams bendrovė buvo skolinga 719 888,37 Eur.Ieškovė atsiliepime prašė atmesti BUAB „VM Investicija“ savarankiškų reikalavimų dalį dėl 609 599,91 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą žalos sumą (609 599,91 Eur), o kitą dalį prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad įmonės kreditorių sąraše 2015 m. liepos 1 d. banko reikalavimas, kurio mokėjimo terminas buvo suėjęs, sudarė 740 960,90 Eur. Kitų kreditorių pradelsti reikalavimai sudarė tik 7 539,43 Eur, o nepradelsti – 712 348,94 Eur, iš kurių 689 913,40 Eur buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimas.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovės Nordea Bank AB ieškinį atmetė, o trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus patenkino: BUAB „VM Investicija“ naudai solidariai iš atsakovų priteisė 1 240 000 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teismas taip pat priteisė iš atsakovų į valstybės biudžetą po 5,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir po 5 137,50 Eur žyminio mokesčio.Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. OUT-15863 ieškovė Nordea Bank AB pareikalavo UAB „VM Investicija“ iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. grąžinti skolą, mokėjimo palūkanas bei įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, iš viso – 2 259 832,15 Lt sumą. Raštas buvo įteiktas UAB „Greitasis kurjeris“ 2014 m. rugpjūčio 1 d. BUAB Registruotas laiškas UAB „VM Investicija“ nebuvo įteiktas ir 2014 m. rugpjūčio 4 d. grąžintas siuntėjui. UAB „VM Investicija“ 2015 m. birželio 22 d. sudarė žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė žemės sklypą su pastatu-sandėliu ir kitus inžinerinius statinius už 4 030 062,55 Eur. Dalį kainos (1 982 357,88 Eur) pirkėjas sumokėjo „Swedbank lizingas“ UAB. Iš UAB „VM Investicija“ išrašo iš banko sąskaitos nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 26 d. R. J. F. pervesta 770 000 Eur, o 2015 m. liepos 9 d. – 500 000 Eur. Iš pažymos apie kreditorių reikalavimus 2015 m. liepos 1 d. teismas nustatė, kad turto pardavimo ir pavedimų akcininkei atlikimo metu įmonės skolos sudarė 1 880 511,37 Eur sumą, iš jų pradelstos skolos sudarė 1 168 162,43 Eur sumą (tarp jų – 1 160 623 Eur pradelsta skola R. J. F.). Tarp skolų, kurių mokėjimo terminas nebuvo suėjęs (712 348,94 Eur), pagrindinę dalį sudarė skola Valstybinei mokesčių inspekcijai, susidedanti iš 689 913,40 Eur PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą. Į šį sąrašą nebuvo neįtrauktas Nordea Bank AB reikalavimas, susidedantis iš skolos ir palūkanų už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. liepos 1 d., t. y. beveik visa bankroto byloje patvirtinto 609 599,91 Eur finansinio reikalavimo suma. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi patenkino ieškovės Nordea Bank AB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo ir areštavo UAB „VM Investicija“ priklausantį turtą 740 960,90 Eur sumai.Teismo vertinimu, tai, kad įmonė atsiskaitė tik su vienu įmonės kreditoriumi rodo, jog jos vadovas veikė ne įmonės, o kreditorės R. J. F. interesais, taip pat nevertino įmonės padėties nemokumo aspektu. Surinkti įrodymai leidžia teigti, kad abu atsakovai žinojo, jog išskiria vieną kreditorių iš kitų ir skubiai atlikdami bankinius pavedimus stengėsi nesudaryti galimybių pradėti bankroto procedūrą. Akcininkės bei vadovo veiksmai, kuriais jie paskirstė bendrovės turimas lėšas savo nuožiūra, užkirsdami kelią lėšų paskirstymui kreditoriams Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka yra apgalvoti ir tyčiniai. Teismas darė išvadą, kad R. J. F. atliko nesąžiningus veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo negali įvykdyti prievolių, todėl jai turi būti taikoma atsakomybė pagal CK 2.53 straipsnio 3 dalį; J. B. pažeidė pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), būti lojaliam juridiniam asmeniui (CK 2.87 straipsnio 2 dalis) bei ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad atsakovų veiksmais žala buvo padaryta visiems įmonės kreditoriams. Atsakovų veiksmais buvo sukeltas bendras juridinio asmens nemokumas ir padaryta žalą kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo valdymo ir dėl to, kad laiku nebuvo iškelta bankroto byla.Atsakovai R. J. F. ir J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl trečiojo asmens BUAB „VM Investicija“ savarankiškų reikalavimų ir trečiojo asmens ieškinį atmesti, taip pat atsakovams iš trečiojo asmens priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas paliktų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą nepakeistą, atsakovai prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisti atsakovams iš ieškovo dėl ieškovo ieškinio pareiškimo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o kitą sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palikti nepakeistą.Atsakovai nurodė, kad ieškovė buvo informuota apie tai, kad jos 2014 m. liepos 31 d. reikalavimas UAB „VM Investicija“ įteiktas nebuvo ir atsakovai (įmonė) apie šį reikalavimą iki pat ieškinio UAB „VM Investicija“ 2015 m. liepos mėn. pateikimo objektyviai nieko nežinojo. 2014 m. liepos 31 d. reikalavimą UAB „VM Investicija“ buvo siekiama įteikti savaitgalį, nes reikalavimas buvo išsiųstas 2014 m. rugpjūčio 1 d. (penktadienį), o grąžintas neįteiktas 2014 m. rugpjūčio 4 d. (pirmadienį). 2015 m. birželio 26 d. UAB „VM Investicija“ atliko pirmą ginčijamą sandorį – grąžino akcininkei 770 000 Eur skolos dalį. Iš šiuo metu žinomų faktinių aplinkybių, atsakovai apie UAB „VM Investicija“ atsiradusią prievolę bankui pagal laidavimo sutartį prievolę nieko nežinojo, o ieškovė kitų UAB „VM Investicija“ informavimo ar kitų veiksmų, kuriais būtų siekiama pareikalauti UAB „VM Investicija“ vykdyti laiduotojos prievoles, nesiėmė. 2015 m. liepos 2 d. UAB „VM Investicija“ vadovas buvo priverstas išvykti iš darbo vietovės dėl asmeninių priežasčių, o 2015 m. liepos 7 – 8 d. dalyvavo laidojimo ceremonijoje. 2015 m. liepos 9 d. vadovui grįžus į darbą, buvo pervesta dar viena įsiskolinimo akcininkei dalis (500 000 Eur), UAB „VM Investicija“ sąskaitoje paliekant būtiną atsiskaityti su visais žinomais kreditoriais sumą. Dėl minėtų aplinkybių, atsakovai nieko nežinojo apie UAB „VM Investicija“ atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sąskaitoje esančių piniginių lėšų areštą. Atsiskaityti su visais kreditoriais iš anksto buvo numatyta didesnė suma nei teismo pritaikytas laikinųjų apsaugos priemonių mastas galimam ieškovės reikalavimui patenkinti, todėl iš anksto suplanuotas 500 000 Eur įsiskolinimo dalies grąžinimas akcininkei nebuvo atmestas, tai taip pat nesukėlė jokių įtarimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė Luminor Bank, AB atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovų apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovai tikslingai siekė neatsiskaityti su kreditoriais, nes teigė, kad akcininkė dar 2015 m. liepos 1 d. nusprendė likviduoti įmonę, nors banko net neįtraukė į kreditorių sąrašą.Trečiasis asmuo BUAB „VM Investicija“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad įmonei faktiškai esant nemokiai, buvo nuspręsta atsiskaityti tik su vienu iš įmonės kreditorių, todėl įmonė sudarė nuostolingą sandorį negalėdama visiškai atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais ir dėl to įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. birželio 11 d. iki teismo posėdžio pradžios buvo pateiktas bendras atsakovų ir trečiojo asmens prašymas patvirtinti prie šio prašymo pridėtą šalių 2018 m. gegužės 28 d. sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti, šiuos klausimus išspręsti rašytinio proceso tvarka, šalims ir jų atstovams nedalyvaujant, o visas teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (jeigu tokių būtų), priteisti iš atsakovų.Ieškovė Luminor Bank, AB pateikė prieštaravimus, kuriuose prašo pateiktą taikos sutartį atsisakyti patvirtinti. Nurodė, kad bankroto administratorė pažeidė ĮBĮ, nes teismui pateikė tvirtinti taikos sutartį, kurios nesuderino su kreditorių susirinkimu; sutarties sąlyga, kad atsakovė R. J. F. bus įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą su 620 000 Eur finansiniu reikalavimu, yra nesąžininga.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Ši teisė kyla iš CPK 13 straipsnyje įtvirtinto byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo principo ir ja šalys gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 42 str., 140 str. 3 d. ir 4 d., 302 str.). Sudarydamos taikos sutartį, ginčo šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą (CK 6.983 str.). Tokia sutartimi realizuojamas ginčo subjektų dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju viena iš taikos sutarties šalių yra bankrutavusi įmonė, todėl, sprendžiant klausimą dėl tokios subjekto sudarytos taikos sutarties patvirtinimo galimybės, būtina atsižvelgti ne tik į bendrąjį, bet ir specialųjį teisinį reglamentavimą, t. y. į ĮBĮ normas.ĮBĮ 11 straipsnyje nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir bankuose esančias įmonės lėšas bei jais disponuoja, užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, taip pat privalo ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus turi būti derinama su pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ir ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius ar imdamasis teisinių veiksmų žalos atlyginimo ieškiniams pareikšti ir skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą ir pan. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto procesas susijęs su viešuoju interesu ir turi jo elementų, todėl teismas turi pareigą imtis atitinkamų priemonių, kad būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą ginčo esmę ir bylos duomenis, šalių sudarytos taikos sutarties sąlygas, šios nutarties 15 punkte nurodytus ieškovės prieštaravimus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių pritarimas taikos sutarčiai civilinėje byloje sudaryti nėra būtinas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kreditorių susirinkimų nutarimai, kuriais kreditorių susirinkimas sprendžia dėl civilinių bylų užbaigimo, įgyvendinant bankrutuojančios įmonės procesinę teisę sudaryti taikos sutartis, įmonės bankroto administratoriui yra rekomendacinio pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012; 2013 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-354/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1365/2013; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-823/2017). Toks kreditorių susirinkimo sprendimas gali būti tam tikra garantija administratoriui, kad jo priimti sprendimai konkrečioje byloje sudaryti taikos sutartį (arba atsisakyti ieškinio (skundo), atlikti kitus procesinius veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo) ateityje nebus ginčijami (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012), tačiau tik bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas pareigas bei atstovaudamas bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę teisme, sprendžia, ar sutikti taikiai užbaigti civilinę bylą, nagrinėjamą pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-354/2013).Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė tik deklaratyviai kvestionuoja atsakovės įsipareigojimą sumokėti ½ pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (620 000 Eur), o dėl likusios dalies (620 000 Eur) teikti finansinį reikalavimą. Byloje ginčo dėl atsakovės R. J. F. reikalavimo teisių iš esmės nėra, o jos reikalavimo teisę nustatė ir pirmosios instancijos teismas, t. y. pagal bylos duomenis, atsakovės R. J. F. paskolos sutartys su trečiuoju asmeniu yra realios ir galiojančios. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę ir bylos duomenis, daro išvadą, kad pateikta taikos sutartis kreditorių interesų nepažeidžia, neprieštarauja ĮBĮ ar kitų įstatymų imperatyvioms nuostatoms ir viešajam interesui; taikos sutarties 6 punkte šalys patvirtino, kad joms žinomos civilinės bylos nutraukimo sudarius taikos sutartį procesinės pasekmės (CPK 294 str. 2 d.); sutartį pasirašė tam įgaliojimus turintys asmenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikta taikos sutartis gali būti tvirtinama šalių sulygtomis sąlygomis (CPK 42 str. 2 d.). Teisėjų kolegija tvirtina visas šalių pateiktas taikos sutarties tekstas, išskyrus taikos sutarties nuostatas, kuriomis išreiškiami šalių patvirtinimai ir išsprendžiami techniniai / organizaciniai klausimai: patvirtinama, kad šalims žinomos civilinės bylos nutraukimo sudarius taikos sutartį procesinės pasekmės, išreiškiamas prašymas teismui patvirtinti šią taikos sutartį ir bylą nutraukti bei nurodomas sudaromos taikos sutarties egzempliorių skaičius (šalių pateiktos taikos sutarties 6, 8 p.). Patvirtinus taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti trečiojo asmens savarankiški reikalavimai ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir ši civilinės bylos dalis nutrauktina (CPK 293 str. 5 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Taikos sutartimi atsakovai su trečiuoju asmeniu susitarė, kad jie nereikalaus vieni iš kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl teisėjų kolegija atsakovų ir trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 94 str. 2 d.).Taikos sutartyje nėra aptartas ieškovės Luminor Bank, AB atsiliepimo į apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Spręsdama dėl pastarųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija vadovaujasi priežasties teorija (angl. the cause theory), pagal kurią bylinėjimosi išlaidų paskirstymą lemia bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas. Šiuo atveju ieškovė Luminor Bank, AB patyrė 1 138,91 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, priteistinos iš apeliantų (atsakovų) lygiomis dalimis. Taikos sutartyje taip pat nėra aptartas išlaidų valstybei atlyginimas, tačiau atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, pastarosios valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 5 d.).Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu byla šioje dalyje nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Atsakovai nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleisti pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, todėl žyminio mokesčio jiems grąžinimo klausimas nespręstinas. Atsižvelgus į šalių pateiktos taikos sutarties 3 punkte nurodytas sąlygas, šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovams taikytos, 2017 m. birželio 12 d. patikslintos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki visiško taikos sutarties įvykdymo (CPK 150 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VM investicija“ savarankiški reikalavimai dėl 1 240 000 Eur žalos atlyginimo, ir paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Patvirtinti atsakovų J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir R. J. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) bei bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VM investicija“ (juridinio asmens kodas 300036654) 2018 m. gegužės 28 d. sudarytą taikos sutartį toliau nurodytomis sąlygomis:

Atsakovai J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir R. J. F. (R. J. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini)) grąžins trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „VM investicija“ (juridinio asmens kodas 300036654) pusę ginčo sumos, t. y. 620 000 Eur (šešis šimtus dvidešimt tūkstančių eurų).Trečiojo asmens bankroto administratorius atsakovų grąžintus 620 000 Eur paskirstys trečiojo asmens kreditoriams po to, kai trečiojo asmens bankroto administratorius kreipsis į trečiojo asmens bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl atsakovės R. J. F. įtraukimo į trečiojo asmens kreditorių sąrašą atsakovės pagal šią taikos sutartį grąžintai 620 000 Eur sumai ir trečiojo asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas trečiojo asmens prašymą išspręs įsiteisėjusiu teismo sprendimu.Atsakovei pervedus pagal sutartį trečiajam asmeniui 620 000 Eur, trečiasis asmuo atsisakys bet kokių piniginių pretenzijų abiejų atsakovų J. B. ir R. J. F. atžvilgiu ir jie bus laikomi trečiajam asmeniui neskolingi. Civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės liks galioti iki visiško šios sutarties įvykdymo, kaip užtikrinančios šios taikos sutarties sąlygų įvykdymą.Šalių turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą Vilniaus apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme bei kitos bylinėjimosi išlaidos nebus kompensuojamos ir liks šalims, tai yra nei viena iš sutarties šalių nekompensuos kitos šalies išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo metu.Ši sutartis įsigalios, įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai dėl šios sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo.

Šią civilinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovams taikytas, 2017 m. birželio 12 d. patikslintas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško taikos sutarties įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės R. J. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei Luminor Bank, AB (juridinio asmens kodas 112029270) 569,45 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 45 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei Luminor Bank, AB (juridinio asmens kodas 112029270) 569,45 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 45 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

TeisėjosGoda Ambrasaitė-BalynienėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė