- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-03
- Bylos Nr.
- 2-503-777/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09415-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Suinteresuotas asmuo
- R. K., A. R., N. B., N. R., O. F., Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.4.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Gailevičienė, sekretoriaujant Renatai Garuolienei, dalyvaujant pareiškėjai R. B., jos atstovams: advokatei A. M., atstovui pagal pavedimą R. B., suinteresuotiems asmenims: R. K., jos atstovui advokatui K. K., N. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos R. B. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims: R. K., A. R., N. B., N. R., O. F. ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pripažinimo butą įgijus pagal įgyjamąją senatį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama: nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėja ¼ namo dalį, adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo objektas) įgijo pagal įgyjamąjį senatį. Nurodė, kad ginčo objekto patalpų savininkė P. B. mirė 1993-10-14. Po P. B. mirties paveldėjimo byla neužvesta. Į namo antrąjį aukštą pareiškėją buvo įleidusi P. B.. Ginčo objektas buvo pareiškėjos įgytas teisėtai, valdomas sąžiningai, nepertraukiamai ir atvirai, tam niekas neprieštaravo. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja, jos atstovai pareiškimą palaikė. Patikslino pareiškimą nurodydami, kad pareiškėja nuo 1993 metų (o ne nuo 1990 metų) gyvena (duomenys neskelbtini). Į namo antrą aukštą pareiškėją įleido gyventi P. B. per pareiškėjos senelius K. B. ir A. I. B.. Į šias patalpas pareiškėja įsikėlė 1996 metais. P. B. laidotuvėmis pareiškėja nesirūpino, o tik siekė įvykdyti P. B. valią ir ją perlaidoti kitur (kur pastaroji buvo pasistačiusi paminklą), tačiau pareiškėjai to nebuvo leista padaryti, nes nebuvo P. B. giminaitė. Pareiškėja P. B. nesirūpino, jos neslaugė. Tačiau pareiškėja ginčo patalpose gyveno, tas patalpas pagerino, nes jos buvo labai apleistos. Į minėtas patalpas investavo apie 20000 Lt. Bandė susitvarkyti nuosavybės dokumentus. Pareiškėjos uošvienė A. G. ėjo į savivaldybę. Buvo paaiškinta, kad tos patalpos priklauso savivaldybei, tačiau nieko sutvarkyti nepavyko. Savivaldybės darbuotojai sakė, jei niekas neina į tas patalpas, galite gyventi, jei seneliai leidžia. Pareiškėja tą ir darė, gyveno ir tiek. Šiuo metu reikia ginčo objekte daryti remontą, tačiau pareiškėja nebenori investuoti į tas patalpas, neturint nuosavybės dokumentų. Nurodė, kad kol pareiškėja nesikreipė į teismą, tol nei valstybinė mokesčių inspekcija, nei kiti suinteresuoti asmenys nieko nedarė, ginčo objektu nesirūpino, todėl mano, kad suinteresuotų asmenų argumentai nėra pagrįsti. Vadovaujantis LR CK 4.47 ir 4.48 straipsniais mano, kad ginčo patalpos po P. B. mirties buvo bešeimininkės, t.y. niekieno. Mokesčių inspekcija turėjo žinoti apie ginčo patalpas, nes registro įrašai yra vieši. Pareiškėja į butą buvo įleista geranoriškai, viešai. Prašė vadovautis žmogiškumo principais, nes kas yra neprotinga, nehumaniškai, prieštarauja teisės prigimčiai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo N. R. atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu sutinka. Nurodė, kad pareiškėja gyvena ginčo objekte, kuris priklausė velionei P. B.. Nuo 1993 metų tvarkingai buvo mokami visi mokesčiai, tvarkomas namų ūkis, kuris dėl senyvo P. B. amžiaus ir ligos buvo labai apleistas ir reikalavo didelių investicijų. Teisėti paveldėtojai žodžiu atsisakė nuo šios namų valdos, todėl pareiškėja nusipelno teigiamo atsakymo į pareikštus reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu N. R. pareiškimą palaikė. Papildomai nurodė, kai jos dukra (pareiškėja) ištekėjo, su seneliais susitarė ir 1993 metais atsikėlė gyventi pas senelius, nes seneliams sunku buvo gyventi iš pensijos, reikėjo jiems pagalbos. Vietos buvo mažai, iš antro aukšto pradėjo eiti pelėsis, grybelis ir N. R. tėvai leido pareiškėjai įsikraustyti į antrą aukštą. Antro aukšto patalpas pareiškėja susiremontavo, mokėjo už šiukšles, elektrą. Pareiškėja su anyta bandė susitvarkyti ir nuosavybės dokumentus.
Suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcija atsiliepime, nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas. Daiktai, kuriuos siekiama įgyti įgyjamąja senatimi, registruoti P. B., mirusios 1993-10-14, vardu, todėl šiuo atveju taikytinos palikimo atsiradimo laikotarpiu galiojusios, 1964 metų redakcijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso septintojo skyriaus nuostatos. Prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.
Suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad pareiškėja atsikėlė gyventi į namą po P. B. mirties, per savo mamą N. R., susitarusi su jos (R. K., N. R. ir A. R.) tėvu K. B.. Nurodė, kad pareiškėja neprižiūrėjo P. B. ir jos nelaidojo. Pareiškėja nėra sąžininga įgyjėja, nes pareiškėjai žinomos aplinkybės, kad namą, kuriame ji buvo priimta gyventi pastatė pareiškėjos senelis K. B.. Vėliau antrąjį aukštą K. B. pardavė savo broliui P. B.. Jam ir jo sutuoktinei P. B. mirus, paveldėjimo byla neužvesta, kadangi iki šiol dar nėra pilnai sutvarkyti namo dokumentai. Be to, pareiškėja žinojo, kad yra asmenų, turinčių daugiau teisių už ją. Juolab, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra įregistravusi ginčo objekto valdymo teisę. Bylos nagrinėjimo metu R. K. atsiliepimą palaikė. Papildomai nurodė, kad prieštarauja ne dėl pareiškėjos, o dėl savo sesers N. R.. Buvo kalba, kad pareiškėja pagyvens kažkiek name, buvo žadėta, kad bus pasirūpinta tėvais, viskas bus sutvarkyta, tačiau to nebuvo, tėvai gailėjosi po to. N. R. pasielgė savavališkai, R. K. ir A. R. už akių, įkėlė dukrą į ginčo patalpas. Mokesčių inspekcijai niekas nieko nesakė. Pareiškėja deramai nesprendė daikto teisinės padėties. Kažkas, kažkur vaikščiojo, bet tai ne įrodyta. Prielaidų ir tikimybių būdu byla nekonstruojama. Ant mirusių asmenų viską nurašyti yra paprasta. Giminiškumo santykių deficitas privedė šalis prie tokių santykių. Pareiškėja negalėjo nežinoti, kad ginčo objekto nuosavybės dokumentai nėra sutvarkyti. Prašė atmesti pareiškimą.
Suinteresuotas asmuo A. R. (parengiamojo teismo posėdžio metu 2011-11-02) nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad viskas, kas teigiama yra neteisybė. Jos tėvui K. B. esant gyvam, jos sesuo N. R. įkėlė pareiškėją (dukrą) į namą gyventi. P. B. yra tėvo brolio žmona. Tėvas pardavė broliui namo dalį ir joje gyveno brolis su šeima. Mirė tėvo brolis, o jo žmona P. B. pradėjo elgtis neadekvačiai, ją išvežė į ligoninę. Pareiškėja tame name apsigyveno nuo 1993 metų. Tai buvo savavališkas įsikėlimas. I.A. B. ir K. B. yra jos (A. R., N. R. ir R. K.) tėvai. Tėvas nieko nenorėjo įleisti ar parduoti. Dėl P. B. paveldėjimo buvo atvažiavę giminės iš kaimo pasidomėti, bet kadangi tėvas namą statė, tai jam ir paliko. Mano, kad turtas turi atitekti valstybei, o ne pareiškėjai, nes šis turtas jai nepriklauso.
Suinteresuoti asmenys N. B. ir O. F. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškimu sutinka, išskyrus tai, jog antras aukštas perleistas pareiškėjai už savininkės priežiūrą. Pareiškėja neglobojo ir neprižiūrėjo P. B.. Parengiamojo teismo posėdžio metu N. B. atsiliepimą palaikė. Nurodė, kad yra kaimynė, bendrasavininkė ir į šios šeimos ginčus nenori kištis, bylos baigtimi nėra suinteresuota, palieka bylą spręsti teismo nuožiūra. Gali patvirtinti, kad paskutiniu metu P. B. buvo neįgali, kur ir kada ji buvo išvežta nežino. Šiame name gyvena nuo 1980 metų. Patvirtino, kad pareiškėja gyvena name, pradžioje namą tvarkė su buvusiu vyru, tačiau ką viduje darė nežino. Nieko nežino apie duotus sutikimus pareiškėjai įsikelti. Prašė bylą nagrinėti jai ir jos mamai O. F. nedalyvaujant
Liudytoja A. G. paaiškino, kad pareiškėja yra jos buvusi marti. Po vedybų pareiškėjos seneliai priėmė pareiškėją su vyru (jos sūnumi) gyventi. Po to pareiškėjos seneliai pasiūlė įsikelti į antrą aukštą. Antro aukšto patalpos buvo labai apleistos, buvo sutvarkytos liudytojos pinigais. Liudytoja sudėjo duris, plastikinius langus, židinys kainavo vien apie 8000 Lt. Padėdavo liudytoja ir senukams, duodavo pinigų vaistams. Norėjo perlaidoti P. B., tačiau to neleido padaryti, nes nebuvo P. B. giminaičiai. Bandė sutvarkyti nuosavybės dokumentus. Ėjo į savivaldybę, ten pasakė, jei niekas negyvena, eikite ir gyvenkite, sakė, kad nieko padaryti negali. Buvo nuėjusi ir į mokesčių inspekciją, sakė, kad yra privati nuosavybė, jei būtų valstybės turtas būtų kitaip. Liudytoja minėjo, kad turtas yra niekieno, tačiau mokesčių inspekcija nereagavo. Liudytoja nurodė, kad nuo tų pokalbių praėjo daug laiko, todėl konkretesnių aplinkybių nurodyti negali.
Liudytojas R. R. paaiškino, kad yra N. R. vyras, bet nėra pareiškėjos tėvas. Nurodė, kad pareiškėja nuo 1995 – 1996 metų gyvenama tame bute. Iš pradžių pareiškėja gyveno pas savo senelius, vėliau seneliai ją įkėlė į antrą aukštą ir sakė, kad nori, jog pareiškėja gyventų antrame aukšte. Dėl pareiškėjos gyvenimo antrame aukšte niekas neprieštaravo. Pareiškėja antrame aukšte darė remontus, t.y. įstatė langus, duris, klijavo tapetus, plyteles, dažė. Apie nuosavybės dokumentų tvarkymą nieko nežino.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Faktinės bylos aplinkybės.
P. B. mirė 1993-10-14 (b.l.13). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-08-24 išraše nurodyta, kad P. B. yra ¼ pastato-gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini),savininkė (b.l.11). Po P. B. mirties paveldėjimo byla neužvesta (b.l.19-20). R. B. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), deklaravo 1993-05-25 (b.l.120).
Dėl įgyjamosios senaties, bešeimininkio turto.
Įgyjamoji senatis – tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui – įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo.
Vadinasi, pareiškėjos, suinteresuotų asmenų byloje nurodytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėja ginčo objekte apsigyveno senelių leidimu yra teisiškai nereikšmingos nagrinėjamoje byloje dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, todėl teismas jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio2, 3 dalys). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-586/2006).
Po ginčo objekto savininkės P. B. mirties (1993-10-14), paveldėjimo byla neužvesta. 1964 metų redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 567 str. 3 d. nustatė, kad jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Pažymėtina, kad iš esmės analogiška norma, numatyta ir dabar galiojančiame CK 5.62 straipsnyje. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nurodė, kad jos seneliai, t.y. K. B. ir A. I. B., neturėjo teisės tvarkyti ginčo objekto nuosavybės dokumentų. Pareiškėja bandė susitvarkyti ginčo objekto nuosavybės dokumentus, A. G. (pareiškėjos uošvienė) žodžiu kreipėsi į savivaldybę, mokesčių inspekciją, tačiau teigiamo atsakymo negavo. Suinteresuoti asmenys: R. K., A. R. ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad ginčo objektas priklauso valstybei.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, įstatyminėms nuostatoms, atsižvelgiant į tai, kad A. G. paaiškinimai dėl kreipimosi į savivaldybę, mokesčių inspekciją, nėra detalūs, t.y. nėra aišku nei kada, nei su kuo buvo kalbėta, juolab, kad teigiamas atsakymas dėl nuosavybės įteisinimo pareiškėjos vardu ir nebuvo gautas, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neturėjo pagrindo manyti esanti ginčo objekto savininkė, neturėjo pagrindo būti įsitikinusi, kad niekas (tame tarpe valstybė) neturi daugiau už ją teisių į ginčo objektą, todėl pareiškėjos argumentai, kad ginčo objektą ji įgijo teisėtai, valdė sąžiningai, kaip nepagrįsti atmestini.
Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ginčo objektas po P. B. mirties tapo bešeimininkiu. Bešeimininkiu negali būti pripažintas daiktas, kuris turi savininką (CK 4.57 str. 1 d.), taigi bešeimininkiu begali būti laikomas daiktas priklausantis valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-41/2011 konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliuojamasis imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr.3K-3-58/2007); ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-535/2008). Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t.y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-14/2010; kt.). CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl netgi remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negalima paneigti joje įtvirtinto draudimo ir konstatuoti, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t.y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, ir juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.
Esant aukščiau nurodytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad valstybės institucijoms ginčo objekto neprižiūrint, neremontuojant ar neatliekant kitų veiksmų, pareiškėjai, atlikusiai atitinkamus veiksmus, galėtų būti pagrindas teismui konstatuoti privačios nuosavybės teisės atsiradimą į neteisėtai valdomą valstybei priklausantį daiktą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-41/2011 konstatuota ir tai, kad, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-535/2008). Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama šią normą analizuojant teleologiniu metodu bei atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškimas kaip nepagrįstas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja turėjo 137 Lt bylinėjimo išlaidas (žyminis mokestis) (b.l.5; 25).
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, teikdama antrinę teisinę pagalbą suinteresuotam asmeniui R. K., turėjo 220 Lt išlaidų (bl.121).
LR CPK 443 str. 6 d. nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
Esant nurodytai įstatyminei nuostatai, pareiškimą atmetus pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos ir suinteresuoto asmens R. K. suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (priešingas), pareiškimą atmetus, iš pareiškėjos valstybei priteistinas 220 Lt antrinės teisinės pagalbos turėtų išlaidų atlyginimas.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad valstybė turėjo 22,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelginat į tai, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylas ypatingąja teisena valstybei neatlygintinos, todėl 22,25 Lt suma (pašto išlaidos) iš pareiškėjos valstybei nepriteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Iš pareiškėjos R. B. valstybei priteisti 220 Lt (du šimtus dvidešimt litų 00 ct.) antrinės teisinės pagalbos turėtų išlaidų atlyginimą.
Išaiškinti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinė teisinę pagalbą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.