Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „15 min“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – S. S. ir S. C.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais. Publikacijoje yra atskleista, kad aptariamas asmuo vadovauja vienam iš Viešojo saugomo tarnybos padalinių, pakankamai ilgą laiką konfliktuoja su Viešojo saugomo tarnybos vadu (apie šį konfliktą yra žinoma net pareigūnų profsąjungai) ir yra su sovietais kolaboravusio ir gerai žinomo buvusio VRM II pilko vado S. S. žentas. Šios informacijos visiškai pakanka tam, kad tam tikras asmenų ratas (Viešosios saugumo tarnybos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, pareigūnų profsąjungos nariai, S. S. ir aptariamą asmenį pažįstantys asmenys) suprastų, apie kokį aptariamą asmenį yra kalbama. Informaciją apie ką kalbama galėjo suteikti pats R. P., aptariamą asmenį palaikanti pareigūnų profesinė sąjunga, Vidaus reikalų ministerija, į kurią dėl galimo aptariamo asmens persekiojimo kreipėsi pareigūnų profesinė sąjunga. Kadangi pareiškėja galėjo ir turėjo patikrinti informaciją apie aptariamą asmenį (teisės dirbti su slapta informacija atėmimas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atlikti tyrimai, paskirtos tarnybinė nuobaudos), aplinkybės, dėl kurių jai to padaryti nepavyko, atmestinos kaip nepagrįstos. Publikacijoje buvo pateiktos dvi kraštutinės konfliktuojančių pusių nuomonės, tačiau jokio adekvataus nepriklausomo situacijos vertinimo pateikta nebuvo. Tokį vertinimą galėjo pateikti Vidaus reikalų ministerija, kuri, be kita ko, galėjo patikrinti arba paneigti iš kitų informacijos šaltinių surinktą informaciją. Pareiškėjos pateikta papildoma informacija, kuri neva parodo, kad aptariamo asmens Komisijai pateikta informacija buvo netiksli, niekaip nepaneigia aptariamo asmens teiginių dėl Publikacijos paskelbimo metu jo turėtų nuobaudų skaičiaus ir teisės dirbti su įslaptinta informacija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

5. Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis ir pareiškėja įpareigota šį Sprendimą paskelbti portale 15min.lt., teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga nustatytos šios administracinei bylai reikšmingos aplinkybės.

Portale 15min.lt 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskelbta Publikacija.

Nepatenkintas Publikacijoje pateikta informacija apie save, aptariamas asmuo kreipėsi į Komisiją su 2018 m. rugsėjo 26 d. skundu, prie kurio kartu pateikė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 1 Policijos komisariato 2018 m. gegužės 25 d. nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. KS-145 „Dėl S. S.“, kuriuo nuspręsta pripažinti, kad aptariamas asmuo, tarnybiniu automobiliu vykdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, į kurį buvo iškviestas liudyti kaip Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas byloje dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų nepažeidė, Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 29 d. raštą Nr. 1D-3358 (56) „Dėl Jūsų 2018 m. birželio 19 d. prašymo“, kuriuo aptariamas asmuo informuotas, kad tarnybiniai patikrinimai jo atžvilgiu buvo pradėti nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, todėl Viešojo saugumo tarnybos vadui R. P. nurodyta nutraukti atliekamus tarnybinius patikrinimus bei prioritetą teikti tinkamam Viešojo saugumo tarnybai pavestų uždavinių ir funkcijų atlikimui bei privačių interesų deklaraciją.

7. Ginčo teisinius santykius iš esmės reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija). Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi Kodekso nuostatomis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato, kad etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato, be kita ko, Kodeksas. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, Asociacija savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Komisija šiuo nagrinėjamu atveju yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal nustatytą kompetenciją priimantis organas. Į Komisijos kompetenciją patenka asmenų skundai dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas (Įstatymo 46-1 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Kodeksas priimtas 2016 m. vasario 29 d. viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Asociacijos narių atstovų susirinkime. Kodekso 3 straipsnyje, kurio pažeidimas nustatytas skundžiamame Sprendime, įtvirtinta nuostata, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones.

Vykdydama viešąjį administravimą, Komisija, priimdama individualius administracinius aktus (sprendimus), taip pat turi laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos priimami sprendimai būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

8. Taip pat pažymėtina, kad saviraiškos laisvės turinys ir ribos yra įtvirtinti ne viename teisės akte ir yra susiformavusi pakankamai plati šių teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktika. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje saviraiškos laisvė laikoma vienu esminių demokratinės visuomenės pagrindų, ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti, pagal ją bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prieš Lenkiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: teisę į saviraišką galima riboti tik įstatymo pagrindu, jei tai būtina siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar konstitucinę tvarką; konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą; žurnalistų teisė informuoti visuomenę bendrojo intereso klausimais nėra absoliuti; kitų asmenų reputacija ir teisės gali būti pagrindas fundamentaliajai žiniasklaidos teisei apriboti; žurnalistai privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-261/2015).

9. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktikos išaiškinimus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad tik nustačius, jog paskelbtos žinios yra neteisingos ir netikslios, ar (ir) publikacijoje nebuvo pateiktos įvairios nuomonės, t. y. nebuvo pateikta kitokių (alternatyvių) nuomonių, ar (ir) publikacijoje pateiktos nuomonės pažeidė teisę ir etiką, konstatuotinas Kodekso 3 straipsnio pažeidimas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-492/2017). Ginčijamo Sprendimo turinys atskleidžia, kad pareiškėja pripažinta pažeidusi Kodekso 3 straipsnį, nes (i) paskleidė netikslią ir neteisingą informaciją apie aptariamam asmeniui atimtą teisę dirbti su įslaptinta informacija ir jo turimą nuobaudų skaičių, (ii) nepateikė nepriklausomos trečiosios šalies – Vidaus reikalų ministerijos – nuomonės dėl aprašomos konfliktinės situacijos; (iii) neišsiaiškino, apie kokį asmenį kalba abi konfliktuojančios pusės ir (iv) nepatikrino informacijos apie aptariamam asmeniui atimtą teisę dirbti su įslaptinta informacija ir jo turimų nuobaudų skaičiaus. Toliau bus vertinama, ar Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą, tinkamai taikė Kodekso 3 straipsnį ir laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pagrįsti savo priimtą sprendimą teisės normomis ir faktiniais duomenimis bei adekvačiais motyvais.

10. Komisijos posėdžio medžiaga ir skundžiamo Sprendimo turinys atskleidžia, kad šiuo konkrečiu atveju Komisija Kodekso 3 straipsnio prasme vertino Publikacijoje paskelbto Viešosios tarnybos vado R. P. teiginį „<...> Šio pareigūno atžvilgiu VSD ir VTEK atliko tyrimus, buvo atimta teisė dirbti su įslaptinta informacija, jis turi 9 nuobaudas“. Siekiant nustatyti, ar šiuo atveju pareiškėja gali būti atsakinga už kito asmens teiginio tikslumą ir teisingumą, be jau aptarto ginčą reglamentuojančio nacionalinio teisinio reguliavimo, aktualus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Jersild prieš Daniją, kuriuo ne kartą rėmėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas bylas, kuriose keltas klausimas dėl Kodekso straipsnių pažeidimo. Nurodytame sprendime teismas konstatavo, kad, jeigu žurnalistai būtų traukiami atsakomybėn už mintis ar posakius, išsakytus kitų, interviu davusiųjų, asmenų, tai toks atsakomybės modelis pažeistų spaudos teisę nešališkai perteikti visuomenei informaciją. Teismas konstatavo, kad turi būti daromas skirtumas tarp paties žurnalisto pareiškimų ir trečiųjų asmenų pareiškimų citavimo, nes žurnalisto nubaudimas už padėjimą skleisti kito asmens pareiškimus interviu smarkiai suvaržytų spaudos prisidėjimą prie diskusijos viešojo intereso klausimais. Įvertinus Publikacijoje pateikto Viešosios tarnybos vado R. P. teiginio „Aš ir Tarnyba esame apskųsti visose įmanomose valstybės instancijose. Šio pareigūno atžvilgiu VSD ir VTEK atliko tyrimus, buvo atimta teisė dirbti su įslaptinta informacija, jis turi 9 nuobaudas“ turinį įvertinusi visos Publikacijos kontekste, atsižvelgusi į sakinio konstrukciją, logines Publikacijoje paskelbtos informacijos sąsajas bei įvertinusi ir tai, kad šio teiginio autorius yra institucijos, kurioje Publikacijos paskelbimo metu aptariamas asmuo ėjo pareigas, vadovas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kodekso 3 straipsnio pažeidimas dėl netikslių ir neteisingų žinių paskleidimo pareiškėjai gali būti pripažintas tik nustačius, kad jos pačios paskelbta žinia yra netiksli ir neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja negali būti atsakinga už ne savo, o Viešosios saugumo tarnybos vadovo teiginių tikslumą ir tikrumą. Priešingas Kodekso 3 straipsnio aiškinimas ir taikymas šiuo konkrečiu atveju neproporcingai apsunkintų žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teisę skleisti informaciją. Šiuo konkrečiu atveju, remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nenustatyta, kad Komisija būtų surinkusi objektyvius įrodymus, kurių pagrindų būtų galima daryti nevienareikšmišką išvadą, kad Publikacijoje pateikto Viešosios tarnybos vado R. P. teiginys yra neteisingas ir netikslus. Dėl to jokių argumentų nenurodyta ir Sprendime, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinimas. Vadinasi, nėra pagrindų pareiškėjos elgesį paskelbiant aptariamą teiginį negali būti laikomas nesąžiningu. Dėl šios priežasties, Sprendimo dalis, kuria pripažintas Kodekso 3 straipsnio pažeidimas dėl to, kad pareiškėja paskleidė netikslią ir neteisingą informaciją apie aptariamam asmeniui atimtą teisę dirbti su įslaptinta informacija ir jo turimų nuobaudų skaičių, pripažintina neteisėta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 punkto prasme. Atitinkamai, šiuo konkrečiu atveju pripažinus, kad pareiškėja nėra atsakinga už ne savo teiginių tikslumą ir teisingumą, tuo pačiu pagrindu neteisėta ir nepagrįsta pripažintina ir Sprendimo dalis, kuria konstatuotas Kodekso 3 straipsnio pažeidimas dėl to, kad pareiškėja nepatikrino informacijos apie tai, kad aptariamam asmeniui atimta teisė dirbti su įslaptinta informacija ir kiek nuobaudų minėtas asmuo turi.

11. Skundžiamo Sprendimo dalimi pripažinta ir tai, kad pareiškėja pažeidė Kodekso 3 straipsnį, nes nepateikė nepriklausomos trečiosios šalies – Vidaus reikalų ministerijos – nuomonės dėl aprašomos konfliktinės situacijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Kodekso 3 straipsnis reikalauja, be kita ko, išklausyti suinteresuotus asmenis, pateikti alternatyvias nuomones, taip užtikrinant jų įvairovę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-849-492/2017). Išanalizavus Publikacijos turinį matyti, kad ja skaitytojas supažindinamas su faktu, kad Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo svetainėje buvo paviešintas pranešimas „Profsąjunga: VST vadas galimai siekia susidoroti su „neįtikusiu“ pareigūnu“, kuriame informuojama, kad vieno Viešojo saugumo tarnybos pareigūno atžvilgiu inicijuojami ne visada pagrįsti tarnybiniai patikrinimai. Jame pateikta informacija iš Vidaus reikalų ministerijos pranešimo, kuriame nurodoma, kad buvo nustatyta, jog pareigūno atžvilgiu buvo vykdomi nepagrįsti tarnybiniai patikrinimai. Šiame pranešime pareigūnas nebuvo įvardytas. Publikacijoje nurodoma, kad buvo susisiekta su Viešojo saugumo tarnybos vadu R. P., kuris sutiko atsakyti į klausimus dėl šios situacijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi Publikacijos turinį su ja susijusio Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pranešimo kontekste, kritiškai vertina Komisijos išvadą, kad turėjo būti pateikta trečiosios šalies nuomonė. Visų pirma, iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kodėl pareiškėja turėjo pateikti būtent trečiosios šalies – Vidaus reikalų ministerijos – nuomonę, kai toje pačioje Publikacijoje pateikta informacija iš Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pranešimo, kuriame atskleisti Sprendime įvardytos trečiosios šalies Vidaus reikalų ministerijos atlikto patikrinimo rezultatai. Antra, pačiame Sprendime konstatuota, kad Publikacijoje pateiktos dvi konfliktuojančių pusių nuomonės, todėl papildomas įpareigojimas pateikti trečiosios šalies, o ne suinteresuotos šalies, kaip išaiškinta teismų praktikoje, nuomonę vertintinas kaip perteklinis Kodekso 3 straipsnio prasme. Komisija nepagrindė Vidaus reikalų ministerijos suinteresuotumo aprašytos situacijos kontekste. Dėl šių priežasčių, Sprendimo dalis, kuria pripažintas Kodekso 3 straipsnio pažeidimas dėl to, kad pareiškėja nepateikė nepriklausomos trečiosios šalies nuomonės pripažintina neteisėta ABTĮ 91 straipsnio 1 punkto prasme.

12. Kaip nustatyta, Komisija, priimdama individualius administracinius aktus, turi laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kurie, be kita ko, suponuoja ir tai, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti tokia, kad iš jos būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.). Kaip nustatyta, Komisija, tik nustačiusi, kad buvo paskelbtos neteisingas ir netikslias žinios, ir (ar) nebuvo paskelbtos įvairių nuomonės, ir (ar) paskelbtos nuomonės pažeidė teisę ir etiką, gali priimti atitinkamą sprendimą dėl Kodekso 3 straipsnio pažeidimo. Šiuo atveju Sprendimo dalimi pareiškėja pripažinta pažeidusi Kodekso 3 straipsnį, nes neišsiaiškino, apie kokį asmenį kalba abi konfliktuojančios pusės. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad toks įpareigojimas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas. Kodekso 3 straipsnis gali būti konstatuotas tik atlikus savarankišką vertinimą ir nustačius, kad, be kita ko, paskelbta žinia yra netiksli ir neteisinga, neužtikrintas nuomonių įvairumas, o pateiktos nuomonės pažeidžia teisę ir etiką. Šiuo atveju Komisija įpareigojimą išsiaiškinti aptariamąjį asmenį grindė ne teise ar faktiniais duomenimis, kaip reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, o subjektyvia savo nuomone. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad ši Sprendimo dalis yra neteisėta ABTĮ 91 straipsnio 1 punkto prasme.

13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Komisija, priėmusi skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė Kodekso 3 straipsnį ir nesilaikė pagrindinių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl naikinamas, pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai. Nors procesiniuose dokumentuose išdėstyta daugiau įvairių argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados.

14. Pareiškėja skunde pateikė procesinį prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki šios bylos nagrinėjimo iš esmės, t. y. teismo posėdžio, įvykusio 2019 m. rugpjūčio 6 d. pabaigos teismui nepateikė prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo. Sutinkamai su ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, toks prašymas netenkinamas. Šiuo atveju nustatyta, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimas pateiktas 2019 m. rugpjūčio 27 d., t. y. teismui esant pasitarimų kambaryje teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsnio 8 dalimi, teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir išėjęs į pasitarimų kambarį priimti ir paskelbti sprendimo, papildomai gautų įrodymų, šiuo atveju – patvirtinančių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą – nevertina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „15 min“ skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. EKS-61/18 „Dėl UAB „15 min“ žurnalisto S. C. publikacijos „VSD vadas R. P. apie persekiojamą pareigūną „Niekina pavaldinius, destabilizuoja tarnybą“.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.