Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-2233-809/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-18
Bylos Nr.: eI-2233-809/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00484-2019-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

20.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-2233-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00484-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokato padėjėjai G. G. bei M. G.,atsakovės atstovei L. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama: 1) pareiškėjos naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, Savivaldybė) priteisti 169 623,97 Eur dydžio padarytos žalos atlyginimą; 2) pareiškėjos naudai iš atsakovės priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., el. b. l. 1–16).

Nurodė, kad pareiškėja su atsakove 2011 m. lapkričio 28 d. sudarė Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos išlaidų kompensavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuri sudaryta Metodikos pagrindu. Paaiškino, kad 2012 m. sausio 31 d. Sutarties pakeitimu Nr. A72-89(3.1.36-SR), buvo nustatyta Bendrovės teikiamų paslaugų kaina 2950 Lt, t. y. 854,38 Eur. Nuo 2012 m. ženkliai pasikeitus kaštams, kurie lemia socialinės globos paslaugų kainą, Bendrovė visoms savivaldybėms, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl socialinės globos paslaugų, pranešė apie paslaugų kainos pasikeitimą. Analogiškai 2017 m. liepos 25 d. Bendrovė raštu kreipėsi į Savivaldybę ir informavo apie paslaugų kainos pasikeitimą, kuris įsigalioja ir yra taikomas nuo 2017 m. spalio mėnesio, tačiau Savivaldybė pareiškėjos raštą ignoravo. Bendrovės raštu 2017 m. rugpjūčio 24 d. pakartotinai informavo Savivaldybę apie paslaugų kainos pasikeitimą, tačiau nesulaukė atsakymo. Po to, Savivaldybė pranešė nutraukianti Sutartį su pareiškėja, todėl tokiais savo veiksmais Savivaldybė pažeidė teisės aktais imperatyviai jai tenkančias pareigas dėl ilgalaikės socialinės globos finansavimo. Savivaldybė turėjo sudaryti rašytinę ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo sutartį su pareiškėja, kadangi nustatytos naujos socialinės globos paslaugų kainos. Šiuo atveju Savivaldybė šios pareigos nevykdė, todėl pareiškėjai buvo padaryta žala.

Paaiškino, kad remiantis Savivaldybės direktoriaus patvirtintu 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-3343, maksimalus dydis gali būti iki 20 bazinių socialinių išmokų, t.y. iki 760 Eur už mėnesį. Vadovaujantis Sutartimi ir trišalės sutarties dėl mokėjimo už teikiamas socialinės globos paslaugas (toliau – ir Trišalė sutartis) nuostatomis, akivaizdu, kad Bendrovė turi teisę nustatyti ir patvirtinti savo teikiamų paslaugų įkainį (paslaugų kainą), privalo apie tai pranešti Savivaldybei bei paslaugų gavėjui prieš 1 mėnesį, o Savivaldybė yra įsipareigojusi parengti sutarties pakeitimą bei mokėti savivaldybės mokamą dalį (toliau – ir SMD), apskaičiuotą pagal Trišalėje sutartyje įtvirtintą formulę. Bendrovė nuo 2017 m. spalio mėnesio perskaičiavo finansinių galimybių vertinimą ir supažindino su šiais pakeitimais visus paslaugų gavėjus bei Savivaldybę, kaip to reikalauja trišalių sutarčių nuostatos. Tačiau, Savivaldybė neparengė atitinkamų sutarčių pakeitimų, kaip to reikalauja Trišalės sutarties 3.2. punktas, ir atsisakė apmokėti pagal Trišalės sutarties nuostatas perskaičiuotą SMD.

Savivaldybė, gavusi iš Bendrovės sąskaitas už 2017 m. spalio mėnesį, jokio apmokėjimo Bendrovei nevykdė iki pat 2018 m. kovo 29 d. Už 2017 m. spalio mėnesį Bendrovės suteiktas paslaugas Bendrovė gavo dalinį apmokėjimą iš Savivaldybės tik 2018 m. kovo 29 d. Už paslaugas suteiktas iki 2018 m. spalio mėn. imtinai, Savivaldybė visuomet atsiskaitinėjo tik dalinai, ignoruodama pasikeitusią ir Bendrovės perskaičiuotą socialinės globos paslaugų kainą, todėl tokiu būdu Savivaldybė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, praleisdama terminą įvykdyti savo piniginę prievolę pagal Sutartį. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi, Savivaldybė privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Be to, Savivaldybė, nevykdydama savo įsipareigojimų, 2018 m. balandžio 6 d. pateikė pareiškėjai pranešimą apie vienašališką Sutarties nutraukimą. Pareiškėja 2018 m. balandžio 20 d. raštu kreipėsi į Savivaldybę dėl susiklosčiusios situacijos (skolos padengimo) taikaus išsprendimo, tačiau iš Savivaldybės gavo 2018 m. gegužės 15 d. atsakymą Nr. A51-39130/18(3.3.12.1-EM4) (toliau – ir Raštas), kuriuo Savivaldybė nurodė nesutinkanti su pareiškėjos minėtame rašte nurodytais argumentais, be to, nebematanti tolimesnio bendradarbiavimo galimybių. Savivaldybės raštuose (įskaitant Raštą) matomas motyvas, kodėl Savivaldybė atsisakė mokėti SMD pagal Bendrovės perskaičiuotą paslaugų kainą, yra tai, kad nebuvo pasirašyta nauja rašytinė sutartis dėl naujo paslaugų įkainio.

Bendrovė turi pareigą tik informuoti Savivaldybę apie numatomą kainos pasikeitimą, o Savivaldybė privalo parengti keičiamų sutarčių projektus. Pažymėjo, kad Bendrovė tinkamai įvykdė savo pareigą informuoti Savivaldybę apie paslaugų kainų pokyčius, tačiau Savivaldybė neparengė atitinkamų sutarčių pakeitimų ir atsisakė apmokėti pagal Trišalės sutarties nuostatas perskaičiuotą SMD. Pažymėjo, kad Savivaldybė negali savo pareigos mokėti pasikeitusią SMD paneigti ta aplinkybe, kad ji pati pažeidė tenkančias pareigas ir neparengė keistinų sutarčių projektų, ko pasekoje jie nebuvo pasirašyti. Taip pat Savivaldybė savo atsakomybės (pareigos mokėti pasikeitusią SMD) negali paneigti savo pareigų pažeidimu (atitinkamų sutarčių pakeitimų neparengimu, kaip to reikalauja Trišalės sutarties 3.2. punktas). Akcentavo, kad Savivaldybė ne tik nepagrįstai nesumokėjo perskaičiuoto SMD, bet ir pažeidė pareigą parengti keistinų sutarčių projektus. Todėl Savivaldybei tenkančių pareigų pažeidimas tvirtina apie pareigą padengti dėl to susidariusią žalą. Pažymėjo, kad Bendrovė paslaugų kainos pasikeitimą pagrindė dar 2017 m. liepos 25 d. rašte, atitinkamai Savivaldybė nekvestionavo šiame rašte išdėstyto paslaugų kainos pagrindimo, kas patvirtina, kad ginčo tarp Savivaldybės ir Bendrovės dėl paslaugų kainos dedamųjų dalių nėra. Be to, Bendrovės teikiamų paslaugų kainos perskaičiavimas atliktas sutinkamai su Metodikos nuostatomis.

Nurodė, kad Bendrovė, informuodama Savivaldybę ir visas kitas savivaldybes, kurioms teikia socialinės globos paslaugas, nurodė, kad paslaugų kainų pokyčius lėmė padidėjusi valymo paslaugų kaina, padidėjęs darbo užmokestis socialines paslaugas teikiantiems Bendrovės darbuotojams, maisto ir medikamentų ir kitų paslaugų kainų padidėjimas, todėl Bendrovės nurodytos išlaidos patenka į Metodikoje apibrėžtas finansuojamų socialinės globos išlaidų rūšis, dėl ko Bendrovės paslaugų kainų pokyčiai apskaičiuoti sutinkamai su Metodikos nuostatomis. Pabrėžė, kad Savivaldybės atsisakymas padengti perskaičiuotą SMD ir parengti atnaujintos rašytinės Sutarties projektą ir trišalių sutarčių projektus yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, pažeidžiantis Bendrovės teises bei sukėlęs Bendrovei žalos. Pažymėjo, jog bendra Savivaldybės padaryta žala Bendrovei sudaro 169 623,97 Eur.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., el. b. l. 135–143).

Nurodė, kad Savivaldybė ir pareiškėja 2011 m. lapkričio 28 d. sudarė Sutartį, o 2012 m. sausio 31 d. buvo sudarytas Sutarties pakeitimas Nr. A72-89(3.1.36-SR), kuriuo nustatyta, jog pareiškėjos teikiamų paslaugų kaina yra 2 950 Lt (854,38 Eur) per mėnesį asmenims su sunkia negalia. Savivaldybėje 2017 m. liepos 25 d. buvo gautas Bendrovės pranešimas Nr. SRB1707-14, kuriuo prašoma nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pasirašyti papildomą susitarimą dėl kainos padidinimo iki 1 250 Eur per mėnesį 1 asmeniui su sunkia negalia. Savivaldybė 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. A51-55438/17(2.11.2.4-SR2) atsakė pareiškėjai, jog pareiškėjos siūloma 1 250 Eur per mėnesį paslaugų kaina stipriai viršija vidutinę 2017 metais savivaldybių perkamų socialinės globos paslaugų kainą asmenims su sunkia negalia (663,69 Eur per mėnesį) ir yra Savivaldybei nepriimtina. Paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. buvo gautas pareiškėjo pranešimas Nr. SRB1708-14, kuriuo pareiškėja pareiškė informuojanti Savivaldybę apie nuo 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjos nustatomą Sutarties kainą 1 250 Eur per mėnesį. Savivaldybė 2017 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. A51-57641/17(2.11.2.4-SR2) pakartotinai informavo pareiškėją, jog jos siūlomas paslaugų kainos padidinimas 46 procentais yra Savivaldybei nepriimtinas ir papildomą susitarimą dėl Sutarties kainos pakeitimo atsisakyta rengti. 2017 m. rugsėjo 28 d. raštu pareiškėja išdėstė savo poziciją dėl tariamai nepagrįsto atsakovės atsisakymo rengti Sutarties pakeitimo projektą bei dar kartą pareikalavo parengti Sutarties pakeitimus įtraukiant pareiškėjos nurodytą kainą. Savivaldybė 2017 m. spalio 19 d. raštu Nr. A51-70633/17(2.11.2.4-SR2) pakartotinai paaiškino pareiškėjai, jog socialinės globos kainos keitimas yra susitarimo objektas ir su kainos didinimu atsakovė nesutinka. Taip pat Savivaldybės 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. A51-87303/17(2.11.2.4-SR2) pareiškėja informuota, jog vadovaujantis aktualių teisės aktų nuostatomis pareiškėja privalo paslaugų kainą suderinti su socialinę globą finansuojančiomis savivaldybėmis, bei pakartotinai pabrėžta, jog Sutarties kainos didinimui net 46,3 procentais Savivaldybė šiuo atveju nepritaria. Savivaldybės 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr. A51-8924/18(3.3.2.26E-SR) pareiškėja paprašyta laikytis galiojančios Sutarties nuostatų ir pateikti atsakovei sąskaitas su Sutartyje numatytomis kainomis, tačiau šį prašymą pareiškėja ignoravo, siuntė Savivaldybei sąskaitas, neatitinkančias Sutarties nuostatos dėl paslaugų teikimo kainos. Visos Savivaldybėje gautos sąskaitos, neatitinkančios Sutarties sąlygų, pareiškėjai buvo operatyviai grąžintos, su prašymais išrašyti tikslias sąskaitas pagal Sutartį, kad Savivaldybė galėtų apmokėti pareiškėjai už suteiktas socialinės globos paslaugas, tačiau pareiškėja to nepadarė.

Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nuo 2017 m. spalio mėnesio iki pat Sutarties nutraukimo neteikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų pagal galiojančią Sutartį, todėl Savivaldybė pati turėjo apskaičiuoti faktines pareiškėjui mokėtinas pinigų sumas bei už visą 2017 m. spalio–2018 m. spalio laikotarpį ir sumokėjo pareiškėjai visas pagal Sutartį priklausančias socialinės globos išlaidų kompensavimo sumas. Atsakovė bandė inicijuoti Sutarties šalių derybas ir Savivaldybėje 2018 m. kovo 6 d. vykusio susitikimo su pareiškėjos atstovais metu pasiūlė pareiškėjai socialinės globos kainą pakelti 10 procentų, tačiau pareiškėja pastarojo pasiūlymo nevertino ir į derybas nesileido, o toliau laikėsi savo pozicijos dėl kainos pakėlimo iki 1 250 Eur per mėnesį bei toliau siuntė atsakovei šios kainos pagrindu sudarytas sąskaitas. Ne pagal sutartį sudarytų sąskaitų apmokėti Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo. Administracija 2018 m. balandžio 6 d. raštu Nr. A51-27380/18(3.3.2.26E-SR) informavo pareiškėją, jog vadovaudamasi Sutarties 10 punktu, nuo 2018 m. spalio 10 d. Sutartį nutraukia. Akcentavo, jog nutraukus Sutartį su pareiškėja, visi pareiškėjos įstaigoje gyvenę globotiniai buvo perkelti į jų pasirinktus norimus globos namus, kur jiems teikiamos kokybiškos ilgalaikės socialinės globos paslaugos. Nurodė, kad 2018 m. balandžio 20 d. buvo gautas pareiškėjos pranešimas Nr. SRB1804-20 dėl skolos pagal Sutartį ir taikos sutarties sudarymo, kuriuo pareiškėja pateikė savo skaičiavimus apie tariamai susidariusią Savivaldybės skolą bei pasiūlė Savivaldybei atidėti bei išdėstyti šios savo paskaičiuotos skolos mokėjimus pasirašant taikos sutartį. Detaliai įvertinusi pareiškėjos pateiktą pasiūlymą ir jame išdėstytus tariamos Savivaldybės skolos skaičiavimus, Savivaldybė 2018 m. gegužės 15 d. raštu Nr. A51-39130/18(3.3.12.1-EM4) pareiškėją informavo, jog su pareiškėjos rašte išdėstyta pozicija nesutinka ir tolesnio bendradarbiavimo galimybių su pareiškėju Savivaldybė nemato.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, jau 2017 m. rugpjūčio 22 d. sužinojusi atsakovės poziciją dėl nepritarimo Sutarties kainos didinimui, jokių realių veiksmų derėtis dėl kainos ir pasiekti ne tik išimtinai sau, tačiau abiem Sutarties šalims priimtiną susitarimą, neatliko, t. y. siuntė atsakovei raštus apie kainos padidinimą iki 1 250 Eur, ignoruodama atsakovės pabrėžtas Sutarties nuostatas dėl Sutarties keitimo tvarkos. Nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio žinodama apie Savivaldybės nepritarimą didinti Sutarties kainą, pareiškėja nenutraukė Sutarties, kurios nuostatos pačios pareiškėjos nebetenkino, tačiau dar visus metus (nuo 2017 m. spalio mėnesio, kai vienašališkai pradėjo skaičiuoti didesnę savo teikiamų paslaugų kainą, iki 2018 m. spalio mėnesio, kai Sutartis nutraukta Savivaldybės iniciatyva) teikė paslaugas pagal Sutartį, skaičiuodama savo vienasmeniškai nustatytą ir su atsakove nesuderintą kainą. Taip pat pareiškėja klaidingai interpretuoja socialinės globos finansavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kadangi jokie teisės aktai nesuteikė pareiškėjai teisės vienašališkai nuspręsti dėl Sutarties kainos socialinės globos išlaidas finansuojančiai savivaldybei didinimo. Be to, pareiškėja neturi jokio pagrindo teigti, jog atsakovė tariamai neteisėtai atsisakė pakeisti Sutartį, kadangi sutarties keitimas buvo šalių susitarimo objektas, o ne atsakovės pareiga, pačios šalys Sutartyje susitarė, jog Sutartis keičiama šalių rašytiniu susitarimu (Sutarties 9 punktas).

Atsakovė nagrinėjamu atveju neginčija įstatymų nustatytos pareigos finansuoti socialinės globos paslaugų teikimo išlaidas, tačiau pareiškėja vienašališkai nusprendusi padidinti savo teikiamų paslaugų kainą ir nepaisydama kitos sutarties šalies (Savivaldybės) nepritarimo Sutarties pakeitimui padidinant Sutarties kainą, tesiekia praturtėti Savivaldybės sąskaita. Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodoma tariamai patirta žala šiuo atveju tėra pačios pareiškėjos vienasmeniškai nustatytos kainos pagrindu skaičiuojamos Sutarties neatitinkančios sumos, kurios niekaip nėra susijusios nei su atsakovės pareigos finansuoti socialinės globos išlaidas tariamu pažeidimu, nei su atsakovės atsisakymo pakeisti Sutartį tariamu pažeidimu. Nurodė, jog paslaugų kainos pakeitimas turėjo būti suderintas su Savivaldybe ir įformintas abipusiu šalių susitarimu. Nei galiojantis reglamentavimas, nei Sutartis nesuteikė teisės pareiškėjai vienašališkai padidinti paslaugų įkainį.

Nurodė, kad Savivaldybė neturi pareigos atlyginti pareiškėjai jos nuožiūra paskaičiuotų jokiais tarpusavio susitarimais nepagrįstų išlaidų. Pažymėjo, jog Sutartis yra dvišalis sandoris, keičiamas tik abiejų šalių sutarimu. Akcentavo, jog Sutartimi nustatyta pareiškėjos paslaugų kaina 854,38 Eur per mėnesį vienam asmeniui buvo viena iš didžiausių kainų iš visų Vilniaus miesto savivaldybės sudarytų sutarčių su socialines paslaugas teikiančiais juridiniais asmenimis, viršijo Vilniaus miesto savivaldybės bei visų Lietuvos savivaldybių mokamą vidutinę kainą, o pareiškėjos reikalauta padidinta 1 250 Eur kaina būtų viršijusi Vilniaus bei visos Lietuvos savivaldybių mokamų kainų vidurkius bene dvigubai. Be to, pareiškėjos 2017 metais nurodyta kaina, t. y. 1 250 Eur reiškė kainos padidėjimą 46,3 procentais, kai kitų paslaugų tiekėjų kainų augimas svyravo nuo 0,3 iki 17 procentų, o 2018 metais kainų didėjimas svyravo nuo 1,7 iki 21 procento, todėl atsakovė su pareiškėjos siūloma neproporcingai didele kaina negalėjo sutikti. Pareiškėja nenurodo ir neįrodinėja, kad atsakovė būtų skolinga pagal Sutartį, tačiau savo nuožiūra apskaičiavusi jai priklausančias sumas savo pačios vienašališkai nusistatytos padidintos kainos pagrindu, teigia, patyrusi žalą.

Šalies argumentai

Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (2 t., el. b. l. 63–75) nurodė, kad jeigu Savivaldybė būtų sutikusi mokėti Savivaldybės biudžete numatytą finansavimą 760 Eur/mėn., pareiškėjos nustatyta nauja socialinės globos paslaugos kaina 1 250 Eur/mėn. būtų buvusi visiškai (pilnai) padengta iš pareiškėjos globojamų klientų lėšų tokia tvarka ir tokiu dydžiu, kaip nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-2160 patvirtinto „Mokėjimo už socialines paslaugos tvarkos aprašas“ 53 punkte. Pažymėjo, kad pareiškėjos nustatyta paslaugų kaina neviršijo Lietuvos savivaldybių mokamos kainos. Taip pat pačios savivaldybės/ valstybės valdomos socialinės globos įstaigos nustato ne mažesnę paslaugų kainą nei nustatė pareiškėja. Atsakovės teiginys, jog ji bandė inicijuoti derybas yra klaidingas, kadangi iniciatyva derybose vyko iš pareiškėjos pusės. Taip pat 2018 m. kovo 6 d. susitikimas, kurio metu pareiškėjai buvo pasiūlyta kainą pakelti 10 proc., buvo inicijuotas pareiškėjos. Pabrėžė, kad atsakovės siūlyta 10 proc. didesnė paslaugų kaina (lyginant su pradine) yra pažeidžianti pareiškėjos interesus. Dėl atsakovės neveikimo, t. y. atsisakymo padidinti paslaugų kainą, pareiškėja buvo priversta nutraukti ilgalaikės socialinės globos paslaugų veiklą, kadangi atsakovė ne tik nesutiko padidinti kainą, bet ir vienašališkai nutraukė Sutartį, todėl visi pareiškėjos socialinės globos gavėjai buvo priversti rinktis kitus socialinės globos namus. Atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį, pareiškėjos klientai buvo priversti ieškoti naujų socialinės globos paslaugų teikėjų bei negalėjo rinktis Bendrovės, todėl buvo pažeista pacientų teisė rinktis socialinės globos paslaugos teikėją. Atsakovė yra atsakinga už jos teritorijoje gyvenančių globos reikalingų senyvo amžiaus žmonių globą, todėl privalo užtikrinti socialinių paslaugų teikimą ir globos finansavimą. Atsakovės pareiga finansuoti socialinės globos kainą kyla iš teisės aktų. Pažymėjo, jog Sutarties šalims sutarus, kad pareiškėjas turi informuoti Administraciją apie pasikeitusią kainą, o pastaroji parengti naujo susitarimo projektą (dėl sutarties pakeitimo), šalys aiškiai nustatė Sutarties vykdymo tvarką, todėl atsakovė privalėjo Sutarties sąlygų laikytis. Taip pat pareiškėja negalėjo priverstinai pasiekti Sutarties pakeitimo pasirašymo, kuomet atsakovė sąmoningai nebendradarbiavo. Kiti Bendrovėje gyvenantys socialinės globos paslaugos gavėjų savivaldybės pasirašė sutartis ir mokėjo lėšas pagal naujai nustatytą kainą, kas įrodo, jog atsakovės nesutikimas su mokėtina suma yra apsimestinis. Akcentavo, jog pareiškėjos iš atsakovės reikalaujama suma neviršija Metodikos nustatytų ir galiojančių šiuo metu patvirtintų socialinių paslaugų kainų asmeniui dydžių ir atitinka esamas kainas rinkoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl 169 623,97 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurį pareiškėja kildina iš Savivaldybės neveikimo - nepasirašymo Sutarties pakeitimų, kuriais būtų įtvirtinta didesnė socialinių paslaugų kaina ir neapmokėjimo pareiškėjui už suteiktas paslaugas pagal naujai perskaičiuotą SMD. Pareiškėjas žalą apskaičiuoja kaip skirtumą tarp Savivaldybės atsiskaitymų už pareiškėjo suteiktas socialines paslaugas pagal Sutartį bei pareiškėjo apskaičiuotos jo suteiktų paslaugų kainos pagal vienašališkai padidintą paslaugų teikimo kainą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakove Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. lapkričio 28 d. sudarė Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos išlaidų kompensavimo sutartį. Pagal Sutarties 4 punktą Sutarties dalykas yra išlaidų kompensavimas už pareiškėjo suteiktas ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugas asmenims su sunkia negalia, turintiems atsakovės išduotą siuntimą ir pasirašytą individualią sutartį dėl mokėjimo už teikiamas paslaugas. Sutarties 5 punkte numatyta, jog paslaugų kainą pareiškėjas nustato, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 patvirtinta Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodika ir ji yra 1 097,63 Eur (3 789,90 Lt) per mėnesį asmenims su sunkia negalia.

2012 m. sausio 31 d. Sutarties pakeitimu Nr. A72-89(3.1.36-SR) buvo nustatyta pareiškėjo teikiamų paslaugų kaina 854,38 Eur (2950 Lt) per mėnesį asmenims su sunkia negalia.

2017 m. liepos 25 d. Savivaldybė gavo pareiškėjo pranešimą Nr. SRB1707-14, kuriuo buvo prašoma nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pasirašyti papildomą susitarimą dėl kainos padidinimo iki 1 250 Eur per mėnesį 1 asmeniui su sunkia negalia. Savivaldybė 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. A51-55438/17(2.11.2.4-SR2) informavo pareiškėją, jog pareiškėjo siūloma 1 250 Eur per mėnesį paslaugų kaina stipriai viršija vidutinę 2017 metais savivaldybių perkamų socialinės globos paslaugų kainą asmenims su sunkia negalia (663,69 Eur per mėnesį) ir yra Savivaldybei nepriimtina.

2017 m. rugpjūčio 24 d. Savivaldybėje buvo gautas pareiškėjo pranešimas Nr. SRB1708-14, kuriuo pareiškėjas informavo Savivaldybę, jog nuo 2017 m. spalio 1 d pareiškėjo nustatyta Sutarties teikiamų socialinių paslaugų kaina yra 1 250 Eur per mėnesį. Savivaldybė 2017 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. A51-57641/17(2.11.2.4-SR2) informavo pareiškėją, jog jo siūlomas paslaugų kainos padidinimas 46 procentais yra Savivaldybei nepriimtinas ir papildomą susitarimą dėl Sutarties kainos pakeitimo atsisakyta rengti.

Savivaldybė 2018 m. balandžio 6 d. raštu Nr. A51-27380/18(3.3.2.26E-SR) informavo pareiškėją, jog vadovaudamasi Sutarties 10 punktu, nuo 2018 m. spalio 10 d. Sutartį nutraukia.

Nuo 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjas išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, apskaičiuodamas jo teikiamų paslaugų kainą 1 250 Eur per mėnesį asmenims su sunkia negalia. Atsakovas minėtus finansinius dokumentus grąžino pareiškėjui ir apmokėjo pareiškėjui už jo teiktas paslaugas nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 10 d. pagal Sutartyje šalių numatytą teikiamų paslaugų įkainį, t.y. 854,38 Eur (2 950 Lt) per mėnesį asmenims su sunkia negalia.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima.

Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Taigi, būtina nustatyti, kad atsakovė veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pažymėtina, kad sprendžiant valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (toliau – ir SPĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 patvirtinta Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika) (2016 m. balandžio 20 d. redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 27 d.) bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

SPĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, jog socialinėmis paslaugomis yra laikomos paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

SPĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę.

Pagal SPĮ 26 straipsnio 3 dalį asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu; 26 straipsnio 7 dalis numato, jog asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi.

Metodikos 32 punktas taip pat numato, jog teikiančias trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigas, kurias savivaldybės nustatyta tvarka pasirenka pats socialinės globos gavėjas (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai), ar socialinės globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai.

Metodikos 21 punktas įtvirtina, jog socialinės globos kainą socialinės globos įstaigos, išskyrus šeimynas, nustato pagal šios Metodikos 22 punkte nurodytas lėšų dalis, derindamos ją su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija ar socialinės globos įstaigos dalininkais (savininkais), su socialinę globą perkančiomis ar finansuojančiomis savivaldybėmis ir atsižvelgdamos į socialinės globos organizavimo išlaidas ir šių išlaidų efektyvų panaudojimą. Metodikos 22 punktas sako, jog perkamos (parduodamos) ar finansuojamos socialinės globos kainą sudaro: bendroji socialinės globos lėšų dalis (BLD) ir kintamoji socialinės globos lėšų dalis (KLD).

Taigi, iš iš aukščiau minėto teisinio reglamentavimo, matyti, jog poįstatyminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta fiksuota neįgaliems asmenims kaina, tačiau ją konkrečiu atveju turi nustatyti socialinės globos įstaiga pagal Metodikos 22 punkte nurodytas lėšų dalis, be kita ko, derindama šią kainą su socialinę globą finansuojančia savivaldybe. Tuo tarpu pagal Metodikos 32 punktą savivaldybės finansavimas turi būti įformintas, sudarant ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai sutartį.

Minėta, jog vadovaujantis Metodikos 32 punktu, 2011 m. lapkričio 28 d. pareiškėja su atsakove sudarė Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos išlaidų kompensavimo sutartį. Pagal Sutarties 5 punktą paslaugų kainą pareiškėjas nustato vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 ir ji yra Sutartyje konkrečiai fiksuota, t.y. 1 097,63 Eur (3 789,90 Lt) per mėnesį asmenims su sunkia negalia, o po 2012 m. sausio 31 d. Sutarties pakeitimo - 854,38 Eur (2950 Lt) per mėnesį asmenims su sunkia negalia. Sutarties 6.3 punkte numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį informuoti Savivaldybę apie planuojamą paslaugų kainos pakeitimą. Sutarties 9 punktas numato, jog sutartis keičiama šalių rašytiniu susitarimu, sutarties pakeitimo projektą rengia Savivaldybė, Sutarties pakeitimai yra neatskiriama šios Sutarties dalis. Sutartis gali būti nutraukiama vienos iš Sutarties šalių iniciatyva, raštu apie tai pranešus prieš 6 mėnesius kitai šaliai, nurodant Sutarties nutraukimo priežastis ar šalių susitarimą.

Tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė neginčija įstatyme įtvirtintos pareigos finansuoti socialinių paslaugų teikimą. Taip pat nėra ginčo, jog Savivaldybė nėra atsiskaičiusi (iki vienašališko Sutarties nutrakimo) už pareiškėjo teiktas socialines paslaugas pagal ginčo Sutartyje numatytą kainą.

Pareiškėjo įsitikinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę vienašališkai padidinti Sutarties 5 punkte nustatytą socialinės globos paslaugų kainą nuo 854,38 Eur iki 1 250,00 Eur, o Savivaldybė gavusi pareiškėjo pranešimą apie kainos didinimą neatliko pareigos pasirašyti Sutarties pakeitimą. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė neveikimu, t. y. atsisakant vykdyti pareigą finansuoti socialinės globos paslaugas iš savivaldybės biudžeto lėšų, sukėlė pareiškėjui žalą, kuria pareiškėjas laiko skirtumą tarp Savivaldybės atsiskaitymų už pareiškėjo suteiktas paslaugas pagal Sutartį bei pareiškėjo apskaičiuotos jo suteiktų paslaugų kainos pagal padidintą paslaugų teikimo kainą.

Vertinant aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą – Metodikos 21 punktą, kuriame numatyta, jog socialinės globos kainą socialinės globos įstaigos nustato pagal šios Metodikos 22 punktą nurodytas lėšų dalis, derindamos ją su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija ir atsižvelgdamos į socialinės globos organizavimo išlaidas ir šių išlaidų efektyvų panaudojimą,- bei aukščiau minėtas Sutarties sąlygas, darytina išvada, jog pareiškėja negalėjo vienašališkai padidinti teikiamų socialinių paslaugų kainą, kadangi ginčo kainos pakeitimas privalėjo būti pasirašytinai abipusių sutarimu suderintas su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija, t.y. Savivaldybe. Šiuo atveju Sutartyje sulygtą teikiamų socialinių paslaugų įkainį pareiškėjas keitė vienašališkai, t.y. įkainis nebuvo pakeistas rašytiniu susitarimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja faktą, kad Sutarties pakeitimai turi būti daromi abiejų šalių pasirašytinai aiškiai suvokė, kadangi 2012 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas tiek pareiškėjos, tiek atsakovo Sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pakeistas tik vienintelis Sutarties punktas numatantis pareiškėjos paslaugų kainą – 2 950,00 Lt. Taigi, Sutarties sąlygų pakeitimas gali būti atliekamas tik laisva valia sudarytu šalių susitarimu, vienos iš sutarties šalių valia, nesant kitos šalies sutikimo, sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik įstatyme ar sutartyje apibrėžtais atvejais, priešingu atveju tai reikštų sutarčių laisvės principo ir kitos sutarties šalies teisėtų interesų pažeidimą. Dėl to tais atvejais, kai įstatymai ar sutartis nesuteikia teisės vienašališkai keisti sutartį, šalis, siekdama dėl tam tikrų priežasčių pakeisti jos sąlygas, turi kreiptis į kitą šalį ir sutarties keitimo klausimą spręsti derybų būdu. Pažymėtina, jog socialinės globos paslaugų kaina nėra fiksuota ir nėra teisės aktuose konkrečiai įvardinta, todėl, darytina išvada, kad ginčo kaina yra Sutarties dalykas bei susitarimo derybų objektas, o viena iš sutarties šalių – pareiškėja neturi teisės vienašališkai pakeisti Sutarties sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).

Teismo vertinimu, Sutarties 6.3 punktas (pareiškėja įsipareigojo ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį informuoti Savivaldybę apie planuojamą paslaugų kainos pasikeitimą), priešingai nei mano pareiškėjas, nesuteikia teisės po pranešimo Savivaldybei apie planuojamą paslaugų kainos pasikeitimą vienašališkai savo iniciatyva pakeisti Sutarties nuostatą dėl kainos.

Pareiškėjos teigimu, Savivaldybė privalėjo sudaryti naują Sutartį, tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakovu, jog galiojant tarp šalių sudarytai Sutarčiai, jokio teisinio pagrindo su pareiškėju sudaryti naują Sutartį dėl tų pačių paslaugų teikimo Savivaldybė neturėjo, tokios pareigos nenumato nei SPĮ 26 straipsnio 7 dalis, nei Metodikos 32 punktas. Be to, Sutarties šalys privalo laikytis savo sudarytos Sutarties bei joje įtvirtintų nuostatų, tame tarpe ir Sutartyje nurodytos keitimo tvarkos.

Anot pareiškėjos, pareigą Savivaldybei pakeisti paslaugų kainą įrodo ir Trišalės sutartys. Pagal pareiškėją, Trišalės sutarties 5.4 punkte buvo numatyta pareiškėjo pareiga informuoti Savivaldybę apie planuojamą kainos pakeitimą ir inicijuoti papildomo susitarimo pasirašymą, 3.2 punkte buvo nustatyta, kad prireikus sutarties pakeitimo projektą dėl mokėjimo už paslaugas rengia Savivaldybė. Trišalės sutarties 3.2 punkto nuostata, jog Savivaldybė įsipareigoja prireikus parengti Sutarties pakeitimo projektą, šalys susitarė dėl Sutarties pakeitimo techninių detalių, nustatydamos, jog prireikus (t. y. esant šalių susitarimui dėl Sutarties pakeitimo) Sutarties pakeitimo projektą rengia Savivaldybė, tačiau tokia Trišalės sutarties nuostata negali būti aiškinama ir vertinama kaip eliminuojanti Savivaldybės, kaip Sutarties šalies, teisę spręsti ir išreikšti savo poziciją dėl Sutarties keitimo.

Pažymėtina, jog ginčo Sutartimi buvo nustatyta pareiškėjos paslaugų teikimo kaina - 854,38 Eur per mėnesį 1 asmeniui. Tuo tarpu pareiškėjas žalą apskaičiuoja pagal savo vienašališkai pakeistą - padidintą paslaugų kainą – 1250 Eur. Pareiškėja nenurodė ir neįrodinėja, jog Savivaldybė būtų skolinga pareiškėjai už suteiktas paslaugas pagal Sutartyje (su pakeitimais) nustatytą kainą. Vadinasi, atsakovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus apmokėti pareiškėjai už suteiktas socialines paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir pareiškėja kreipėsi į teismą ir ginčą kildina iš delikto, o ne atsakovo sutartinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo konstatuoti, deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų bei žalos, todėl pareiškėjo vienašališkai nusistatytos padidintos kainos pagrindu apskaičiuota žala yra atmestina kaip neįrodyta.

Pareiškėja pateiktuose procesiniuose dokumentuose remiasi teismų praktika, nurodydamas aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus administracinėse bylose. Nagrinėjamu atveju teismas nesiremia pareiškėjo nurodyta teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-22887-602/2015), kadangi pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos administracinių bylų ratio decidendi nesutampa. Pareiškėjo nurodytoje byloje teismas pripažino, jog

savivaldybei kyla pareiga sudaryti su socialinės globos įstaigomis sutartis dėl paslaugų finansavimo (pareiškėjo nurodytoje byloje savivaldybė nebuvo sudariusi jokios sutarties dėl socialinių paslaugų teikimo, nors šeimynoje augo nepilnamečiai vaikai), tačiau joje nėra konstatuota, kad socialinės globos įstaigos turi teisę vienašališkai nustatyti paslaugų teikimo kainą.

Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo žalos atlyginimo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė