- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-02
- Bylos Nr.
- A-63-295-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. N.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A63-295/2009 pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. N. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu (I tomas, b. l. 4 – 8) ir patikslintais prašymais (I tomas, b. l. 77 – 81, 108 – 111), kuriuose prašė įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas, atsakovas) išmokėti 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją už nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotą tarnybinę uniformą.
Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų sistemoje dirba nuo 1992 m. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 straipsniu, tarnybinė uniforma paskutinį kartą jai buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį. Pažymėjo, kad kompensacijų už neišduotą tarnybinę uniformą kriminalinės policijos pareigūnams skyrimo klausimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas), pagal kurį kai kuriems Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija. Vidaus reikalų ministro 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtintos Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo vidaus reikalų sistemos pareigūnams instrukcijos 1 punktas numatė 80 proc. piniginės kompensacijos dydį, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 478 įsakymas Nr. 157 buvo pakeistas ir kompensacija sumažinta iki 30 proc. Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija mokėjo kriminalinės policijos pareigūnams kompensaciją už tarnybinę uniformą. Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ 1 punkte buvo numatyta, kad piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus sprendžia Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovai, atsižvelgdami į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatytos vertės normos. Paaiškino, kad nuo 1999 m. Policijos departamentas nutraukė kompensacijos mokėjimą. Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama minėtą įstatymo numatytą nuostatą, 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos policijos pareigūnai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, iki nustatyta tvarka bus išduota šiuo nutarimu patvirtinto pavyzdžio uniforma, dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 319 „Dėl policijos pareigūnų uniformos ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ patvirtintų pavyzdžių uniformas. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtino Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas ir Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymo nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo. Teigė, kad piniginės išmokos už tarnybinę uniformą pirmiausia skirtos kompensuoti išlaidas kriminalinės policijos pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Nors tarnybiniai santykiai pagal savo esmę nėra sutartiniai, tačiau policijos pareigūnų reikalavimai dėl kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos yra susiję su ekonominėmis teisėmis ir jiems, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, turi būti taikomos Civilinio kodekso bei Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus. Pažymėjo, kad tai ne vieną kartą yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A1-638/2005, Nr. AS11-56/2005, Nr. A5-826/2005, Nr. A11‑798/2005). Pareiškėja manė, kad prašoma išmokėti kompensacija laikytina tam tikru asmens patirtos žalos atlyginimu. Nurodė, jog Darbo kodekso 245 straipsnis numato, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykių subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Vadovaujantis Darbo kodekso 248 straipsniu darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, jei kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai. Darbo kodekso 249 straipsnis numato, kad darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo. Civilinio kodekso 6.256 straipsnio (sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas) 4 dalis numato, kad „kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją vykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita“. Pabrėžė, kad dėl tam tikros kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifikos (apsilankymų landynėse ir areštinėje, išvykimo į įvykio vietas, nuolatinių pasalų, buvimo už darbovietės ribų ir kt.) asmeniniai drabužiai greitai plyšta, nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą, todėl pareigūnai priversti juos nuolat keisti, o tai daro įtaką jų materialinei padėčiai. Nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėnesį jai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2 242 Lt, dar neišduota būtinos uniformos dalis maždaug už 220 Lt. Manė, kad atsakovas turi kompensuoti 80 proc. išduotos uniformos, t. y. 1 969,60 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu (I tomas, b. l. 180 – 185) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatė, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija. Kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. Pažymėjo, kad šio nutarimo pagrindu vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams instrukciją, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 478 – jos pakeitimą. Šie aktai panaikinti 1999 m. gruodžio 22 d. vidaus reikalų ministrui priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu buvo pavesta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams (tarp jų ir Policijos departamentui) atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatytos vertės normos. Nurodė, kad piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo tvarką ir sąlygas Policijos departamento pavaldžiose įstaigose reglamentuoja Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad šios taisyklės negali būti taikomos, nes jos nebuvo paskelbtos teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad Taisyklės laikytinos individualiu teisės aktu, skirtu konkretiems asmenims konkrečioje situacijoje. Todėl, vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio 3 dalies nuostata, jos nebuvo paskelbtos oficialiame leidinyje. Nurodė, kad Taisyklių 3 punktas nustato, jog policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama iki 80 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformas vertės piniginė kompensacija, kuri apskaičiuojama pagal piniginės kompensacijos apskaičiavimo metu esančias kainas (paskutinė pirkimo kaina). Akcentavo, kad šiuo punktu yra nustatyta teisė, o ne pareiga mokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Be to, šis Taisyklių punktas nustato dvi sąlygas, kurias turi įvykdyti asmuo, siekiantis gauti iki 80 proc. uniformos vertės piniginę kompensaciją. Nurodė, kad pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra ta, kad pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Atkreipė dėmesį, kad policijos įstaigos vieną kartą per metus iki rugsėjo 1 dienos teikia paraiškas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą, kuris suskaičiuoja kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos įstaigų pareigūnams, kurie gali gauti šią kompensaciją, lėšų poreikį ir apibendrintą paraišką iki gruodžio 1 dienos teikia Policijos departamento Finansų valdybai (Taisyklių 4 p.). Policijos įstaigos pareigūnas, kuriam pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakyme Nr. V-354 „Dėl Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normų ir taisyklių patvirtinimo“ nustatytas normas turi būti išduota tarnybinė uniforma, gali su tarnybiniu prašymu kreiptis į policijos įstaigos vadovą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo (Taisyklių 12 p.). Nurodė, kad tarnybinis prašymas policijos įstaigos vadovui pateikiamas su tiesioginio vadovo viza apie tarpininkavimą, kad policijos pareigūnui būtų išmokėta kompensacija už tarnybinę uniformą. Įstaigos vadovas tarnybinį prašymą vizuoja su pastaba, kad policijos pareigūno tarnybinė uniforma sukomplektuota, tvarkinga ir tinkama dėvėti (Taisyklių 13 ir 14 p.). Vadovaujantis Taisyklių 15 ir 16 punktų nuostatomis, policijos įstaigos vadovas, gavęs vizuotą policijos pareigūno tarnybinį prašymą, įvertina policijos pareigūno tarnybiniame prašyme išdėstytus motyvus, vizuojant išdėstytus siūlymus, o priėmęs sprendimą tenkinti policijos pareigūno prašymą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą, parengia paraišką Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Pažymėjo, kad esant Taisyklių 3 punkte numatytoms aplinkybėms, pareigūnas turi teisę kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris savo ruožtu priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, kai prašymas yra patenkintas, parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui. Taisyklių 6 punktas nustato, kad, tvirtinant ateinančių metų biudžetą, įvertinus viešosios policijos aprūpinimą tarnybine uniforma bei apskaičiuotą lėšų poreikį piniginėms kompensacijoms mokėti, iš asignavimų tarnybinei uniformai įsigyti numatomos lėšos piniginėms kompensacijoms mokėti. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų atitikusi Taisyklių 3 punkte nurodytas sąlygas, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėja, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, tinkamai realizavo teisę gauti kompensaciją, t. y. ji nepateikė Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui prašymo išmokėti kompensaciją. Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Akcentavo, kad jei pareiškėja ir būtų nustatyta tvarka pateikusi prašymą išmokėti kompensaciją, atsakovas pagal galiojusius teisės aktus neturėjo pareigos sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Vidaus reikalų ministras 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos suteikimo mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatytos uniformos vertės normos, t. y. iki 80 proc. uniformos vertės. Šiuo įsakymu Policijos departamentas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją. Nurodė, kad šiuos klausimus Policijos departamentas turėjo pareigą spręsti, atsižvelgdamas į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, t. y. Policijos departamentas visų pirma turėjo atsižvelgti į turimas lėšas, skirtas piniginėms kompensacijoms mokėti, ir tik šioms lėšoms esant, galėjo spręsti apie piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygas, tvarką ir dydį. Atkreipė dėmesį, kad lėšos piniginėms kompensacijoms mokėti nebuvo skiriamos. Finansavimas buvo nepakankamas, už skirtas lėšas tarnybine uniforma buvo aprūpinti tik viešosios policijos pareigūnai ir jie aprūpinti tik 2000 m. – 36 proc., 2001 m. – 27 proc., 2002 m. – 30 proc., 2003 m. – 42 proc., 2004 m. – 42 proc., 2005 m. – 65 proc., 2006 m. – 78 proc. Prioritetas buvo teikiamas viešosios policijos pareigūnams, kurie privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kuriems leista dėvėti civilius drabužius. Pabrėžė, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys, nes atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiranda be kaltės. Akcentavo, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartimi (II tomas, b. l. 18 – 26) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos mokėjimo spręsti institucijai iš naujo.
Teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatė, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija. Kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. Atkreipė dėmesį, jog vykdant šį nutarimą Vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams instrukciją, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 478 – jos pakeitimą. Šie aktai panaikinti 1999 m. gruodžio 22 d. vidaus reikalų ministrui priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu buvo pavesta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiesiems asignavimų valdytojams, tarp jų ir Policijos departamentui, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatytos vertės normos. Nurodė, jog piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo tvarką ir sąlygas Policijos departamento pavaldžiose įstaigose, reglamentuoja Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606. Minėtų Taisyklių 3 punktas nustato, kad policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama iki 80 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformas vertės piniginė kompensacija, kuri apskaičiuojama pagal piniginės kompensacijos apskaičiavimo metu esančias kainas (paskutinė pirkimo kaina). Teismas pabrėžė, jog šis Taisyklių punktas nustato dvi sąlygas, kurias turi įvykdyti asmuo, siekiantis gauti iki 80 proc. uniformos vertės piniginę kompensaciją. Pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra ta, kad pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Taisyklių 4 punktas nustato, kad policijos įstaigos vieną kartą per metus iki rugsėjo 1 dienos teikia paraiškas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą, kuris suskaičiuoja kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos įstaigų pareigūnams, kurie gali gauti šią kompensaciją, lėšų poreikį ir apibendrintą paraišką iki gruodžio 1 dienos teikia Policijos departamento Finansų valdybai. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad atsakovas šios pareigos nevykdė ir tokių paraiškų neteikė. Policijos įstaigos pareigūnas, kuriam pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakyme Nr. V-354 „Dėl Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normų ir taisyklių patvirtinimo“ nustatytas normas turi būti išduota tarnybinė uniforma, gali su tarnybiniu prašymu kreiptis į policijos įstaigos vadovą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo (Taisyklių 12 p.). Tarnybinis prašymas policijos įstaigos vadovui pateikiamas su tiesioginio vadovo viza apie tarpininkavimą, kad policijos pareigūnui būtų išmokėta kompensacija už tarnybinę uniformą. Įstaigos vadovas tarnybinį prašymą vizuoja su pastaba, kad policijos pareigūno tarnybinė uniforma sukomplektuota, tvarkinga ir tinkama dėvėti (Taisyklių 13 ir 14 p.). Pažymėjo, jog vadovaujantis Taisyklių 15 ir 16 punktų nuostatomis, policijos įstaigos vadovas, gavęs vizuotą policijos pareigūno tarnybinį prašymą, įvertina policijos pareigūno tarnybiniame prašyme išdėstytus motyvus, vizuojant išdėstytus siūlymus, o priėmęs sprendimą tenkinti policijos pareigūno prašymą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą, parengia paraišką Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Esant Taisyklių 3 punkte numatytoms sąlygoms, pareigūnas turi teisę kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris savo ruožtu priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, kai prašymas yra patenkintas, parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui. Pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų atitikusi Taisyklių 3 punkte nurodytas sąlygas, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėja, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, tinkamai realizavo teisę gauti kompensaciją, t. y. ji nepateikė Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui prašymo išmokėti kompensaciją. Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Tačiau teismo nuomone, su tokia išvada sutikti negalima, nes pareiškėja negalėjo atitikti 3 punkte numatytų sąlygų dėl to, kad pats atsakovas nuo 1998 m. iki 2007 m. tarnybine uniforma pareiškėjos neaprūpino. Be to, minimos Taisyklės Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintos 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 ir jos negali būti taikomos anksčiau susiklosčiusiems santykiams, t. y. laikotarpiui nuo 1998 m. iki 2004 m. (pareiškėja prašo kompensacijos už 1998-2007 m. laikotarpį). Teismas pastebėjo, kad iki minėtų Taisyklių galiojo kiti poįstatyminiai aktai, apie kurių taikymą šiame ginče nei Institucija, nei teismas nepasisakė. Dar kartą atkreipė dėmesį, jog Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis nustato, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma. Šis straipsnis patalpintas Statuto dešimtame skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas. Teismas darė išvadą, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos, yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, nes įstatymas to nenumato. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar kompensacijų vietoj uniformos mokėjimas priklauso nuo turimų lėšų, yra nepagrįstas, nes Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja. Vidaus tarnybos statuto nuostatos dėl aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis detalizuotos aukščiau išvardintuose poįstatyminiuose aktuose, kuriuose buvo nustatyta kompensacijų vietoje uniformų mokėjimo sąlygos ir tvarka. Teismas laikė, jog atsakovas, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos mokėjimo, atsisakymą grindė ne teisiniuose aktuose nustatytais pagrindais. Kaip matyti iš šioje administracinėje byloje surinktų įrodymų, piniginės kompensacijos klausimas nebuvo sprendžiamas laikantis nustatytų reikalavimų bei ją atsisakyta išmokėti ne tuo pagrindu, kuris numatytas poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsakovas atsakymą į pareiškėjų prašymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo pateikė 2007 m. vasario 22 d. Atsisakymas išmokėti kompensaciją argumentuotas finansavimo trūkumu, bet toks atsisakymo pagrindas nėra teisiškai pagrįstas. Pabrėžė, kad pareiga priskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją yra saistoma tuo, kad turima tarnybinė uniforma vis dar tinkama dėvėti tarnyboje ir tinkamumo dėvėti tarnybinę uniformą faktas atskiru dokumentu pripažintas kompetentingo pareigūno, nors pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas jau priklauso išduoti atskiras uniformos dalis. Esant visoms šioms išvardintoms aplinkybėms teisinė veikimo laisvė kompensacijos išmokėjimo klausimu apsiriboja veiksmais, susijusiais tik su kompensacijos apskaičiavimu bei jos išmokėjimu pareigūnams, kuriems ji (kompensacija) priklauso. Teismas konstatavo, kad atsakovas, pateikdamas atsakymą pareiškėjams, nesprendė piniginės kompensacijos išmokėjimo klausimo taip, kaip numato teisės aktai, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti teisėtais, t. y. buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl teismas apeliacinį skundą iš dalies tenkino. Nurodė, jog atsakovas pakartotinai turi spręsti pareiškėjų prašymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, nuosekliai laikydamasis Statuto ir poįstatyminių aktų nuostatų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).
IV.
Atsakovas 2009 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties išaiškinimo (II tomas, b. l. 172).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad negali įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dėl iškilusių neaiškumų aiškinant priimtą nutartį. Pažymi, kad nėra ir nebuvo gavęs pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos sumokėjimo. Teismo nutartyje minimas atsakovo 2007 m. vasario 22 d. atsakymas buvo pateiktas ne į pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos sumokėjimo, o į Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos 2007 m. sausio 15 d. raštą Nr. PS-4, kuriame buvo prašoma pateikti informaciją. Pabrėžia, jog yra neaišku, kokį pareiškėjos prašymą vykdydamas teismo nutartį jis turėtų nagrinėti iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Iš bylos matyti, kad jos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 m. iki 2007 m. tarnybinės uniformos. Apeliacinės instancijos teismas šį pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies. Iš įrodymų, esančių byloje ( b.l. 16, 17, 18, ) matyti, kad tokį prašymą pareiškėja buvo pateikusi Klaipėdos Vyriausiajam policijos komisariatui, o ją ( kaip ir kitus Klaipėdos VPK kriminalinės policijos pareigūnus, kurių bylos išskirtos ir nagrinėjamos atskirai)) atstovaujanti Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga-policijos departamentui. Susirašinėjimas dėl V. N. tarp Lietuvos policijos logistikos centro ir Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato patvirtina, kad institucijoje toks prašymas buvo gautas ir nagrinėjamas ( b.l. 19) . Pareiškėjos reikalavimas ABTĮ taikymo požiūriu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įvertintas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai. ABTĮ 49 straipsnis nustato, kad proceso šalys savo interesus gali ginti per atstovą. Atsakovo atstovė prašyme išaiškinti nutartį, nurodė, kad Policijos departamentas pareiškėjos atstovo- Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos prašymą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo, nagrinėjo. Sutinkamai su Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos įstatų (įregistruoti juridinių asmenų registre 2006 m. rugsėjo 6 d.) 7.1.1 p. profesinė sąjunga atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose. Šių Įstatų 39.1 p. nustato, kad be kitų pareigų, numatytų šiuose įstatuose, profesinės sąjungos pirmininkas atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose. Byloje yra duomenys, kad minėtos profesinės sąjungos nare yra pareiškėja ir kad sprendžiant klausimą dėl kompensacijos mokėjimo pareiškėją minima profesinė sąjunga atstovauja. Todėl, atsižvelgdama į aukščiau pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo prašymo dėl nutarties išaiškinimo nėra pagrindo.
Institucija esant neaiškumų dėl konkretaus dokumento turinio( šiuo atveju-prašymo) pateikimo (persiuntimo), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 5 p. privalo bendradarbiauti ir teikti viena kitai informaciją ir kitokią pagalbą. Policijos departamentui pavaldi įstaiga yra ir Klaipėdos VPK. Pažymėtina, kad institucijos pareiga spręsti pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos už neišduotą uniformą pagrįstumo klausimą paduotą tiek pačios pareiškėjos, tiek per atstovą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Policijos departamento įgalioto asmens Aleksandros Rostovcevos prašymą dėl Lietuvos Respublikos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties išaiškinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.