- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-10
- Bylos Nr.
- I-454-621/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Donatas Daunys, Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Šiaulių skyriui
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus atstovei Dangei Uspenskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos R. S. įmonės atstovės R. B. skundą atsakovui VSDFV Šiaulių skyriui dėl 2011 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. S-2106-11 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos R. S. įmonės atstovė R. B. kreipėsi su skundu (b.l.2-3) į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti 2011 m. liepos 29 d. VSDFV Šiaulių skyriaus priimtą sprendimą dėl R. S. įmonės skolos 18470,08 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturi šimtai septyniasdešimt litų 8 ct), iš jų įmokų 14776,71 Lt ir delspinigių 3693,37 Lt. Skunde nurodoma, jog R. B. pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. įgaliojimą atstovauja R. S. įmonei (duomenys neskelbtini). R. S., gim. (duomenys neskelbtini), kurios asmens tapatybė nustatyta pagal pasą (duomenys neskelbtini). R. S. yra R. B. sesuo. R. S. įmonė įregistruota 1991 m. birželio 26 d., Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje šios įmonės veikla buvo sustabdyta nuo 1994 metų. Šiai įmonei VSDFV Šiaulių skyrius priskaičiavo sumokėti į Fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų 18470,08 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturis šimtus septyniasdešimt Lt 8 ct ), iš jų: įmokų 14776,71 Lt, delspinigių 3693,37 Lt nuo 1995 m. sausio 1 d. R. S. išvyko nuolatinai gyventi į Izraelį 1999 metais birželio 18 dieną. Ji išvykdama gyventi į Izraelį neturėjo jokių įsiskolinimų nei vienai valstybinei institucijai (taip pat ir VSDFV Šiaulių skyriui), nes priešingu atveju nebūtų galėjusi išvykti iš Lietuvos Respublikos, iki pat šio laiko R. S. gyvena Izraelyje ir yra jo pilietė. VSDFV Šiaulių skyrius dėl tariamos valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos nei vieno karto R. S. neinformavo ir priimto sprendimo dėl skolos sumokėjimo jai neatsiuntė. 2011 metais rugsėjo mėnesį atvykusi į Lietuvą pasisvečiuoti pas seserį R. B., ji sužinojo, jog pas antstolį Ričardą Kudrauską yra VSDFV Šiaulių skyriaus priimtas sprendimas dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka. Tuomet R. S. 2011 metais rugsėjo 14 dieną nuvyko į VSDFV Šiaulių skyrių dėl minėto sprendimo gavimo, tačiau priimto sprendimo jos atžvilgiu jai gauti nepavyko. Tą pačią dieną, t. y. rugsėjo 14 d., ji parašė R. B. įgaliojimą atstovauti jai visose institucijose, o pati išvyko gyventi į Izraelį. 2011 m. lapkričio 7 d. R. B. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių dėl priimto sprendimo gavimo R. S. vardu, t.y. dėl tariamos valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimo. Minėtą sprendimą gavo 2011 m. lapkričio 11 d., kuris buvo priimtas 2011 m. liepos 29 d. dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka. 2011 m. liepos 29 d. VSDFV Šiaulių skyriaus priimtas sprendimas dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka yra neteisėtas ir naikintinas dėl žemiau išvardintų priežasčių ir motyvų. VSDFV Šiaulių skyrius pripažįsta (pridedamas 2011 m. spalio 17 d. raštas Nr. ( 3.32) 5-14975), jog R. S. išvyko gyventi į Izraelį 1999 m. birželio 18 d., o tai liudija VSDFV Šiaulių skyriuje esanti pažyma iš Gyventojų registro centro. Išvykdama į Izraelį R. S. jokių įsiskolinimų neturėjo, nes priešingu atveju ji nebūtų galėjusi išvykti iš Lietuvos Respublikos. VSDFV Šiaulių skyrius tame pačiame rašte pripažįsta, jog R. S. nuo to laiko, t.y. nuo išvykimo į Izraelį datos (1999 m. birželio 18 d.), jokie raginimai nebebuvo siunčiami, nes jie ir negalėjo būti siunčiami, nes R. S. išvykdama gyventi į Izraelį jokių įsiskolinimų neturėjo. VSDFV Šiaulių skyrius neteisėtai ir neteisingai pasielgė tariamos valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimą perduodamas vykdyti antstoliui Ričardui Kudrauskui. Vadovaujantis VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin.,1999,Nr 13-308) 32 straipsnio 1 dalyje numatytomis nuostatomis, prašo išnagrinėti skundą ir panaikinti 2011 n. liepos 29 d. dienos VSDFV Šiaulių skyriaus priimtą sprendimą dėl R. S. įmonės skolos 18470,08 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturi šimtai septyniasdešimt litų 8 ct), iš jų įmokų 14776,71 Lt ir delspinigių 3693,37 Lt. 1999 m. R. S., išvykdama į Izraelį nuolatiniam gyvenimui, Migracijos departamentui prie VRM pristatė dokumentus, įrodančius, kad neturi jokių įsiskolinimų nei vienai valstybinei institucijai.
Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka, kad R. S. išvykdama nuolatinai gyventi į Izraelį, netinkamai, dėl nežinojimo sustabdė įmonės veiklą, nueidama tik į Valstybinę mokesčių inspekciją ir nesikreipdama į Šiaulių miesto savivaldybę. Taip pat nežinodama ji nepasinaudojo Veikiančių individualių įmonių savininkų atleidimo nuo nesumokėtų valstybinio draudimo įmokų mokėjimo įstatymu laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 5 d. iki 2000 m. liepos 1 d. Nori atkreipti dėmesį į tai, kad perdavus sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka antstoliui Ričardui Kudrauskui, R. S. dėl susidariusios skolos buvo informuota po pusantro mėnesio nuo priimto sprendimo. Kyla klausimas, kodėl reikėjo laukti 17 metų, kad būtų priimtas toks sprendimas. Įmonės savininkė prieš išvykdama, apie nevykdomą veiklą pranešė Šiaulių AVMI, ji pateikė mokesčių inspekcijoje pareiškimą. Sodroje ji nebuvo. Sprendime buvo rašoma, kad jai buvo išsiųstas raginimas dėl įmokų, tačiau jokio raginimo ji negavo. Ji nebuvo informuota, kad ji turi mokėti įmokas. Dėl nevykdomos veiklos įmonės savininkė buvo nuėjusi pas savo inspektorę, byloje tokio dokumento nepateikė, šio dokumento neturi. Į mokesčių inspekciją ji kreipėsi 1994 metais raštu. Prieš išvykdama į Izraelį ji turėjo per metus surinkti įvairiausius dokumentus, kad ji nėra niekam skolinga. R. S. iš Lietuvos išvyko 1999 m. liepos 19 d. Iki išvykimo nuo pareiškimo pateikimo mokesčių inspekcijoje praėjo 5 metai. Nuo pareiškimo pateikimo iki išvykimo tuos 5 metus ji jokios veiklos nebevykdė. Nuo įmonės įregistravimo jokių dokumentų ji neteikė, jokių reikalų neturėjo. Prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimą dėl R. S. įmonės skolos, kurią sudaro 18470,08 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus atstovė D.Uspenskienė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjos atstovė pripažino, kad pati pareiškėja, t.y. R. S. įmonė, ir pati savininkė netinkamai vykdė savo pareigas. Neatliko visų veiksmų, kad būtų išvengta skolos priskaičiavimo, visų pirma, nebuvo įvykdyta pareiga, t.y. įregistravus įmonę, individualios įmonės savininkas pagal LR biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 17 p. privalėjo per 10 dienų po įmonės įregistravimo kreiptis į teritorinį skyrių, tuomet būtų užpildyta draudėjo kortelė ir būtų pati draudėja žinojusi visas savo teises ir pareigas, ką jai reikia daryti. Įmonės savininkė nė karto nebuvo atvykusi į teritorinį skyrių. Išvykdama į Izraelį ji nesikreipė į savivaldybėje esantį įmonių registro skyrių dėl likviduojamos įmonės statuso suteikimo, nes pagal galiojančias įstatymo nuostatas, kai įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, tokiai įmonei įmokos nėra skaičiuojamos. Skirtingais laikotarpiais įmokos buvo skaičiuojamos skirtingai. Įregistravus įmonę 1991 m. iki 1994 m. gruodžio 31 d. įmonės savininkams, jei jie nevykdė veiklos, nedeklaravo pajamų mokesčių inspekcijoje, įmokų nereikėjo mokėti, todėl ir šiai įmonei už tą laikotarpį įmokos nebuvo skaičiuotos. Nuo 1995 m. sausio 1 d., kol įmonės savininkė dar buvo Lietuvoje, tokia pareiga individualių įmonių savininkams atsirado, asmuo turėdamas įmonę turėjo apie tai žinoti ir tokias įmokas turėjo mokėti. Įmokos nebuvo mokamos ir, atsižvelgiant į skirtingus skaičiavimo laikotarpius, atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, visi laikotarpiai buvo įvertinti ir pagal tuo metu galiojusias tų laikotarpių įmokų normas buvo apskaičiuota tokia įmonės skola. 2011 m. liepos 29 d. buvo priimtas sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, apie tai sužinojo pati įmonės savininkė ir tuomet kreipėsi į Juridinių asmenų registrą dėl likviduojamos įmonės statuso suteikimo. Ir nuo to laiko, kai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, skola nebebuvo skaičiuojama. Toliau skola taip pat nėra skaičiuojama. Atsakovo atstovė nurodė, kad atsakovas teismui pateikė visus dokumentus. Apie tai, kad 1999 m. įmonės savininkė išvyko, sužinojo tik 2004 m., nes tuo metu informacinėje bazėje atsirado tokie duomenys iš kitų institucijų. Tik 2004 m. buvo teikti užklausimai. 2004 m. buvo gautas pranešimas, kad iš tikrųjų įmonės savininkė yra išvykusi į Izraelį. Nors įmonėje nebuvo samdomų darbuotojų, įmonė buvo veikianti, kažkokią veiklą galėjo vykdyti ir pati įmonės savininkė. 2004 m. pranešimai buvo siųsti įmonės savininkei ir jokio atgarsio apie tai, kad išieškojimo įvykdyti gali nepavykti, nebuvo gauta. Tuo metu buvo skaičiuojamos tik įmokos, papildomų pranešimų įmonės savininkei nebuvo teikta. Yra buvę keletas panašių situacijų su kitomis įmonėmis, kurių savininkai buvo išvykę į užsienį, todėl buvo kreiptasi į valdybą ir atsakovas gavo raštą, kad nepriklausomai nuo to, kur įmonių savininkai bebūtų, išieškojimas turi būti vykdomas. Laiko tarpas tikrai didelis. Atsakovas tuo metu galėjo naudotis tam tikra informacija iš institucijų, su kuriomis atsakovas yra tiesiogiai susijęs. Įmonės savininkas turėdamas įmonę gali vykdyti veiklą ir būdamas užsienyje, apie tai, ar įmonės veikla yra vykdoma, informacijos netikrino. 1995 m. įmokas įmonė turėjo mokėti. Prieš išvykdama 1999 m. ji turėjo sumokėti įmokas už visą tą laikotarpį. Vienas raginimas dėl mokėjimo už laikotarpį nuo 1995 iki 1999 m. įmonės savininkei buvo siųstas, tačiau jis grįžo neįteiktas. Tuo metu įmonės buvo įregistruojamos tik pagal įmonės savininko vardą ir pavardę. Įmonės įregistravimo pažymėjime tuo metu įmonės savininko asmens kodas nebuvo reikalaujamas, jo registruojant įmones pradėta reikalauti 1996-1997 m. Atsakovas nesidomėjo tuo, ar įmonės savininkė kreipėsi į mokesčių inspekciją dėl nevykdomos veiklos. Tokia informacija nesidomėjo todėl, kad jei mokesčių inspekcija informuojama apie veiklos nevykdymą, atsakovo tai niekaip neįtakoja. Veiklos nevykdymas buvo svarbus įmonės savininkams iki 1995 m. sausio 1 d., kai priklausomai nuo to ar įmonė turi, ar neturi pajamų, reikėjo arba nereikėjo mokėti įmokas. Nuo 1995 m. atsirado grupė asmenų, t.y. pirmos, antros grupės invalidai, pensininkai, kurie įmokų galėjo nemokėti. Visi kiti, nepriklausomai nuo to, ar įmonė veiklą vykdė ar nevykdė, ar jie mokesčių inspekcijai teikdavo nulines deklaracijas ar jų neteikdavo, mokesčių inspekcijai jie nieko neturėjo mokėti, o Sodrai jie turėjo mokėti savininko įmokas. Tik tuo atveju, jei įmonei būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, dėl ko reikėjo kreiptis į savivaldybę, tai nuo tada tik įmokos nebūtų skaičiuojamos. Atsakovui buvo svarbus likviduojamos įmonės fakto nustatymas. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog sprendime nurodomi punktai, kurie galiojo ankstesniais laikotarpiais. Kokiomis nutarimo redakcijomis buvo vadovautasi, negalėjo atsakyti, nes jos sprendime nėra nurodytos. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais įstatymais bei vadovaujantis ir dabar galiojančiais įstatymais. Sutiko, kad laiko tarpas, už kurį paskaičiuotas įsiskolinimas, yra labai didelis. Atstovė nurodė, jog pasak specialistės, kuri yra atsakinga už šią įmonę, įmonės registracijos adresu nieko nepavykdavo rasti. Ir pati pareiškėjos atstovė pripažįsta, kad nurodytu adresu seniai jau nieko nebėra. Kitokių duomenų, kur būtų galima kreiptis, nebuvo, todėl buvo skaičiuojamos įmokos, kol buvo nuspręsta priimti sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos R. S. įmonės atstovės R. B. skundas tenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. D37-8270 „Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ pagrįstumo ir teisėtumo.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 str. bei LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26, 27, 28, 29, 31, 45) punktų nuostatas bei į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėjo 18470,08 Lt skolos (14776,71 Lt įmokų ir 3693,37 Lt delspinigių). Siekdamas išieškoti iš draudėjo skolą į Fondo biudžetą ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 584 ir 587 straipsniais, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 str. ir 36 str. 3 dalies 1 (5) punkto bei Fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 111 ir 112 p. nuostatomis, atsakovas nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjos turto į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą minėtą skolą.
VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. D37-8270 “Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ yra vienkartis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Taigi skundžiamo sprendimo turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006).
Įvertinus ginčijamo akto turinį, galima spręsti, kad pareiškėja nėra sumokėjusi Valstybinio socialinio draudimo fondui valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau neaišku, už kokį laikotarpį įmokos paskaičiuotos, nepateiktas apskaičiuotos sumos pagrindimas. Taigi, visų pirmiausia, teigtina, kad atsakovas nepaisė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo dėl administracinio akto pagrindimo objektyviais duomenimis (faktais).
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad R. S. įmonės pažeidimai, susiję su valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimu, grindžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, kuris apibrėžia aptariamus visuomeninius santykius, 4, 7 ir 9 straipsniuose nustatytų teisės normų nesilaikymu. Tačiau apibendrinanti nuoroda į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7 ir 9 straipsnius neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra aišku, kuriomis būtent šių teisės normų nuostatomis rėmėsi atsakovas. Todėl šių nurodytų pažeidimų, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, negalima laikyti tikslia teisine kvalifikacija.
Taip pat atsakovo sprendime nurodoma, jog pareiškėja pažeidė LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26, 27, 28, 29, 31, 45) punktų nuostatas. Įvertinus skundžiamame akte nurodytus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (skundžiamo akto priėmimo metu aktualią redakciją, galiojusią nuo 2011 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. spalio 1 d.) punktus matyti, jog taikant Taisyklių 20 p. yra nenurodoma, kuriomis konkrečiomis šios teisės normos nuostatomis buvo remiamasi, įvertinus 26 p. turinį kyla abejonė, ar jis apskritai taikytinas šioje byloje, kadangi nėra susijęs su santykiais, iš kurių kilo ginčas, ginčijamame akte nurodomi Taisyklių 31, 46 punktai neteko galios 2009 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 450 (nuo 2009 m. gegužės 29 d.). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog sprendime nurodomi punktai, kurie galiojo ankstesniais laikotarpiais. Kokiomis nutarimo redakcijomis buvo vadovautasi, atsakovo atstovė teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti. Pažymėjo, jog sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais įstatymais bei vadovaujantis ir dabar galiojančiais įstatymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamame sprendime taikoma nekonkreti teisinė kvalifikacija, nenurodoma, kuriomis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių redakcijomis vadovaujamasi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A556-1064/2011 buvo konstatuota, jog nekonkreti teisinė kvalifikacija pripažintina esminiu trūkumu. Minėta pažaida ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti disputą.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsakovo 2011 m. liepos 29 d. sprendime Nr.D37-8270 nėra nurodyta individualaus teisės akto apskundimo tvarka. Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant, ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą. Kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).
Nors iš esmės skundžiamas viešojo administravimo subjekto VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. D27-8270 „Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ atitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintose Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėse nustatytą akto formą (vis dėlto formoje apskundimo tvarka yra nurodoma), bet akte įrašyti duomenys nėra aiškūs, tikslūs, teisiškai pagrįsti, nenurodoma apskundimo tvarka, todėl galima daryti išvadą, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad individualus administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundo argumentai dėl motyvų, lėmusių tai, kad atsakovas nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš R. S. įmonės (duomenys neskelbtini), turto į Fondo biudžetą skolą, kuri 2011 m. liepos 29 d. yra 18470,08 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturi šimtai septyniasdešimt Lt 8 ct), iš jų: įmokų 14776,71 Lt, delspinigių 3693, 37 Lt, pagrįstumas nenagrinėtinas.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus priimtas 2011 m. liepos 29 d. sprendimas Nr.D37-8270 „Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų privalomų reikalavimų, yra neteisėtas iš esmės ir todėl naikintinas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui VSDFV Šiaulių skyriui spręsti klausimo dėl R. S. įmonei paskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. S. įmonės atstovės R. B. skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. D37-8270 „Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ panaikinimo patenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. liepos 29 d. sprendimą Nr.D37-8270 „Dėl R. S. įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.