Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-353/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.;1.2.7. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2009 m. spalio 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnį, BK 149 str. 4 dalį, BK 151¹ str. 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 153 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 149 str. 4 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams;

- pagal BK 151¹ str. 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. F. priteista 100 000 (šimtas tūkstančių) Lt nukentėjusiosios V. G. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 1999 m. vasaros iki 1999 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, savo sodybos gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), glostydamas mažametės V. G. , gim. 1989-06-13, krūtinę, sėdmenis, kišdamas rankas jai po rūbais, liesdamas jos lytinius organus, kišdamas pirštą jai į makštį, liepdamas jai ranka liesti jo lytinį organą, kol šis sukietėdavo, ne mažiau 2 kartų tvirkino mažametę V. G. .

Be to, R. F. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, iki 2003 m. birželio 13 d., kai jo mažametė globotinė V. G. , gim. 1989-06-13, tapo nepilnamete, savo sodybos gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios V. G. bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią ir taip minėtu laikotarpiu žagino mažametę V. G. ne mažiau 20 kartų per vienerius metus.

Be to, R. F. laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2006 metų pabaigos, ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas nepilnametės V. G. , gim. 1989-06-13, globėjos D. F. sutuoktiniu ir todėl nepilnametės V. G. atžvilgiu turėdamas įstatymuose nustatytų įgaliojimų – auklėti V. G. – savo sodybos gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau 10 kartų lytiškai santykiavo su nepilnamete V. G. nesant išžaginimo požymių.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neneigia turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja, tačiau nurodo, jog su V. G. pradėjo lytiškai santykiauti jai sulaukus 14 metų amžiaus ir tai vyko nukentėjusiosios iniciatyva. Taip pat R. F. skunde nurodo, jog jam paskirtoji bausmė yra mažintina.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis lytinius santykius su V. G. pradėjo šiai esant 10 metų amžiaus, yra neteisinga, nes nukentėjusioji šią aplinkybė išsigalvojo siekdama prisiteisti didesnį civilinį ieškinį. Apeliantas nurodo, jog tik nuo 2003 ar 2004 metų nukentėjusioji pati ateidavo pas R. F. siekdama su pastaruoju lytiškai santykiauti, o nei fizinės, nei psichinės prievartos nuteistasis prieš nukentėjusiąją nenaudojo.

Taip pat skunde pažymima, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta liudytoja V. K. , kuri galėtų patvirtinti aplinkybę, jog nukentėjusioji pati žiūrėdavo seksualinio pobūdžio filmus ir tai, kas yra lytiniai santykiai žinojo ir suprato.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog 2009 m. birželio 5 d., Šiaulių apygardos teisme paskelbiant nuosprendį, nedalyvavo apelianto gynėjas ir tokiu būdu buvo pažeistos nuteistojo teisės.

Apeliantas nesutinka ir su paskirtąja bausme bei nurodo, jog būdamas laisvėje jis prižiūrėjo savo neįgalią motiną, kuriai būtina pastovi priežiūra. Dėl šios aplinkybės bei dėl to, jog nuteistasis būdamas laisvėje galėtų greičiau atlyginti nukentėjusiajai priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta.

Iš skundo turinio matyti, jog R. F. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 153 str., dėl mažametės V. G. tvirkinimo, ir pagal BK 149 str. 4 d., dėl mažametės V. G. išžaginimo, bei sušvelninti paskirtąją bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas – skundą tenkinti.

Nuteistojo R. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Byloje surinkti įrodymai teismo įvertinti tinkamai, o nuosprendžio išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Pats nuteistasis skunde taip pat pripažįsta turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąją V. G. nuo 2003 ar 2004 metų, tačiau neigia laikotarpiu nuo 1999 m. vasaros iki 1999 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesio tvirkinęs mažametę nukentėjusiąją, o nuo 1999 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesio iki 2003 m. birželio 13 d. ją žaginęs. Tokį nuteistojo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusioji V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius bei išsamius parodymus. Ji nurodė, jog būtent 1999 m. vasarą, tikslesnio laiko neprisimena, gyvenamojo namo miegamajame, R. F. pradėjo nukentėjusiąją, kuri gulėjo lovoje šalia jo, liesti, glostyti jos krūtinę, užpakalį. Po mėnesio V. G. su apelianto buvo gyvenamojo namo rūsyje esančiame garaže, kur nuteistasis ją pradėjo glamonėti, liesti, glostyti, kišo rankas po marškinėliai ir džinsais, glostė krūtinę, lietė lyties organus, kišo pirštus į makštį, prašė nukentėjusiosios glostyti jo lytinį organą Praėjus mėnesiui ar dviems, ji su V. K. gulėjo Danutės ir R. F. miegamajame buvusioje lovoje, o už nukentėjusiosios nugaros gulėjo apeliantas. Pastarasis numovė nukentėjusiajai kelnaites, ją glamonėjo, lietė ranka jos lytinius organus. Gulėdamas už nugaros, jis įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį ir atliko lytinį aktą, kurio nebaigė. Apie 2000 m. pavasarį, gyvenamojo namo rūsyje esančiame garaže, R. F. vėl pradėjo glamonėti V. G. , kalbėjo, kad jai patiks ir liepė niekam nepasakoti. Paguldė ją ant sofos, numovė kelnes bei kelnaites, glamonėjo krūtinę, lytinius organus, po to savo lytinį organą įvedė jai į makštį ir atliko lytinį aktą, po to ištraukė savo lytinį organą, judindamas jį ranka, baigė lytinį aktą. Po šio įvykio R. F. su nukentėjusiąja nuolat turėdavo lytinius aktus, nemažiau kaip 20 kartų per vienerius metus. Tai vykdavo globėjų namuose arba šalia esančioje pirtyje tuomet, kai D. F. nebūdavo namuose.

Iš teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-246 matyti, jog nukentėjusiosios V. G. atgaminimo procesas nėra sutrikęs, ji sugeba diferencijuoti realią patirtį ir išgalvotus dalykus, jai nėra būdingas padidintas įtaigumas, priešingai – jos asmenybei galimai būdingas pamatinio pasitikėjimo aplinka deficitas. Taip pat šiame ekspertizės akte pažymėta, jog V. G. pasakojime nestebėta jokių pataloginio fantazavimo požymių (t.1 b.l.132-137).

Taigi, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos taip pat patvirtina ir netiesioginių liudytojų D. F. , N. V. , A. P. , I. S. , R. J. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti ir išanalizuoti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad jo paties parodymai dėl aplinkybės, kada įvyko pirmieji lytiniai santykiai su V. G. , nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas jis nurodė, jog pirmąjį kartą su nukentėjusiąją jis lytiškai santykiavo kai pastaroji buvo 13 - 14 metų amžiaus (t.2 b.l.15-17). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. F. nurodė, jog su V. G. lytinius santykius pradėjo prieš 3 metus, tai reiškia, 2005 metais (t.2 b.l. 24-27). Tolimesnėse apklausose apeliantas nurodė tikslaus laiko neatsimenąs, bet tvirtino, jog lytinius santykius pradėjo tuomet, kai nukentėjusiajai jau buvo suėję 14 metų. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apelianto aiškinimą, jog su nukentėjusiąja lytinius santykius jis pradėjo tik nuo 2003 ar 2004 metų, kuomet V. G. jau buvo suėję 14 metų, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę versiją siekiant išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog tokius parodymus V. G. davė pamokyta kitų asmenų bei siekdama prisiteisti didesnį civilinį ieškinį moralinei žalai atlyginti, yra visiškai nepagrįsta ir atmestina. Dar iki to laiko, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusiosios rašytame laiške, kurį Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrai persiuntė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, nurodytos tokios pačios aplinkybės, kurias V. G. patvirtino visų apklausų metu (t.1 b.l.39). Kaip jau buvo minėta, pastarosios parodymai tiek iki pareiškiant civilinį ieškinį, tiek po to buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji nekeitė parodymų siekdama prisiteisti didesnį civilinį ieškinį. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad V. G. , duodama parodymus ir pareikšdama civilinį ieškinį, būtų įtakota kitų, pašalinių asmenų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 151¹ str. 2 d. nurodydamas, jog lytiniai santykiai su V. G. inkriminuotu laikotarpiu vyko abipusiu sutikimu.

BK 151¹ str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už tėvo, motinos, globėjo, rūpintojo ar kito teisėto vaiko atstovo arba kito asmens, turinčio įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu, lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su tuo nepilnamečiu asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia lytiniu santykiavimu ar kitokiu lytinės aistros tenkinimu su nepilnamečiu asmeniu pastarajam sutinkant, jeigu tas sutikimas buvo susijęs su įstatymuose nustatytais kaltininko įgaliojimais nepilnamečio asmens atžvilgiu.

Iš bylos duomenų matyti, jog 1998 m. birželio 5 d., Radviliškio rajono mero potvarkiu Nr. 128, V. G. , vadovaujantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 136-173 straipsniais, buvo įsteigta globa. Tuo pačiu potvarkiu D. F. paskirta jos globėja. 1998 m. gegužės 27 d. R. F. davė raštišką sutikimą, kad jo žmona, D. F. , globotų nukentėjusiąją (t. b.l.181). Tiek pagal globos įsteigimo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą, tiek pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusias CK normas, abu sutuoktiniai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu vystymu (CK 3.30, 3.165 str.). Analogiškos globėjo pareigos vaikui įtvirtintos CK 3.271 straipsnyje. Globėjo pareigos iš esmės sutampa su tėvų pareigomis savo vaikams. Vadinasi, R. F. , būdamas nepilnametės V. G. globėjos sutuoktiniu ir duodamas raštišką sutikimą sutuoktinei, kad ši globotų nukentėjusiąją, tuo pačiu ir pats įgijo įstatymuose nustatytų įgaliojimų globojamos nepilnametės atžvilgiu. Toks kaltininko statusas atitinka BK 151¹ str. 2 d. naudojamai asmens, turinčio įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu, sąvokai.

Nors, kaip nurodo apeliantas, jis fizinio smurto ir grasinimų prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tačiau BK 151¹ str. 2 d. dispozicija ir nenurodo šio požymio kaip būtinojo. Iš nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, jog ji nuo apelianto buvo priklausoma, nes po lytinių santykių nuteistasis tapdavo geresnis jos atžvilgiu, duodavo pinigų, išleisdavo pas draugus. Be kita ko, iš V. G. parodymų matyti, jog pastaroji, sulaukusi 14 metų amžiaus, suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę, suprato, kad toks apelianto elgesys yra neteisėtas, tačiau dėl priklausomumo nuo R. F. , ji tam pasipriešinti negalėjo. Šių aplinkybių pakanka konstatuoti, jog R. F. , naudodamasis savo įgaliojimais nepilnametės nukentėjusiosios atžvilgiu, lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią ir tokiu būdu pažeidė minėtu straipsniu saugomą vertybę – nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

Apeliacinio skundo teiginys, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausta V. K. , kuri galėtų paliudyti, jog nukentėjusioji suvokė, kas yra lytiniai santykiai, nes žiūrėdavo pornografinio turinio filmus, yra nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, jog D. F. globotinė V. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta (t.1 b.l.194-195), tačiau nepatvirtino tokių R. F. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

R. F. skunde nurodo, jog nuosprendžio paskelbimo pirmosios instancijos teisme metu nedalyvavo jo gynėjas ir tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teisme apeliantą gynė advokatas V. Vaitkus, paskirtas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartimi (t.2 b.l.95). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog 2009 m. birželio 5 d., paskelbiant nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, į teismo posėdį atvyko apeliantas bei prokuroras, o gynėjas nedalyvavo. Tačiau iš apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjas, paskelbęs nuosprendį R. F. , išaiškino jam priimto nuosprendžio apskundimo tvarką bei terminus. R. F. nuosprendį, jo apskundimo tvarką suprato, todėl jo procesinės teisės suvaržytos nebuvo. Pagal BPK 308 str. 3 d., nuosprendis skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam, gynėjui ir prokurorui, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Vadinasi, gynėjo dalyvavimas paskelbiant teismo nuosprendį būtinas ne visais atvejais. Iš apeliacinio proceso metu surinktų duomenų matyti, kad gynėjas iš anksto pranešė bylą nagrinėjusiam teismui bei savo ginamajam, jog dėl svarbių priežasčių į nuosprendžio paskelbimą neatvyks, o R. F. tam neprieštaravo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nuosprendį paskelbti R. F. gynėjui nedalyvaujant. Tokiu būdu apygardos teismas kaltinamojo R. F. procesinių teisių nepažeidė.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis R. F. prašo sušvelninti jam paskirtąją bausmę. Tenkinti šio prašymo nėra jokio pagrindo.

Skirdamas bausmę R. F. , teismas vadovavosi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes: į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų ir du nesunkius nusikaltimus, visos nusikalstamos veikos baigtos, į apelianto asmenį charakterizuojančias aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, jog nusikalstamos veikos buvo daromos ilgą laiką, jomis nukentėjusiajai buvo padaryta didelė moralinė žala, jai nustatytas ilgalaikis asmenybės pakitimas po katastrofiško pergyvenimo, tai rodo apelianto padarytų nusikaltimų didesnį rūšinį pavojingumą bei apelianto asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas nenustatė nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias pirmiau nurodytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė bausmes, šiek tiek mažesnes, tačiau artimas BK 149 str. 4 d., 153 str., 151¹ str. sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams.

Apeliantas skunde nurodo, jog jam paskirtosios bausmės švelnintinos, nes jis turi prižiūrėti savo senyvo amžiaus motiną, kurios be jo daugiau nėra kam prižiūrėti. Bylos medžiagoje yra duomenys apie tai, jog M. A. , gim. 1930-01-02, yra nustatytas specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, jeigu šis asmuo negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti (t.2 b.l.118), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog apelianto motinai būtų reikalinga nuolatinė slauga, be kurios ji pati negalėtų tinkamai pasirūpinti savimi, patenkinti būtinų kasdienių poreikių.

Pasak apelianto, jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė turėtų būti sušvelninta dar ir todėl, jog būdamas laisvėje jis galėtų greičiau atlyginti civilinį ieškinį nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama ne tik siekiant atlyginti patirtą materialinę žalą nukentėjusiajam asmeniui, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei atimti ar apriboti kaltininkui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, o vien tik civilinio ieškinio atlyginimas nepašalintų tokiomis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos ne tik nukentėjusiajai, bet ir visai visuomenei bei nebūtų pasiekti Baudžiamajame įstatyme numatyti bausmės tikslai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistiesiems laisvės atėmimo vietose yra numatoma galimybė dirbti bei užsidirbti, todėl ir atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę R. F. turės galimybę bent iš dalies pašalinti savo nusikalstamomis veikomis sukeltas pasekmes, atlygindamas nukentėjusiajai piniginę kompensaciją už padarytą moralinę žalą.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas jame nurodytais pagrindais negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. F. apeliacinį skundą atmesti.