Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-20 · Administracinė byla Nr. I-658-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-20
Bylos Nr.
I-658-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04460-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Priešgaisrinės apsaugos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-658-629/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04460-2013-3)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovams Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

E. T. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD) 1 323,64 Lt ir iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – Vilniaus apskrities PGV) 8 900,85 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad yra statutinis valstybės tarnautojas ir jam dirbant PAGD ir Vilniaus apskrities PGV jo darbo užmokestis buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus apskrities PGV atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36–38).

Vilniaus apskrities PGV teigimu, mokėdama pareiškėjui mažesnį darbo užmokestį ji vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo išmokėtas dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. Vilniaus apskrities PGV taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą nutarimą sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas. Be to, Vilniaus apskrities PGV paminėjo, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities PGV eina pareigas nuo 2011 m. kovo 1 d., todėl laikotarpis už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (skirtumą) dėl antikonstitucinių įstatymų taikymo yra nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovas PAGD pripažino, kad pareiškėjui taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias įstatymo nuostatas jam buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis (b. 1. 42–43).

Pareiškėjas ir atsakovų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 61, 63, 64).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. dirbo PAGD (statutinis valstybės tarnautojas, A lygis 14 pareigybės kategorija). Nuo 2011 m. kovo 1 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus apskrities PGV statutiniu valstybės tarnautoju (A lygis 16 pareigybės kategorija). Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo 1-ąją kvalifikacinę kategoriją.

Pagal Vidaus tarnybos statutą pareigūnų darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už laipsnį; 3) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 4) priemokos; 5) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą ir budėjimą. Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apmokėjimą (VTĮ 4 str. 2 d.).

2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėtų pakeitimų įsigaliojimo.

Taigi dėl minėto pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad PAGD ir Vilniaus apskrities PGV Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo E. T. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė