Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas

5. Šioje byloje ginčas vyksta dėl Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendimo, kuriuo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 467 115,38 Eur PVM, 136 869,72 Eur PVM delspinigių, skirta 145 157 Eur PVM bauda, ir VMI 2016-05-13 sprendimo, kuriuo Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendimas patvirtintas.

6.1. Vilniaus AVMI vyriausioji specialistė V. S., atlikusi Bendrovės mokestinį tyrimą už mokestinį laikotarpį nuo 2012-06-01 iki 2012-12-31 (toliau – ir Ginčo laikotarpis), 2015-12-08 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-839 (toliau – Patikrinimo aktas). Įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, Patikrinimo akte konstatuota, kad: į Bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktose UAB „Filoris“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi būtini rekvizitai, tačiau jose įvardintų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės; UAB „Filoris“ prekių (paslaugų) Bendrovei nepardavė, UAB „Filoris“ vardu buvo tik išrašomi apskaitos dokumentai, UAB „Filoris“ buvo naudojama kaip „priedangos“ įmonė ir metalas faktiškai buvo vežamas iš AS „Liepajas Metalurgs“ į Bendrovės sandėlius; kadangi Bendrovė iš UAB „Filoris“ prekių nepirko, t. y. įformintų PVM sąskaitų faktūrų UAB „Filoris“ vardu turinys neatitinka tikrovės, todėl minėti apskaitos dokumentai neturi juridinės galios; Bendrovė patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai galima būtų pripažinti, kad metalas tikrai įsigytas iš UAB „Filoris“ tokiomis aplinkybėmis, kurios įvardintos pateiktuose buhalterinės apskaitos dokumentuose; Bendrovė žinojo, kad įsigydama prekes prisideda prie mokesčių nemokėjimo (UAB „Filoris“ pardavimo PVM nesumokėjo) bei dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, todėl Bendrovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir PVM atskaita negalima; nustačius, kad ūkinės operacijos, fiksuotos UAB „Filoris“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose, neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos šiuose dokumentuose, t. y. UAB „Filoris“ Bendrovei realiai prekių netiekė, PVM sąskaitos faktūros laikytinos neturinčiomis juridinės galios, taip pat laikytina, kad Bendrovė nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 1 612 856 Lt PVM.

6.2. Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino, be kita ko, konstatuodama, kad: mokestinio patikrinimo metu yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Filoris“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai Bendrovei metalo nepardavė, kad Bendrovė pati organizavo metalo įsigijimą iš Latvijos įmonės AS „Liepajas Metalurgs“; Bendrovė pagal juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras, pasinaudojusi teise į PVM atskaitą, elgėsi nesąžiningai, tuo pačiu tapdama sukčiaujančio pardavėjo (t. y. UAB „Filoris“) bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl paneigiama jos teisė į PVM atskaitą; Bendrovė apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis pagal ūkines operacijas su UAB „Filoris“ į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 1 612 856 Lt (467 115,38 Eur) PVM sumą, todėl remiantis mokesčių įstatymais Bendrovei už mokesčių įstatymų pažeidimus pagrįstai apskaičiuotas 1 612 856 Lt (467 115,38 Eur) mokėtinas PVM. Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendimu nuo nedeklaruotų ir nesumokėtų 1 612 856 Lt (467 115,38 Eur) PVM Patikrinimo akto tvirtinimo metu Bendrovei apskaičiavo 136 869,72 Eur (472 583,77 Lt) PVM delspinigių ir nuo papildomai apskaičiuoto PVM skyrė vidutinę 30 proc. dydžio 483 857 Lt (145 157 Eur) PVM baudą.

6.3. VMI 2016-05-13 sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendimą ir, be kita ko, konstatavo, kad: Vilniaus AVMI 2016-02-08 sprendime pagristai nurodo, kad UAB „Filoris“ buvo pasirinkta iš anksto sąmoningai suplanavus prekių (metalo) perpardavimo schemą, t. y. iš anksto žinant, kad AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti; Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turėjo ir turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“, o metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė; aplinkybę, kad metalo įsigijimai įforminti per UAB „Filoris“ su tikslu atskaityti pirkimo PVM ir gauti mokestinę naudą, patvirtina ir H. T. parodymai, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti neatsitiktinai, o sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos turėjo būti sumokėtas po PVM atgavimo iš biudžeto; sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei. Centrinis mokesčių administratorius padarė išvadą, kad byloje surinktos aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje, siekiant įgyti PVM iš biudžeto, todėl teritorinis mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nepripažino Bendrovės teisės į 467 115,38 Eur PVM atskaitą, priskaičiavo 136 869,72 Eur PVM delspinigių ir skyrė 145 157 Eur PVM baudą.

7. Byloje nėra ginčo dėl skundžiamuose sprendimuose ir Patikrinimo akte mokesčių administratoriaus atliktų PVM, skirtų PVM delspinigių ir PVM baudos paskaičiavimų. Bendrovė neprašo jos atleisti nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo. Bendrovės teigimu, mokesčių administratorius skundžiamais sprendimais nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė, sudarydama sandorius su UAB „Filoris“ dalyvavo PVM sukčiavimo schemose, ir dėl to nepagrįstai apribojo Bendrovės teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratoriaus teigimu, sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei, o surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą, ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje, siekiant įgyti PVM iš biudžeto. Taigi ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo paneigta Bendrovės teisė atskaityti UAB „Filoris“ Ginčo laikotarpiu pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą (išskirtą) 467 115,38 Eur PVM, įvertinus, kad Bendrovė buvo nesąžininga, nes žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „Filoris“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą.

8. Išplėstinė teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant, arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. LVAT paminėtoje nutartyje pažymėjo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM srityje, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo arba turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino vieną iš ESTT nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, tai yra Bendrovės žinojimą arba turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes (metalo gaminius, armatūrą), dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Vadinasi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius privalėjo įrodyti, kad: 1) prekių tiekėjas (t. y. UAB „Filoris“) sukčiavo PVM srityje, 2) prekių (metalo gaminių, armatūros) tiekimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje, 3) Bendrovė, siekdama pasinaudoti PVM atskaitos teise, iš UAB „Filoris“ įsigydama prekes, žinojo arba turėjo žinoti apie tai.

10. Dėl to, kad UAB „Filoris“ (už pirkimus, Ginčo laikotarpiu vykdytus iš šio prekių tiekėjo, Bendrovė siekė susigrąžinti PVM) sukčiavo PVM srityje ginčo byloje nėra. Šios aplinkybės nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje neneigia ir pareiškėjos atstovai. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjos atstovų paaiškinimus, teismo posėdyje apklausto liudytojo H. T. parodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas sutinka su skundžiamuose sprendimuose mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad Bendrovė metalo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“ per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“ – vykdė iš anksto žinodama, kad pastaroji neturi jokių išteklių realiai veiklai vykdyti, kad UAB „Filoris“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai Bendrovei metalo nepardavė. Teismas šiame sprendime skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose išdėstytų motyvų, pagrindžiančių šią išvadą nebekartoja. Kartu pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įskaitant tai, kad UAB „Filoris“ buvo tarpininkų firma, per kurią „praeidavo“ tik dokumentai, o ne reali prekė (žr., pvz., UAB „Filoris“ direktoriaus G. B. parodymus), Bendrovės direktorius T. L. dar iki sandorio su UAB „Filoris“ sudarymo buvo pažįstamas su PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais A. P. (A. B.) ir G. B., taip pat, kad H. T. pažadėtas atlygis už tarpininkavimą perkant metalą buvo tiesiogiai siejamas su PVM susigrąžinimu iš biudžeto, patvirtina, kad Ginčo laikotarpiu Bendrovės per UAB „Filoris“ vykdyti metalo tiekimai iš AS „Liepajas Metalurgs“, iš kurių kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, neabejotinai yra susiję su sukčiavimu PVM srityje, o Bendrovė, Ginčijamu laikotarpiu siekdama pasinaudoti PVM atskaitos teise, iš UAB „Filoris“ įsigydama prekes, žinojo arba turėjo žinoti apie tai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad tiek Patikrinimo akte, tiek skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose yra išsamiai atskleistos UAB „Filoris“ sukčiavimą PVM srityje pagrindžiančios faktinės aplinkybės, Bendrovės direktoriaus sąsajos su UAB „Filoris“ vykdytose PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais asmenimis, tai, kad Bendrovės direktorius iš esmės pats kontroliavo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“, ir pateikti tai pagrindžiantys įrodymai, teismas konstatuoja, kad visos trys sąlygos, kurias mokesčių administratorius turėjo įrodyti, siekdamas pagrįsti Bendrovės žinojimą arba turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, prekes (metalo gaminius, armatūrą) įsigydama ne tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“, o per UAB „Filoris“, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, yra įrodytos.

11. Bendrovės atstovo T. L. ir liudytojo H. T. teiginiai, kad Bendrovė metalo negalėjo tiesiogiai įsigyti iš AS „Liepajas Metalurgs“, todėl Ginčo laikotarpiu vykdant tiekimus buvo būtinas UAB „Filoris“ tarpininkavimas, vertintini kritiškai. Šie teiginiai yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, prieštarauja įprastai verslo logikai ir laikytini pareiškėjos pasirinkta gynybine pozicija, siekiant užginčyti Bendrovei nepalankius mokesčių administratoriaus sprendimus. Šiame teismo sprendime padarytos išvados, kad Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, jog ji, prekes (metalo gaminius, armatūrą) įsigydama ne tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“, o per UAB „Filoris“, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, nepaneigia ir pareiškėjos teiginiai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog A. P. bei G. B. ir kitų asmenų, nusikalstamos grupės narių 2012–2013 metais vykdytose sukčiavimo PVM schemose pasinaudojant UAB „Filoris“, UAB „Irenata“, dalyvavo Bendrovė (jos administracijos darbuotojai), kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, rodančių, kad Bendrovės vadovas T. L. būtų iš anksto susitaręs ir bendrininkų grupėje veiktų UAB „Filoris“ ar kitų įmonių interesais, atliktų nusikalstamus veiksmus. Taip pat teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad UAB „Filoris“ veikla nebuvo fiktyvi, o šių ūkinių operacijų turinys atitinka tikrovę. Pažymėtina, kad baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, todėl tai, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bendrovės direktoriaus T. L. atžvilgiu, nereiškia, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai yra neteisėti ir (arba) nepagrįsti. Pareiškėjos skunde išdėstyta daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Vilniaus AVPK, tiek VMI visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigia pareiškėja, ginčijami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir juos naikinti. Atitinkamai, netenkinus pareiškėjos skundo, netenkintinas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.