- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-26
- Bylos Nr.
- I-1346-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05757-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. K. kreipėsi į teismą su skundais, kuriuose prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6083(09); priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. spalio 1 d. sumažinus pareigūnų kvalifikacinių kategorijų dydžius (b. l. 1-4, 7-13).
Pareiškėja skunde nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose nuo 2009 m. lapkričio 2 d. eina statutinio valstybės tarnautojo – Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos (II C lygis, III kategorija, II rangas) pareigas. Vadovaujantis 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, buvo sumažinti Kalėjimų departamento pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją. Šio teisinio reguliavimo galiojimas buvo pratęsiamas kiekvienais metais, jo pagrindu pareiškėjai apskaičiuojamas mokėtinas darbo užmokestis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad teisiniu reguliavimu, kurio pagrindu ginčo laikotarpiu buvo mažinamas kvalifikacines kategorijas turėjusiems valstybės tarnautojams mokėtas darbo užmokestis, buvo pažeista Konstitucijos garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydama pateikti informaciją apie neišmokėtą darbo užmokestį ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, tačiau atsakovas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 9-6083(09) prašymo netenkino. Pareiškėjos nuomone, teisės akto, reglamentuojančio patirtų praradimų kompensavimo tvarką, nebuvimas nepaneigia jos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundus (b. l. 18-19) pripažįsta, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y., vykdant 2009 m. balandžio 23 d. įstatymą Nr. XI-227, 2009-07-17 įstatymą Nr. XI-363 bei 2009 m. liepos 17 d. įstatymą Nr. XI-370, kuriais mažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę kategoriją, pareiškėjai buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis. Per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. jai nebuvo išmokėta 513,92 Lt darbo užmokesčio dalis. Vilniaus pataisos namai yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstatymus vykdančioji institucija. Šių metų patvirtintame Vilniaus pataisos namų biudžete sumažintų atlyginimų kompensavimui lėšos nėra numatytos ir neskirtos. Atkreipė dėmesį, kad pagal Darbo kodekso 301 str. darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tuo atveju, jei pareiškėjos skundas būtų tenkintas, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti.
Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2009 m lapkričio 3 d. dirba Vilniaus pataisos namuose Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos pareigose (pagrindas 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 4-84), lygis – C, kategorija – 2, pareiginis laipsnis – prižiūrėtoja. Nuo 2010-01-01 Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 4-8 jai suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangas, 2013 m. vasario 20 d. suteikta II kvalifikacinė kategorija (pagrindas 2013 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. 4-23; b. l. 28).
Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja. Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apmokėjimą (4 straipsnio 2 dalis).
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir darbdavio - Vilniaus pataisos namų pažyma, pagal kurią pareiškėjai buvo neišmokėta 513,92 Lt ( 118,07 Eur; b. l. 21-22).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Vilniaus pataisos namai, kaip darbdavys, vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas kaip nepagrįstas.
Be to, pareiškėja prašė panaikinti ir Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6083(09). Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (b. l. 5). Vilniaus pataisos namai, atsakydami į šį prašymą 2013 m. spalio 14 d. raštu pateikė pareiškėjos prašomą informaciją, paaiškino teisinį reglamentavimą bei nurodė, kad nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti nesimokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 6).
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijamas Vilniaus pataisos namų sprendimas atitinka pareiškėjos prašymo turinį, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo panaikinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ši pareiškėjos skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.