Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-308-656/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-02-14
Bylos Nr.: 2A-308-656/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-04820-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Ignotas (pran.), Liuda Uckienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: I. T., J. T.
Atsakovas: T. Č.

Kategorijos

30.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-308-656/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-04820-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6. ; 99.5; 114.11.; 116.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignotas, teisėjų Liudos Uckienės ir Aldonos Tilindienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų (apeliantų) I. T. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. T. ir J. T. ieškinį atsakovui T. Č. dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamosios paskirties patalpų ir kitų savininko teisių pažeidimų gynimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

ieškovai kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamosios paskirties patalpų ir kitų savininko teisių pažeidimo gynimo, prašydami: 1) iškeldinti atsakovą su visais jam priklausančiais daiktais iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, kuri Namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėta indeksu 3-1, esančios pastate - gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovą, perdavus ieškovams raktus nuo pirmajame namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), praėjime į mansardą įrengtų durų, nesudaryti kliūčių patekti į ieškovams priklausančią patalpą, kuri Namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėta indeksu 3-1, esančios pastate - gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Ieškovai nurodė, kad yra 1/15 dalies pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)ir 1/15 dalies kitų statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), savininkai pirkimo - pardavimo sandorio pagrindu. Taip pat ieškovui J. T. priklauso 8/15 dalys pastato ir 8/15 dalys kitų statinių dovanojimo sandorio pagrindu. Atsakovui T. Č. priklauso 3/60 dalys pastato ir 3/60 dalys kitų statinių. Taip pat nurodytas pastatas priklauso ir kitiems asmenims: D. Č. yra 1/10 dalies pastato ir 1/10 dalies kitų statinių savininkas, A. J. priklauso 3/60 dalys pastato ir 3/60 dalys kitų statinių, S. M. priklauso 1/15 dalis pastato ir 1/15 dalis kitų statinių; D. R. S. priklauso 1/15 dalis pastato ir 1/15 dalis kitų statinių; M. M. priklauso 1/15 dalis pastato ir 1/15 dalis kitų statinių. Šie įrašai yra Nekilnojamojo turto viešajame registre, tačiau faktinė padėtis yra kitokia, kadangi dalis nurodytų asmenų yra mirę, palikimas priimtas nebuvo. Pažymėjo, jog du dalinės nuosavybės savininkai- M. M. ir D. R. S. yra mirę, atitinkamai 1977-06-08 ir 1984-11-12. Tuo tarpu dėl dalinės nuosavybės savininkės S. M. paskelbimo mirusia yra pradėta civilinė byla, duomenų apie šį asmenį nėra jokiuose Lietuvos Respublikos viešuose registruose. Dalinės nuosavybės savininkas A. J. yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai čia negyvena jau keli metai ir jokiomis patalpomis gyvenamajame name nesinaudoja. Dalinės nuosavybės savininkas D. Č. gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitu adresu, šiomis patalpomis name nesinaudoja. Tuo tarpu atsakovas T. Č. yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) ir čia faktiškai gyvena bei neteisėtai (savavališkai) yra užėmęs ieškovams priklausančią nuosavybės teise patalpą, pažymėta indeksu 3-1, esančią name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei įrengęs duris praėjime į mansardą ir, neperduodamas raktų nuo šių durų, sudaro kliūtis patekti į ieškovams priklausančią gyvenamąją patalpą Nr. 3-1. Atsakovas išlaužė patalpos Nr. 3-1 durų spyną, kurią buvo įrengęs ieškovas, be to, patalpoje Nr. 3-1 buvo ieškovams priklausančių daiktų, tačiau atsakovas neįleidžia ieškovų į patalpą ir neleidžia pasiimti daiktų. Atsakovas į patalpą sunešė savo daiktus, naudojasi ja kaip savo ir, tikėtina, kad yra įsirengęs patalpą pagal savo poreikius. Ieškovai buvo įsirengę šildymo sistemą (plėstuvą) mansardoje, todėl atsakovui savavališkai užėmus patalpą Nr. 3-1, ieškovai nebegali naudotis šia sistema. Pasak ieškovų, jie turi teisę patekti per duris į mansardą ne tik kaip patalpos Nr. 3-1 savininkai, bet ir kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtojai.

Taip pat ieškovai nurodė, kad Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismas 1961-12-26 sprendimu tenkino N. P. P. ir M. T. P. ieškinį bei pripažino jų teisę namų valdos daliai, lygiai 74,10 m² kiekvienai po 37,05 naudingo ploto bei skyrė naudojimui du butus, pažymėtus name, esančiame (duomenys neskelbtini), numeriais l ir 3. Taip pat įpareigojo atsakovę M. J. S. išsikelti iš aukščiau minėtų butų. Taigi, faktiškai šiuo teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi butais Nr. l ir Nr. 3 tvarka (patalpos Nr. 1-1, 1-2, 1-3 ir 3-1). Vėliau sudarytų perleidimo sandorių, testamentų ir paveldėjimo teisių liudijimų pagrindu V. T. taip pat įgijo teisę naudotis butais Nr. l ir Nr. 3 (patalpos Nr. 1-1, 1-2, 1-3 ir 3-1). Taip pat pažymėjo, kad V. T. 1999-03-31 Sutartimi, Reg. Nr. Rl-1531, sudaryta Vilniaus 8-ajame notarų biure, padovanojo savo sūnui (ieškovui) J. T. 8/15 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėtu indeksu lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 246, 08 kv.m. bendro ploto ir 8/15 dalis kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu ieškovui nuosavybės teise atiteko butai Nr. l ir Nr. 3 (patalpos Nr. 1-1,1-2,1-3, ir 3-1) bei perėjo naudojimosi teisė. Atsižvelgiant į tai, kad 1961-12-26 teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, ji turi būti ginama.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės iškeldinti jo iš bendrosios nuosavybės teise valdomų gyvenamųjų patalpų. Ginčo patalpa, pažymėta 3-1, jam leido naudotis jo broliai D. Č. ir A. J., kuriems dalinės nuosavybės teise priklauso 36,91 kv. m. bendro ploto, o jiems trims iš viso priklauso 49,21 kv.m. gyvenamojo ploto. Pasak atsakovo, ginčo kambaryje ieškovai niekada negyveno, o aplinkybė, kad 1961 metais buvusiems savininkams teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi šiuo kambariu tvarka, nėra registruota viešajame registre. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra vienbutis ir bendrosios nuosavybės teisės objektas, jame yra nustatytos kiekvieno savininko idealiosios nuosavybės teisės dalys ir įregistruotos viešajame nekilnojamojo turto registre. Naudojimosi tvarka iki šiol nėra nustatyta. Po 1961 metų teismo sprendimo pasikeitė bendraturčiai ir jų skaičius, pasikeitė ir gyvenamojo namo gyvenamasis plotas. Teismo sprendime nurodytas gyvenamasis plotas yra 199,5 kv.m., o bendras gyvenamojo namo plotas nenurodytas. Tuo tarpu šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis plotas yra 144,92 kv. m., o bendras - 246,10 kv. m. Vien dėl šių faktų teismo 1961 metais nustatyta naudojimosi gyvenamuoju plotu tvarka ieškovų atžvilgiu negali būti taikoma ir turi būti keičiama susitarimu arba teismo tvarka. Ieškovų naudojimosi teisės į realiąsias gyvenamojo namo dalis viešajame registre neįregistruotos, todėl negali būti laikomos galiojančiomis ieškovų ir atsakovo atžvilgiu.

II. Teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą T. Č. nesudaryti kliūčių ieškovams I. T. ir J. T. patekti į patalpą, pažymėtą indeksu 3-1, esančią pastate - gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškinį dalyse dėl atsakovo T. Č. iškeldinimo iš patalpos, pažymėtos indeksu 3-1, ir atsakovo T. Č. įpareigojimo perduoti ieškovams I. T. ir J. T. raktus nuo pirmajame namo aukšte, praėjime į mansardą įrengtų durų, atmesti.

Teismas nurodė, kad ginčo šalių teisės į turimas namo nuosavybės teisės dalis bei naudojimosi namu tvarka yra išvestinės iš pirmiau nuosavybės teisę turėjusių asmenų teisių ir nė viename iš namo dalies perleidimo (pirkimo, dovanojimo) sandorių, taip pat testamentu, paveldėjimo teisės liudijimu ir 1961-12-26 teismo sprendimu naudojimosi ginčo patalpa 3-1 tvarkos klausimai neaptarti. Ieškovai, įgydami patalpas, negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pardavėjas ar palikėjas. Gyvenamojo namo dalies perleidimo sutartyse įvardyta perleidžiama (parduodama, dovanojama ar pan.) dalis suponuoja išvadą, jog sutartimi perleidžiama namo dalis apima visą namą kaip statinį apskritai, todėl naudojimosi mansarda tvarkos nenustatymas reiškia, kad ji išlieka visų bendraturčių dispozicijoje. 1961-12-26 teismo sprendimas, iš kurio ieškovai kildina savo nuosavybės teisę, negali būti laikomas nuosavybės teisių įgijimo ar pripažinimo į šias patalpas įrodymu dėl šių priežasčių: 1) 1961-12-26 sprendimu teismas nustatė namų valdos dalis ir skyrė naudojimui du butus Nr. 1 ir Nr. 3. Šiuo atveju svarbu įvertinti aplinkybes, jog ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas dėl 199,5 kv.m. namo, tuo tarpu šiai dienai gyvenamojo namo gyvenamasis plotas sudaro 144.92 kv.m.. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kaip butai Nr. 1 ir Nr. 3 name (duomenys neskelbtini) buvo išsidėstę, kokia jų lokalizacija ir pan. Teismo sprendimas neatspindi realios situacijos; 2) 1961-12-26 teismo sprendimas savaime nesukūrė ieškovams nuosavybės teisių į ginčo patalpą, nes nuosavybės teisė nėra preziumuojama, ji yra įgyjama įstatyme numatytais būdais (CK 4.47 str.). 3) Pagal Nekilnojamojo turto registro įst. 37 str. 2 d., nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Tuo tarpu iš byloje esančio 2011-09-26 išrašo matyti, taigi ieškovų daiktinės teisės į ginčo patalpą nėra įregistruotos. 1961-12-26 teismo sprendimas nesudaro pagrindo identifikuoti ieškovus kaip daiktinių teisių turėtojus į ginčo patalpą.

Vienbutis gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), yra bendrosios nuosavybės teisės objektas, jame yra nustatytos tik bendraturčių idealiosios dalys, naudojimosi tvarka šiai dienai nėra nustatyta. Tuo atveju, kai kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, laikoma, kad daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiais atvejais į vieną ir tą patį daiktą nukreipiama ne vieno savininko, bet visų bendraturčių nuosavybės teisės, kurios tarpusavyje gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Kilusius nesutarimus bendraturčiai turi galimybę išspręsti tarpusavio sutarimu, o nepavykus to padaryti – kreiptis į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo teismo tvarka. Ieškovai šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, todėl neįrodžius, jog ginčo patalpa priklauso jiems nuosavybės teise, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog jiems vieniems būtų pripažinta teisė naudotis ginčo patalpa. Nenustačius, kad ieškovai turi nuosavybės teisę į ginčo patalpą, taip pat nenustačius, jog tik ieškovams priklausytų teisė naudotis ginčo patalpa, nėra pagrindo iškeldinti atsakovo iš ginčo patalpos su jam priklausančiais daiktais.

Atsiliepimas

Atsakovas ginčo patalpą yra užrakinęs ir ją naudoja savo asmeninėm reikmėm, ieškovai į nurodytą patalpą pateikti negali. Teismui nustačius, jog ginčo patalpa yra bendroji tiek ieškovų, tiek atsakovo, tiek kitų byloje nedalyvaujančių asmenų nuosavybė, darytina išvada, jog ginčo patalpą turi teisę naudoti visi bendrasavininkiai, nes priešingu atveju būtų suvaržytos (apribotos) bendraturčio (ieškovų) teisės naudotis mansarda. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas įpareigotinas nesudaryti kliūčių kitiems bendraturčiams patekti į ginčo patalpą 3-1.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovų ir atsakovo bei kitų bendrasavininkių nuosavybės teisės dalys (idealiosios) į bendrosios nuosavybės teisės objektą – gyvenamąjį namą yra nustatytos. Dalių nustatymas svarbus tuo, kad dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto (bendraturčio) teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76, 4.78, 4.80 straipsniai). Taigi bendraturčiams priklausančios nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės teisės objektą dalys tiesiogiai lemia bendraturčių naudojimąsi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu. Tačiau nesant nustatytai gyvenamojo namo naudojimosi tvarkai, dėl kurios turėtų būti sprendžiama įtraukus į bylos nagrinėjimą visus bendraturčius, teismas nepasisako dėl aplinkybių, ar atsakovas naudojasi didesne patalpa. Tik sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, yra apibrėžiama bendraturčio teisių apimtis, kuri lemia naudojimąsi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti – iškeldinti atsakovą T. Č. su visais jam priklausančiais daiktais iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, kuri Namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėta indeksu 3-1, esančios pastate - gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismas 1961-12-26 sprendimas nesudaro pagrindo identifikuoti ieškovus kaip daiktinių teisių turėtojus į ginčo patalpą.Iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, kad įvairiais laikotarpiais bendrasis plotas nurodomas skirtingai, mansardoje pažymėta vienintelė patalpa 3-1. Atsakovas neginčijo, kad šią patalpą jis yra užėmęs. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad patalpos buvo faktiškai suskirstytos butais, turinčiais Nr.1, Nr.2 ir Nr.3, ir tarp bendraturčių faktiškai buvo nusistovėjusi naudojimosi šiais butais tvarka. Ne tik Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismas 1961-12-26 sprendimas, bet ir po to buvę sandoriai patvirtina, kad istoriškai susiklostė naudojimosi konkrečiomis namo patalpomis tvarka. 1975-06-20 buvo sudaryta sutartis, kuria M. J. S. pardavė T. V. J. 1/5 dalį plytinio gyvenamojo namo, turinčio 228.64 kv.m. bendro naudingo ploto, tame skaičiuje 147,35 kv.m. gyvenamojo ploto be ūkio statinių, esantį (duomenys neskelbtini), 742 kv.m. žemės sklype. Sutarties 4 punkte nurodyta, jog pirkėjui nuolatiniam naudojimui atitenka virtuvė 2-1, kambarys 2-2, kambarys 2-3, faktiškai šios patalpos yra butas Nr. 2. Taip pat nurodė, kad M. T. 1993-03-30 testamentu, sudarytu Vilniaus 8-ajame notarų biure, padarė patvarkymą, kuriuo butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko T. V., gyvenančiai (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 8-ajame notarų biure 1997-06-25 V. T., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, Reg. Nr. R8-2602, iš kurio matyti, jog paveldimą turtą pagal šį liudijimą sudaro 1/3 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto l Al/p, turinčio 246,10 kv.m. bendro ploto, 144,92 kv.m. gyvenamojo ploto bei atitinkamai kiemo įrenginių, adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, jog priėmusi palikimą pagal testamentą, V. T. taip pat įgijo teisę naudotis butais Nr. l ir Nr. 3 (patalpos Nr. 1-1, 1-2, 1-3 ir 3-1). Taip pat pažymėjo, kad V. T. 1999-03-31 Sutartimi, Reg. Nr. Rl-1531, sudaryta Vilniaus 8-ajame notarų biure, padovanojo savo sūnui (ieškovui) J. T. 8/15 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėtu indeksu lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 246, 08 kv.m. bendro ploto ir 8/15 dalis kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu ieškovui nuosavybės teise atiteko butai Nr. l ir Nr. 3 (patalpos Nr. 1-1,1-2,1-3, ir 3-1) bei perėjo naudojimosi teisė. Atsižvelgiant į tai, kad 1961-12-26 teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, ji turi būti ginama. T. Č. nuosavybės teise priklauso idealioji namo dalis – 3/60 dalys pastato, kas atitinka 12,30 kv.m. dydžio bendro (naudingojo) ploto dalį. Atsakovas faktiškai užima patalpas 4-1 (9,92 kv.m.) ir 4-2 (12,82 kv.m.) – iš viso 19,74 kv.m. Atsakovo faktiškai užimama pastato dalis yra didesnė negu tenkanti idealioji dalis, todėl atsakovas negali užimti patalpos 3-1. Tai, kad pirmos instancijos teismas sprendimu įpareigojo atsakovą nesudaryti kliūčių ieškovams patekti į mansardos patalpą 3-1, tačiau atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą perduoti praėjimo į mansardą durų raktus, neišsprendė konflikto tarp šalių ir toliau yra pagrindas atsakovui piktnaudžiauti faktiniu naudojimusi patalpomis. Atsakovas po sprendimo nesudarė ieškovams galimybės patekti į ginčo patalpą.Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčo patalpa yra bendroji ieškovų, atsakovų ir kitų namo bendraturčių nuosavybė ir padarė išvadą, kad patalpa gali naudotis visi bendraturčiai, nes priešingu atveju būtų suvaržytos bendraturčių (ir ieškovų) teisės naudotis ginčo patalpa. Kiti gyvenamojo namo bendraturčiai nereiškia reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, realiai ginčo patalpa nesinaudoja, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl aplinkybių, jog atsakovas užima didesnes patalpas negu turi teisę pagal tenkančią idealią nekilnojamojo turto dalį.

Šalies argumentai

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Sprendimas naikintinas iš dalies perduodant nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Bylos šalys yra bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamo namo bendraturčiai. Byloje spręstinas teisės klausimas, ar ta aplinkybė, kad nesant bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi tvarkos ar Nekilnojamojo turto registre neįregistravus kitų aktų pagrindu nustatytos naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, bendraturčiai gali reikšti ieškinį dėl vieno iš bendraturčių iškeldinimo iš konkrečios patalpos. Gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės santykiai susiklostė iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo. 1964 m. Civilinio kodekso 127 str. „Naudojimosi gyvenamaisiais namais ar butais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka“ nustatė: „Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis.“( 1983 11 30 įsako Nr. X-5387 (nuo 1983 12 11) ir 1994 05 17 įstatymo Nr. I-459 (nuo 1994 06 10)redakcija). Iš esmės analogiškai šis klausimas reglamentuojamas ir 2000 m. Civilinio kodekso 4.81 str.“Naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka“: „Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis”. Byloje nustatyta, kad atsakovas nebuvo šalis ar dalyvaujantis asmuo teisme nagrinėtoje byloje ir vėliau sudarytuose sandoriuose, kurių pagrindu ieškovai kildina savo teisę naudotis konkrečiomis gyvenamojo namo patalpomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad susitarimas dėl naudojimosi tvarkos, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).

Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas faktiškai naudojasi didesne namo dalimi, negu jam priklauso idealioji namo dalis. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo patalpos užėmimas buvo vienintelė atsakovo ir jo brolių D. Č. ir A. J. galimybė naudotis savo nuosavybe, nes ieškovai ir jų motina V. T.. Atsakovo broliai jam žodžiu leido naudotis jiems priklausančia namo dalimi. Atsakovas atsiliepime ir parengiamajame posėdyje prašė įtraukti į bylą kitus bendraturčius D. Č., A. J., D. R. S., M. M. ir S. M.. Atsakovas nurodė, kad ketina reikšti priešieškinį dėl naudojimosi visu gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Teismas parengiamajame posėdyje prašymą dėl trečiųjų asmenų įtraukimo atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškinys reiškiamas dėl iškeldinimo. Teisėjų kolegija tokią pirmos instancijos teismo poziciją vertina kaip itin formalią. Vien atsakovo argumentas, kad ginčo patalpa jam leido naudotis kiti bedraturčiai jo broliai D. Č. ir A. J. bei tai, kad atsakovas faktiškai naudojasi didesne pastato dalimi negu jam priklauso idealioji dalis, suponuoja galimybę, kad teismo sprendimas turėtų įtakos visų bendraturčių teisėms ir pareigoms. Pagrindinis civilinio proceso tikslas yra išspręsti teisinį ginčą ir pakeisti materialinius teisnius santykius taip, kad ateityje tarp bendraturčių nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Tai galima padaryti tik nustačius naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis kitus bendraturčius, neskyrė atsakovui laiko parengti ir pateikti priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nors atsakovas savo iniciatyva tokį norą išreiškė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad neatskleista bylos esmė reikalavimų dalyje dėl iškeldinimo ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas savo pareigos nustatyti byloje objektyvią tiesą tinkamai neįgyvendino, todėl civilinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įtraukiant į bylą trečiaisiais asmenimis visus gyvenamojo namo bendraturčius ir nustatant proceso dalyviams terminą ieškiniui dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pateikti (CPK 225 str. 1, 5 ir 6 punktai).

Mansardoje ieškovai įsirengė šildymo sistemos mazgą (plėstuvą), todėl atsakovui neleidžiant ieškovams patekti į patalpą Nr. 3-1, ieškovai nebegali eksploatuoti šildymo sistemos. Atsakovas nepateikė prieštaravimų dėl šios aplinkybės bei apeliacine tvarka neskundė sprendimo dalies, kurije ieškinys patenkintas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas dalyje, kuria įpareigojo atsakovą T. Č. nesudaryti kliūčių ieškovams I. T. ir J. T. patekti į patalpą, pažymėtą indeksu 3-1, esančią pastate - gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliekamas nepakeistas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų išspręsti ir išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo šalims klausimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovą su visais jam priklausančiais daiktais iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, kuri Namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėta indeksu 3-1, esančios pastate - gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir atsakovo T. Č. įpareigojimo perduoti ieškovams I. T. ir J. T. raktus nuo pirmajame namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), aukšte, praėjime į mansardą įrengtų durų, panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Sprendimą likusioje dalyje, kurioje teismas įpareigojo atsakovą T. Č. nesudaryti kliūčių ieškovams I. T. ir J. T. patekti į patalpą, pažymėtą indeksu 3-1, esančią pastate - gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Andrius IgnotasKolegijos teisėjos Liuda UckienėAldona Tilindienė