Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-286-175/2011

Teisėja Loreta Radzevičienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00478-2010-0

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei B. Š., gynėjai advokatei Reginai Makarevičienei, nuteistajam P. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. K. priteista 25000 Lt J. M. neturtinei žalai atlyginti, 1947,32 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už J. M. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2010-09-29 apie 21 val. Prienų r., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) raj., po tarpusavio konflikto su J. K. ir J. M., tyčia virtuviniu peiliu dūrė vieną kartą J. M. į kairę akį, padarydamas jam kiaurinę kairės akies skleros žaizdą, dėl ko nukentėjusysis neteko trisdešimt ir daugiau procentų bendrojo darbingumo, t.y. tokiu būdu padarė nukentėjusiajam J. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė sušvelninti jam bausmę ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas tik jo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.). Todėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynėjos išsakytas prašymas, kad bylą reiktų grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, negali būti nagrinėjamas. Be to, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą nėra būtinas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, P. K. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis gynėjo nepageidavo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo P. K. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą skiriama laisvės atėmimo iki dešimties metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, paskyrė P. K. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis perpus mažesnis, negu sankcijos vidurkis. Teismas atsižvelgė į tai, kad P. K. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimo pasekmės yra negrįžtamos. Dėl P. K. nusikalstamų veiksmų sunkiai sutrikdyta jauno žmogaus sveikata, nukentėjusiajam sužalota viena akis. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad P. K. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gauta Jiezno seniūnijos seniūno pažyma, iš kurios matyti, kad P. K. yra konfliktiškas. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė P. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Teismui pripažįstant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

Kaltinamasis P. K. neneigė fakto, kad būtent jis dūrė virtuviniu peiliu nukentėjusiajam J. M. į akį, dėl ko pastarajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau pačias konflikto, kurio metu buvo sužalotas J. M., aplinkybes jis nurodė kitokias nei pats nukentėjusysis ir liudytojas J. K.. Kaltinamasis teigė, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu smurtavo. Tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Vienu metu P. K. teigė, kad dūrė su peiliu, nes gynėsi, kitu metu, kad dėl to, jog buvo supykęs. Šios aplinkybės rodo, kad P. K. nebuvo visiškai nuoširdus. Be to, jis neatsiprašė nukentėjusiojo, nesistengė atlyginti net dalies nukentėjusiajam padarytos žalos. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis gynėsi nuo savo brolio ir J. M., galvojo, kad šie jį sumuš ir todėl dūrė peiliu. Po to nurodo, kad jis buvo supykęs dėl to, kad J. M. ir jo brolis J. K. girtauja ir niekur nedirba. Įvertinus šiuos nuteistojo teiginius, taip pat nukentėjusiojo J. M. ir liudytojo J. K. parodymus, galima daryti išvadą, kad realus pavojus nuteistojo gyvybei ar sveikatai negrėsė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad P. K. veikė būtinosios ginties būsenoje arba peržengdamas būtinosios ginties ribas, ar kad nukentėjusysis pats išprovokavo neteisėtus P. K. veiksmus.

Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. K. bausmę, baudžiamojo kodekso normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė ir paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę. Pažymima, kad paskirta bausmė yra perpus mažesnė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl laikyti ją aiškiai per griežta, net įvertinus ir apeliaciniame skunde paminėtas aplinkybes, jog nuteistasis dirba pas ūkininką, jo yra charakterizuojamas teigiamai, prisideda prie šeimos materialinės gerovės kūrimo, nėra pagrindo.

Iš nuteistojo P. K. nukentėjusiajam J. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 25 000 Lt. Apelianto manymu, nustatytas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl turėtų būti sumažintas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais. Nukentėjusysis J. M. buvo pareiškęs 40 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į LR CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį sumažino iki 25 000 Lt. Neabejotina, kad esminis kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikaltimo pasekmės, į kurias ir buvo atsižvelgta. Nukentėjusiajam buvo sužalota kairė akis. Jis dėl to neteko trisdešimt ir daugiau procentų bendrojo darbingumo. Dėl neteisėtų P. K. veiksmų jis nebegali dirbti pagal specialybę. Taigi, jo gyvenimo kokybė žymiai suprastėjo. Dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė ir į nukentėjusiojo neatsargų elgesį, t.y., tai, kad šis žinodamas P. K. būdą, vis tiek su juo kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Teismas vertino ir kitas žalos dydžio nustatymui turinčias reikšmės aplinkybes, tarp jų ir nurodytas apeliaciniame skunde, t.y., nuteistojo turtinę padėtį. Pažymėtina, kad kaltininko turtinė padėtis negali būti prioritetas mažinant neturtinės žalos dydį, nes priešingu atveju būtų pažeista pusiausvyra tarp jo ir nukentėjusio asmens teisių į adekvatų žalos atlyginimą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Daroma išvada, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Tad nenustačius BPK normų pažeidimų ir teisės taikymo klaidų, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl priteistos neturtinės žalos dydžio sumažinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.