- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-13
- Bylos Nr.
- 2S-374-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20165-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- A. O., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- R. M., P. M.
- Trečiasis asmuo
- V. O., uždaroji akcinė bendrovė „Architektų pastogė“, valstybės įmonė „Registrų centras“
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. O. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1109-375/2014 pagal ieškovų R. M. ir P. M. ieškinį atsakovėms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai, A. O. dėl akto ir leidimo panaikinimo, tretieji asmenys V. O., uždaroji akcinė bendrovė „Architektų pastogė“, valstybės įmonė „Registrų centras“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (b.l. 3–6, t. I, 122–126, t. II), kuriuose prašė panaikinti 2013 m. kovo 6 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos A. O. išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Architektų pastogė“ parengtą statinio projektą rekonstruoti visą ūkinį pastatą 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti neteisėta ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo nuspręsta įteisinti visą ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), A. O. vardu. Nurodė, kad ūkinis pastatas 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklauso ieškovams ir atsakovei A. O., tačiau atsakovė A. O., žinodama, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso ½ dalis nurodyto ūkinio pastato, tiek kreipdamasi dėl ginčijamo leidimo išdavimo, tiek ir įteisindama ūkinį pastatą, šią aplinkybę nuslėpė, apie ūkinio pastato bendraturtę nepranešė ir ūkinį pastatą įregistravo tik savo vienos vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi (b.l. 101–103, t. III) patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovų ir atsakovių, pagal kurią ieškovai atsisakė ieškinyje reiškiamų reikalavimų ir jiems pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį ūkinio pastato 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paliekant ½ dalį ūkinio pastato A. O. vardu. Šalys nurodė suprantančios, kad taikos sutartis bus pagrindas įregistruoti VĮ Registrų centre ieškovams nuosavybės teises į ½ dalį ūkinio pastato. Teismas nutartyje įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovei 216 Lt žyminį mokestį, taip pat priteisė iš atsakovės A. O. ieškovams po 1 058,75 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 92 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas civilinę bylą Nr. 2-1109-375/2014 nutraukė. Teismas nurodė, kad taikos sutartimi šalys susitarė dėl nuosavybės teisių į ūkinį pastatą 2I1p, esantį (duomenys neskelbtini), nustatant, kad ieškovams ir atsakovei pripažįstama nuosavybės teisė po ½ dalį į nurodytą pastatą. Teismas sprendė, kad tokiu būdu šalys išsprendė kilusį ginčą ir įtvirtino faktinę situaciją, kad ginčo ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso ne vienai atsakovei A. O., o po ½ dalį abiems šalims. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kurį šalys tarpusavio susitarimu pavedė spręsti teismui, grąžino ieškovei 75 procentus už pareikštą ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, o ieškovų reikalavimo priteisti kelionės išlaidas, nesant pateiktų šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, nesprendė. Teismas, spręsdamas dėl kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgė į tai, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės A. O. neveikimo. Teismas nurodė, kad atsakovė, atlikusi ūkinio pastato teisinę registraciją, neabejotinai suprato, kad ginčo pastatas tapo įregistruotas tik jos vienos vardu, tačiau ji susidariusios situacijos ištaisyti nebandė. Šalims neginčijant, kad ginčo pastatas po ½ dalį nuosavybės teise priklauso tiek ieškovams, tiek atsakovei, o ginčo pastatui Nekilnojamojo turto registre esant įregistruotam vienos atsakovės vardu, teismas sprendė, kad ieškovai buvo priversti ginti savo pažeistas nuosavybės teises ir kreiptis į teismą. Teismas, įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, likusią ieškovų sumokėtą 72 Lt žyminio mokesčio dalį, 2 000 Lt advokato išlaidų ir VĮ Registrų centre turėtas 45,50 Lt išlaidas lygiomis dalimis priteisė ieškovams iš atsakovės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė A. O. atskirajame skunde (b.l. 124–126, t. III) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį bylinėjimosi išlaidų dalyje priteisiant atsakovei iš ieškovų jos turėtas 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas (CPK 93, 98 straipsniai), reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią teismą aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotoms šios teisės normos taikymo praktikos.Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių sudaryta taikos sutartimi šalys abipusių nuolaidų būdu išsprendė kilusį ginčą, kadangi teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi buvo išspręstas tik atsisakymo nuo ieškinio reikalavimų klausimas, kai tuo tarpu taikos sutarties sąlyga dėl ieškovų nuosavybės teisės pripažinimo į ½ dalį ginčo ūkinio pastato nėra susijusi su ieškovų pareikštais reikalavimais. Atsakovė negalėjo turėti įtakos ieškovų pareikštų reikalavimų patenkinimui ar atmetimui, kadangi atsakovės pozicija neturėjo įtakos administracinių aktų panaikinimui. Atsakovė nepadarė jokių nuolaidų dėl ieškovų pareikštų reikalavimų, kadangi tam neturėjo jokių įgaliojimų. Faktinė situacija nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinama kaip ieškinio atsisakymas, o ne tarpusavio nuolaidomis išspręstas šalių teisminis ginčas, todėl ir bylinėjimosi išlaidos byloje turėjo būti paskirstytos kaip ieškovams atsisakius ieškinio ir ne dėl to, kad atsakovė patenkino ieškovų pareikštus reikalavimus. Atsakovė taikos sutartį pasirašė supratusi, kad ieškovai dėl savo neveikimo, nesirūpinimo ūkinio pastato įregistravimu užkirto sau kelią įregistruoti dalį ūkinio pastato savo vardu, o susidariusi situacija negalėjo būti išspręsta kitu būdu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė galėjo pakeisti susidariusią situaciją, kadangi nuo atsakovės visiškai nepriklausė ūkinio pastato tik dalies įregistravimas jos vardu, todėl net ir pastebėjusi, kad ūkinis pastatas įregistruotas jos vardu, atsakovė negalėjo pakeisti teisinės registracijos. Ginčo ūkinio pastato registracija atlikta vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės neveikimo.Ieškovams laiku neatlikus veiksmų, kuriuos jie privalėjo atlikti siekiant įregistruoti ūkinį pastatą, laiku nepareiškus ieškinio, nesikreipus dėl ūkinio pastato registracijos gera valia, o šiuos visus veiksmus laiku atlikus atsakovei, būtent ji dėl ieškovų neveikimo ir šiems kreipusis į teismą turėjo bylinėjimosi išlaidų, kurios, kaip ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, turi būti priteistos atsakovei iš ieškovų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovai (b.l. 133–136, t. III) prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atskirojo skundo argumentai nepatvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumo, kadangi turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios patvirtina bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės nesąžiningumo siekiant pasisavinti jai nepriklausančią ½ dalį ūkinio pastato. Nors ieškovai pareikštu ieškiniu prašė panaikinti leidimą rekonstruoti ūkinį pastatą ir pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, kuria buvo nuspręsta įteisinti atsakovės vardu visą ūkinį pastatą, tačiau būtent atsakovė veikė neteisėtai ir valstybinėms institucijoms pateikė klaidingą informaciją, nutylėjo faktą, kad ji yra tik ½ dalies ūkinio pastato savininkė bei pateikė dokumentus VĮ Registrų centrui įregistruoti jai nuosavybės teise visą ūkinį pastatą. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino priežastis, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 141–144, t. III) klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad išdavus statybos leidimą tik vienos iš bendraturčių vardu pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto taip pat galėjo būti išduota tik atsakovės A. O. vardu. Galimybės pažymą išduoti keliems asmenims, apsprendžiant pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalis, atsakovei teisės aktai nenustatė. Išdavus leidimą ir pažymą tik vienos iš ginčo pastato bendraturčių vardu, vėlesnis bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymas ir registravimas viešajame registre priklausė tik nuo pačių pastato bendraturčių valios ir pasirinkto elgesio modelio. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bendraturčiams, norintiems statybos darbais sukurtą nekilnojamąjį turtą įregistruoti visų jų (ar dalies) vardu, sudarytina jungtinės veiklos sutartis, kuri bus pagrindas registruojant turtines teises į pastatytą (rekonstruotą, remontuotą) statinį ar jo dalis. Nesudarius jungtinės veiklos sutarties, atsiranda tikimybė, kad vienas iš bendraturčių, kurio vardu buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, gali užbaigęs statybos darbus įregistruoti sukurtą turtą vien savo vardu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad ji negalėjo įtakoti ginčo statinio įregistravimo, kadangi būtent ji ir galėjo įtakoti pirminę ginčo statinio registraciją ne vien tik savo vardu, jei VĮ Registrų centrui būtų pateikta bendraturčių jungtinės veiklos sutartis, kurioje ir būtų apspręsta, kokiomis dalimis savavališkai rekonstruotas pastatas turėtų būti registruojamas įteisinus jo savavališką statybą. Tokią poziciją teismo posėdžio metu patvirtino ir VĮ Registrų centro atstovė. Atsakovė, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, neturėjo teisės teikti prašymo įregistruoti duomenis tik savo vienos vardu nenurodydama kitų pastato bendraturčių. Atsakovė, neginčydama aplinkybės, kad ½ dalis ūkinio pastato priklauso ieškovams, prašyme įregistruoti ginčo pastatą VĮ Registrų centrui nenurodė jai priklausančios pastato dalies.
Trečiasis asmuo V. O. atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 139–140, t. III) nurodė sutinkantis su atskiruoju skundu ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovai nereiškė jokių reikalavimų atsakovei A. O., todėl teismas ją ne tik kad nepagrįstai laikė atsakove, bet ir nepagrįstai priteisė ieškovams iš jos bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai šioje byloje atsisakė ieškinio, tačiau ne dėl to, kad atsakovai būtų patenkinę jų reikalavimus ir panaikinę prašomus administracinius aktus. Ieškovams atsisakius nuo ieškinio ne dėl jų reikalavimų patenkinimo, ieškovai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ginčijami aktai, kaip nurodė atsakovės, buvo priimti teisėtai ir pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, todėl nėra aišku, kuo pasireiškė atsakovės A. O. kaltė ir ar ji galėjo įtakoti ginčijamų administracinių aktų priėmimą, jei šie buvo priimti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu.
Kiti byloje dalyvavę asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje keliamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės, klausimas.
CPK 93 straipsnyje nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka ir proporcijos tarp byloje dalyvaujančių asmenų tuo atveju, kai ginčas yra išnagrinėjamas iš esmės, priimant byloje galutinį teismo sprendimą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka, kuomet teismas bylą baigia ne teismo sprendimu dėl ginčo esmės, yra įtvirtinta CPK 94 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodoma, kad bylą užbaigus nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas bei įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK94 str. 1 d.). Analogiška pareiga atsižvelgti tiek į šalių procesinį elgesį, tiek ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, teismui yra nustatyta ir CPK 93 straipsnio 4 dalyje. Šioje teisės normoje preziumuojama, kad procesinis elgesys yra tinkamas, jeigu šalis sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese) turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK3 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbią reikšmę sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (b.l. 3–6, t. I, 122–126, t. II), kuriuose prašė panaikinti 2013 m. kovo 6 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos A. O. išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Architektų pastogė“ parengtą statinio projektą rekonstruoti visą ūkinį pastatą 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti neteisėta ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo nuspręsta įteisinti visą ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), A. O. vardu. Bylos nagrinėjimo teisme metu šalys sudarė taikos sutartį (b.l. 88–89), kurią teismas patvirtino apeliacine tvarka skundžiama 2014 m. spalio 30 d. nutartimi (b.l. 101–103, t. III), ir civilinę bylą nutraukė. Šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, laikytina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo priimtas teismo spendimas dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pagrįstai vadovavosi CPK 94 straipsniu, reglamentuojančiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymą kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko atskirojo skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas faktinę situaciją byloje turėjo vertinti ne kaip abipusių nuolaidų būdu šalių išspręstą teisminį ginčą, bet kaip ieškovų ieškinio atsisakymą, todėl būtent pagal faktinę situaciją turėjo spręsti ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Apeliantės teigimu, ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimų ne dėl to, kad juos būtų patenkinę atsakovai, ieškovai neturi teisės į jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dėl ko teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas ieškovams priteisė iš apeliantės. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas lemia, jog sutarties šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 1 d., 4 d.). Taikos sutartis yra viena iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, pagal kurią šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.). Nurodytos teisės normos sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamos civilinės bylos šalys, sudarydamos taikos sutartį, laisva valia ir savo nuožiūra galėjo susitarti dėl jos sąlygų. Pagal šalių 2014 m. spalio 3 d. sudarytos taikos sutarties sąlygas ieškovai atsisakė savo ieškinio reikalavimų (taikos sutarties 1 punktas), tačiau apeliantė, manydama, kad faktinė situacija byloje neatitinka taikos sutarties esmės, turėjo teisę atsisakyti sudaryti byloje taikos sutartį. Apeliantės argumentai, jog ji taikos sutartį sudarė supratusi, jog ieškovai jokiu kitu būdu negalės įteisinti jiems nuosavybės teise priklausančios ½ dalies ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir kad susidariusi situacija negali būti išspręsta niekaip kitaip, nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantė ne savo laisva valia, o dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo priversta sudaryti jos valios neatitinkančią taikos sutartį, dėl ko ji negalėjo įtakoti taikos sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pagrįstai vadovavosi CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nesant priimto sprendimo dėl ginčo esmės. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentu, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas turėjo paskirstyti taip, kaip jos būtų skirstomos ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimų. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad šalių sudarytoje taikos sutartyje ieškovai ne tik kad atsisakė ieškinio reikalavimų, bet jiems ir buvo pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (taikos sutarties 2 punktas), dėl kurio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre apeliantės vardu nagrinėjamoje byloje ir buvo kilęs ginčas. Kaip galima spręsti iš bylos duomenų, ieškovų tikslas pareiškus ieškinį buvo panaikinti dokumentus, kurių pagrindu apeliantė savo vienos vardu viešame registre įregistravo minėtą statinį, nors jis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė apeliantei ir ieškovams. Taigi iš esmės ieškovai siekė, kad būtų apginta jų nuosavybės teisė į ginčo statinį, kuri buvo pažeista apeliantei ginčo statinį įregistravus Nekilnojamojo turto registre vien savo vardu, o šalių sudaryta taikos sutartimi, apeliantei pripažinus ieškovų nuosavybės teises į pirmiau nurodytą ūkinį pastatą, ši jų teisė buvo apginta. Šalių sudaryta taikos sutartimi iš esmės buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl pirmiau nurodyto ūkinio pastato teisinės registracijos viešame registre, kas ir sąlygojo ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimų atsisakymą. Taigi būtent apeliantės veiksmai sąlygojo, kad ieškovai atsisakė ieškinyje pareikštų reikalavimų, dėl ko nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovai esant nurodytoms aplinkybėms laikytini neturinčiais teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko ir atskirojo skundo argumentus, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priežastis, lėmusias bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl apeliantės kaltės. Įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta turi tekti apeliantei, kadangi būtent dėl jos veiksmų ir/ar neveikimo ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą dėl jų pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtent apeliantės veiksmai, kai ji, žinodama, jog ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ir ieškovams kaip bendraturčiams, įregistravo ginčo statinį viešame registre vien tik savo vardu ir nesiėmė veiksmų šiais situacijai išspręsti, lėmė ieškovų būtinybę kreiptis į teismą dėl jų pažeistų teisių gynimo. Dar daugiau, kaip matyti iš bylos duomenų, būtent apeliantė, kreipdamasi dėl ginčo statinio įregistravimo viešame registre, nors iš žinodama, kad jai nuosavybės teise priklauso tik ½ dalis ginčo statinio, registratoriui nepateikė jokių duomenų apie statinio bendraturčius, nutylėjo šias reikšmingas aplinkybes, nesiėmė priemonių, jog, siekiant įregistruoti ginčo statinį viešame registre visų bendraturčių vardu, tarp bendraturčių būtų sudaryta jungtinės veiklos sutartis ar imtasi kitų priemonių, kurios leistų ginčo statinį įregistruoti bendraturčių vardu. Apeliantės elgesys nurodytu atveju negali būti laikomas sąžiningu ir apdairiu bendraturčio elgesiu. Argumentai, jog būtent ieškovai, laiku neatlikę tam tikrų veiksmų ginčo statiniui įregistruoti, yra kalti dėl apeliantės turėtų bylinėjimosi išlaidų, laikytini nepagrįstais, kadangi apeliantei savo vardu neįregistravus viso ginčo statinio, ieškovų teisės, net jei jie ir nebūtų atlikę atskirajame skunde nurodytų veiksmų siekiant įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo statinį, nebūtų pažeistos. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad būtent dėl apeliantės veiksmų ir/ar neveikimo susidarius ginčo situacijai, ieškovai dėl jų pažeistų teisių gynimo buvo priversti kreiptis į teismą, dėl ko būtent dėl apeliantės kaltės šalys turėjo bylinėjimosi išlaidų, kurias bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams iš apeliantės. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių ieškovų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, jog ieškovai proceso metu elgėsi netinkamai, nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis, kas leistų kitaip paskirstyti šalių byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, tinkamai įvertino ir nustatė aplinkybes, dėl kurių šalys turėjo bylinėjimosi išlaidų, ir pagrįstai ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas jiems priteisė iš apeliantės. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apeliacine tvarka skundžiama Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovė R. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti jai iš apeliantės 144,81 Eur (500 Lt) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Teismui pateikti įrodymai (b.l. 137–138, t. III) patvirtina ieškovės R. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Ieškovės prašoma priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomenduojamos maksimalios bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl atmetus atskirąjį skundą šios išlaidos ieškovei priteistinos iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš A. O., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 144,81 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.