- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- N-261-996-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01629-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Stasys Gagys (pran.)
- Advokatai
- Raimondas Kivylius, Raimondo Kivyliausa
- Kategorijos
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. J. atstovo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) 2010 m. sausio 19 d. nutarimu D. J. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 2 250 Lt bauda dėl to, kad 2009 m. gruodžio mėnesį, D. J. būnant UAB „Aktila“ projektų vadovu, bendrovė, neturėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (TIPK) ir neįsiregistravusi atliekas tvarkančių įmonių registre, užsiėmė atliekų tvarkymo veikla, tuo pažeisdama Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnį, 19 straipsnio 1 dalį, Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, Atliekų tvarkymo taisyklių 8.1 ir 9 punktus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. D1-80 2 priedo 8 ir 9 punktus.
Šalies argumentai
D. J. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas Agentūros 2010 m. sausio 19 d. nutarimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi D. J. skundo netenkino. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus bei atliekų vežimą lydinčius dokumentus (t. I, b. l. 145-162), teismas darė išvadą, jog pažeidimas, t. y. atliekų tvarkymo veikla, neturint teisės užsiimti atliekų tvarkymu, buvo vykdoma 2009 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais: atliekų importas (kodas S3) ir vežimas (kodas S2) buvo vykdomas nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d., o atliekų saugojimas (kodas R13) – iki administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo dienos, t. y. 2010 m. sausio 11 d. Nustatė, kad jog už UAB „Aktila“ veiklą nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. sausio 5 d. atsakingas buvo D. J., kuriam pavesta laikinai eiti direktoriaus pareigas. Pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartis tarp UAB „Femira“ ir UAB „Aktila“, kuria susitarta dėl bendros ūkinės – komercinės veikos vykdymo (asfalto granuliato realizavimas, apdirbimas, saugojimas, transportavimas, perdirbimas) pasirašyta pastarąją bendrovę atstovaujant D. J., sklypo, esančio Slengių k., Klaipėdos r., panaudos sutartis taip pat pasirašyta UAB „Aktila“ atstovaujant D. J.. Paraišką UAB „Aktila“ registruoti atliekas tvarkančių įmonių registre Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui 2009 m. gruodžio 7 d. pateikė D. J.. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad D. J. yra tinkamas subjektas.
Pažymėjo, kad pagal atliekų vertės sampratą medžiagų ir daiktų priskyrimas atliekoms priklauso nuo jų subjektyvios vertės. Kuo medžiagų ir daiktų subjektyvi vertė mažesnė, tuo didesnis jų pavojingumo laipsnis aplinkai ir žmonių sveikatai. Medžiagos ir daiktai atliekomis virsta tuomet, kai jų turėtojui jie tampa subjektyviai beverčiai (jų subjektyvi vertė yra nulinė arba neigiama). Kai medžiagos ar daiktai yra gamybos liekanos, t.y. toks produktas, kuris tolesniam naudojimui nepageidautinas ir kurio turėtojas negali pakartotinai ekonomiškai panaudoti prieš tai neapdorojęs, šios liekanos privalo būti laikomos našta, kuria turėtojas siekia atsikratyti. Pabrėžė, kad sprendžiant ginčo medžiagos priskyrimą ne atliekoms, būtina nustatyti, ar tokias liekanas buvo siekiama gaminti, jeigu jų panaudojimas yra realus, jeigu prieš jas panaudojant nereikia išankstinio apdorojimo (apdirbimo), jeigu galima panaudoti tame pačiame gamybos procese. Taigi būtina išsiaiškinti tikrąjį naudoto asfalto granulių atvežimo į Lietuvos Respubliką tikslą – ar asfalto granuliato panaudojimas jų turėtojui yra ekonomiškai nenaudingas, ar, priešingai, šios liekanos yra panaudojamos vietoje kitų žaliavų su sąlyga – be jokio išankstinio apdirbimo. Iš 2009 m. rugsėjo 16 d. tarp Recycling Kombinate V.O.F. (atliekų gamintojas) ir SIA BME Trading sudarytos sutarties dėl asfalto granulių su derva tiekimo ir 2009 m. spalio 1 d. tarp BME Trading Ltd. (Pardavėjas) ir UAB „Femira“ (Pirkėjas) sudarytos sutarties dėl perdirbto asfalto pristatymo nuostatų teismas nustatė, kad asfalto granulės parduodamos perdirbimui, t. y. kelių tiesimui asfalto granuliatas gali būti naudojamas tik perdirbtas, taip pat keliamas reikalavimas medžiagą panaudoti pagal išsiuntimo punkte Olandijoje galiojančius įstatymus. Nurodė, kad pagal Olandijoje galiojantį reglamentavimą, atliekos turėtojas šios medžiagos be papildomo šiluminio apdirbimo negalėjo panaudoti ir atliekos turėtojui ji tapo neigiamos vertės (našta) dėl ko, sumokėjus kompensaciją, buvo išvežta į Lietuvą. Įvežus į Lietuvą įvardijamą medžiagą, pagal sutarties sąlygas galima panaudoti tik pagal Olandijoje galiojančius įstatymus ir tik gavus Lietuvos kompetentingų institucijų leidimus. Vertinant medžiagą ne tik pagal jos gabenimo procedūrą, bet ir pagal jos turėtojo subjektyvų vertinimą, nustatyta, jog įvardijama medžiaga jos turėtojui buvo bevertė ir netgi neigiama, nes jos buvo siekiama atsikratyti, išmokant kompensacijas už jos išgabenimą. Įvertinęs sutarčių, sudarytų tarp pirminio ginčo medžiagos gamintojo Recycling Kombinate V.O.F. su Sia BME Trading bei BME Trading Ltd. (ši Latvijos įmonė ginčo atveju buvo tik tarpininkas tarp pirminio ginčo medžiagos gamintojo ir galutinio jos gavėjo Lietuvoje, t.y. UAB „Aktila“) su UAB „Aktila“, nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pirminis ginčo medžiagos gamintojas jos panaudojimą gavėjo (UAB „Aktila“) šalyje sieja su reikalavimu ir (ar) būtinybe šią ginčo medžiagą gavėjo šalyje perdirbti (atnaujinti). Atliekų direktyvos nuostatos numato, kad jei vienoje šalyje pagal Atliekų direktyvos nuostatas medžiaga yra vertinama kaip atlieka, ji kitoje šalyje negali būti vertinama jau ne kaip atlieka, todėl į Lietuvą įvežtas asfalto granuliatas vertinamas kaip atlieka, nes faktas, jog granulės buvo išvežtos iš Nyderlandų kartu su VII priede nurodyta forma, rodo, kad jos buvo išvežtos kaip atliekos. Todėl teismas konstatavo, kad UAB „Aktila“ užsiėmė atliekų tvarkymo veikla: atliekų importu, vežimu ir sandėliavimu, neturėdama TIPK leidimo ir nebūdama įsiregistravusi atliekas tvarkančių įmonių registre.
II.
Apeliaciniu skundu D. J. atstovas advokatas Raimondas Kivylius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad byloje neįrodyta, jog bendrovė atsikratė ar norėjo atsikratyti asfalto granulėmis. Teigia, kad sandėliavimo metu ginčo medžiagos savininkas ir turėtojas buvo ne Olandijos įmonė, o UAB „Femira“. Tvirtina, kad Lietuvoje asfalto granulės gali būti naudojamos be šiluminio apdirbimo kaip statybinė medžiaga kelių tiesimui, be jokio jos perdirbimo. Mano, kad tai, jog medžiaga ar daiktas įrašyti į atliekų sąrašą, nereiškia, kad bet kokiomis sąlygomis ta medžiaga ar daiktas yra atlieka. Pažymi, kad teismas netyrė, ar produktas bus/buvo panaudojamas tolimesniame procese ir ar yra būtinybė šį produktą perdirbti. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Agentūros nutarimas priimtas 2010 m. sausio 19 d., todėl byla nutrauktina suėjus administracinės baudos vykdymo senaties terminui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
D. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jam būnant UAB „Aktila“ projektų vadovu, bendrovė, neturėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (TIPK) ir neįsiregistravusi atliekas tvarkančių įmonių registre, užsiėmė atliekų, t. y. asfalto granulių tvarkymo veikla. Veika kvalifikuota pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį.
Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar asfalto granulės laikytinos atliekomis ar statybine medžiaga. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atliekos – bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio 1 dalies a) punkte, Atliekų tvarkymo taisyklių 5.2 punkte. Pažymėtina, kad šių Taisyklių 2 priedo įvado 3 pastraipoje nurodyta, kad jei medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos. Medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą Taisyklių 5 punkte. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas atliekų sąvoką, yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais prekė, medžiaga ar žaliava, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne atliekos, o subproduktas, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ minėtos nuostatos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neperdirbus. Tokiu atveju prekėms, medžiagoms arba žaliavoms, kurios ekonominiu požiūriu turi produkto vertę, nesvarbu, ar jos buvo kaip nors perdirbtos, ir kurioms taikomi šiems produktams skirti teisės aktai, minėtos direktyvos nuostatos, skirtos reglamentuoti atliekų šalinimą arba apdorojimą, netaikomos su sąlyga, kad jų pakartotinis panaudojimas, iš anksto neperdirbus ir tęsiant gamybos procesą, yra ne tik galimas, bet ir neabejotinas (pvz., sprendimai bylose Nr. C-121/03, C-188/07 ir kt.).
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė visas jos aplinkybes dėl D. J. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog importuota ginčo medžiaga yra atlieka. Tiek krovinį lydinčiuose dokumentuose (t. I, b. l. 145-162), tiek sutartyse (t. I, 14-16, 113-118; t. II, b. l. 7-13) užfiksuoti duomenys leidžia daryti tokią išvadą. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi pareikalavo iš Institucijos papildomos informacijos dėl ginčo medžiagos perdirbimo būtinybės (t. II, b. l. 46-47), šios informacijos pagrindu (lygindamas ją su sutarčių, sudarytų tarp pirminio ginčo medžiagos gamintojo ir galutinio jos gavėjo Lietuvoje, nuostatomis taip pat ginčo medžiagos krovinį lydinčių dokumentų duomenimis) pagrįstai padarė išvadą, jog byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad importuota ginčo medžiaga yra atlieka ir aiškiai nurodytas jos naudojimo būdas – perdirbant. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. J. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo.
Pastebėtina, kad jog administracinė nuobauda D. J. buvo paskirta nepažeidžiant ATPK numatytų administracinės nuobaudos skyrimo terminų (ATPK 35 straipsnio 1 dalis), kadangi pirminis nutarimas, kuriuo buvo skirta nuobauda D. J., buvo priimtas 2010 m. sausio 19 d., o pažeidimas nustatytas 2009 m. gruodžio mėnesį. Be to, apeliaciniame skunde nurodomas skirtos nuobaudos vykdymo senaties terminas nėra suėjęs, nes pagal ATPK 308 straipsnio 1 dalį, nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo senaties termino eiga sustabdoma iki skundo išnagrinėjimo, jeigu nutarimo vykdymas sustabdytas sutinkamai su šio kodekso 295 straipsniu, pagal kurį skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ATPK 51² straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 1 d.) numatyta, jog ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint gamtos išteklių naudojimo leidimo, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus bei normatyvus, užtraukia baudą piliečiams nuo 800 iki 1 500 Lt ir pareigūnams – nuo 1 500 iki 3 000 Lt. Tuo tarpu ATPK 51³ straipsnio 13 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) numatyta, jog atliekų surinkimas, pervežimas, naudojimas ir šalinimas neturint teisės užsiimti tokia veikla – užtraukia baudą pareigūnams nuo 300 iki 600 Lt. Nagrinėjamu atveju apelianto vadovaujama bendrovė užsiėmė atliekų importu, vežimu ir sandėliavimu, t. y. atliekų tvarkymo veikla, neturėdama tam leidimo, ir ši veika atitinka būtent ATPK 51³ straipsnio 13 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Įvertinus tai, kad pažeidimo padarymo metu galiojusios teisės normos sankcija numatė švelnesnę nuobaudą, D. J. skirtinos baudos dydis mažintinas iki 400 Lt.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis ir Agentūros nutarimas atitinkamai pakeičiami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. J. atstovo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros 2010 m. sausio 19 d. nutarimą D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeisti ir nutarimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pripažinti D. J. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51³ straipsnio 13 dalyje numatytą pažeidimą ir skirti jam 400 (keturių šimtų) litų baudą“.
Nutartis neskundžiama.