- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-94-382/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis, Zigmas Pocius
- Kaltinamasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- B. K.
- Advokatai
- Romanas Lupeika, Algis Staškūnas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios B. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad galbūt jis laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai B. K. nuosavybės teise priklausančio sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino ūkinio pastato mūrinę sieną, stogo dangą, nuplėšė medines lentas, sugadino ir išgriovė ūkinio pastato angą, skirtą išeiti vištoms, sudaužė ūkinio pastato langą, sugadino lietvamzdžius, sugadino ir sulankstė vielos tinklą (tvoros dalį), skiriantį B. K. ir A. J. priklausančius žemės sklypus, tuo padarydamas 332,68 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji B. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. J. pripažinti kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog inkriminuojamus veiksmus padarė A. J. Tačiau neteisingai nusprendė, jog šiuo atveju gali būti padarytas administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje.
Pagal turto vertės išaiškinimą, pateiktą BK 190 straipsnio 1 dalyje, šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 Eur. Taigi atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla, sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą, kurio vertė viršija 5 MGL dydžio sumą (188,30 Eur), bet neviršija 250 MGL dydžio sumos (9 415 Eur). Už mažesnės vertės turto sunaikinimą yra taikoma administracinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje.
Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog Plungės rajono apylinkės teismas, nenustatęs ir nuosprendyje nenurodęs, kokios tiksliai vertės turtas A. J. buvo sugadintas ir kokio dydžio turtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta, konstatavo, kad A. J. nepadarė veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje. Tvirtinama, kad šiuo atveju būtina tiksliai nustatyti vieną iš byloje įrodinėtinų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių – nusikaltimo padarinius pinigine išraiška, nes sugadinto turto vertė yra svarbi kvalifikuojant veiką.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. J. nusikalstama veika B. K. padarė 482,68 Eur turtinę žalą. Nors sugadinto turto vertė yra 332,68 Eur, civilinis ieškinys yra reiškiamas atlyginti nukentėjusiai visą padarytą žalą, t. y. 482,56 Eur. Nustatydamas sugadinto turto vertę, teismas neteisingai rėmėsi vien nukentėjusiosios B. K. teismo posėdžio metu duotais parodymais bei jos pareiškimu policijos komisariatui. Duodama parodymus teismo posėdžio metu B. K. pagal savo išsilavinimą ir supratimą nurodė atskirų plytų, šiferio lakštų kainą. Nebūdama statybos specialistė, B. K. neturėjo galimybės tiksliai nurodyti sugadinto turto vertės ir turto atkūrimo kaštų. B. K. kreipėsi į UAB „P.“, kuri sudarė lokalinę sąmatą, į kurią buvo įtraukta silikatinių plytų mūras, šiferio lakštų keitimas. Apeliaciniame skunde pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatyta, kad turto vertė turi būti tokia, kokia buvo nusikalstamos veikos darymo metu. Lokalinėje sąmatoje nurodyta, kad kainos yra 2016 m. kovo mėnesio, t. y. buvusios nusikalstamos veikos padarymo metu. B. K. vertina, kad sugadinto turto vertė yra 332,68 Eur. Nukentėjusioji nurodo, jog jeigu teismui kilo neaiškumų dėl sugadinto turto vertės, teismas privalėjo juos pašalinti, pasitelkdamas šios srities specialisto pagalbą arba skirdamas prekinę ekspertizę sugadinto turto kainai nustatyti.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad lokalinė sąmata, PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderio kvitas, kurie yra išrašyti 2016 m. spalio 20 d., patvirtina, jog šios išlaidos yra atsiradusios iki kaltinime nurodyto turto sugadinimo. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio metu B. K. atstovas teismui paaiškino, jog UAB „P.“ išrašytoje lokalinėje sąmatoje yra neteisingai nurodyta data, tai pripažino ir UAB „P.“. Pagal pinigų priėmimo kvitą B. K. pinigines lėšas už suteiktas paslaugas UAB „P.“ sumokėjo 2017 m. vasario 14 d., tai ir yra tikroji sandorio data. Teismui dėl lokalinės sąmatos sudarymo datos jokių abejonių nekilo, todėl ir dokumentai nebuvo pridėti prie bylos. Vėliau įvyko dar keturi teismo posėdžiai, tačiau nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams jokių abejonių dėl lokalinės sąmatos datos surašymo nekilo. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, nukentėjusioji mano, kad teismas padarė neteisingą išvadą, nurodydamas, jog sąmata yra išrašyta anksčiau negu buvo sugadintas turtas.
Atsiliepimas
Išteisintasis A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nukentėjusiosios B. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį nepakeistą.
Išteisintasis pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tik pasisakė, jog A. J. veikoje galbūt yra administracinio teisės nusižengimo, numatyto ANK 115 straipsnyje, požymių visuma, ir nurodė, kad turėtų būti atliktas tyrimas administracinio proceso nustatyta tvarka. Atkreiptas dėmesys, jog nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios atstovas paaiškino, jog piniginės lėšos už sąmatos sudarymą buvo sumokėtos 2017 m. vasario 14 d. ir niekam abejonių nekilo, tačiau įrodinėti šią aplinkybę privalo pati nukentėjusioji bei jos atstovas. Teismas neprivalo būti aktyvus, nes nukentėjusioji yra privati kaltintoja, kuri teismui savarankiškai teikia įrodymus kaltei pagrįsti. Aplinkybė, kad niekas šio klausimo nekėlė, nereiškia, jog sutiko su teiginiais apie lokalinės sąmatos sudarymą kita data nei nurodyta oficialiame dokumente.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreiptas dėmesys, jog žalos dydžio klausimu B. K. parodymai yra prieštaringi. 2017 m. vasario 14 d. apklausos Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK metu ji nurodė, kad padaryta 125 Eur žala. Teisme nukentėjusioji bandė pagrįsti jai tariamai A. J. padarytą žalą, aiškiai nurodydama didesnę pinigų sumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime akcentuojama, jog privačios kaltintojos pakviestų liudytojų parodymai nekonkretūs ir jais remdamasis A. J. negali būti nuteistas už turto sugadinimą ar sunaikinimą. Nurodoma, kad B. K. jau nuo 2012 m. kaltina A. J. jos ūkinio pastato gadinimu. Nukentėjusioji sąmoningai netvarko savo ūkinio pastato sienos, kad galėtų pakartotinai kaltinti A. J. Iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad 2016 m. gruodžio mėnesį tariamai padaryta žala buvo užfiksuota dar žaliuojant augmenijai. B. K. nurodyti sugadinimai yra atsiradę dėl statinio nepriežiūros ir netinkamo eksploatavimo. Išteisintasis pažymi, jog dėl B. K. dalies žemės sklypo savinimosi žala yra daroma jo ūkiniam pastatui, nes dėl jos netvarkomo stogo šlampa A. J. priklausančio pastato siena.
Atsiliepime daroma išvada, kad privačios kaltintojos A. J. pateikti kaltinimai neatitinka tikrovės, yra neįrodyti ir nesudaro pagrindo nuosprendžio nei naikinti, nei keisti. B. K. yra išteisintojo kaimynė sodininkų bendrijoje „S.“. Dėl jos konfliktiško būdo ir charakterio tarp jų yra susiklostę blogi santykiai. Išteisintasis pažymi, kad B. K. nuolat reiškia pretenzijas dėl žemės ribų ir bendro ūkinio pastato sode tyčinio gadinimo, buvo apkaltinusi A. J. jos turto vagyste. Dauguma jos skundų dėl tariamai neteisėtų A. J. veiksmų buvo pripažinti nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios B. K. atstovas advokatas Romanas Lupeika prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis A. J. ir jo gynėjas advokatas Algis Staškūnas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliaciniame skunde yra ginčijama A. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes, apeliantės nuomone, byloje yra įrodyta, jog A. J. padarė nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Būtent šiuo klausimu ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. J., pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, lyginant liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis, nukentėjusiosios parodymus ir pateiktas nuotraukas bei vaizdo įrašus, gali būti padarytas administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnyje. Tačiau pagal ANK 589 straipsnio 49 punktą, 615 straipsnio 1 dalį, dėl ANK 115 straipsnyje padaryto administracinio nusižengimo teiseną pradeda, tyrimą atlieka ir administracinio nusižengimo bylą nagrinėja policija, tai nėra teismo kompetencija, todėl policija informuotina apie galbūt padarytą nusižengimą. Iš esmės apeliaciniame skunde yra keliami įrodymų vertinimo klausimai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą rašytinę bylos medžiagą, sutinka su Plungės rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad neįrodyta, jog A. J. padarė nusikalstamą veiką, ir konstatuoja, jog A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumos.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, o turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika, todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti.
Apygardos teismo nuomone, vertinant A. J. padarytus veiksmus, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad juose yra BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma. B. K. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jos ir A. J. sodo sklypai ribojasi, buvo sublokuoti pagalbiniai pastatai. A. J. nuolat gadina jos turtą. 2016 m. gruodžio mėnesį ji matė, kaip išteisintasis naikino jos turtą. Tyčia sugadino ūkinio pastato mūrinę sieną, išardydamas dešinės pusės ūkinio pastato mūrinės sienos dalį išėmęs apie 100 plytų, vėliau atplėšdamas prikaltas lentas, padarė 40 Eur žalą. Iš kairės pusės gręžė, sutrūkinėjo siena, galima išimti 5 plytas. Padaryta 50 Eur žala, kartu su sugadinta stogo danga nuplėšiant du asbesto šiferio lakštus. Nematė, kaip A. J. gadino angą išeiti vištoms, bet niekas kitas jos sugadinti negalėjo, nes sklypas yra aptvertas, prieiti gali tik A. J. Dėl šios angos sugadinimo jai padaryta 20 Eur žala. Be to, buvo įskeltas lango stiklas A. J. mėtant daiktus, stiklą ji įvertino 10 Eur. Lietvamzdžius nudaužė atsinešęs pagalį, žalą dėl lietvamzdžių sugadinimo įvertino 40 Eur. Be to, ji matė, kaip A. J. sulankstė ir karpė žirklėmis jos vielos tinklą. Žala dėl tinklo sugadinimo – 5 Eur (t. 1, b. l. 100–101). Tuo tarpu A. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad B. K. nuo 2012 m. jį kaltina įvairiais jos turto sugadinimais, bet jis nieko nėra sugadinęs, kaltinimas niekuo nepagrįstas, ieškinio jis nepripažino (t. 1, b. l. 102). Taigi akivaizdu, jog šiuo atveju yra būtina atlikti įrodymų vertinimą ir nustatyti, ar byloje esantys duomenys patvirtina nukentėjusiosios B. K. versiją apie A. J. padarytą jos turto sugadinimą.
Aptardamas liudytojų parodymus, teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog liudytojos Z. J. ir D. N. matė ir patvirtino, kad A. J. ardė B. K. pagalbinio pastato sienos kampą 2017 m. gruodžio mėnesį, liudytoja B. Ka. matė, kaip A. J. 2017 m. gruodžio mėn. žirklėmis karpė B. K. tvorą. Vis dėlto apygardos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. 2017 m. spalio 20 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytoja Z. J. nurodė: „Iš ryto buvau atėjusi, atnešiau kaulų šuniui, B. K. buvo ūkinio pastato viduje ir šaukė „ką A. J. dirbi“, klausiau, kas yra, ji sakė, kad A. J. griauna sieną. Tai buvo 2016 m. gruodžio mėnesį, tik dienos nežinau. A. J. su kažkuo rakė tą sieną, tas plytas, tarpelius, nėjau žiūrėti, ką jis dirba, ir dar debelite išvadino. <...> Kai buvau prie ūkinio pastato durų, buvo girdėti toks rarinimas, pjovimas, ardymas. Tas garsas sklido iš A. J. kiemo pusės. Nemačiau to rarinimo, tik garsą girdėjau. <...> Daugiau taip nemačiau veiksmų, bet mačiau lietvamzdžius išmėtytus. <...> Apie pastato sieną žinau, kad plytas išardė, mano žentas E. B. mūrijo. Jis atliko darbus B. K. prašymu užmūryti sieną, tai buvo 2015 metais.“ (t. 1, b. l. 135). Taigi iš viso to, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, kad pati liudytoja Z. J. nė karto nematė A. J. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip B. K. turto gadinimas. Dėl sienos ardymo, neva vykusio 2016 m. gruodžio mėnesį, tik pažymėtina, kad liudytoja girdėjo garsus, primenančius atliekamus statybos ir remonto darbus, bei nukentėjusiosios ir A. J. apsižodžiavimą, tačiau pati patvirtino, jog tiesiogiai nematė, kaip A. J. būtų griovęs vidinę ūkinio pastato sieną. Dėl lietvamzdžių liudytoja nurodė, kad neklausė B. K., kaip ir kodėl jie mėtėsi, tik matė nepritvirtintus, tačiau taip pat negalėjo patvirtinti, kad lietvamzdžius būtų sugadinęs būtent A. J. Be to, nors liudytoja teigė, kad pastato sienos plytas ardė išteisintasis, tačiau šie veiksmai ir jų vertinimas nepatenka į pareikšto kaltinimo ribas, kadangi ji pati nurodžiusi, jog žentas sienas mūrijo ne 2016 m., o 2015 m. gruodžio mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, jog nors žentas sienas mūrijo B. K. prašymu, tačiau tai nepatvirtina, jog liudytoja būtų pati mačiusi, kaip A. J. jas ardė.
Dėl liudytojos D. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, pažymėtina, kad ji patvirtino, jog „man žinoma ir aš mačiau, kaip A. J. prie pagalbinio draskė kampą. Aš darbavausi kolektyviniame sode ir jis atėjęs prie savo tvoros, ten yra tokia pakylėlė, pasilipo ir pasiėmė tokį kaip geležinį mietą, norėjo plytas nulaužti ir dabar yra iškritusios 2 ar 3 plytos, tai buvo žiemą, 2016 gruodžio mėnesį.“ (t. 1, b. l. 135–136). Vis dėlto šios liudytojos parodymus būtina vertinti itin kritiškai, kadangi ji yra nukentėjusiosios B. K. dukra ir, tikėtina, jog palaiko mamos versiją. Be to, pati D. N. nurodžiusi, kad nieko negalinti pasakyti apie kitus A. J. griovimo darbus, dėl plytų draskymo išteisintajam tuo metu nieko nesakiusi, nes ne ji savininkė, jos manymu, mama taip pat ne visuomet teisi. Kita liudytoja, B. Ka., nurodė, kad „parėjau namo, eidama iš bažnyčios, mačiau, kaip A. J. pasiėmęs žnyples karpė tvoras. <...> Kitą kartą mačiau, kad iš kitos pusės draskė namelį, nepasakysi, kad ardo, tas jau buvo kitas sykis, pasilipo ant tokios lipynės, pasižiūrėjo, pačiupinėjo, kažkas nepatiko, nuėjo į savo pagalbinį ir pradėjo rakti“ (t. 1, b. l. 136). Galima atkreipti dėmesį, jog šie liudytojos parodymai taip pat yra ganėtinai prieštaringi ir ne visiškai tikslūs. Visų pirma ji nurodžiusi, kad A. J. sieną neva ardė būdamas savo pagalbiniame pastate. Antra, nors iš pradžių liudytoja tvirtino mačiusi, kaip A. J. karpė nukentėjusiosios tvorą praeitų metų gruodį, tačiau vėliau pažymėjo, kad gal matė, kaip karpė tvorą ir iš kiemo pusės praeitą vasarą. Kadangi nuo įvykių jau yra praėję nemažai laiko, galima preziumuoti, jog tikėtina, kad pati liudytoja tiksliai nepamena, kuriuo metu kas vyko ir kokiu laiku neva mačiusi, kaip A. J. karpė kaimynės tvorą. Pastebėtina, jog nagrinėjamoje byloje A. J. yra kaltinamas padaręs nusikaltimą laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu, išnaudojus visas galimybes, byloje esančių abejonių pašalinti nepavyksta, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju grįsti A. J. kaltę vien nukentėjusiosios B. K. ir jau aptartais liudytojų parodymais negalima, t. y. apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien tokiais liudytojų parodymais, kadangi jie yra prieštaringi, netikslūs, nevisapusiškai atitinka nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją ir nurodytas aplinkybes. Be to, pastebėtina, kad, vertindamas kitus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2017 m. gruodžio 6 d. teismui pateiktoje vaizdo plokštelėje (CD) matyti vaizdo įrašai, daryti laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., juose matosi, kaip A. J. atlieka savo sklype remonto darbus bei sienos ir stogo defektai (t. 1, b. l. 147). 2017 m. rugpjūčio 30 d. A. J. pateiktose vaizdo plokštelėse (CD) užfiksuotas riboženklis tarp jo ir nukentėjusiosios sklypų. Kita vaizdo medžiaga daryta laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir bylai nereikšminga (t. 1, b. l. 93). Iš medžiagoje, pagal kurią priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančių vaizdo įrašų, darytų 2016 metais nuo vasario iki lapkričio 1 d., matyti, kad ūkinio pastato siena yra su įvairiais defektais, ūkinio pastato sienos, kaip nurodoma 2017 m. rugsėjo 20 d. įvykio vietos apžiūros protokole, 11 ir 12 nuotraukose plytos yra viršuje nesutvirtintos, atkerusios, lentos nuo sienos atplėštos, deformuotos nuo drėgmės (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos 28 lapas). Lietvamzdžiai jau yra nuardyti anksčiau, taip nurodė pati B. K. 2017 m. vasario 14 d. paaiškinime (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos 3 lapas). Iš prie bylos pridėtų administracinių teisės pažeidimų bylų ir informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nesutarimai tarp nukentėjusiosios B. K. ir A. J. dėl žemės ribos ir turto niokojimo vyksta nuo 2013 metų.
Visi aptarti duomenys tik dar kartą patvirtina, jog A. J. savo sklype atliko remonto darbus, taip pat yra užfiksuoti B. K. ūkinio pastato defektai. Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad B. K. turtą sugadino būtent A. J., vertinant visus duomenis tiek kartu, tiek kiekvieną iš jų atskirai, negalima daryti neginčijamos išvados, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. B. K. nuosavybės teise priklausančio sklypo ūkiniame pastate A. J. tyčia sugadino ūkinio pastato mūrinę sieną, stogo dangą, nuplėšė medines lentas, sugadino ir išgriovė ūkinio pastato angą, skirtą išeiti vištoms, sudaužė ūkinio pastato langą, sugadino lietvamzdžius, sugadino ir sulankstė vielos tinklą (tvoros dalį). Kita vertus, net jei A. J. atliekant savo sklype tam tikrus statybos ir / ar remonto darbus ir buvo padaryti tam tikri B. K. ūkinio pastato pažeidimai, dėl kurių liko defektai, tai negali būti vertinama kaip svetimo turto sugadinimas, kadangi A. J. veiksmuose nekonstatuotina tyčia, t. y. jei turtas galbūt ir buvo sugadintas statybos darbų atlikimo metu, tai buvo padaryta netyčia, tokiu atveju negalima daryti išvados, kad A. J. numatė, jog bus sugadintas B. K. turtas, ir tokių padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti. Išvadą, kad A. J. nenorėjo sugadinti B. K. turto, patvirtina ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginys, kad B. K. nurodyti sugadinimai yra atsiradę dėl statinio nepriežiūros ir netinkamo eksploatavimo. Išteisintasis yra pažymėjęs, jog dėl B. K. dalies žemės sklypo savinimosi žala yra daroma jo ūkiniam pastatui, nes dėl jos netvarkomo stogo šlampa A. J. priklausančio pastato siena. Šie argumentai tik parodo, kad A. J. neturi tikslo niokoti B. K. sklypo ir jame esančių pastatų, kadangi dėl jų nepriežiūros bei netinkamo eksploatavimo jam pačiam kyla neigiamų padarinių.
Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog byloje taip pat lieka nepaneigta versija, kad esami kaltinimai yra tik tąsa jau susiklosčiusių konfliktiškų santykių tarp A. J. ir B. K. Kaip nurodo pats išteisintasis, B. K. yra jo kaimynė sodininkų bendrijoje „S.“, dėl jos konfliktiško būdo ir charakterio tarp jų yra susiklostę blogi santykiai. Išteisintasis atsiliepime yra pažymėjęs, kad B. K. nuolat reiškia pretenzijas dėl žemės ribų ir bendro ūkinio pastato sode tyčinio gadinimo, buvo apkaltinusi A. J. jos turto vagyste. Dauguma jos skundų dėl tariamai neteisėtų A. J. veiksmų buvo pripažinti nepagrįstais. Visos šios aplinkybės rodo, kad tarp jų kilusius konfliktus B. K. ir A. J. bando spręsti pasitelkdami baudžiamosios teisės priemones ir santykius kriminalizuoti. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtos normos yra traktuojamos kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Taigi, jei A. J. atliekant remonto darbus buvo netyčia sugadintas B. K. turtas, ji gali savo teises ir teisėtus interesus ginti civilinio proceso tvarka.
Nors apygardos teismas jau pasisakė, kad byloje neįrodyta, jog A. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėtis – esamų duomenų nepakanka daryti išvadai, kad būtent A. J. sugadino nukentėjusiosios B. K. turtą, be to, jo veiksmuose nesama subjektyviosios nusikaltimo pusės – tyčios, todėl nebeaktualus sugadinto turto vertės nustatymo klausimas, tačiau apygardos teismas trumpai pasisako ir dėl šio apeliacinio skundo argumento. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. K. kaltinime nurodomo sugadinto turto vertė yra 125 Eur ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl A. J. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas, kaip jau pažymėta anksčiau, sutinka, jog A. J. veiksmuose nesama nusikalstamos veikos sudėties, tačiau ne vien dėl tos priežasties, kad sugadinto turto vertė neatitinka tos vertės, kurią nustačius kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam vertinimui, jog nors B. K. nurodė, kad dėl turto sugadinimo jai padaryta 482,68 Eur turtinė žala, nes tiek kainuos sugadinto turto atkūrimas, tačiau turto atkūrimo vertė yra reikšminga sprendžiant ieškinio dydį, bet nėra reikšminga nustatant sugadinto turto vertę. Sugadinto turto realią vertę pati B. K. nurodė teismo posėdyje, aiškinantis konkrečius padarytus sugadinimus, 2017 m. gruodžio mėnesį bei kreipdamasi į policiją 2017 m. vasario 14 d. Atkreiptinas dėmesys, jog žalos dydžio klausimu B. K. parodymai yra prieštaringi. 2017 m. vasario 14 d. apklausos Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK metu ji nurodė, kad padaryta 125 Eur žala. Teisme nukentėjusioji bandė pagrįsti jai tariamai A. J. padarytą žalą, nurodydama didesnę pinigų sumą. Taigi pirminė nurodyta padarytos žalos suma neatitinka tos, kuriai esant asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl svetimo turto sugadinimo.
Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog lokalinė sąmata, PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderio kvitas, kurie yra išrašyti 2016 m. spalio 20 d., patvirtina, kad šios išlaidos yra atsiradusios iki kaltinime nurodomų turto sugadinimų (t. 1, b. l. 33–35). Nors UAB „P.“ apygardos teismui pateikė raštą, kuriame nurodė, jog PVM sąskaita faktūra ir sąmata išrašytos bei atiduotos atsiskaitymo dieną – 2016 m. gruodžio 15 d. (t. 1, b. l. 179), tačiau tai savaime neįrodo, jog buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, kadangi buhalteriniu dokumentu, įtraukiamu į apskaitą, laikoma būtent PVM sąskaita faktūra, taigi turi būti vadovaujamasi joje nurodyta data. Atitinkamai, nepaisant to, jog sąmatoje yra nurodyta didesnė remonto darbų suma nei 125 Eur, tačiau pagal datą įvertinimas atliktas dar iki laikotarpio, kuris nurodytas kaltinime, pradžios, t. y. iki 2016 m. gruodžio 1 d. (t. 1, b. l. 33). Taigi sąmatoje nurodyta didesnė pinigų suma neįrodo nei aplinkybės, jog B. K. buvo padaryta tokia žala, dėl kurios padarymo atsakingas asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nei tuo labiau nepatvirtina, kad dėl galbūt kilusios žalos atsiradimo yra kaltas A. J.
Atsižvelgiant į aplinkybę, jog apygardos teismas daro išvadą, kad A. J. veiksmuose nesama nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties, tačiau ne vien dėl to, jog sugadinto turto vertė neatitinka vertės, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė dėl svetimo turto sugadinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl galbūt padaryto administracinio nusižengimo ir informuoti apie tai policiją.
Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas išteisintojo A. J. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir A. J. pagrįstai išteisino. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti nukentėjusiosios B. K. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu
nutaria:
nukentėjusiosios B. K. apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nebenumatant, kad įsiteisėjęs nuosprendis turi būti išsiųstas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatui administracinio nusižengimo tyrimui atlikti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.