Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinė byla Nr. A-575-1742-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
A-575-1742-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Daitra“
Atsakovas
Valstybinei
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Andrius Kazakevičius
Kategorijos
  • 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1742/2010Procesinio sprendimo kategorijos 9.3.1.; 9.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daitra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daitra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nusta t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Daitra“ (toliau – ir UAB „Daitra“, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administracinio teismui pateikė skundą (b. l. 3 - 7), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI, Inspekcija) 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 14.4-12-20, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 69-119, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. S-224 (7-184/2009).

Skunde nurodė, kad papildomai mokėtina PVM suma apskaičiuota, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, jog jie už iš įmonės įsigytus automobilius mokėjo daugiau nei nurodyta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl pareiškėjo apgaulingai vedamos buhalterinės apskaitos už tą patį laikotarpį ir dėl tų pačių pažeidimų, kaip ir patikrinimo akte. Mokesčių administratorius rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie dar neištirti teisme, todėl nelaikytini įrodymais. Tik teismas tikrina parodymus ir konstatuoja, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos. Tiek civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, tiek patikrinimo metu priskaičiuota mokestinė nepriemoka yra tos pačios sumos, todėl bendrovei kyla prievolė mokėti tuos pačius mokesčius į biudžetą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37-39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo susipažinta su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada. Vadovaujantis liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į 85 pažymų sąskaitų skiltį „mokėjimo suma“ įrašė mažesnę sumą, nei pirkėjas sumokėjo už automobilį. Konstatuota, kad pareiškėjas sumažino savo pajamas, o tuo pačiu – ir mokesčių bazę, tai darė sistemingai, dėl ko nustatyti mokesčių bazę tiesiogiai nėra galimybės. Įvertinus liudytojų apklausos protokolų duomenis ir VšĮ „Emprekis“ leidiniuose apskaičiuotas vidutines rinkos kainas, nustatyta, kad nurodytos kainos skiriasi nežymiai, o įmonės dokumentuose užfiksuotos kainos yra žymiai mažesnės, dėl to parduotų automobilių apmokestinamoji vertė ir marža apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Nurodė, kad įmonės vadovo ar kito atsakingo darbuotojo patraukimas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už atitinkamas veikas, kurios susijusios su įmonės (mokesčio mokėtojo) piniginės prievolės valstybei nevykdymu, nepašalina įmonės pareigos sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas, apskaičiuotus nustatyta tvarka pagal mokesčių įstatymus. Pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus mokestinių nepriemokų išieškojimo veiksmus, bus įvertinta, ar baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys tai pačiai 40 774 Lt PVM sumai yra atlygintas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, išvados ir dėl apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumas mokestiniame procese vertinamas mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, skiriasi jų esmė ir tikslai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad FNTT atliko V. J. įmonės (2007 m. rugsėjo 10 d. įmonė pertvarkyta į UAB „Daitra“) ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 iki 2007 m. balandžio 1 d. Remiantis FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto 2007 m. lapkričio 29 d. išvada Nr. 5-4/78 (MGK byla, 3 t., b. l. 29 - 33), nustatyta, kad D. J., būdamas įmonės direktorium ir atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, neįrašė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo pajamų už parduotus naudotus automobilius nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 1 d. 85 pažymomis-sąskaitomis įformino naudotų automobilių pardavimą fiziniams asmenims, įrašydamas jose tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos rezultatą pinigine išraiška. Išnagrinėjus įmonės 2006 m. veiklos pajamų apskaitą ir įvertinus liudytojų apklausos protokolų duomenis, nustatyta, kad įmonė 2006 m. neapskaičiavo, neįrašė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo 173 757,00 Lt pajamų už parduotus naudotus automobilius, 2007 m. sausio - kovo mėn. neapskaičiavo ir į buhalterinę apskaitą neįrašė 48 300,00 Lt pajamų, iš viso – 222 057,00 Lt, nuo šios sumos papildomai apskaičiuotina mokėtina 40 774,00 Lt PVM suma. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. balandžio 8 d. nutarimu Šiaulių apskrities VMI pripažinta civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-03020-07 (MGK byla, 3 t., b. l. 48). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-716/2009 pripažino D. J. kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį ir paskyrė 40 MGL (5 200 Lt) dydžio baudą, o Šiaulių apskrities VMI 40 774 Lt civilinį ieškinį atmetė (MGK byla, 3 t., b. l. 53-69). Teismas nustatė, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi D. J. apeliacinį skundą atmetė.

Nurodė, kad Šiaulių apskrities VMI atliko pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio mokestinį patikrinimą, kurio metu, remdamasi FNTT specialisto išvada, nustatė, kad įmonė nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. į 85 pažymų-sąskaitų, kuriomis įformintas naudotų automobilių pardavimas Lietuvos fiziniams asmenims, skiltį „mokėjimo suma“ įrašė mažesnę sumą, nei pirkėjas sumokėjo už automobilį. Įmonės pažymose-sąskaitose nurodytas automobilių pardavimo kainas palyginus su fizinių asmenų nurodytomis pirkimo kainomis, mokestinio patikrinimo metu nustatytas 262 837,08 Lt skirtumas. Apmokėjimai už įsigytus automobilius įforminti elektroninio kasos aparato kvitais bei pinigų priėmimo kvitais, kurių duomenys neatitinka tikrovės, todėl mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčio bazės nustatyti tiesiogiai nėra galimybės, ir mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Parduotų naudotų automobilių rinkos kainų nustatymui panaudoti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų apklausų duomenys bei duomenys apie naudotų automobilių rinkos kainas, kuriuos pateikė VšĮ „Emprekis“. Dėl nurodytų aplinkybių mokesčių administratorius pareiškėjui papildomai apskaičiavo 40 774 Lt PVM, 13 467 Lt PVM delspinigių ir 12 232 Lt PVM baudos.

Priimdamas sprendimą teismas citavo ir vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies, 40 straipsnio, 70 straipsnio 1 dalies, Pridėtinės vertės mokesčio 15 ir 18 straipsnių, 107 straipsnio 1 ir 2 dalių, 123 straipsnio 1 ir 2 dalių, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103, 4, 4.1 ir 28 punktų nuostatomis. Nustatė, kad pareiškėjas tikrovės neatitinkančius duomenis į apskaitos dokumentus įrašė 85 atvejais, dėl to susidarė 262 837,08 Lt skirtumas. Ūkinės operacijos buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotos nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. (MGK byla, 1 t., b. l. 49-51). Padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog užfiksuotos kainos, nurodytos liudytojų apklausos protokoluose, artimesnės VšĮ „Emprekis“ nurodytoms vidutinėms rinkos kainoms nei įmonės buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotoms kainoms, mokesčių administratorius, siekdamas kuo tiksliau ir objektyviau atlikti įvertinimą, mokesčių bazę pagrįstai nustatė, vadovaudamasis liudytojų apklausos protokolų duomenimis (MGK byla, 1 t., b. l. 52-61). Vadovaudamasis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą remtis FNTT atlikto įmonės 2006-2007 metų ūkinės – finansinės veiklos tyrimo rezultatais, įformintais specialisto išvada, ir jų pagrindu apskaičiuoti mokesčius.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde kėlė klausimą dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje ir mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos tapatumo. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje Šiaulių apskrities VMI ieškinys atsakovui D. J. dėl 40 774 Lt žalos atlyginimo buvo atmestas kaip neįrodytas. Pažymėjo, kad civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje buvo D. J., o ne įmonė, todėl šalys civiliniame ginče išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje ir šioje administracinėje byloje nėra tos pačios. Padarė išvadą, kad nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl civilinio ieškinio neturi prejudicinės reikšmės šioje administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.), o šiuo nusprendžiu galima vadovautis kaip rašytiniu įrodymu. Nurodė, kad negalima daryti išvados, jog reikalavimas priteisti žalą ir mokestinės prievolės paskaičiavimas yra tapatus ginčas, nes tapačiais ginčais gali būti tik teisme nagrinėjami reikalavimai tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Dėl nurodytų motyvų padarė išvadą, kad nėra formalių kliūčių nagrinėti UAB „Daitra“ priskaičiuotos mokestinės prievolės teisėtumo dėl to, kad baudžiamojoje byloje buvo atmestas ieškinys. Įvertinęs nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį, kuria paliktas galioti nuosprendis, kaip rašytinius įrodymus, pažymėjo, kad neginčijamai yra nustatomos analogiškos aplinkybės, dėl kurių mokesčių administratorius priėmė šioje byloje ginčijamus sprendimus.

Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius mokestinėje byloje nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą, kurio panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „Daitra“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93 - 95), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai ištyrė pateiktus įrodymus (ABTĮ 81 str.) ir taikė procesines teisės normas (ABTĮ 58 str.), todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kelia klausimą dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje ir mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos tapatumo. Pažymi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-716/2009 Šiaulių apskrities VMI pareikštą ieškinį D. J. (pareiškėjo direktoriui) atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra įrodyta, jog dėl tyčinių D. J. veiksmų įmonė gavo žymiai didesnes pajamas už parduotus nurodytus automobilius; byloje liko nepašalinta abejonė, kiek realiai įmonė gavo piniginių lėšų už parduotus automobilius, ar šių lėšų dalies nepasisavino automobilius pardavinėję savininkai; dėl šios priežasties tenkinti ieškinio priteisiant liudytojų parodymų, kurie ne visi pasitvirtino teisme, pagrindu specialistės nustatytą sumą ir ją vertinant apskaičiuotus mokesčius iš V. J. įmonės priteisti nėra pagrindo. Tokiu būdu, pareiškėjo manymu, minėtoje baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis turi ne tik prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, bet ir sukelia ABTĮ 58 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius turėjo teisę remtis FNTT specialisto išvada. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendyje FNTT specialisto išvada kaip įrodymas įvertintas kritiškai ir konstatuotas jo nepatikimumas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šią išvadą tinkamu įrodymu, pakeitė tai, kas jau buvo nustatyta įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tais pačias argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad reikalavimas priteisti žalą ir mokestinės prievolės apskaičiavimas yra tapatus ginčas. Tapačiais ginčais gali būti tik teisme nagrinėjami reikalavimai tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymi, kad pareiškėjo direktorius D. J. kreipėsi su apeliaciniu skundu į Šiaulių apygardos teismą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje konstatavo, kad teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kadangi jie susieja byloje nustatytus duomenis į vieningą aplinkybių visetą, kurių išvadoje susidaro išsamus padarytos veikos mechanizmas, kad vis dėlto automobiliai buvo parduoti už didesnę sumą nei nurodyta sąskaitoje faktūroje. Šiaulių apygardos teismas taip pat konstatavo, kad pažymose – sąskaitose, pinigų priėmimo kvituose bei EKA kvituose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos rezultatus. Tokiu būdu Šiaulių apygardos teismas nutartimi tik dar kartą patvirtino faktines aplinkybes, dėl kurių mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Ginčas byloje kilęs dėl mokesčio administratoriaus pareiškėjui apskaičiuotų mokestinių sumų, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pagrįstumo.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Tokia tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau - ir Taisyklės), kurių 4 punktas numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Taisyklių 6.2 - 6.3 bei 28 punktų nuostatos įpareigoja mokesčių administratorių, apskaičiuojant mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliekamą įvertinimą, parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį, taip pat pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant, apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis, t. y. kad atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Taisyklių 29 punktas nustato informacijos šaltinius, kuriais, atlikdamas įvertinimą, turi teisę naudotis mokesčių administratorius, t. y. kitų mokesčių mokėtojų rašytiniai paaiškinimai, informacija, gauta iš kitų asmenų, statistikos leidiniai, žinynai, katalogai, ir kt.

Mokesčių administratorius, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. į 85 pažymų - sąskaitų, kuriomis įformintas naudotų automobilių pardavimas Lietuvos fiziniams asmenims, skiltį „mokėjimo suma“ įrašė mažesnę sumą, nei pirkėjas realiai sumokėjo už automobilį, dėl to susidarė 262 837,08 Lt skirtumas. Mokesčių administratorius parduotų naudotų automobilių rinkos kainų nustatymui panaudojo ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų apklausų duomenis (MGK byla 2 t., b. l. 34 – 200, 3 t., b. l. 1 – 28) bei duomenis apie naudotų automobilių rinkos kainas, kuriuos pateikė VŠĮ „Emprekis“ (MGK byla 1 t., b. l. 65 – 200, 2 t., b. l. 1 – 33). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys pirkėjų liudytojų apklausos protokolai, kuriuose yra užfiksuoti pirkėjų paaiškinimai apie automobilių įsigijimo iš pareiškėjo aplinkybes bei įsigijimo kainas, yra tinkamas informacijos šaltinis aukščiau nurodytų teisės normų prasme. Pažymėtina, jog apklausti asmenys pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį buvo įspėti apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, todėl, nesant byloje duomenų, kad duoti parodymai buvo pripažinti melagingais, nėra pagrindo abejoti šio informacijos šaltinio patikimumu. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje 1A-184-210/2009 nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti liudytojų parodymai patvirtina, jog sąskaitose faktūrose būdavo nurodomos mažesnės nei realiai už automobilius sumokėtos sumos ir konstatavo, jog teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kadangi jie susieja byloje nustatytus duomenis į vieningą aplinkybių visetą, kurių išvadoje susidaro išsamus padarytos veikos mechanizmas, kad vis dėlto automobiliai buvo parduoti už didesnę sumą nei nurodyta sąskaitoje faktūroje. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų rezultatus (b. l. 73 – 78). Taigi liudytojų apklausos protokolų, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, tikrumas ir išsamumas buvo patvirtintas galutiniu sprendimu (bendrąja prasme) baudžiamojoje byloje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkėjų liudytojų apklausos protokolai buvo tik vienas iš informacijos šaltinių, kuriuo mokesčių administratorius naudojosi, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinos mokestinės prievolės dydį. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius taip pat naudojo VšĮ „Emprekis“ tinklalapyje internete skelbiamas naudotų automobilių rinkos kainas. Kadangi pirkėjų nurodytos automobilių įsigijimo kainos buvo artimesnės VšĮ „Emprekis“ skelbiamoms vidutinėms rinkos kainoms nei pareiškėjo pažymose - sąskaitose užfiksuotoms automobilių pardavimo kainoms, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, pagrįstai rėmėsi liudytojų apklausos protokoluose nurodytomis įsigijimo kainomis.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad baudžiamojoje byloje Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-716/2009 (b. l. 56 – 72) Šiaulių apskrities VMI pareikštą civilinį ieškinį D. J. (pareiškėjo direktoriui) (b. l. 54 – 55) atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra įrodyta, jog dėl tyčinių D. J. veiksmų įmonė gavo žymiai didesnes pajamas už parduotus nurodytus automobilius, todėl šiuo pagrindu turėtų būti panaikintos ir pareiškėjui paskaičiuotos mokestinės sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjo) apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus. Surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, padarytos išvados ir dėl to apskaičiuotų mokestinių sumų (mokesčių, delspinigių ir baudų) pagrįstumas mokestiniame procese turi būti ir yra vertinamos mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas savo nutartyse (sprendimuose) ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra nagrinėjami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-201/2008). Todėl tai, kad baudžiamojoje byloje mokesčių administratoriaus civilinis ieškinys dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo, kuris buvo pareikštas pareiškėjo direktoriui kaip fiziniam asmeniui, t. y. kitam teisės subjektui nei nagrinėjamoje byloje, buvo atmestas, nes nebuvo įrodyta, jog žala buvo padaryta būtent šio asmens tyčiniais veiksmais, nereiškia, kad pagrįstos mokestinės prievolės pareiškėjui negali būti apskaičiuotos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Be to, kaip jau buvo minėta, Šiaulių apygardos teismas galutinėje nutartyje minėtoje baudžiamojoje byloje patvirtino faktines aplinkybes, dėl kurių egzistavimo mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius pareiškėjui.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė mokesčius bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daitra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas