Kauno apygardos teismo nutartis

2011-05-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-284-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-06
Bylos Nr.
1A-284-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-23-1-00521-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nuteistasis
E. B.
Advokatai
Angelė Fominienė
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž. byla Nr.1A-284-238/11;

Teisėja B.Drozdienė Teisminio proceso Nr.1-23-1-00521-2010-8;

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.6.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2011 m. gegužės 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos D. Š., teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danutei Kirdienei., nuteistojo E. B. gynėjai advokatei Angelei Fominienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 164 straipsnį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams. E. B. laisvės apribojimo metu įpareigotas nekeisti gyvenamosios vietos, neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 (šešis) mėnesius, dirbant po 10 (dešimt) valandų kas mėnesį, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pagal LR BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2009-05-14 nutartimi patvirtintą taikos sutartį, kuria ieškovė V. Ž. sutinka taikiu susitarimu su atsakovu E. B., kad nepilnamečiam sūnui T. B., gim. (duomenys neskelbtini), materialinį išlaikymą atsakovas teiks kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 350 litų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos iki sūnaus pilnametystės, laikotarpiu nuo 2009-05-22 iki 2010-02-21 jis nesiregistravo darbo biržoje, niekur nedirbo, vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, dėl ko nuo 2009-05-22 iki 2010-07-22 susidarė įsiskolinimas 4900 litų sumai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendį panaikinti, jį išteisinti. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimą, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą. Nurodo, jog išlaikymą vaikui teikė pagal žodinį susitarimą (tai patvirtino ir nukentėjusioji), pinigų davė pagal išgales, pirkdavo drabužių, maisto, avalynės, vaistų, savaitgaliais pasiiėmęs vaiką visiškai juo rūpindavosi. Be to, nurodo, jog 2009 m. birželio mėnesį davė 460 litų. Tai patvirtino ir nukentėjusioji, 2010 gegužės mėnesį davė 100 litų, 2010-10-11 davė 100 litų, 2011-01-31 davė 150 litų, 2010-08-28 pirko vaistus, 2010-10-21 pirko rūbus, keletą kartų yra davęs po 20, 50 litų, kvitų pateikti negali, nes buvo pavogta piniginė su kvitais, dar buvo kelios perlaidos po 100 litų. Be to, teigia, jog pirkdavo maistą. Tai patvirtino ir liudytojas V. O.. Teigia, jog neturėjo jokio nuolatinio apmokamo darbo, ketino išvykti dirbti į užsienį, todėl nesiregistravo darbo biržoje. Į užsienį išvykti negalėjo, nes nukentėjusioji pradėjo nesąžiningu elgesiu trukdyti matytis su sūnumi, provokavo konfliktus, inicijavo ikiteisminį tyrimą, dėl ko buvo apribota galimybė išvykti. Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas iš karto po to, kai nuteistasis užsiregistravo darbo biržoje. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, jog teismas nenustatė, jog nuteistasis vengė išlaikyti nepilnametį sūnų. Nurodo, jog pragyvena iš atsitiktinių minimalių pajamų, padeda mama. Nuteistasis taip pat nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Neteisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus, kuri parodė, jog yra gavusi keletą kartų po 100 litų, kad ji sutiko, jog vietoj pinigų pirktų maistą, be to, ji negalėjo patvirtinti, dėl kokių priežasčių dėl išlaikymo nemokėjimo nesikreipė po nutarties. Teismas neanalizavo šių nuteistąjį teisinančių parodymų ir taip buvo pažeistas rungimosi, lygiateisiškumo bei tinkamo įrodymų vertinimo principas. Be to, nuteistojo manymu, teismas nevertino nukentėjusiosios rašto, kuriuo ji nurodė, jog gavo 460 litų, pavedimų, kurie patvirtina, jog sūnui yra siuntęs pinigų, apelianto nurodyto fakto, jog buvo pavogta piniginė su padarytų pavedimų kvitais. Dėl šių aplinkybių laikytina, jog nuosprendis pagrįstas abejonėmis ir prielaidomis. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas įrodymų neanalizavo, nenurodė motyvų, kuriais įrodymais vadovaujasi grįsdamas kaltę ir taip pažeidė teisę į teisingą teismą. Tai taip pat sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai E. B. pripažino kaltu vengus pagal teismo sprendimą materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto kaltės. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Įrodymų vertinimo, lygiateisiškumo ir rungimosi principai nepažeisti.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad E. B. padarė LR BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, jog atsakomybė pagal LR BK 164 straipsnį kyla tik tuomet, kai asmuo tyčia, žinodamas, jog turi pareigą išlaikyti vaiką ir turėdamas realią galimybę tai daryti, sąmoningai šios pareigos nevykdė.

Teismas taip pat pažymi, jog BK 164 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Baudžiamoji atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę vengus išlaikyti savo nepilnametį vaiką inkriminuotu laikotarpiu patvirtina įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios parodymai, teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis ir nuteistojo įsipareigojimas teikti materialinį išlaikymą, antstolio raštas, vykdomasis raštas, Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenys, Garantinio ir Vaiko išlaikymo fondų direktoriaus sprendimas, darbo biržos duomenys, o taip pat iš dalies ir paties R. B. parodymai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aukščiau nurodyti įrodymai, jų visuma patvirtina E. B. tyčią vengti teikti vaikui materialinį išlaikymą.

E. B. pripažino, jog taikos sutartimi įsipareigojo vaiko išlaikymui kas mėnesį pervesti į nukentėjusiosios sąskaitą 350 litų, savo parodymais pripažino, jog tokios sumos iš esmės nei vieną mėnesį inkriminuotu laikotarpiu nebuvo pervedęs, be to nurodė, jog išlaikymą teikė pagal išgales, maistu, drabužiais, mokėjo už vaiko pramogas, keletą kartų pervedė po 100 litų. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo, nurodė, jog piniginė su kvitais pavogta, tačiau ši aplinkybė jokiais kitais duomenimis nepatvirtinta. O apelianto nurodytos aplinkybės dėl pinigų pervedimo laikotarpiais, kurie neinkriminuoti, nesusiję su šia veika, bei nepaneigia to, jog inkriminuojamu laikotarpiu nuteistasis išlaikyti vaiką vengė. Nukentėjusioji parodė, jog nuteistasis šios pareigos nevykdė. Tai patvirtina kiti įrodymai. Antstolio raštu nustatyta, jog E. B. 2009-08-05 ir 2009-09-08 buvo išsiųsti raginimai gera valia įvykdyti teismo įpareigojimą, tačiau raginimų E. B. neatsiėmė. E. B. įsiskolinimas nuo 2009-05-22 iki 2010-07-22 yra 4900 litų. Garantinio ir Vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009-12-01 sprendimu T. B., gim. 2006-08-03, nuo 2009-09-14 kiekvieną mėnesį nuspręsta mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Pats E. B. patvirtino, jog darbo biržoje nebuvo registruotas, dirbo neoficialius darbus. Iš bylos aplinkybių matyti, jog E. B. nuo 2009-05-22 iki 2010-02-21 darbo biržoje nesiregistravo ir tai patvirtina, jog nesistengė susirasti oficialų pastovų darbą ir taip užtikrinti vaiko išlaikymą, nors dirbti jis gali. Nors E. B. teigia, jog nesiregistravo darbo biržoje, nes ketino išvykti į užsienį, tačiau ilgas laikotarpis, t. y. devyni mėnesiai, kurį E. B. darbo biržoje nesiregistravo, paneigia šį nuteistojo aiškinimą. Be to, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, E. B. pripažino, jog įsiregistravo darbo biržoje tik todėl, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. E. B. aiškinimas, jog nukentėjusiosios elgesys trukdė jam išvykti į užsienį įsidarbinti, nepagrįstas ir paneigiamas paties E. B. parodymais, liudytojo V. O. parodymais, kad jie vykdavo į Lenkiją, bei faktiniais bylos duomenimis, iš kurių matyti, jog incidentas, dėl kurio pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, yra įvykęs dar 2009 m. gruodžio mėnesį, tačiau iki to laiko – per septynis mėnesius E. B. darbo biržoje nesiregistravo, į užsienį išvykęs dirbti nebuvo, oficialiai nedirbo. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nurodė, jog nuteistasis nupirkdavo maisto, drabužių, nepaneigia anksčiau aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės, jog E. B. turėjo realią galimybę dirbti ar bent jau dėti pastangas susirasti darbo, tačiau to nedarė-darbo biržoje nesiregistravo, oficialiai niekur nedirbo, be to, pats pripažino, jog turėjo darbą, statė namą, tik dirbo neoficialiai. Tos aplinkybės, kad E. B. vengė teikti nustatyto dydžio išlaikymą vaikui, nepaneigia ir E. B. aiškinimai, jog jis yra pervedęs po 20, 50 litų, nes šie teiginiai nepagrįsti bylos duomenimis, o teismui pateikti 9 Lt ir 35.63 Lt čekiai, kaip pagrindžiantys išlaidas vaiko išlaikymui, teismo pagrįstai įvertinti kaip netolygūs priteistam išlaikymui ir todėl, lyginant su priteistu periodiniu išlaikymu 350 Lt, yra mažareikšmė suma. Nors nuteistasis teigė, jog aplinkybę, kad jis nevengia išlaikyti vaiką, patvirtina nukentėjusiosios pasirašytas raštelis dėl 460 litų, tačiau pažymėtina, jog raštelyje nurodyta, kad pinigai duodami už du mėnesius, kad tai pinigai, skirti vaiko išlaikymui, kaip alimentai, nenurodyta. Nukentėjusioji paaiškino, jog taip nuteistasis įvertino nukentėjusiajai duotas dvi padangas automobiliui, kuris reikalingas vaiką vežti į darželį. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, ši suma neprilygsta tai, kurią nuteistasis yra įsipareigojęs mokėti kas mėnesį, nukentėjusioji tai nelaiko alimentais, kurie nustatyti teismo nutartimi. Liudytojo V. O. parodymai, kad nuteistasis yra pirkęs vaikui maisto, drabužių, iš dalies patvirtina nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus, kad E. B. pirko maisto, drabužių, tačiau šie parodymai nepaneigia nuteistojo tyčios sąmoningai vengti pareigos išlaikyti vaiką. Jau anksčiau aptartos aplinkybės, jog nuteistasis nesiregistravo darbo biržoje, dirbo atsitiktinius darbus, be to, jo žodžiais tariant, turėjo neoficialų darbą, tik patvirtina, jog jis turėjo galimybę vykdyti pareigą išlaikyti vaiką, tačiau sąmoningai to nedarė, nemokėjo nustatyto dydžio išlaikymo ir nedėjo pastangų susirasti nuolatinį oficialų darbą, kad galėtų šią pareigą įvykdyti.

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis E. B., būdamas sveikas ir darbingas, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, neįsiregistravo darbo biržoje, dirbo tik neoficialiai, ir laikytina, jog tokiu būdu nedėjo jokių realių pastangų, kurios parodytų jo ketinimus prisidėti prie vaiko išlaikymo taip kaip nustatyta teismo sprendimu. Anksčiau aptartų įrodymų visuma taip pat patvirtina, jog nuteistasis tai darė sąmoningai, siekdamas išvengti pareigos išlaikyti vaiką, kuri nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu-nutartimi, apie kurį jis žinojo. Todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad E. B. tyčia vengė pareigos išlaikyti vaiką. Nuteistojo veikoje nustatyti visi būtinieji LR BK 164 straipsnyje numatytos veikos požymiai, todėl nuteistojo veika pagal LR BK 164 straipsnį kvalifikuota teisingai. Dėl šių aplinkybių laikytinas nepagrįstu ir todėl atmetamas skundo argumentas, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus, nurodė motyvus, kodėl vienus įrodymus vertina kaip pagrindžiančius nuteistojo kaltę, įvertino ir nuteistąjį teisinančius įrodymus (nuteistojo parodymus, kad jis teikė išlaikymą, nukentėjusiosios parodymus dėl išlaikymo maistu, drabužiais, dėl raštelio 460 litų), todėl nepagrįsti ir atmetami skundo argumentai dėl pažeisto lygiateisiškumo, rungimosi principo, teismo šališkumo bei pažeistos teisės į teisingą teismą.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog E. B. padarė LR BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ir skyrė E. B. teisingą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir skyrė bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu-tai laisvės apribojimą bei įpareigojimus.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Valdas VitunskasGytis Večerskas