Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. T. ir atsakovės V. S. individualios įmonės savininko V. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei V. S. individuliai įmonei, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Ugnera“ dėl įpareigojimo mokėti periodinę kompensaciją.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nėra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, apelianto J. T. prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 atkūrė ieškovui J. T. nuosavybės teisę į 10,64 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant 6,67 ha žemės natūra (t. 1, b. l. 7-8). Šiame sprendime pažymėta, kad 0,29 ha žemės sklypui Nr. 225-8 nustatyti statinių ir kelio servitutai. 2007 m. birželio 28 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu pakeista anksčiau minėto sprendimo preambulė, patikslinant sklypų vietą, nurodant, kad sprendimas galioja tik kartu su šiuo įsakymu (t. 1, b. l. 9). Minėtų sprendimo ir įsakymo pagrindu 0,29 ha žemės sklypas kartu su servitutais įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise ieškovo vardu (t. 1, b. l. 30-31). Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šiame sklype yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis pastatas – sandėlis (t. 1, l. 30-31), kuriuo naudojasi atsakovas. Žemės sklypo plane nurodyta, jog užstatyta teritorija yra 0,29 ha (t. 1, b. l. 10).

Civilinio kodekso 4.129 straipsnis numato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009, konstatavo, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Tokiu atveju, kai nustačius servitutą kartu neišspręstas jo atlygintinumo klausimas, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010 ir kt.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ginčo atveju minėtu Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu nustatant ginčo žemės sklypui servitutą ir įregistruojant jį viešame registre, nebuvo išspręstas klausimas dėl jo atlygintinumo. Alytaus apskrities viršininko sprendime nenustatyta servituto turėtojo (atsakovo) prievolės mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (apeliantui). Tačiau jis pasinaudojo teise reikalauti įstatyme nustatytos kompensacijos už servituto nustatymu atsiradusius nuosavybės teisės suvaržymus kreipdamas ieškiniu į teismą. Kaip ieškinio pagrindą jis nurodė tai, kad dėl nustatyto servituto jis patiria nuostolių, nes negali savo nuožiūra naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir taip gauti pajamų. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagal faktines bylos aplinkybes nustatė, kad servituto turėtojui priklausantys statiniai yra išdėstyti visame žemės sklype taip, jog apeliantas neturi galimybės naudotis nei visu jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nei jo dalimi, todėl sprendė, kad šiuo atveju žemės servitutas turi būti atlygintinis. Kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl atsakovas turi prievolę mokėti ieškovui kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis).

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika, įvertina abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas prašė nustatyti atsakovui prievolę mokėti periodinę kompensaciją po 261 Lt kas mėnesį, kurią grindė jo byloje pateikta UAB „ STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (t. 1, b. l. 15-35). Atsakovo prašymu teismas skyrė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę (t 1, b. l. 78-79), pagal kurią kompensacija turėtų būti ne didesnė kaip 21,14 Lt kas mėnesį (t. 1, b. l. 83). Minėta, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto vertintojo išvada yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris neturi teismui iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis), o eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau nesutikimas su išvada turi būti motyvuojamas (CPK 218 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas besąlygiškai vadovavosi turto ekspertizės išvada, kad ginčo sklypo rinkos nuomos kaina yra 21,14 Lt per mėnesį (t. 1, b. l. 83).

Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo nuomos rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant kompensacijos dydį. Nustatydamas kompensacijos už servitutus dydį, apylinkės teismas neįvertino to, jog apeliantas negali naudotis visu žemės sklypu, kad jis juo anksčiau niekada nesinaudojo, kad atsakovui priklausantys statiniai pastatyti iki nuosavybės teisės ieškovui atkūrimo, taip pat į byloje pateiktos apelianto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenis. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantu, pastebi, kad iš atsakovo prašymu atlikto turto vertinimo ekspertizės akto matyti, jog vertinimą atlikęs ekspertas (vertintojas) K. J. lyginamuoju metodu vertino 16 žemės ūkio sklypų, kurių paskirtis žemės ūkio, nuomos sandorių. Tuo tarpu ginčo sklypo paskirtis – pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos, tačiau tokie objektai vertinimui nebuvo pasirinkti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ataskaitose nurodytos nuomos kainos nustatytos skirtingu metu (2008 m. vasario 29 d. ir 2012 m. birželio 6 d.), jos skiriasi net 12 kartų, teisėjų kolegija nesutinka su eksperto nustatyta kaina bei sprendžia, kad teismo priteista kompensacija po 21,14 Lt per mėnesį neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei šalių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo žemės sklype esantis pastatas buvo pastatytas ir atsakovo įsigytas. Todėl apeliantas, žinodamas, jog sklypas yra užstatytas, turėjo suprasti, kad negalės juo naudotis, tačiau sutiko su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, priteistina kompensacija, atsižvelgiant į aukščiau nustatytus kriterijus, padidintina iki 140 Lt per mėnesį.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo ieškinį atmesti.

Atmestinas apeliantės argumentas, jog nesant ieškovo reikalavimo nustatyti žemės servitutą ir jo nenustačius teismine tvarka, teismas neturėjo teisės tenkinti ieškovo ieškinį dėl periodinės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vienas iš servituto nustatymo pagrindų yra administracinis aktas. Šiuo pagrindu servitutas gali būti nustatytas tik įstatymo numatytais atvejais (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuojami Žemės įstatymo 23 straipsnyje (Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Žemės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 atkuriant ieškovui J. T. nuosavybės teises į žemę) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas servitutų nustatymo atvejis, kai apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu – Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ta pati nuostata pakartota Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1282 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.1 punkte.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 0,29 ha žemės sklype Nr. 225-8, Alytaus rajone, Luksnėnų kaime, į kurį Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui atkurtos nuosavybės teisės, yra apeliantei nuosavybės teise priklausantis sandėlis, ir jame nustatyti kelio ir statinių servitutai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo plane nurodyta, jog užstatyta teritorija yra 0,29 ha.

Kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliantės argumentas, jog buvo nustatytas neatlygintinas statinių servitutas. Nors Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 nustatyta kelio ir statinių servitutai, tačiau iš esmės tai yra žemės servitutas, kurio paskirtis – užtikrinti apeliantei priklausančių statinių (viešpataujančiųjų daiktų) tinkamą naudojimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nustatant ginčo žemės sklypui servitutą ir įregistruojant jį viešame registre, nebuvo išspręstas klausimas dėl jo atlygintinumo, Alytaus apskrities viršininko sprendime nenustatyta servituto turėtojo, t. y apeliantės, prievolės mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, t. y. ieškovui, tačiau ieškovas, pareikšdamas ieškinį, pasinaudojo teise reikalauti įstatyme nustatytos kompensacijos iš atsakovės. Byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl apeliantė turi prievolę mokėti ieškovui kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011). Iš visų įrodymų visumos apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas neturi galimybės naudotis žemės sklypu ar jo dalimi. Kolegijos nuomone, atsakovės pateiktas planas (t. 1, b. l. 136), atsižvelgiant į aptartus Nekilnojamojo turto registro duomenis, nepaneigia ieškovo nurodytų aplinkybių, kad jis nesinaudojo ir neturėjo galimybių sklypu naudotis. Dėl žemės nuomos šalys nesusitarė, pajamų iš sklypo negauna.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog kompensacijos mokėjimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, blogiausiu atveju - nuo kreipimosi į teismą dienos.

Tai, kad J. T., tik 2011 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą, kolegijos nuomone, negali būti argumentas, jog tik nuo šios datos ar nuo sprendimo įsiteisėjimo galėjo būti priteista kompensacija. Kolegija pastebi, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į apeliantę (atsakovę) dėl patiriamų nuostolių atlyginimo (t. 1, b. l. 11-14), tačiau pastaroji į ieškovo reikalavimus nereagavo. Taigi, dėl atlyginimo susitarta nebuvo. Kaip jau aptarta, nors administraciniu aktu nebuvo išspręstas servituto atlygintinumo klausimas, tačiau servitutas buvo nustatytas ir apeliantė turi prievolę mokėti ieškovui kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą. Taigi, servitutas įsigalioja tik nuo jo, kaip daiktinės teisės, įregistravimo. Servituto registracijai yra svarbu, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, būtų nustatytas (įstatymu, sutartimi, administraciniu aktu ar teismo sprendimu) ir būtų realus. Nagrinėjamoje byloje Nekilnojamojo turto registre minėtas administracinis aktas, t. y. 2007 m. vasario 22 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimas, yra servituto J. T. priklausančiame žemės sklype nustatymo pagrindas, įrašas dėl servituto įregistravimo galioja nuo 2007 m. liepos 26 d. (t. 1, b. l. 37-38). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011 nurodžiusi, kad CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, kompensacija ieškovui priteistina nuo servituto įregistravimo, t. y. nuo 2007 m. liepos 26 d. Apeliantės argumentai dėl minėto sprendimo įsiteisėjimo nesvarstytini, nes jie sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Sutiktina su apeliante, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovo turtėtas išlaidas padengti atsakovei, nors ieškinys buvo patenkintas iš dalies.

Remiantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė materialinės teisės normas, todėl ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas keistinas – atsakovė nuo servitutų įregistravimo dienos, t. y. nuo 2007 m. liepos 26 d. įpareigotina mokėti ieškovui 140 Lt periodinę kompensaciją kas mėnesį iki servitutų pabaigos (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus sprendimą, atitinkamai turi būti pakeistas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsakovė privalo atlyginti ieškovui 196 Lt žyminio mokesčio už paduotą ieškinį (140 Lt X 46 mėn. 22 d. X 0,03) ir 196 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (CPK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2000 Lt, o už apeliacinio skundo surašymą – 500 Lt (t. 1, b. l. 5a; t. 2, b. l. 9). Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį 48,25 proc.), atsakovė ieškovui už advokato pagalbą privalo sumokėti 965 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 241 Lt – už pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovei išlaidos už ekspertizės atlikimą 1000 Lt (t. 1, b. l. 84) nepriteistinos, nes apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina ieškinį ne pagal atsakovės pateiktą nekilnojamojo vertinimo ataskaitą.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

ieškovo J. T. ir atsakovės V. S. individualios įmonės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti – įpareigoti atsakovę V. S. individualią įmonę, įmonės kodas 150066986, mokėti ieškovui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 140 Lt periodinę kompensaciją kas mėnesį nuo servitutų įregistravimo dienos, t. y. nuo 2007 m. liepos 26 d., iki servitutų pabaigos.

Priteisti iš atsakovės V. S. individualios įmonės, įmonės kodas 150066986, ieškovui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 196 Lt žyminio mokesčio ir 965 Lt už advokato pagalbą apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės V. S. individualios įmonės, įmonės kodas 150066986, ieškovui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 196 Lt žyminio mokesčio ir 241 Lt už advokato pagalbą apmokėti apeliacinės instancijos teisme.