- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-10
- Bylos Nr.
- A-180-1118-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- V. D., G. L.
- Trečiasis asmuo
- M. S., I. B., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Jonas Jasiulevičius
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. D. ir G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir G. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, I. B., M. S., V. D., P. D., L. D., G. B. ir A. K., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15611, kuriuo M. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,82 ha žemės (sklypo Nr. 694), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone;
2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15608, kuriuo I. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,84 ha žemės (sklypo Nr. 695), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone;
3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15610, kuriuo A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,82 ha žemės (sklypo Nr. 696), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone;
4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15302, kuriuo G. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,84 ha žemės (sklypo Nr. 697), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone;
5) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. valdytą žemę, esančią Pūstalaukio kaime Zujūnų seniūnijoje Vilniaus rajone, atkūrinat pareiškėjoms nuosavybės teises į 1,34 ha žemės kiekvienai;
6) priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai kiekvienai po 21000 Lt turtinei žalai ir po 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti;
7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos nurodė, kad jų tėvas J. D. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,19 ha žemės sklypą, esantį, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą - Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjos prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė 1996 m. sausio 25 d., o 2000 m. lapkričio 21 d. buvo pripažinta, kad pareiškėja V. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,34 ha žemės sklypą, o pareiškėja G. L. į 1,33 ha žemės sklypą, tačiau žemė iki šiol nėra grąžinta. Žemės sklype, kurį iki nacionalizacijos valdė pareiškėjų tėvas, buvo suformuoti sklypai tretiesiems asmenims ir atitinkamais atsakovo sprendimais į tuos sklypus jiems atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu pažeistos jų teisės bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 10 ir 12 straipsnių nuostatos. Pareiškėjų teigimu, jų tėvo turėta žemė nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, todėl turėtų būti grąžinta natūra. Pareiškėjos taip pat nurodė, kad nustatyta tvarka ir terminais negrąžinus žemės joms buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti Vilniaus apskrities viršininko administracija (CK 6.271 straipsnis). Pareiškėjų teigimu, jų prašymai atkurti nuosavybės teises paduoti prieš aštuonerius metus ir per tą laiką iš negrąžinamos žemės negautos pajamos sudaro per 40000 Lt, o išlaidos, siekiant atkurti nuosavybės teises, - per 2000 Lt. Dėl nuosavybės teisių neatkūrimo pareiškėjos teigė patyrę dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, be to, iš kai kurių valstybės institucijų, į kurias teko kreiptis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, juto pažeminimus ir pasityčiojimus. Pareiškėjų nuomone, jų reikalavimas atlyginti žalą atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 41 straipsnio nuostatas, pagal kurias, kai nustatomas pažeidimas, nukentėjusiajai šaliai turi būti teisingai atlyginta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašė pareiškėjų skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos 1996 m. sausio 25 d. pateikė prašymą dėl J. D. 9,19 ha žemės ploto buvusios žemėvaldos grąžinimo. Pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti nagrinėjamas, nes įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija) 10 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atstatomos asmenims, kurie pateikė prašymus ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. 1999 m. gegužės 13 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos kreipėsi 1999 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjos ne kartą keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimą galima bus spręsti tik patvirtinus Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektą. Dėl reikalavimo atlyginti žalą nurodė, kad jis nepagrįstas įrodymais.
Tretieji suinteresuoti asmenis M. S. , A. K. ir I. B. pareiškėjų skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė po datos, kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija nustatė pretendentams pateikti prašymus, norint gauti žemės sklypus Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 616-41 bei 2000 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 236-41 patvirtintose žemėtvarkos projektų rengimui teritorijose, todėl ginčo sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims suteikti teisėtai. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodė, kad iš žemės sklypo plano ištraukos, esančios nuosavybės teisių į J. D. žemę byloje, matyti, kad pareiškėjų skunde minimi sklypai Nr. 696 ir Nr. 697 priklausė Vincentui M., o sklypo Nr. 695 tik dalis priklausė J. D. , o kita dalis priklausė taip pat V. M.. V. M. į turėtą žemę nepretenduoja.
Tretysis suinteresuotas asmuo G. B. pareiškėjų skundą prašė atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo V. D. paaiškino, kad su skundu sutinka, nes jis, kaip ir pareiškėjos, pretenduoja į J. D. valdytą žemę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato pirmenybę atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą turėtoje vietoje, išskyrus atvejus, kai žemė yra valstybės išperkama arba piliečiai nepageidauja jos susigrąžinti buvusioje vietoje. V. D. prašymą atkurti nuosavybes teises į J. D. valdytą žemę pateikė 1996 m. sausio 25 d. (J. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 33), nurodydama, kad pageidauja susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. 1999 m. kovo 18 d. prašyme V. D. nurodė, kad pageidauja neatlygintinai gauti žemę Medvediškių kaime (J. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.62), 1999 m. rugsėjo 2 d. - kad pageidauja gauti žemę Medvediškių kaime, o, nesant tokios galimybės, gauti kompensaciją pinigais (J. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.63), 2000m. sausio 18 d. V. D. išreiškė pageidavimą gauti l ha žemės Maskeliškės kaime (J. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l.64). Pareiškėja G. L. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1999 m. rugsėjo 2 d., prašydama grąžinti žemę neatlygintinai Medvediškių kaime, nesant galimybės - Pūstalaukio kaime (J. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.59). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 16 punktą žemė grąžinama pagal parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-958-2002 nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.616-41 patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo teritorija, į kurią pateko ir Pūstalaukio kaimas. Apie žemėtvarkos projekto rengimą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius viešai paskelbė 2000 m. vasario 25 d. „Valstiečių laikraštyje“. Pranešime buvo nurodyta, kad norintieji projektuojamoje teritorijoje gauti žemę arba pakeisti nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo būdą, iki 2000 m. kovo 1 d. turi teisę kreiptis į žemėtvarkos skyriaus darbuotojus visose seniūnijose. 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.32647-41 buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Šiuo projektu suprojektuoti žemės sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir į juos pareiškėjų ginčijamais sprendimais I. B. , M. S. , G. B., A. K. atkurtos nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaime vietovėje tvarkos 5 punkto nuostatas, pareiškėjos, kaip pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo teisę, paskelbus spaudoje apie žemės reformos projekto rengimą, teikti iki skelbime nurodytos datos (2000 m. kovo 1 d.) prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pūstalaukio kaime natūra, keičiant ankstesniuose prašymuose savo išreikštą valią. Pareiškėjoms iki žemės projekto rengimo pradžios ir iki jo patvirtinimo 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.32647-41 nepateikus prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, tai yra J. D. žemės buvimo vietoje, ši žemė pagrįstai buvo pripažinta laisva ir joje galėjo būti projektuojami žemės sklypai tretiesiems asmenims. Esant nenuginčytam žemėtvarkos projektui, pareiškėjoms vėliau pakeitus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovas žemėtvarkos projekto keisti nebegalėjo. Teismas konstatavo, jog atsakovas, rengdamas ir tvirtindamas žemėtvarkos projektą, pareiškėjų teisių nepažeidė. Remiantis 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.32647-41 patvirtintu žemėtvarkos projektu nuosavybės teisės į žemę Pūstalaukio kaime, Vilniaus rajone, tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos pagrįstai. Priimant pareiškėjų ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės aktai, kuriais grindžiamas pareiškėjų skundas, teismo teigimu, nebuvo pažeisti, dėl ko naikinti sprendimų nėra pagrindo.
Pripažinęs, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tretiesiems asmenims yra teisėti ir toje vietoje pareiškėjoms negali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, o dėl žemės grąžinimo pareiškėjoms kitoje vietoje nėra parengtas žemėtvarkos projektas, teismas atmetė ir pareiškėjų skundą dalyje dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. valdytą žemę, esančią Pūstalaukio kaime Zujūnų seniūnijoje Vilniaus rajone, atkuriant pareiškėjoms nuosavybės teises į žemę natūra. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjoms galės būti atkurtos vykdant Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektą.
Teismas taip pat konstatavo, kad, pripažinus atsakovo veiksmus teistais, atsakovas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį neprivalo atlyginti ir pareiškėjų prašomos žalos. Nepatenkinus pareiškėjų skundo, jos neturi teisės į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – jų skundą patenkinti. Apeliančių nuomone, teismo sprendimas ir jame pateiktas bylos aplinkybių aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsnių bei Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų nuostatoms. Apeliančių teigimu, jų tėvui priklausiusi žemė joms turėtų būti sugrąžinta natūra, kadangi pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai. Kitiems asmenims ji galėjo būti išdalinta tik įtraukus ją į laisvos žemės fondą.
Apeliančių nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi žemė grąžinama pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus tik tose vietose, kur iki nacionalizacijos buvo rėžių sistema. Įrodymų, kad J. D. žemės sklypas būtų buvęs tokioje vietoje, nėra. Be to, apeliančių teigimu, buvo rengiamas ne atitinkamos vietovės, o tik J. D. priklausiusios žemės sklypo projektas. Jį suprojektavus ir buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims.
Šalies argumentai
Apeliantės nurodo, kad jos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo rašė laikydamosi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnų nurodymų, kurie aiškino, jog kitoje vietoje nuosavybės teisės galės būti atkurtos nedelsiant, tokiu būdu klaidindami pareiškėjas. Apeliantės atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jos nei viename iš prašymų neatsisakė nuo savo tėvo J. D. žemės, o prašė ją grąžinti. Tai nėra valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo keitimas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos. Teismo aiškinimas, kad pareiškėjoms nuosavybė galės būti grąžinta Buivydiškių kadastrinėje vietovėje ir tai bus padaryta sudarant papildomą žemės projektą - nepagrįstas, kadangi buivydiškių kadastrinė vietovė jau seniai išmatuota ir išdalinta.
Teismas, nenagrinėdamas reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, apeliančių teigimu, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 ir 90 straipsnių nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir M. S. prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, apeliacinis skundas grindžiamas tik pačių pareiškėjų išvedžiojimais ir prielaidomis. Pažymi, kad, rengiant Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą 1999-2000 metais, apeliantės raštu buvo išreiškusios pageidavimą gauti žemę kitoje vietovėje, t.y. nepageidavo susigrąžinti žemės natūra, todėl atsakovas negalėjo jiems šios žemės gražinti natūra priverstinai, o privalėjo atkurti nuosavybės teises apeliančių pageidaujamu būdu - suteikiant lygiaverčius sklypus Maskoliškių bei Medvediškių kaimuose (pagal nustatyta tvarka parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą). Taigi buvusio savininko J. D. turėtoje vietoje Pūstalaukio kaime likusi laisva žemė buvo teisėtai suteikta tretiesiems suinteresuotiems asmenims.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantė ir jos atstovas palaikė apeliacinį skundą tais pačiais pagrindais.
Tretieji suinteresuoti asmenys su apeliaciniu skundu nesutiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkinamas, tačiau pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15610, kuriuo A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,82 ha žemės (sklypo Nr. 696), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15302, kuriuo G. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,84 ha žemės (sklypo Nr. 697), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Dėl teismo sprendimo dalies panaikinimo
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis yra teisės norma speciali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Tačiau ji taikoma tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kitiems asmenims, kurie mano, kad toks sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus taikytinas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, svarbus momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS4-439-2004, Nr. AS7-407-2004, Nr. AS8-50-2004, Nr.AS6-158-2004 ir kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl to turi būti paduotas motyvuotas prašymas.
Byloje nustatyta, kad ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus (2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15610, kuriuo A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,82 ha žemės (sklypo Nr. 696), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 2003 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 41-15302, kuriuo G. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,84 ha žemės (sklypo Nr. 697), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone) atsakovas pateikė pirmos instancijos teismui 2005 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjoms ir jų atstovui. Iš protokolo turinio matyti, kad pareiškėjos ir jų atstovas su šiais aktais susipažino (b. l. 142-147, t. 1). Kadangi apie minėtus sprendimus ir jų turinį sužinota 2005 m. gegužės 16 d., tai skundas dėl šių aktų turėjo būti paduotas ne vėliau kaip birželio 16 d., tačiau jis paduotas 2005 m. lapkričio 23 d., t.y. po šešių mėnesių, praleidus įstatymo nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, neprašant jo atnaujinti. Pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę, priėmė skundą ir jį nagrinėjo iš esmės, ir tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio ši sprendimo dalis naikinama, o byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).
Dėl kitos pirmos instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo
Apeliantės siekia atkuri nuosavybės teises natūra į žemę, į kurią ginčijamais atsakovo sprendimais (2003 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 41-15611 ir 2003 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 41-15608) atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus M. S. (0,82 ha) ir I. B. (0,84 ha) Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Byloje nustatyta, kad ginčijami sprendimai priimti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 12 d. nutarties pagrindu (administracinė byla Nr. A10-887/2002), kurioje buvo nagrinėjamas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 l punkto dalies dėl žemės sklypų Nr. 694, 695, 696, 697, 698, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punkto ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 914-41 dalies dėl Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone suprojektuotų žemės sklypų Nr. 694, 695, 696, 697, 698 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą teisėtumas. Kaip matyti nurodyti sklypai 694 ir 695 (M. S. ir I. B. ‘o) patenka ir į šios administracinės bylos ginčo dalyką. Minėta Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, o taip pat ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 24 d. sprendimu, kuris dėl minėtų aktų neteisėtumo paliktas galioti, padaryta išvada, kad ginčo sklypai buvo suformuoti nepažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 punktuos eiliškumą reglamentuojančių nuostatų, Žemės reformos vykdymo tvarkos 5 punkto ir Projektų rengimo metodikos 27 punkto reikalavimų ir patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267 - 41. Prašymai dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti 1999-04-08, t. y. iki Vilniaus apskrities viršininko nustatytos datos (2001-03-01), ir juose išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nekeista. Išvados dėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims neatlygintinai nuosavybėn perduotinos žemės surašytos ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje Zujūnuose gautos ir įregistruotos iki 2000-03-01. Nurodyta taip pat, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės pagal 10 eiliškumo grupę gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintoje Buivydiškių kadastrinėje vietovėje neginčijamos. Šių faktinių aplinkybių, o taip pat ir dėl to, kad patvirtinant paminėtą projektą buvo likę 403 ha laisvos valstybinės žemės, padaryta išvada, kad rengiant atsakovo 2000-09-25 įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintą Buivydiškių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą buvo patenkinti visų 1-10 eiliškumo grupių pretendentų laiku pateikti prašymai. Minėtos bylos nagrinėjimo pirmoje ir apeliacinėje instancijoje metu buvo nustatyta, kad pretendentų į suprojektuotus žemės sklypus Nr. 694 ir 695 (nurodyti ir kiti šiai bylai neaktualūs sklypai) ir ginčo dėl šių žemės sklypų su konkrečiais pretendentais nebuvo. Teismai konstatavo, kad tretieji suinteresuoti asmenys M. S. ir I. B. ‘s teise atkurti nuosavybės teises naudojosi laikydamiesi nustatytos tvarkos ir terminų, todėl nebuvo pagrindo jiems neprojektuoti ginčo sklypų. Taigi kaip jau minėta, konstatavus ginčo žemės grąžinimo į laisvos žemės fondą neteisėtumą, buvo priimti pareiškėjų ginčijami 2003 metų sprendimai, atkurti nuosavybės teises į žemę tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Šie sprendimai ginčijami šioje byloje tuo pagrindu, kad ginčo žemė patenka į J. D. nuosavybės teise valdytą žemę, jį turi būti grąžinta pareiškėjoms natūra, nes jos turi teisę atkurti nuosavybės teise į žemę. Kolegija teigia, kad šios pareiškėjų teisės (atkurti nuosavybės teises į žemę) niekas neginčija, tačiau ši teisė turi būti realizuojama tik įstatymų nustatyta tvarka.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos iki Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos projekto patvirtinimo, t.y. iki Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3267 – 41 priėmimo, nepretendavo susigrąžinti žemės buvusioje vietoje (natūra) ir tai įrodo byloje esantys prašymai: V. D. 1996 m. sausio 25 d. prašymu pageidavo žemės buvusioje vietoje, tačiau 1999 m. kovo 18 d. valią pakeitė ir prašė žemės neatlygintinai Medvediškių kaime, 1999 m. rugsėjo 2 d. prašyme taip pat minimas tas pats kaimas ir nurodoma alternatyva – kompensacija, 2000 m. sauso 18 d. ji pareiškia valią gauti 1 ha žemės Maskeliškės kaime, G. L. pateikia prašymą 1999 m. rugsėjo 2 d., pageidaudama žemės neatlygintinai Medvediškių kaime, o nesant galimybės - -Pūstalaukio kaime, neužsimenant apie žemės grąžinimą turėtoje vietoje. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (ABTĮ 57 straipsnis) ir padarė pagrįstą išvadą, kad žemė, kurios nepageidaujama grąžinti natūra, yra laisva ir, pareiškėjoms nepageidavus jos susigrąžinti natūra, pagrįstai priskirta laisvam žemės fondui, ir joje pagrįstai suprojektuoti sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims (Piliečių nuosavybė teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 4 straipsnio 2 dalis).
Pirmos instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos turėjo siekti nuosavybės teisių atkūrimo natūra dar iki žemėtvarkos projekto patvirtinimo, t. y. pakeisti valią, aktyviai dalyvauti šio projekto rengimo procese, nustatyta tvarka ginčyti atskiras jo procedūras (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka).
Žemės reforma – vientisas ir nuoseklus procesas, vykdomas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, kurių privalu laikytis visiems šios proceso dalyviams. Tai taikytina ir pareiškėjoms. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas ar kiti asmenys trukdė pareiškėjoms būti aktyviomis šio proceso dalyvėmis: dalyvauti rengiant žemėtvarkos projektą, teikti pasiūlymus, reikšti valią dėl žemės gražinimo vietos. Kadangi ginčo žemės sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims suprojektuoti laisvoje žemėje, nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos, atsakovas turėjo pagrindą priimti ginčijamus aktus ir atkurti tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teises į žemę ginčo vietoje. Priešingas sprendimas pažeistų trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės projektavimo procese įgytus teisėtus lūkesčius.
Apeliantės teigia, kad J. D. žemė turėjo būti pradžioje priskirta laisvos žemės fondui, o tik po to atiduota kitiems, tačiau byloje kaip tik ir konstatuota, kad ginčo žemė, nesant pretendentų ją susigrąžinti natūra, buvo priskirta laisvos žemės fondui ir po to projektuota kaip žemė skirta nuosavybės teisėms atkurti, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiems žemės sklypus.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai neįpareigojo atsakovo atkurti pareiškėjoms nuosavybės teisių į žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas neatsisako atkurti nuosavybės teisių į žemę kitu būdu nei pageidauja pareiškėjos. Ginčas vyko dėl žemės grąžinimo natūra turėtoje vietoje, o ne dėl to, kad neatkuriamos nuosavybės teisės į žemę kitu būdu. Kilus tokiam ginčui, pareiškėjos turės teisę ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka ir terminais (ABTĮ 5 straipsnis).
Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą dėl atsakovo 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15611 ir 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15608 visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas procesinių įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 57, 81, 86 straipsniai).
Apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas, todėl netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15610 atkurti A. K. nuosavybės teisės į 0,82 ha žemės (sklypo Nr. 696), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 2003 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 41-15302 atkurti G. B. nuosavybės teisės į 0,84 ha žemės (sklypo Nr. 697), esančios Pūstalaukio kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Teismo sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.