Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė), Jolitos Cirulienės ir Gintauto Koriagino (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-74-375/2011 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui K. M., išvadą duodanti institucija - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, ir K. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Dėl sutuoktinių kaltės. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus 2010 m. rugpjūčio 27 d. medicininį pažymėjimą, apie menamą smurtą, todėl teismui nebuvo pagrindo teigti, kad santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės. Iš pateiktų į bylą duomenų manyti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmos instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės argumentais, civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė buvo pateikiama kaip auka, tačiau viso bendro santuokinio gyvenimo metu ji nesikreipė nei į policiją, nei pas šeimos gydytoją, o jos vienintelis argumentas dėl smurto – tai 2003 metų įrašas ligos istorijoje, kurio pagrindu 2010 m. rugpjūčio 227 d. buvo išduotas medicininis pažymėjimas su įrašu „pacientės žodžiais buvo sumušta“. Tačiau gydantis gydytojas nenustatė kraujosruvų ar kitų sužalojimų, o tik konstatavo faktą, kad pacientė skundžiasi dėl skausmų krūtinėje. Ieškovė dirbo ir dirba VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose, todėl jai yra gerai žinoma, kad kiekvienam smurtiniam faktui užfiksuoti turi būti rašomas pareiškimas policijai ir išduodama eksperto pažyma. Todėl toks neatsakingas ieškovės teiginys gali būti vertinamas tik kaip galimas kerštas dėl trūkstamo jai dėmesio, nes ji tuo metu augino namuose sūnų, o atsakovas dirbo. Dėl apelianto netinkamo elgesio nėra gauta pareiškimų policijoje, jis neturi nuobaudų už viešosios tvarkos pažeidimus, niekada nebuvo gydytas priklausomybių centre, nėra praradęs vairuotojo pažymėjimo dėl girtavimo ir pan. Ieškovė rėmėsi rusakalbių savo giminaičių parodymais, kad vaikai neva atsakovo bijo, tačiau šie giminaičiai ieškovės ir atsakovo namuose nesilankė, atsakovo, kaip žmogaus, nepažįsta. Nors teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės nesugyvenamumą, tačiau apelianto į bylą pateikta teismo eksperto pažyma patvirtina, kad ieškovė, jau nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, atvyko į namus (duomenys neskelbtini) ir sukėlė konfliktinę situaciją, t. y. nuo batų dėžės numetė daiktus, o atsakovui pasilenkus jų pakelti, spyrė su koja į veidą, ko pasėkoje nuskėlė du priekinius dantis. Teismas rėmėsi 2010 m. rugpjūčio 27 d. medicininiu pažymėjimu ir iš to sprendė, jog buvo smurtaujama mažamečių vaikų akivaizdoje, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi tuo metu sūnui buvo 2 metai 4 mėnesiai ir beveik visą laiką jis praleisdavo su močiute M. A. Z., kuri byloje nebuvo apklausta liudytoja, nors buvo atvykusi į teismą. Todėl menamas 2003 metų konfliktas negalėjo turėti įtakos sūnaus psichikai. Be to, šis teismo argumentas negali būti vertinamas kaip faktas, kadangi teismas šiuo atžvilgiu turėjo būti aktyvus ir paskirti sūnaus psichologinei būklei įvertinti susitikimą su nepriklausomu vaikų psichologu. Todėl darytina išvada, kad spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių kaltės teismas neišnagrinėjo jo iš esmės, rėmėsi abejotinos kilmės įrodymais, nebuvo aktyvus.

2. Dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas vertino Šilainių poliklinikos išduotą medicininį pažymėjimą kaip įrodymą, patvirtinantį smurto ir agresijos požymius, kuriuos sukėlė atsakovas namuose gyvenusiems mažamečiams vaikams ir ieškovei I. M.. Tačiau šis dokumentas neturi jokios reikšmės bylai, kadangi jame nurodomi duomenys apie mažametei dukrai reikalingą ortopedo konsultaciją, tikslu pritaikyti ortopedinę avalynę. Pilnapadystė nuo smurto neišsivysto ir šis faktas jokių agresijos ir smurto atvejų neįrodo. Jokių kitokių Šilainių poliklinikos medicininių dokumentų byloje nepateikta. Tai tik patvirtina, kad pirmos instancijos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, nuo pat pradžių buvo šališkas ieškovei, nes ieškovei nereikėjo pateikti pažymų iš Moterų krizių centro, psichologo, policijos nuovados ir kt. Sūnui E. jau beveik 11 metų, jis sugeba išreikšti savo jausmus, mintis ir emocijas, tačiau byloje apklaustas nebuvo. Todėl ieškovė nepagrindė ir neįrodė teiginių apie atsakovo smurtavimą šeimoje, dėl ko ji būtų patyrusi skaudžių dvasinių išgyvenimų ir pažeminimų, fizinį ir emocinį skausmą, todėl prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

3. Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atsakovas nesutinka mokėti vaikams išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis, taip pat nesutinka su išlaikymo įsiskolinimu, kadangi ieškovė neteisingai paskaičiavo mokėtinas sumas, t. y. neišminusavo iš jų atsakovo mokėtų pinigų sūnaus E. mokesčiams, dukters E. krikštynoms ir maisto produktams. Šias aplinkybes buvo pasirengusi paliudyti atsakovo motina Marijona A. Z., tačiau ji nebuvo apklausta teisme kaip pagrindinė liudytoja. Atsakovo nuomone, jo suteiktas išlaikymas vaikams nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. sausio 01 d. sudaro apie 2000 Lt. Nors sprendime nurodoma, kad atsakovas yra sveikas, jauno amžiaus, darbingas vyras ir nepateikė jokių įrodymų, kokių priemonių ėmėsi, kad uždirbtų daugiau ir galėtų teikti didesnį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, tačiau teismas neįvertino atsakovo kruopštaus ir besąlygiško teismo sprendimo vykdymo, t. y. 2011 m. sausio 18 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytų piniginių išmokų vaikams mokėjimo. Teismui pateikti visi mokėjimų kvitai, taip pat atsakovas įvykdė teismo pasiūlymą išnuomoti jam priklausantį turtą ir gauti papildomų lėšų vaikų išlaikymui. Tačiau šias atsakovo pastangas ir geranoriškus veiksmus teismas vertino kaip pajamų slėpimą. Be to, ieškovė, reikalaudama iš atsakovo priteisti išlaikymą, neįrodė, ar ji proporcingai sugebės teikti vaikams tokio dydžio išlaikymą.

4. Dėl priverstinės hipotekos. Teismo sprendimas taikyti atsakovui priklausančio turto priverstinę hipoteką pažeidžia jo konstitucines teises, numatytas LR Konstitucijos 23 straipsnyje, bei teisėtus interesus. Teismo argumentas, jog atsakovas nevykdė imperatyviosios pareigos teikti išlaikymą savo vaikams, neatitinka tiesos, nes teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išlaikymas vaikams buvo mokamas, papildomai buvo perkami maisto produktai, išnuomotas turtas.

5. Dėl turto padalinimo. Teismas pripažino teisingomis ieškovės nurodytas transporto priemonių kainas, tačiau remiantis tinklalapyje www.autoplius.lt teikiama informacija 1993 metų laidos VW GOLF kainuoja nuo 2 000 Lt, VW PASSAT kainuoja apie 5000 Lt. Šalių turimas VW GOLF yra įgytas 2006 metais, todėl jos kaina buvo ženkliai didesnė. Nors teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog automobiliai buvo remontuoti ir dėl to būtų žymiai išaugusi jų vertė, tačiau atsakovas transporto priemonių pirkimo metu skirtis su ieškove nesiruošė, todėl įrodymų nerinko. Transporto priemonė VW GOLF tuo metu buvo paklausi jaunesnio amžiaus žmonių tarpe, pirkta techniškai netvarkinga ir už mažesnę kainą, per atitinkamą laiko tarpą sutvarkyta. Teismas nebuvo aktyvus, nevertino didelio transporto priemonių verčių skirtumo, neįpareigojo šalių pateikti nepriklausomų turto vertintojų ataskaitų.

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Kadangi atsakovas nesutinka, kad santuoka nutrūko tik dėl jo kaltės, todėl nesutinka ir su faktu, kad turi apmokėti ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl kiekvienas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, nekompensuojant jų kitai šaliai.

1. Dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei. Teismas, nutraukdamas santuoką ir pripažindamas, kad ji nutrūko dėl atsakovo kaltės, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei savo išvadas pagrindė byloje surinktų įrodymų visetu. Bylos nagrinėjimo metu iš ieškovės paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų teismas nustatė faktines aplinkybes, kad atsakovas santuokinio gyvenimo metu nevykdė nei vienos iš CK numatytų pareigų - nesirūpino šeima ir vaikais, šeimos materialiniu pagrindu, nebuvo šeimai lojalus, girtavo, nedirbo, ieškovės atžvilgiu naudojo smurtą, agresiją, tuo traumuodamas tiek ją, tiek vaikus. Taigi dėl santuokinių pareigų nevykdymo yra kaltas būtent atsakovas ir tai buvo pagrindas konstatuoti, kad santuoka iširo būtent dėl atsakovo kaltės. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės teiginiais dėl santuokinių pareigų pažeidimo, turėjo pareigą pateikti atsikirtimus ir įrodymus ir tuo pačiu įrodinėti, kad santuoka iširo ne dėl jo, o kito sutuoktinio kaltės. Nors savo priešieškinyje atsakovas nurodė, kad dėl santuokos iširimo kalta yra ieškovė, tačiau tam pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir savo paaiškinimuose nesugebėjo nurodyti, kaip konkrečiai ieškovė pažeidė savo santuokines pareigas ir kuo pasireiškė jos kaltė. Atsakovui neįvykdžius jam įstatymo nustatytos įrodinėjimo pareigos, teismas pagrįstai laikė jo teiginius neįrodytais ir pagal ieškovės pateiktus įrodymus pripažino atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovo nurodoma pažyma neįrodo jokių aplinkybių apie ieškovės netinkamą elgesį santuokinio gyvenimo metu, nes surašyta tuo metu, kai šalys kartu negyveno. Visas aplinkybes apie atsakovo smurtą ieškovės atžvilgiu, jo netinkamą elgesį bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai. Pažymą dėl ortopedinės avalynės teismas įvertino tinkamai ir nustatė, kad dukra turi specialiųjų poreikių. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo apklausta liudytoja jo motina, kadangi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas sudarant galimybę šalims surinkti ir pateikti visus reikiamus įrodymus, tačiau būtent pats atsakovas tam nesiėmė jokių veiksmų.

2. Dėl neturtinės žalos. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad atsakovas naudojo ieškovės atžvilgiu smurtą, buvo agresyvus ne tik jos, bet ir vaikų atžvilgiu, nesirūpino šeima, bendra buitimi, negerbė ieškovės, užgauliojo. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, o jo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi sužalojimo faktui pagrįsti Šilainių poliklinikos išduotu pažymėjimu apie ortopedinės avalynės dukrai reikalingumą, yra teismo klaidinimas. Neturtinę žalą teismas priteisė įvertindamas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus apie santuokinio gyvenimo metu ieškovės patirtus neigiamus išgyvenimus, sukeltą fizinį ir psichologinį skausmą, emocinę būseną, fizinius sužalojimus, smurtą, šeimos ir santuokos vertybių negerbimą. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad teismas nepagrįstai teisme neapklausė sūnaus E., nes neaišku kokius klausimus teismas turėjo aiškintis apklausiant vaiką, kadangi byloje niekada nekilo ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nebuvo kitų ginčytinų klausimų, susijusių su vaikais. Neturtinė žala buvo priteista ieškovei, todėl šio klausimo negalima sieti su vaiko interesais.

3. Dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Apeliantas skundą dalyje dėl išlaikymo vaikams priteisimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias jis nurodė bylos nagrinėjimo metu ir kurių neįrodė. Papildomų įrodymų kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė, todėl visi jo argumentai, kad teismas nepagrįstai priteisė išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovas neteikė jokio išlaikymo vaikams nuo tada, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, nors tokią pareigą turėjo. Tik pareiškus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teismo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas pradėjo mokėti po 100 Lt kiekvieno vaiko išlaikymui, kas objektyviai yra nepakankama suma vaikams išlaikyti. Jokių piniginių lėšų iki teismui priėmus nutartį dėl vaikų išlaikymo atsakovas neskyrė. Tai, kad jis keletą kartų davė sūnui dienpinigių ar nupirko dukrai dovaną krikštynų proga, nelaikytina išlaikymo teikimu. Atsakovas turi prievolę išlaikyti savo vaikus periodiškai, tačiau sąmoningai šios savo pareigos tinkamai nevykdo.

4. Dėl priverstinės hipotekos nustatymo. Priteisęs išlaikymą vaikams ir įvertinęs netinkamą tėvo elgesį teikiant išlaikymą, teismas pagrįstai tenkino prašymą ir nustatė priverstinę hipoteką atsakovo turtui. Teismas, tenkindamas šį reikalavimą, išimtinai vadovavosi vaikų interesais ir hipotekos nustatymu užtikrino išlaikymo vaikams teikimą. Tokios išvados teismas priėjo įvertinęs faktinę situaciją byloje, nes tėvas iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš viso neprisidėjo prie vaikų išlaikymo ir vaikams jo neteikė. Netgi teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas teikė išlaikymą, neatitinkantį vaikų realių poreikių, ir savo iniciatyva prie vaikų išlaikymo daugiau neprisidėjo. Be to, tik iškėlus teisme šią civilinę bylą, atsakovas pradėjo pastoviai dirbti ir gauti nors ir nedideles, bet pastovias pajamas. Iki tol jis ilgą laiką niekur nedirbo, todėl buvo pakankamas pagrindas teismo išvadai, kad atsakovo įsidarbinimas yra laikinas, galbūt iki tol, kol vyksta teisminiai procesai. Be to, atsakovas pats nurodė, kad nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta hipoteka, yra jo motinos, jis kategoriškai nesutiko nustatyti hipotekos iki vaikų pilnametystės, nurodydamas, kad turtas iš tiesų yra ne jo, o motinos, todėl akivaizdu, kad teismui, nenustačius hipotekos, atsakovas turtą sugrąžins motinai ir tada nebus jokių galimybių užtikrinti išlaikymo vaikams teikimą arba išieškoti išlaikymą ar jo įsiskolinimą iš turimo turto, nes kito turto atsakovas neturi.

5. Dėl turto padalinimo. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad teismas netinkamai nustatė padalinto turto vertę, neskyrė ekspertizės, tuo padarydamas esminius pažeidimus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neginčijo automobilių padalinimo būdo bei jų rinkos kainų, neteikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad kainos yra didesnės, nei nurodyta ieškinyje, niekada neprašė skirti byloje ekspertizės, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tokio prašymo svarstyti. Visus prašymus, kuriuos šalys pareiškė teisme, teismas svarstė ir priėmė dėl jų protokolines nutartis. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pats nevykdė įrodinėjimo pareigos, sąžiningai nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, nors turėjo advokatą ir teismas jam atskirai išaiškino jo procesines teises. Visi atsakovo argumentai dėl procesinių pažeidimų, jo prašymų netenkinimo yra nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai, kadangi visi prašymai ir jų svarstymo eiga atsispindi teismo posėdžių protokoluose, iš kurių matyti, kad atsakovas tokių prašymų, kurių nesvarstė teismas, nereiškė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta tiek dėl vieno, tiek dėl abiejų sutuoktinių kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, o atsakovas nurodė, kad šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad šalių santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės, nes šis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, smurtavo prieš ieškovę ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Apeliantas (atsakovas) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą ir nurodo, kad byloje nesurinkta jo kaltę dėl šeimos iširimo ir ieškovės teiginius dėl fizinio bei psichologinio smurto šeimoje patvirtinančių įrodymų. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltasis pyragas“ v. UAB ,,Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-59/2012; kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išklausęs šalių pasisakymus, liudytojų parodymus, priėjo teisingos išvados, kad atsakovas pažeidė sutuoktinio pareigą būti lojaliam kitam sutuoktiniui, remti jį ne tik materialiai, bet ir moraliai, auklėti ir išlaikyti savo vaikus, kadangi be svarbių priežasčių iki šalims pradėjus gyventi skyrium apeliantas niekur nedirbo, neteikė vaikams išlaikymo (CK 3.27, 3.30 str.). Apklausti byloje liudytojai V. T., I. B., V. T. patvirtino atsakovo fizinio ir psichologinio smurto šeimoje faktus. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį smurto šeimoje naudojimas reiškia pezumpciją, kad santuoka faktiškai iširo dėl sutuoktinio, smurtavusio prieš šeimos narius (kitą sutuoktinį, vaikus), kaltės. CK 3.61 straipsnis numato, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Tačiau atsakovas tokių faktų nepateikė. Apelianto teiginiai, kad jis patyrė ieškovės smurtą (t.1, b.l. 129) nepatvirtinti kitais leistinais įrodymais, be to, atsakovas buvo sužalotas po to, kai šalys kartu jau negyveno. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad jam buvo apribota teisė teikti byloje įrodymus (apklausti liudytoja jo motiną M. A. Z.), byloje nebuvo išklausytas šalių nepilnametis sūnus E. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų pareiškęs tokio pobūdžio prašymus. Antra, atsakovas sutiko, kad teismo posėdyje nebūtų atliekama vaikų apklausa (t.2, b.l. 45). Trečia, teismas, atsižvelgdamas į VĮ Kauno šilainių poliklinikos psichikos sveikatos centro vadovės pažymą ir nepilnamečio sūnaus E. interesus, turėjo pagrindą tokio prašymo ir netenkinti (t.2, b.l. 28). Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė neįrodė fizinio ir psichologinio smurtavimo šeimoje fakto, kadangi dėl atsakovo netinkamo elgesio nesikreipė į kompetentingas institucijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos santykiuose neretai neviešinamos tikrosios aplinkybės, nes tai susiję su šeimos narių išgyvenimais, kurių galbūt nenorima atskleisti pašaliniams, siekiu išsaugoti šeimą ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes tyrė ne atskirtai, bet atsižvelgdamas į bendrą bylos kontekstą ir surinktų įrodymų visetą.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas klausimą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo savo išvadas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, patirtą neturtinę žalą įvertindama 5 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, šį ieškinio reikalavimą patenkino visiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007; kt.). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – smurtinio pobūdžio elgesio ir sutuoktinio pareigų esminio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą, atsižvelgdamas į santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, taip pat santuokos trukmę, šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir ieškovės išgyvenimų pobūdį, prašomą žalą priteisti. Toks atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2007; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011; kt.).

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų.

CK 3.192 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus; kad išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu; kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Nustatant proporcingumą tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties, vaiko išlaikymo dydis turi atitikti protingus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį (CK 3.192 str. 2 d.). Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalios vaikų raidos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad bylose dėl vaiko išlaikymo orientaciniu kriterijumi, nustatant vaiko išlaikymo dydį, laikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra 800 Lt (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“). Iš atsakovo ir jo atstovo teismo posėdžiuose išsakytos pozicijos dėl išlaikymo vaikams dydžio matyti, kad atsakovas sutiko mokėti kiekvienam vaikui išlaikymą nuo 300 Lt iki 400 Lt (t.1, b.l. 141, 153, t.2, b.l. 9). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą spręsti, kad atsakovas gauna didesnes nei deklaruotas (t. 1, b.l. 117) pajamas, dėl ko pagrįstai ieškinį šioje dalyje tenkino.

Dėl dalintino turto vertės

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai nustatė dalintino turto – automobilių VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - vertę, neskyrė ekspertizės jų vertei nustatyti, tuo padarydamas esminius proceso pažeidimus. Nagrinėjant santuokinio turto padalinimo klausimus, skirtingai nei klausimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais, teismas nėra aktyvus ir byla nagrinėjama laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.) Pagal bendrąsias taisykles įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris remiasi tokiomis aplinkybėmis (CPK 178 str.). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nereiškė prašymų skirti byloje turto vertės nustatymo ekspertizę, neteikė kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie automobilių kainas, nepaneigė ieškovės nurodytų kainų, todėl teismas, atsižvelgdamas, kad ginčo dėl turto pasidalinimo nėra, automobiliai pagaminti panašiais metais, neturėjo jokio pagrindo vadovautis atsakovo nurodyta automobilių verte.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo ir priverstinės hipotekos

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. (šalims pradėjus gyventi skyrium) iki 2011 m. sausio 1 d. (2011 m. sausio 18 d. byloje priimta teismo nutartis dėl laikino išlaikymo) atsakovas 9 mėnesius nevykdė savo pareigos ir neteikė vaikams išlaikymo, dėl ko reikalavimą priteisti 7200 Lt dydžio išlaikymo skolą pagrįstai tenkino. Atsakovo nurodomos aplinkybės apie neperiodišką ir įrodymais nepagrįstą laikiną paramą vaikams paties įsiskolinimo fakto, kaip ir pareigos dalyvauti vaikų auklėjime ir išlaikyme, nepaneigia. Teismo sprendimu priteisus ieškovei išlaikymo įsiskolinimą, patenkinto turtinio reikalavimo užtikrinimui, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teismas turėjo pagrindą taikyti priverstinę hipoteką (CK 3.72 str. 10 d.).

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmėsi, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra padaryta rašymo apsirikimo klaida ir santuokos sudarymo data vietoje „1999 m. birželio 5 d.“ nurodyta „2000 m. spalio 20 d.“. Todėl ši sprendimo dalis patikslintina.

Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų nepatirta, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl ieškovės I. M. ir atsakovo K. M. santuokos sudarymo ir įregistravimo datos, nurodant, kad santuoka sudaryta 1999 m. birželio 5 d.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.