Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 08 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims J. V., H. V., A. V., VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Švenčionių rajono 2-jam notarų biurui, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai ir J. V., H. V., A. V. ir Š. V. ieškinius, dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 1992-10-18 mirus A. V. liko du įpėdiniai jos sūnūs B. V. ir P. V.. (duomenys neskelbtini) mirus P. V. pagal įstatymą jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė H. V., dukros Agnė ir J. V.. Pareiškėjas B. V. pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po A. V. mirties jis priėmė A. V. turtą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Ieškovės H. V., J. V. ir A. V. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamos pripažinti negaliojančiu išduota paveldėjimo teisės liudijimą B. V. dėl A. V. turto paveldėjimo, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog po A. V. mirties, faktiškai pradėdamas valdyti jos turtą palikimą priėmė P. V..

A. V. mirė (duomenys neskelbtini), todėl šioje byloje ginčo teisiniams santykiams taikytinas 1964 m. CK (2000 m. liepos 18 d. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įst. 4 str. 1 d., 38 str. 1 d.).

Palikimas – tai mirusiam fiziniam asmeniui priklausęs turtas. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 str. 1 d.). Palikimo priėmimas yra įpėdinio valios aktas, kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo, todėl, kaip ir bet kurio kito sandorio atveju, įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta tam tikra įstatyme nustatyta forma ir tvarka (1964 m. CK 40 str.). Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Palikimas turėjo būti priimtas per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 3 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą (1964 m. CK 587 str.), suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje, t.y., faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, kad išreiškė savo valią siekdamas įgyti teises į atsiradusį palikimą ir faktiškai pradėjo jį valdyti ir juo naudotis. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimui priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjęs faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Faktinį palikimo priėmimą leidžiama įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 177 str.).

Apeliantas nurodo, jog byloje nėra įrodymų, kad P. V. po motinos mirties paveldėjo motinos kilnojamą ar nekilnojamą turtą, juo disponavo, prižiūrėjo ar mokėjo mokesčius. Kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus.

Kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus. Nagrinėjamu atveju P. V. mirus motinai pats sirgo ir gydėsi ligoninėje, todėl nedalyvavo motinos laidotuvėse. Liudytojos A. P. parodymais nustatyta, kad P. V. padengė motinos laidotuvių išlaidas, t.y., A. P. perdavė pinigų („vagnorkių“) laidotuvėms, o ši likus pinigų, juos grąžino P. V.. B. V. finansiškai prie laidotuvių neprisidėjo, tačiau padėjo jas organizuoti. A. P. su šeima, P. V. prašymu, žiemą buvo nuvykusi penkis kartus apžiūrėti motinos sodybos (b.l.161). Liudytoja G. M. nurodė, kad P. V. jos sutuoktinio prašė apžiūrėti sodybą. Viena namo pusė tuo metu buvo atremontuota, o lauko virtuvė be stogo. G. M. važiuodama uogauti, grybauti apžiūrėdavo ir sodybą, apie padėtį telefonu pranešdavo P. V.. Minėta liudytoja žinojo, jog motina žodžiu yra padalijusi namą sūnūms per pusę. Kapinėse sutikdavo P. dukras J. ir A., bei H. V. Liudytojas V. M. (abiejų pusbrolis) nurodė, jog P. lankė Ambromiškėse jo reabilitacijos metu. Petras prašė apžiūrėti sodybą, ar neišdaužyti langai, nenulaužtos spynos. Apžiūrėjęs sodybą, jis pranešdavo apie padėtį P. V.. Trečiojo asmens Š. V. įstatyminė atstovė L. V. nurodė, kad P. V. dėl sveikatos pats negalėjo nuvykti į sodybą, tačiau rūpinosi sodyba, giminių bei draugų prašė nuvykti į sodybą ir apžiūrėti ją. B. V. ne kartą buvo atvykęs pas brolį P. V., bendravo, tačiau jokių kalbų, jog P. nepriklauso turto dalis po motinos mirties, nebuvo (b.l.160). Ieškovė H. V. nurodė, kad po anytos mirties, anytos name viską sutvarkė. Turėjo raktą nuo verandos, taip patekdavo į namą. P. prašė pusbrolio V. M. surasti darbininkus lauko virtuvės statybai. Ieškovė J. V. (P. V. duktė) paaiškino, jog tėvo pusbrolis V. M. tėvo prašymu sodyboje atliko statybos darbus, tačiau jų nebaigė nes P. V. mirė. Ieškovė A. V. (P. V. duktė) paaiškino, jog tvarkėsi močiutės sodyboje po jos mirties, tėvo nurodymu nuvažiuodavo apžiūrėti jos. Apelianto liudytojas P. S. patvirtino, jog 40 dienų po A. V. mirties buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), tuo metu A. V. sodyboje matė B. V. ir M. V., taip pat name matė J. V. (P. V. dukrą) (1t., b.l.177). Apelianto liudytoja D. G. patvirtino, jog su ieškovėmis, t.y., P. V. sutuoktine ir dukromis buvo ginčo sodyboje. Ieškovės turėjo raktą nuo A. V. namo.

Taigi, ieškovių H. V., J. V., A. V., ieškovo Š. V. įstatyminės atstovės L. V., bei liudytojų V. M. (P. V. ir B. V. pusbrolio), G. M. (P. V. ir B. V. pusbrolio sutuoktinės), A. P., D. G., bei P. S. (sodybos kaimyno) parodymais nustatyta, kad P. V. elgėsi kaip paveldėto turto savininkas, jo šeima atvažiuodavo į sodybą, turėjo nuo sodybos raktus, rūpinosi turtu bei atliko veiksmus, reiškiančius palikimo priėmimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pats, dėl ligos negalėjo nuvykti į motinos sodybą, tačiau prašė draugų, giminių bei šeimos pasirūpinti sodyba, o tai reiškia, kad P. V. aiškiai išreiškė valią priimti motinos palikimą, o sutuoktinė su dukromis, giminės, bei draugai įgyvendino šią P. V. valią. Taigi, ieškovų bei liudytojų parodymais nustatyta, kad P. V. priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimui priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjęs faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Įrodinėjimo ypatumą bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę nustatymo lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y., kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Nagrinėjamu atveju ne tik ieškovų liudytojai, tačiau ir apelianto liudytojų bei giminių (sodybos kaimyno P. S., pusbrolio V. M. ir jo sutuoktinės) parodymais nustatyta, kad P. V. šeima po jo motinos mirties rūpinosi sodyba kaip savo, prižiūrėjo ją. Ieškovų liudytojai yra giminės taip pat ir apeliantui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad suinteresuoti bylos baigtimi, ar turi suinteresuotumą palaikyti tik vieną šalį, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymais. Be to, būtent giminėms ir gali būti geriausiai žinomos aplinkybės susijusios su palikimo priėmimu ir priežiūra. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tiek ieškovų, tiek apelianto liudytojų parodymais, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog išvados padarytos remiantis tik ieškovų liudytojų parodymais, o į B. V. liudytojų parodymus neatsižvelgta. Įvertinus ieškovų, pareiškėjo bei liudytojų parodymus nustatyta, kad po A. V. mirties, ir žiemos metu pastoviai sodyboje niekas negyveno, todėl pareiškėjo liudytojai galėjo ir nematyti atvažiavusios apžiūrėti sodybos P. V. šeimos, giminių ar draugų. Aplinkybė, kad apelianto liudytojai nurodė, jog nėra matę ieškovų sodyboje nepaneigia P. S., V. M. ir jo sutuoktinės, A. P., D. G., bei ieškovų H. V., J. V., A. V. parodymų. Apeliantas nurodo, kad P. V. nesikreipė į notarą su prašymu priimti palikimą, todėl ieškovai neįrodė, jog P. V. išreiškė valią priimti palikimą, tačiau įstatymas numato paveldėtojui priimti palikimą ne tik kreipiantis raštiškai į notarą dėl palikimo priėmimo, o ir pradėjus šį turtą faktiškai valdyti. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo per tuo metu įstatymo numatytą 6 mėnesių terminą, o palikimą priėmė faktiškai jį pradėdamas valdyti. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tas faktas buvo. Pagal kasacinio teismo praktikoje suformuluotą įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę faktas pripažįstamas įrodytu, jeigu byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikras faktas buvo, negu jo nebuvo. Nagrinėjamu atveju ištirti įrodymai leidžia teismui daryti išvadą, jog P. V. po motinos mirties aiškiai išreiškė valią priimti palikimą, rūpinosi juo, ir priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Esant šioms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė abu broliai. Taigi, kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 02 d. sprendimą palikti nepakeistą.