Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (pranešėjas ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A.L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo A.L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnas 2009 m. rugpjūčio 17 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, jog A.L. nuo 2009 m. liepos 14 iki 2009 m. rugpjūčio 11 d. Šilutės rajono Juškaičių kaime, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė kliūtį kelių eismui, t. y. užtvėrė kelią elektriniu piemeniu. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 10 punkto reikalavimus, veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucijos) pareigūno 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimu A.L. pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį paskirta 600 litų bauda.

Skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prašė panaikinti skundžiamą nutarimą, motyvuojant tuo, jog žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jis kaltinamas sudaręs kliūtį eismui, kelias neegzistuoja, todėl jis negalėjo pažeisti KET reikalavimų

Institucija atsiliepimu į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, nes A.L. pažeidimas įrodytas administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Teigė, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartimi A.L. skundas patenkintas iš dalies. Panaikintas 2009 m. rugsėjo 1 d. skundžiamas nutarimas ir byla grąžinta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi iš dalies patenkintas Institucijos apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutarties panaikinimo. Minėta teismo nutartis panaikinta ir byla grąžinta teismui nagrinėti iš naujo.

2010 m. birželio 9 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi A.L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir 2010 m. vasario 12 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutarimas panaikintas, byla dar kartą grąžinta nagrinėti tam pačiam teismui.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu A.L. skundą patenkino iš dalies ir panaikino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, kuriuo A.L. pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį paskirta 600 litų bauda. Teismas A.L. veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 188 straipsnį ir už šį pažeidimą A.L. paskyrė administracinę nuobaudą – įspėjimą.

Teismas konstatavo, jog dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta ir įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A.L. kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 10 punkto reikalavimus. KET 10 punktas numato, kad eismo dalyviai negali savavališkai perkelti, uždengti, pašalinti arba įrengti eismo tvarką nustatančių techninių priemonių, užtverti kelio, palikti kelyje kokių nors daiktų ar kitaip trukdyti eismui, gadinti kelio, eismo reguliavimo ir kontrolės priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių, užtverti kelio prie priešgaisrinio hidranto ar kitos pastate įrengtos gelbėjimo įrangos ar kitaip trukdyti prie jų privažiuoti, mėtyti iš transporto priemonės kokius nors daiktus, šiukšles, pilti tepalus ne specialiai tam skirtose vietose ar kitaip teršti aplinką. Minėtame KET punkte numatytos pareigos eismo dalyviams, kuriais pagal KET 3 punktą laikytini kelių eisme dalyvaujantys asmenys – vairuotojas, pėsčiasis, keleivis. Teismo nuomone, šiuo atveju akivaizdu, kad A.L. nėra eismo dalyvis, o naudojasi žemės sklypu nuomos pagrindais, todėl jam negali būti taikomi KET 10 punkto reikalavimai. Teismo vertinimu, šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad Institucija netinkamai A.L. veiką kvalifikavo pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį, kuriuo administracinė atsakomybė numatyta būtent eismo dalyviams už automobilių kelių sugadinimą ar kliūčių kelių eismui sudarymą.

Teismas konstatavo, kad Institucija nepagrįstai ir neteisėtai A.L. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį, nustačiusi, jog jis pažeidė KET 10 punkto reikalavimus, todėl skundžiamas Institucijos nutarimas naikintinas. Teismo nuomone, nustatytų byloje faktinių duomenų pagrindu, spręstina dėl A.L. administracinės atsakomybės pagal ATPK 188 straipsnį. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo įspėtas apie galimą jo veikos (už kelio užtvėrimą elektriniu piemeniu) perkvalifikavimą iš ATPK 145 straipsnio 1 dalies į ATPK 188 straipsnį, kuris numato administracinę atsakomybę už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.

Teismo nuomone, bylos rašytine medžiaga nustatyta ir įrodyta, kad A.L. kelią Nr. (duomenys neskelbtini), einantį per žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Juškaičių kaime, Šilutės rajono savivaldybėje, užtvėrė elektriniu piemeniu. Ginčo kelias yra pažymėtas Šilutės rajono savivaldybės Ramučių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 2010 bei Šilutės rajono savivaldybės Ramučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1775. Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės sąvade, kelias (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas kaip valstybės išperkamos ir neprivatizuotinas žemės objektas. Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo Šilutės rajono gyventojų aptarnavimo biuro pažymėjimo matyti, kad žemės sklype, esančiame Šilutės r. sav., Juškaičių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame R.B., įregistruotas kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutas: teisė naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus keliu. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 88/303550 nurodoma apie ginčo žemės sklype įregistruotą kelio servitutą (tarnaujantis daiktas).

Teismas pabrėžė, jog nėra jokio pagrindo netikėti tuo, kad A.L., pagal žodinį susitarimą, nuomojasi ginčo žemės sklypą iš R.B., nes pats A.L. tai patvirtino skunde ir bylos nagrinėjimo teisme metu, be to, jis pripažino, kad buvo aptvėręs ginčo žemės sklypą elektriniu piemeniu, šį žemės sklypą naudojo gyvulių ganymui. Atsižvelgdamas į tai, kad servitutinis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) egzistuoja, teismas konstatavo, jog A.L. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatyta tvarkos, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, užtvėrė elektriniu piemeniu bendro naudojimo kelią, taip pažeidė Žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad A.L. anksčiau administracine tvarka už tokios rūšies pažeidimą ir (ar) kitus teisės pažeidimus nebaustas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, todėl A.L. už pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje padarymą, paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Teismo nuomone, tokia administracinė nuobauda atitinka administracinės nuobaudos tikslus – nubaudimo ir prevencinį, numatytus ATPK 20 straipsnyje.

III.

Apeliaciniu skundu A.L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu paskirtą nuobaudą - įspėjimą pagal ATPK 188 straipsnį ir bylą nutraukti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Panaikindamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos poskyrio viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Institucija netinkamai apelianto veiką kvalifikavo pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį, kuriuo eismo dalyviams numatyta atsakomybė už automobilių kelių sugadinimą ar kliūčių kelių eismui sudarymą. Tačiau, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pažeidimo objekto - kelio. Apeliantas akcentuoja, jog Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išdėstyta kelio sąvoka, pagal kurią kelias – tai „inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas automobilių kelią apibrėžia kaip visą viešajam eismui naudojamo kelio ar gatvės ploto paviršių. Pagal Kelių eismo taisyklių sąvokų išaiškinimą kelias - tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas. Iš šių apibrėžimų galima daryti išvadą, kad automobilių kelias visais atvejais turi turėti bent vieną savybę - jis būtinai turi būti matomas natūroje. Todėl, pasak apelianto, logiška būtų manyti, kad jei nėra kelio, kaip vieno iš ATPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objekto, negali jis būti ir kito pažeidimo - savavaldžiavimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje - kadangi šio pažeidimo objektas taip pat yra kelias.

2. Apelianto teigimu, iš pirmosios instancijos teismo nutarimo negalima suprasti, kuo pasireiškia jam inkriminuotas savavaldžiavimas. Teismas savo nutarime nenurodė, kokias tikras ar tariamas teises vykdydamas apeliantas padarė šį pažeidimą, nors tai nustatyti ir nurodyti nutarime buvo būtina. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė ir kokių įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikė apeliantas, todėl, jo nuomone, negalima suprasti, kas konkrečiai buvo pažeista. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta taisyklė, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų, suprantama ir aiški. Tačiau, apelianto nuomone, Žemės įstatymas tikrai nėra tas įstatymas, kurio reikia laikytis aptveriant ganomus gyvulius (šiuo veiksmu kitų asmenų teisės nebuvo pažeistos). Pasak apelianto, jis aptvėrė gyvulius įsitikinęs, kad jokio pažeidimo nedaro, nes natūroje kelio nebuvo, jis niekaip nepažymėtas, žemės sklypo savininkės nuosavybės dokumentuose jokių duomenų apie bendro naudojimo kelią šiame sklype taip pat nėra. Todėl teismas, klaidingai išsiaiškinęs faktines aplinkybes, netinkamai jas įvertino ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą - pripažinti apeliantą kaltu, padarius ATPK 188 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (savavaldžiavimą), ir paskyrė jam administracinę nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

IV.

ATPK 188 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas, tai yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo vieno iki dviejų šimtų litų.

Iš bylos medžiagos matyti, administracinio teisės pažeidimo protokolas apeliantui A.L. buvo surašytas pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad A.L. nuo 2009 m. liepos 14 iki 2009 m. rugpjūčio 11 d. Šilutės rajono Juškaičių kaime, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė kliūtį kelių eismui, t. y. užtvėrė kelią elektriniu piemeniu, ir tokiais savo veiksmais pažeidė KET 10 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu A.L. veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 188 straipsnį ir už šį pažeidimą A.L. paskyrė administracinę nuobaudą – įspėjimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog A.L. nėra eismo dalyvis, o naudojasi žemės sklypu nuomos pagrindais, todėl jam negali būti taikomi KET 10 punkto reikalavimai, už kurių pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A.L. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, užtvėrė elektriniu piemeniu jo nuomojame sklype esantį bendro naudojimo servitutinį kelią Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus ir padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog toks pirmosios instancijos teismo nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. ATPK 284 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog institucija, nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Taigi įstatymas leidžia teismui pakeisti veikos kvalifikavimą pritaikant tiek švelnesnius, tiek sunkesnius ATPK straipsnius, tačiau nekeičiant protokole nurodytos pažeidimo esmės. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog administracinio teisės pažeidimo protokole A.L. suformuluotas kaltinimas dėl ATPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo iš esmės neatitinka protokole nurodytos pažeidimo esmės (kelio užtvėrimas elektriniu piemeniu žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nurodyta, jog užtverdamas kelią A.L. pažeidė KET 10 punkto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) reikalavimus, kurie numato, kad eismo dalyviai negali savavališkai perkelti, uždengti, pašalinti arba įrengti eismo tvarką nustatančių techninių priemonių, užtverti kelio, palikti kelyje kokių nors daiktų ar kitaip trukdyti eismui, gadinti kelio, eismo reguliavimo ir kontrolės priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių, užtverti kelio prie priešgaisrinio hidranto ar kitos pastate įrengtos gelbėjimo įrangos ar kitaip trukdyti prie jų privažiuoti, mėtyti iš transporto priemonės kokių nors daiktų, šiukšlių, pilti tepalų ne specialiai tam skirtose vietose ar kitaip teršti aplinkos. Tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo negali būti pripažintas eismo dalyviu, kadangi pagal KET 3 punktą eismo dalyviu laikomas tik kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Atitinkamai, A.L. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį numatančią, jog kliūčių kelių eismui sudarymas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas A.L., vykdydamas savo teisę besąlygiškai valdyti bei naudotis žemės sklypu, esančiu Juškaičių kaime, Šilutės rajono savivaldybėje (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), užtvėrė jį elektriniu piemeniu, kartu savavališkai užtverdamas ir per šį žemės sklypą einantį kelią Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. apribojo kitų suinteresuotų asmenų (nukentėjusiųjų V.M. ir N.M.) teises. Akcentuotina, jog atlikdamas nurodytus veiksmus apeliantas nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, kadangi Žemės įstatymo (2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2325 redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą privalo nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Nagrinėjamu atveju jokie kiti įstatymai nesuteikė A.L. teisės savavališkai, nesikreipiant į teisėsaugos institucijas, teismą ar kitas kompetetingas valstybės (savivaldybių) institucijas, apriboti asmenų judėjimo laisvę servitutiniu keliu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo remiantis, darytina išvada, kad apelianto A.L. veiksmai buvo teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 188 straipsnio nuostatas.

Iš A.L. apeliacinio skundo taip pat matyti, kad apeliantas neginčija fakto, jog naudojamą žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo aptvėręs elektriniu piemeniu, tačiau nurodo, jog šiame sklype nei faktiniu (de facto), nei teisiniu (de jure) požiūriu nebuvo jokio bendrojo naudojimo kelio. Apeliantas teigia, kad žemės sklypo savininkės nuosavybės dokumentuose jokių duomenų apie bendro naudojimo kelią šiame sklype nėra. Tuo tarpu, anot apelianto pagal Kelių įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo bei KET nuostatas, kelias būtinai turi būti matomas natūroje ir turėti tam tikrus objektyvius požymius, jį turi sudaryti žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip pripažįsta ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 21), kelias Nr. (duomenys neskelbtini), yra pažymėtas Šilutės rajono savivaldybės Ramučių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 2010 bei Šilutės rajono savivaldybės Ramučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1775. Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės sąvade, kelias (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas kaip valstybės išperkamos ir neprivatizuotinas žemės objektas. (t. 1, b. l. 36 – 38). Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo Šilutės rajono gyventojų aptarnavimo biuro pažymėjimo matyti, kad žemės sklype, esančiame Šilutės rajono savivaldybės Juškaičių kaime, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame R.B., įregistruotas kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutas: teisė naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus keliu (t. 1, b. l. 29 – 30). Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, registro Nr. 88/303550, 6 punkte taip pat aiškiai nurodoma apie ginčo žemės sklype įregistruotą kelio servitutą (tarnaujantis daiktas) (t. 1, b. l. 48). Visas šias aplinkybes papildomai patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 30 d. raštas Nr. S5-758-(2.5), kuriame, be kita ko, nurodyta, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė R.B.ė ženklinant minėtą sklypą vietovėje 2001 m. rugsėjo 19 d. su kelio Nr. (duomenys neskelbtini) padėtimi buvo supažindinta (t. 1, b. l. 46). Todėl kritiškai vertintini bei atmestini apelianto teiginiai, kad žemės sklypo savininko dokumentuose nėra jokių duomenų apie valstybei priklausančių objektų, tame tarpe ir bendro naudojimo kelio, egzistavimą šiame sklype .

Dėl kelio Nr. (duomenys neskelbtini) egzistavimo faktiniu požiūriu (de facto) konstatuotina, jog Kelių įstatymo (1995 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. I-891 redakcija) 2 straipsnio 3 dalyje yra pateikta tik bendroji kelio sąvoka, pagal kurią „kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme“. Tačiau vadovaujantis Kelių įstatymo 3 straipsnio (Kelių suskirstymas pagal reikšmę) 1 dalimi, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į: „1) viešuosius kelius. Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus kelius. Tai juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams)“. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, darytina išvada, jog skirtingų rūšių keliams, atsižvelgiant į jų pralaidumą, socialinę ir ekonominę reikšmę ir kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali būti nustatomas atskiras, jų specifiką (rūšį) atitinkantis teisinis statusas bei teisinis reguliavimas.

Kaimo vietovėse esančių kelių specifinius požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės valstybinės apskaitos taisyklių (2007 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 3D-3 redakcija) 17 punktas, kuriame nurodoma, jog „kaimo vietovėse keliams priskiriami žemės plotai nuolat naudojami mechaninių ir kinkomojo transporto priemonių, žemės ūkio technikos privažiavimui prie sodybų, statinių, žemės sklypų, miškų, vandens telkinių ar gyvuliams ginti, nors juose neįrengtos sankasos, grioviai, kiti kelio įrengimai ir važiuojamoji kelio dalis neužpilta smėliu ar žvyru (lauko keliai). [...] Keliams taip pat priskiriama žemės sklypo dalis, kuriai nustatytas kelio servitutas – teisė per kito savininko žemę privažiuoti prie kitų žemės sklypų ar kituose sklypuose esančių pastatų ir kitų objektų“. Todėl darytina išvada, jog, priešingai nei teigia apeliantas, kaimo vietovėje esanti žemės sklypo dalis, kuriai nustatytas kelio servitutas, yra priskiriama keliui net ir tuo atveju, jei konkrečiame žemės sklype ji nėra faktiškai (de facto) išskirta tam tikrais specifiniais požymiais (neįrengtos sankasos, grioviai, kiti kelio įrengimai, o važiuojamoji dalis neužpilta smėliu ar žvyru).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti apeliantui pagal ATPK 188 straipsnio nuostatas skirtą minimalią nuobaudą (įspėjimą) bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A.L. apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

n u t aria:

A.L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.