- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-981-357/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
- Atsakovas
- Š. Š.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minibank“ apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui Š. Š. dėl skolos ir nuostolių priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Minibank“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo Š. Š. 545,00 Lt skolą, kurią sudaro negrąžintas 500,00 Lt kreditas ir nesumokėtos 45,00 Lt palūkanos, 268,50 Lt nuostolius, susidariusius per 179 dienas nuo kredito grąžinimo termino suėjimo, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72,00 Lt žyminį mokestį ir 605,00 Lt išlaidas už teisines paslaugas. Nurodė, jog reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė atsakovui negrąžinus vartojimo kredito, suteikto pagal 2012-10-18 sudarytą Vartojimo kredito sutartį. Ieškovė prašė, kad atsakovui nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį būtų priimtas sprendimas už akių.
Atsakovas Š. Š. teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškovės ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 28 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Š. Š. 500,00 Lt skolą, 45,00 Lt mokėjimo palūkanas, 48,78 Lt delspinigius, 5% metines palūkanas už priteistą 593,78 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-04-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50,00 Lt žyminį mokestį ir 100,00 Lt išlaidas už ieškinio parengimą ieškovei UAB „Minibank“, atmetė ieškinį dalyje dėl nepriteistų nuostolių ir kitų bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad ieškovę ir atsakovą sieja vartojimo kredito santykiai, teismas rėmėsi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, taigi ir ieškovo reikalaujamos palūkanos, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Pažymėjo, kad taikant VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, už pradelstą 179 dieną ieškovei priteistinos iš viso 48,78 Lt netesybos delspinigių pavidalu (545,00 Lt x 0,05%/d. x 179 d.). Po kredito grąžinimo termino praleidimo ieškovės priskaičiuoti ir reikalauti nuostoliai, nustatyti pagal negautas mokėjimo palūkanas, teismo yra kvalifikuojami kaip netesybos (delspinigiai) pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas ir mažinamos iki įstatyminio dydžio. Teismas vertino, kad Lietuvos teismuose jau yra pareikšta vienarūšiai UAB „Minibank“ ieškiniai, yra šabloniniai, todėl reikalaujama 605,00 Lt išlaidų kompensacija yra aiškiai per didelė, lyginant ją su reikalavimo suma ir ypač su suteikto kredito suma. Teismas ieškovei už ieškinio projekto parengimą priteisė 100,00 Lt. Teismas priteisė ieškovės naudai 50 Lt žyminio mokesčio, pažymėdamas, kad 22,00 Lt ieškovė sumokėjo be teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Minibank“ prašo pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-667-875/2014 dalį ir ieškovės naudai priteisti 268,50 Lt nuostolių, 72 Lt žyminį mokestį bei 605 Lt bylinėjimosi išlaidas, priteisti ieškovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. 2012-10-18 paskolos sutartimi šalys susitarė dėl nuostolių dydžio, teismui buvo pateikti paaiškinimai dėl nuostolių dydžio - pažeidusi prievolės įvykdymo terminą šalis privalo mokėti ne mažesnius, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimąsi UAB „Minibank“ piniginėmis lėšomis, nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tai reiškia, kad atsakovui laiku grąžinus 500 Lt paskolą su palūkanomis, ieškovė šiuos pinigus toliau būtų investavusi į vykdomą veiklą - šią sumą vėl skolintų kitam klientui, kas ieškovei uždirbtų palūkanų dydžio pelną. Ieškovė laiku neatgavusi paskolintų 500 Lt, patyrė realius nuostolius, prilygstančius palūkanų dydžiui nuo šios sumos - 268,50 Lt nuostolius, kuriuos prarado atsakovui laiku neįvykdžius sutarties. Mano, kad teismas nepagrįstai šią sumą sumažino iki 48,78 Lt.
2. Atkreipia teismo dėmesį, kad atsakovas, laiku negrąžinęs kredito, negali būti atleistas nuo pareigos mokėti atlyginimą už tolesnį naudojimąsi pinigais, nebent būtų įrodyta, kad tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principui. LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. a priori numato, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti 200 procentų, yra protinga, pagrįsta, atitinkanti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžianti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Atsakovas už kredito suteikimą buvo įsipareigojęs mokėti ieškovei 109,5 procentų dydžio metines palūkanas. Ieškovė nuostolius patyrė, nes negalėjo naudotis ir uždirbti iš laiku negrąžintos pinigų sumos. Ieškovės reikalaujamas atlyginimas neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos maksimalios bendros vartojimo kredito kainos, todėl jis yra expressis verbis leidžiamas pagal minėtą įstatymą ir negali būti netaikomas. Vartojimo kredito sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2012-10-18 ir pagal ją ieškovė atsakovui suteikė 500 Lt kreditą, kurio jis nėra grąžinęs ir naudojasi iki šiol, t. y., daugiau nei pusantrų metų.
3. Teigia, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. neriboja ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovas, laiku negrąžinęs paskolos, atlygintų ieškovės nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais. Atlyginimas už naudojimąsi pinigais po kredito termino praleidimo negali būti kvalifikuojamas kaip palūkanos, o sisteminė Vartojimo kredito įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad tokio atlyginimo dydžiui šio įstatymo 11 str. 8 d. negali būti taikoma, kadangi kreditoriaus galimybės piktnaudžiauti jau yra apribotos to paties įstatymo 21 straipsniu. Atsakovui laiku negrąžinus paskolos, ieškovė turi teisę be atlyginimo už tolesnį naudojimąsi pinigais papildomai reikalauti kompensacinių palūkanų. Ieškovė teismo prašė priteisti 268,50 Lt dydžio nuostolius, o kompensacinių palūkanų, delspinigių ar netesybų nereikalavo. Teismas priteisdamas 48,78 Lt delspinigių nepagrįstai sutapatino juos su nuostoliais, nors tai yra visiškai skirtingi institutai, skiriasi, tiek šių prievolių atsiradimo pagrindai, tiek jų funkcijos. Teismas nepagrįstai nukrypo nuo sutarties sąlygų turinio ir vietoje 268,50 Lt priteisė tik 48,78 Lt, tokiu būdu formuodamas ydingą praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
4. Laiku paskolos negrąžinęs atsakovas turi atlyginti sutartyje numatyto dydžio nuotolius už tolesnį naudojimąsi pinigais iki visiško paskolos grąžinimo, o ne iki sutarties termino pabaigos. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę - teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą - pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Teismas neteisingai ieškovės patirtus nuostolius traktavo kaip delspinigius, tuo tarpu pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą tarp šalių, ieškiniu buvo prašoma nuostolių atlyginimo, kas yra skirtingi ir netapatintini dalykai. Teismas priteisdamas ieškovei 48,78 Lt už daugiau nei pusantrų metų negrąžinamą 500 Lt vartojimo kreditą iš esmės pažeidė įstatymo normas, neteisingai taikė teismų praktiką, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis naikintina.
5. Pažymi, kad 72 Lt dydžio žyminis mokestis sumokėtas pagrįstai, taikant 144,2 VKĮ, ieškinį paduodant 2014-04-07. Ieškovė už teisines paslaugas UAB „Ekonomistas“ sumokėjo 605 Lt, iš kurių 105 Lt sudaro PVM, kuris sumokamas valstybei, todėl reali paslaugos suma, kurią gavo UAB „Ekonomistas“ yra 500 Lt. Kiekvienas ieškinys yra individualus, o ne standartinis, reikalaujantis specialių teisinių žinių, atidumo, darbo priemonių, laiko bei darbo sąnaudų. Tai, kad ieškinio suma nedidelė, nereiškia, kad procesiniams dokumentams parengti sugaištama mažiau laiko bei kitų išteklių, o procesinio dokumento parengimas yra paprastesnis ar turėtų kainuoti mažiau. Ieškovei nėra žinoma, kas konkrečiai galėtų tokio ar panašaus pobūdžio ieškinį parengti už 100 Lt ir nuo tos sumos dar sumokėti mokesčius valstybei. Teismas taip pat nenurodė tokio asmens. Tai, kad procesiniai dokumentai parengti juridinio asmens, o ne advokato vardu, nereiškia, kad ieškinys parengtas mažiau profesionaliai ir dėl to reikia mažiau atlyginti patirtas išlaidas.
Atsakovas Š. Š. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl iš vartojimo kredito sutarties pažeidimo kylančios pareigos atlyginti nuostolius kredito davėjui, dėl teismo sumažintų bylinėjimosi išlaidų už žyminį mokestį bei teisininko paslaugas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė UAB „Minibank“ su atsakovu Š. Š. 2012-10-18 sudarė Vartojimo kredito sutartį (6-10 b.l.), kurios pagrindu mokėjimo nurodymu Nr. 292626 (18 b.l.) suteikė atsakovui 500,00 Lt kreditą trisdešimčiai dienų vartojimo reikmėms, o atsakovas turėjo grąžinti suteiktą kreditą iki 2012-11-17 ir sumokėti 45,00 Lt bendrą vartojimo kredito kainą (mokėjimo palūkanas) (11-16 b.l.). Vartojimo kredito sutartyje numatytu laiku 2012-12-18, vieną kartą pratęsęs kredito grąžinimo terminą, atsakovas paskolos negrąžino, todėl ieškovė teigia, kad per 179 dienas nuo 2012-12-19 pagal Vartojimo kredito sutarties 9.1 punktą negautų pajamų pavidalu patyrė 268,50 Lt nuostolį, kurį apskaičiavo taikydama Vartojimo kredito sutartyje numatytą 109,5% metinę mokėjimo palūkanų normą.
Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino netesybų ir nuostolių institutų, nepagrįstai juos sutapatino, kas lėmė neteisingą teisės normų taikymą. Pažymėtina, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Šalių susitarimas dėl netesybų yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Netesybomis taip pat siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Taigi, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, kad palūkanų sąvoka Lietuvos civilinėje teisėje apibūdinama, kaip mokestis už pinigų skolinimą, t.y. mokėjimo palūkanos, bei minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, t. y. kompensuojamosios palūkanos. Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje tarp ieškovės UAB „Minibank“ ir atsakovo Š. Š. susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Šalių ginčo pobūtis lemia specialaus įstatymo – Vartojimo kredito įstatymo – taikymą. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta atsižvelgiant į visas išlaidas, įskaitant sutartines palūkanas, administravimo mokesčius, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti kredito davėjui per visą sutarties galiojimo laikotarpį, o metinė norma yra bendra vartojimo kredito kaina išreikšta procentiniu dydžiu (Vartojimo kredito įstatymo 2 str., LR Vyriausybės nutarimas Nr. 82 „Dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos paskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“). Pažymėtina, kad ginčo šalių sutartyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 185,34 procento. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, kurioje numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Pažymėtina, kad ieškovė prašo priteisti ne netesybas, bet palūkanas, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nagrinėjamoje byloje netaikytina.
Byloje nustatyta, kad atsakovas Š. Š. sudarydamas vartojimo kredito sutartį sutiko su sąlygomis ir įsipareigojo mokėti ieškovei 109,5 procentų dydžio metines palūkanas, kurios sudaro 268,50 Lt. Pažymėtina, kad ieškovė reikalauja sutartyje numatytų mokėjimo palūkanų už naudojimąsi pinigais po sutarties termino praleidimo kredito termino laikotarpiu už 179 dienas, reikalaujamos palūkanos neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatyto maksimalaus dydžio, pažymėtina, kad ieškovė nereikalauja papildomų kompensacinių palūkanų ir netesybų, todėl ieškovės reikalavimas yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vartojimo kredito sutartis sudaryta 2012-10-18 ir iki šiol atsakovas negrąžino kredito, visą tą laikotarpį ieškovė patyrė nuostolius, nes negavo naudos iš suteikto kredito. Šios faktinės bylos aplinkybės ir aptartos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma 48,78 Lt neatlygina net minimalių kreditoriaus nuostolių. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įstatyminio pagrindo mažinti ieškovės prašomų palūkanų, kaip nuostolių atlyginimo dydžio ir jų sutapatinti su netesybomis.
Ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad teismas nepagrįstai nepriteisė 605,00 Lt procesinių dokumentų paruošimo išlaidų bei 72,00 Lt žyminio mokesčio, šias sumas sumažindamas. Pažymėtina, kad 2004-03-26 Lietuvos advokatų tarybos nutarimu ir 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punkte numatyta, kad už ieškinį gali būti priteisiama ne didesnė kaip trijų minimalių mėnesio algų dydžio suma, t.y. 3000 Lt. Pažymėtina, kad šie maksimalūs dydžiai yra taikomi už advokato ar jo padėjėjo teikiamas teisines paslaugas. Teismas vertina, kad įmonės, teikiančios teisines paslaugas, statusas negali prilygti advokato kompetencijai, todėl minėtoje rekomendacijoje nurodyti maksimalūs dydžiai gali būti vertinami tik kaip orientaciniai dydžiai. Taip pat pažymėtina, kad maksimalūs dydžiai priteisiami tik tais atvejais, kai tokių išlaidų reikalauja sudėtingi nagrinėjamos bylos klausimai, reikalaujantys didesnės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės UAB „Minibank“ ieškinys yra šabloninio pobūdžio, nereikalaujantis didesnės kvalifikacijos. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos teisinės pagalbos išlaidos yra per mažos, todėl yra didinamos iki 300,00 Lt. Taip pat pažymėtina, kad ieškovei priteisiamas visas sumokėtas žyminis mokestis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė kreiptis į teismą dėl sumokėtos žyminio mokesčio permokos grąžinimo.
Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikia 72,00 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį mokėjimo nurodymą Nr. 2920 (47 b.l.). Kadangi ieškovės reikalavimai tenkinti iš dalies, jai priteistina 60,00 Lt žyminio mokesčio.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą už akių pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip. Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo Š. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 545,00 Lt (penkių šimtų keturiasdešimt penkių litų) skolą, 268,50 Lt (du šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 50 ct) nuostolių, 5% (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-04-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nuo 813,50 Lt sumos, 350,00 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų (pirmojoje instancijoje) ieškovei UAB „Minibank“, juridinio asmens kodas 301850677, J. Janonio g. 17, LT-92238 Klaipėda, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo Š. Š. 60,00 Lt (šešiasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ieškovės UAB „Minibank“ naudai.