- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-21
- Bylos Nr.
- 2K-659/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikintas apygardos teismo nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Aldona Rakauskienė, Antanas Klimavičius (pran.)
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki gegužės 25 d. įskaitytinai. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas R. K. priklausantis automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikintas R. K. pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2009 m. balandžio 24 d. neteisėtai laikė ir automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 10.55 val. atgabeno iki Klaipėdoje, Pajūrio g. 35 esančio namo, plastikinį maišelį su 49,626 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 21,637 g – narkotinės medžiagos kokaino.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžiu R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Skunde prokuroras nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, išteisdamas R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, netinkamai, prieštaringai ir vienpusiškai įvertinęs įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus išteisinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymų vertinimo motyvus (ne prielaidas). Taip pat teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių normas, nes, išteisindamas R. K., esant jo kaltės įrodymų padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kalto asmens nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad šioje byloje būtent pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas yra logiškas, pagrįstas ir atitinka visus BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus.
Kasatorius pažymi, kad liudytojas Ž. S., kurio parodymus teismas pripažino neįtikinamais, apeliacinės instancijos teisme paaiškino savo parodymų, duotų teismuose, neatitikimą, patvirtindamas, jog, policijos komisariato patalpose rodydamas R. K. testą, bandė psichologiškai paveikti jį, kad šis prisipažintų. R. K. automobilyje rastos medžiagos iš tiesų nebuvo testuotos – pareigūnas turėjo nuo ankstesnių tyrimų likusį testą.
Prokuroras pripažįsta, kad tai nėra įstatymo reglamentuotas veiksmas, tačiau, kita vertus, tai nedaro kitų R. K. kaltę patvirtinančių įrodymų niekiniais, juo labiau kad valstybinis kaltinimas negrindė jo kaltės jokiais testais.
Esant tokiems liudytojo Ž. S. parodymams, abejonės dėl paketo su paimtais iš R. K. automobilio milteliais turinio sukeitimo buvo išsklaidytos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokie parodymai „gali neatitikti tikrovės, jais bandant paneigti apelianto argumentus dėl paimto iš jo automobilio paketo turinio galimo sukeitimo“, nelogiška. Kasatorius teigia, kad R. K. neigia ne tik tai, jog jo automobilyje rastame maišelyje buvo narkotinių medžiagų, bet ir patį maišelio priklausomumo jam faktą. Dėl to galimas maišelio turinio sukeitimas ir prielaida, kad tai galėjo padaryti policijos pareigūnai, yra visiškai nelogiški.
Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ne tik Ž. S., bet ir kiti policijos pareigūnai – R. S., A. J., V. R. – patvirtino, jog iš R. K. paimtas maišelis su milteliais buvo įdėtas į specialų paketą Nr. 0044551, kuris nepažeistas buvo pateiktas tyrimui specialistams (2009 m. birželio 17 d. išvada Nr. l40-(3679)-IS 1-4879). Apeliacinės instancijos teismas, žinodamas, kad kiekvienas specialus paketas yra individualus, t. y. turi vienintelį identifikacinį numerį, o atplėšus paketą, jo neįmanoma vėl užklijuoti be matomų pažeidimų, žinodamas specialisto išvados turinį, kad paketas nepažeistas, vis vien padarė prielaidas apie galimą pažeidimą. Prokuroras tvirtina, kad nėra jokių abejonių dėl specialaus paketo pažeidimo, todėl nėra pagrindo abejoti ir dėl pakete buvusio narkotinių medžiagų svorio.
Toliau prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą grindžiama ne vien Ž. S. ir kitų policijos pareigūnų parodymais. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvadomis vertinant byloje esančias R. K. telefoninių pokalbių su kitais asmenimis suvestines bei pareigūnų veiksmus, atliktus remiantis jiems žinoma telekomunikacijų tinklais gauta informacija.
Iš bylos medžiagos žinoma, kad būtent 2009 m. balandžio 24 d. policijos pareigūnai, pagrįstai manydami, jog R. K. gali vežti narkotines medžiagas, t. y. neatsitiktinai, sustabdė jo vairuojamą automobilį ir rado miltelių, kuriuos ištyrus nustatyta, kad tai – kokainas.
Prokuroras įsitikinęs, kad užfiksuoti R. K. telefoniniai pokalbiai ir trumposios žinutės (SMS), kitų bylos įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. K. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. Skunde kasatorius išdėsto R. K. pokalbių ir SMS žinučių su kitais asmenimis turinį ir teigia, kad šių pokalbių metu buvo kalbama ne apie tikrus šašlykus ar kažkokių klausimų sprendimą, o apie narkotines (ar psichotropines) medžiagas. Tai, kad ne visi bendravę su R. K. asmenys nustatyti, neaptiktos draudžiamos medžiagos, kurias pokalbių dalyviai vadindavo „šašlykais“, „klausimais“, ar kad pas E. P., iš kurio, kaip manė policijos pareigūnai, R. K. įgijo kokaino, nerasta jokių draudžiamų vartoti medžiagų, nereiškia, jog nebuvo pagrindo įtarti R. K. neteisėtai disponuojant draudžiamomis medžiagomis. Be to, toks įtarimas pasitvirtino jį sulaikius.
Kartu prokuroras pažymi, kad R. K. nebuvo kaltinamas įgijęs kokaino iš E. P., todėl apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog nėra pagrindo įtarti, kad R. K. ir E. P. siejo narkotinių medžiagų pirkimo–pardavimo santykiai, nesuprantami. Taip pat neaišku, kodėl šis teismas vertino tik telefoninius pokalbius ir SMS žinutes tarp R. K. ir E. P.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, kad nebuvo pagrindo teigti, jog telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės patvirtina policijos pareigūno Ž. S. manymą apie R. K. nusikalstamą veiklą, nepagrįsti, prieštarauja ne tik faktinėms duomenims, bet ir įstatymo reikalavimams dėl įrodymų vertinimo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė neįtikinamą, logiškai nepagrįstą išvadą, kad nepaneigta versija, jog nuo R. K. automobilio sustabdymo iki ONTB pareigūnų atvykimo, t. y. per kelias minutes, į R. K. automobilį galėjo patekti pašalinių asmenų. Prokuroras pažymi, kad visą laukimo laiką vienas iš pareigūnų – R. A. – buvo šalia policijos automobilio ir jis negalėjo nepastebėti pašalinių asmenų, kurie bandytų įlipti į R. K. automobilį, esantį 10–30 m atstumu nuo jo. Be to, R. K. sustabdę kelių eismo priežiūrą vykdantys pareigūnai patvirtino, kad, R. K. sėdint policijos automobilyje priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo, jo automobilis buvo gerai matomas ypač iš R. K. pusės.
Dar prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad maišelis su milteliais (kokainu) buvo aptiktas vairuotojo pusės durelių dėtuvėje. Tai paneigia R. K. iškeltą ir apeliacinės instancijos teismo pripažintą realią versiją, kad šią narkotinę medžiagą galėjo palikti ar pamesti jo anksčiau vežti keleiviai, klientai ar pašaliniai asmenys.
Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, pats priimtą nuosprendį grindė vien prielaidomis: pirmiausia tuo, kad R. K. automobilyje rastą kokainą galėjo palikti jo darbine veikla nepatenkinti klientai ar pašaliniai asmenys, kurie galėjo nekliudomai patekti į policijos sustabdytą ir kurį laiką be priežiūros paliktą R. K. automobilį, ir baigiant tuo, kad rasto paketo turinys galėjo būti sukeistas. Toks įrodymų vertinimas yra vienpusiškas, aiškiai prieštaraujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams.
Nuosprendyje teismas išdėstė visas R. K. skunde surašytas abejones, kurių nepašalino, nors esančiais byloje įrodymais turėjo galimybę ir pareigą tą padaryti, bei, esant R. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams, jį išteisino, taip pažeisdamas ir BK 2 straipsnio 3 bei 4 dalių nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis)
Pagal BPK 305 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Išanalizavus prokuroro kasacinio skundo argumentus ir palyginus juos su bylos medžiaga, darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje išdėstytos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo paremtos neišsamiu, prieštaringu bei vienpusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taigi pripažintina, kad teismas nesilaikė BPK reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui ir apeliacinio skundo išnagrinėjimui.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, darydamas išvadą, jog telefoninių pokalbių ir SMS žinučių tarp R. K. ir E. P. turinys nepatvirtina policijos pareigūno Ž. S. manymo, kad 2009 m. balandžio 24 d. R. K. savo automobiliu gabens įsigytas narkotines medžiagas, rėmėsi tik R. K. ir E. P. telefoninių kontaktų turiniu ir visiškai neatsižvelgė, taigi ignoravo, bylose esančius R. K. telefoninius pokalbius ar SMS žinutes su kitais asmenimis, kurių metu buvo kalbama apie „šašlykų“ perdavimą, „klausimų“ turėjimą, pinigų skolinimą ir pan. Šie duomenys taip pat turi įtakos sprendžiant dėl R. K. faktinių veiksmų teisėtumo įvykio dieną. Kitą vertus, pareigūno Ž. S., kuris atliko operatyvinius veiksmus prieš R. K., manymo, kad šis darys nusikalstamą veiką, teisingumas pats savaime nėra reikšminga įrodinėtina aplinkybė. Šiuo atveju svarbiau išaiškinti, ar toks policijos pareigūno manymas ir turima operatyvinė informacija pasitvirtino, ar ne.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad į kelių policijos pareigūnų A. M. ir R. A. sustabdytą R. K. vairuojamą automobilį, kol atvyko Klaipėdos apskrities VPK ONTB pareigūnai, galėjo patekti pašaliniai asmenys ir palikti didelį kiekį draudžiamos narkotinės medžiagos – kokaino, rėmėsi tik prielaidomis ir nepasisakė dėl kelių policijos pareigūnų nurodytų objektyvių faktų, kad R. K. automobilis buvo sustabdytas kitoje kelio pusėje priešais pareigūnų tarnybinį automobilį, nedideliu atstumu nuo jo, kad Klaipėdos apskrities VPK ONTB pareigūnai į įvykio vietą atvyko operatyviai ir pan. Taigi teismas patikėjo R. K. pateikta versija, nepaneigdamas reikšmingų bylos duomenų, gautų iš kelių policijos pareigūnų. Be to, vertindamas įrodymus, pagal BPK 20 straipsnį teismas įpareigotas vadovautis ir logikos metodais, todėl turėjo pasisakyti, kiek logiška ir tikėtina, kad pakelėje buvę pašaliniai asmenys gali palikti didelį kiekį narkotinės medžiagos kito asmens automobilyje, šiam tik trumpam jį palikus.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertino pareigūnų atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kaip trūkumus nurodydamas DNR pėdsakų ant rasto paketo su milteliais netyrimą, nors panašaus pobūdžio bylose tokie specialistų tyrimai paprastai daromi, taip pat efektyvių tyrimo veiksmų prieš E. P. neatlikimą. Tačiau, neneigiant tokių teismo pastabų, pažymėtina, kad šios išvados tiesioginės įtakos sprendžiant R. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą neturi ir pareigūnų parodymų patikimumo neapsprendžia. Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas R. K. apeliacinį skundą, šiems klausimams skyrė pakankamai daug dėmesio ir tuo aspektu vertino policijos pareigūnų parodymus bei jų veiksmus.
Taip pat, kolegijos vertinimu, neįtikinantys ir nepagrįsti išsamiu bylos aplinkybių vertinimu apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl kitos negu R. K. automobilyje rastos medžiagos pateikimo specialistui tyrimams atlikti. Teismas suabejojo, ar specialistui buvo pateikti tie patys milteliai, kurie rasti R. K. automobilyje. Tokias abejones teismui sukėlė pareigūno Ž. S. nenuoseklūs parodymai apie rastų miltelių testavimą grįžus į Policijos komisariatą, nors kiti pareigūnai šį veiksmą paneigė, bei narkotinės medžiagos svorio, pareigūnų užfiksuoto apie 20 g, o specialisto išvadoje nurodyto 49,626 g, neatitikimai.
Taigi teismas atmetė liudytojo policijos pareigūno Ž. S. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, kad pas R. K. rastų miltelių testo Policijos komisariate neatlikinėjo, įtariamajam R. K. rodė iš anksčiau turėtą kitą tęstą su narkotine medžiaga, bandydamas paveikti jį psichologiškai, kad šis prisipažintų, o pirmosios instancijos teisme kai kurias įvykio aplinkybes buvo pamiršęs, be to, teismo posėdžio protokole galėjo būti neteisingai užrašyta, jog jis testavo surastą medžiagą. Kartu, analizuodamas bylos duomenų dėl miltelių, rastų R. K. automobilyje, svorio neatitikimus, teismas kritiškai vertino liudytojos V. R. parodymus, kad baltus miltelius, rastus R. K. automobilyje, svėrė nesertifikuotomis svarstyklėmis ir tik dėl savęs, nes žinojo, jog tikslų svorį nustatys specialistas, atlikęs tyrimą, todėl medžiagos svoris (apie 20 g) buvo netikslus. Teismas nepatikėjo tokiais liudytojos parodymais, juos vertino kaip neįtikinamus ir pripažino, kad, tikėtina, jog specialistui galėjo būti pateikta kita medžiaga negu rasta R. K. automobilyje, nes specialisto išvadoje jos svoris nurodytas net du kartus didesnis, t. y. 49,626 g.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, darydamas tokias išvadas, teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnai elgėsi nusikalstamai, klastojo įrodymus, tačiau to įrodymų nenurodė ir pareigūnų suinteresuotumo bylos baigtimi nepagrindė. Be to, teismas nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad pareigūnai miltelių svorį ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose nurodė tik apytikriai ir tik pirminiuose ikiteisminio tyrimo dokumentuose. Tačiau svarbiausia yra tai, kad, abejodamas iš R. K. paimtos ir specialistui pateiktos medžiagos tapatumu, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek automobilio apžiūros protokole, tiek specialisto išvadoje Nr. 140-(3679)-IS1-4879 nurodytas tas pats paketas Nr. 0044551 su narkotine medžiaga, kuris nepažeistas pateiktas specialistui ir kuriame yra tas pats vienkartinių nosinaičių pakelis su baltais milteliais, kurį, beje, automobilio apžiūros metu matė ir pats R. K. Taigi, kritiškai vertindamas policijos pareigūnų Ž. S. ir V. R. parodymus ir juos pavadindamas neįtikinamais, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įsigilino į šių parodymų tikrumą kitų bylos duomenų kontekste ir nepašalino iškilusių prieštaravimų.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies), sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teisme įrodymai įvertinti atskirai, neanalizuojant jų visumos, nepateikti motyvai, kodėl išteisintąjį kaltinantys įrodymai atmesti, o kai kurie iš viso nenagrinėti. Nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti teismo nuosprendį, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.