Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. V. paskirtas 1 metų ir 9 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant visą bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė- dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, pabaigiant ją per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civiliniai ieškiniai tenkinti dalinai priteisiant iš J. V. nukentėjusiojo V. C. naudai 3000 Eur neturtinei žalai ir 71, 30 Eur turtinei žalai atlyginti; nukentėjusiosios L. C. naudai priteista 500 Eur neturtinei žalai ir 2 000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Taip pat priteista iš J. V. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 1757, 28 Eur turtinei žalai atlyginti.

1. J. V. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2017-07-21 apie 14.30 val., Vilniuje, Miškinių g. 51 namo kieme, konflikto su V. C. metu, abiem rankomis stūmė jį į krūtinę, dėl ko jis neišlaikęs pusiausvyros griuvo ant betoninių plytelių kairiu šonu, tokiu būdu padarydamas V. C. kairės alkūnės odos nubrozdinimą, kairio peties viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimą, kairio žastikaulio galvos panirimą, kairio peties sąnario ankštumą, potrauminę petinio – raktikaulio sąnario artrozę. Šiais veiksmais J. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje

1.1 Be to, J. V. nuteistas ir už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent : 2017-07-21 apie 14.30 val., ( duomenys neskelbtini) kieme, konflikto su V. C. metu, priėjusiai L. C. sudavė vieną smūgį rankos kumščiu į kairės pusės žandą, taip padarydamas L. C. poodinę kraujosruvą veido kairiajame skruoste, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais J. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje .

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir jį išteisinti, netenkinti pareikštų civilinių ieškinių arba juos mažinti.

2.1 Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis ir taip padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, priimdamas nuosprendį rėmėsi prielaidomis.

2.2 Skunde nurodoma, kad įvykio dalyvių santykiai konfliktiški jau 5-6 metus. Visi konflikto dalyviai yra asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. Esant tokioms aplinkybėms, nei vieno iš įvykio dalyvio parodymų negalima laikyti patikimais, kadangi vienokie ar kitokie parodymai apie vienus ar kitus įvykio dalyvius ar jų veiksmus neišvengiamai buvo sąlygoti savanaudiškų paskatų. Nebuvo įvertinta ir aplinkybė, jog konfliktas įvyko tarp dviejų šeimų, todėl natūralu, kad kiekvienas šeimos narys duos nebūtinai teisingus, bet palankius paaiškinimus savo šeimos nario atžvilgiu.

2.3 Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo ir jo žmonos A. V. parodymai yra prieštaringi, o nukentėjusiųjų V. C., L. C. ir liudytojos O. L. parodymai yra nuoseklūs, todėl laikytini objektyviais įrodymais. Tačiau toks bylos įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas ir neabejotinai neatitinkantis byloje surinktų įrodymų visumos. Apeliantas teigia, jog jo ir žmonos parodymai neatitiko tik dėl aplinkybių, buvusių prieš įvykį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu duoti parodymai buvo nuoseklūs. Teismas nepašalino kilusių abejonių dėl ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų skirtingumo. Be to, teismas vertindamas nuteistojo ir jo žmonos parodymus kaip prieštaringus, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nuo įvykio praėjo 1,5 metų, todėl, kai kurios faktinės aplinkybės galėjo pasimiršti ir dėl to nepagrįstai visus nuteistojo ir jo žmonos parodymus įvertino kaip prieštaringus bei jais nesivadovavo.

2.4 Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl V. C. sužalojimo. Nukentėjusysis viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog jis parkrito ir susižalojo dėl nuteistojo pastūmimo, tačiau pasak apelianto, jis parkrito pats, su šlepetėmis užkliuvęs už plytelių. Daugiau niekas šio įvykio nematė, todėl daugiau niekas negali paliudyti šio įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl rėmėsi nukentėjusiojo, jo žmonos ir kitų liudytojų paaiškinimais, o ne nuteistojo ir jo žmonos. Nukentėjusiojo žmonos L. C. ir dukros O. L. parodymai laikytini subjektyviais, nes jos nematė įvykio, o tik girdėjo apie tai iš V. C. pasakojimų. Tuo pačiu apeliantas pabrėžia, jog kiti įrodymai, kuriais vadovavosi teismas yra pagrįsti tik subjektyvia įvykių versija, o ne realiais faktais, taip pat įvykių suvestinėje (t.1, b. l 108-112) pateikti reikšmingi duomenys nebuvo išvis tiriami . Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų nuosprendžio teiginius, jog nuteistasis pastūmė V. C., dėl ko jis parkrito ir susižalojo.

2.5 Abejones kelia ir V. C. sužalojimo faktas ir sužalojimo mąstas. V. C. medicininiuose dokumentuose (t. 1, b.l. 63), pildytuose VšĮ „Lazdynų poliklinika“, pirmasis įrašas yra padarytas tik 2017-07-24 , o V. C. išraše iš medicininių dokumentų (t. 1, b.l. 49) nurodyta, kad jis susirgo ir buvo hospitalizuotas tik 2017-08-30 , nors pats įvykis įvyko 2017-07-21. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-12-12 specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tik galimai nurodytu laiku (2017-07-21), kas reiškia, kad ir specialistas nenustatė, jog sužalojimas buvo padarytas tikrai įvykio metu. Tikėtina, kad V. C. galėjo susižaloti ir ne įvykio metu.

2.6 Epizode dėl L. C. sužalojimo taip pat buvo atsižvelgta tik į suinteresuotų šalių, t. y. L. C. ir jos dukters O. L. keliamą versiją. Teismas nepagrįstai vertino kaip įrodymą V. C. teisminio nagrinėjimo metu teiktus paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, kad matė, kaip apeliantas trenkė jo žmonai L. C. į veidą. Tokie V. C. paaiškinimai apie įvykio aplinkybes yra labai abejotini, nes ikiteisminio tyrimo metu L. C. nurodė, kad „kažkas iš jų sudavė smūgį į veidą žmonai Liucijai“, kas reiškia, kad V. C. nematė kaip buvo suduotas smūgis L. C..

2.7 Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl skiriasi, kai kurių proceso dalyvių parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu bei nepašalino kilusių abejonių. Teismas netyrė prieštaringų įrašų Įvykių suvestinėje (t. 1, b.l. 108-112), kurioje nurodytos net trys skirtingos įvykio versijos.

2.8 Apeliaciniame skunde teigiama, jog J. V. nusikalstami veiksmai buvo neteisingai kvalifikuoti. BK 138 straipsnio 1 dalyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik tyčia. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad J. V. veiksmuose buvo būtinasis inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymis - tyčia, nes jo veiksmai padaryti dėl neatsargumo. Todėl nesant bent vieno būtinojo sudėties požymio, nėra ir pačios nusikalstamos veikos sudėties, o asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas suvokė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pasekmės t.y. nugriūti ir susižaloti pastumtas asmuo, tačiau to nepagrindė jokiais objektyviais bylos duomenimis. Byloje įrodyta, kad V. C. norėjo tyčia išpilti dulkių siurblio nešvarumus prie J. V. namo durų, nors tai galėjo padaryti prie savo namo durų. Todėl J. V. turėjo tikslą jį išvaryti iš savo sklypo dalies, tačiau teismas neteisingai konstatavo, kad V. C. apeliantas varė veiksmais, o ne žodžiais. Be to, jeigu J. V. ir pastūmė V. C., tai neturėdamas tikslo jį sužaloti, o norėdamas išvaryti. Apeliantas netgi negalėjo suvokti tokių pasekmių - kad V. C. gali nugriūti, nes jis buvo suaugęs, sveikas vyras, jis nebuvo apsvaigęs, jis stovėjo ant tvirto pagrindo abiem kojomis, o apeliantas buvo po patirto insulto, todėl jo stipriai stumti tikrai negalėjo dėl sveikatos būklės, jį galėjo nestipriai stumtelėti tik vieną kartą. Vertinant kaltininko tyčią sužaloti kitą asmenį, yra būtina atsižvelgti į taikyto smurto trukmę, stiprumą, intensyvumą, smurtinių veiksmų skaičių. Iš bylos duomenų matyti, jog buvo vienintelis pastūmimas, kuris buvo nestiprus ir truko tik akimirką. Taigi J. V. nesuvokė galimai kilsiančių pasekmių ir jų nenorėjo, todėl jo veiksmuose nėra tyčios sužaloti V. C.. Jeigu ir būtų įrodyta, kad apeliantas sudavė L. C. į veidą, jokie bylos įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad tokie veiksmai padaryti esant tyčiai. J. V. galėjo netyčia pataikyti L. C. gestikuliuodamas rankomis juos varydamas iš savo kiemo dalies. Pažymima, kad po buvusio insulto J. V. rankų ir kojų koordinacija dar yra sutrikusi, jis gali nepilnai juos valdyti, ypač koordinacija sutrinka susinervinus. Apeliantas nurodo, jog šiuo atveju buvo labai susinervinęs, todėl galėjo netyčia pataikyti L. C. į veidą dėl neatsargumo, kas baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį neužtraukia.

2.9 Teismas nepagrįstai priteisė per didelę neturtinę žalą, nes neatsižvelgė į aplinkybę, jog V. C. pats sukėlė konfliktą, kai ketino išpilti dulkių siurblio nešvarumus prie apelianto durų. Po šio veiksmo V. C. su žmona ir toliau tęsė konfliktą, rėkė, keikėsi bei grasino.

2.10 Teismas nepagrįstai priteisė V. C. turtinę žalą, nes ją įvertino tik pagal paties V. C. paskaičiavimus bei bendro pobūdžio informaciją apie bilietų kainas. Byloje nesat jokių turtinę žalą pagrindžiančių dokumentų, turtinė žala iš vis negalėjo būti priteista.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas nuteistojo skundą prašė atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliantas savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų ir suinteresuotos liudytojos O. L. parodymais, kurie buvo prieštaringi, ko pasėkoje padarė neteisingas išvadas su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

5.1 Nukentėjusysis V. C. tiek apklausiamas tyrimo metu ( t 1, b.l. 24,28), tiek ir teismo posėdyje ( t 1 , b.l. 189) nuosekliai tvirtino, kad J. V. jį pastūmė ir jis nugriuvo. Matė, kaip konflikto metu atbėgusiai žmonai J. V. ar jo žmona sudavė kumščiu vieną kartą į veidą. Teismo posėdyje jis patikslino, kad jo žmonai L. C. į veidą sudavė J. V.. Tokias pačias aplinkybes, kad nugriuvo, nes buvo nustumtas jis nurodė ir pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę ( 1 t, b.l. 10).

5.2 Nukentėjusioji L. C. parodė, kad nematė kaip buvo pastumtas jos vyras, į kiemą išbėgo išgirdusi triukšmą, matė, kad vyro ranka kruvina, jis paaiškino, kad J. V. jį pastūmė ir jis nugriuvo. Paklausus J. V. kas atsitiko pastarasis jai kumščiu sudavė į veidą ( t 1, b.l.14-15, 19-20, 190-191). Kreipiantris į medikus L. C. taip pat nurodė, kad buvo sumušta kaimyno ( 1 t, b.l. 54).

5.3 Liudytoja O. L. parodė , kad matė, kaip J. V. sudavė smūgį į veidą mamai L. C. ir matė kaip J. V. stūmė tėvą V. C. dėl ko jis nugriuvo ( t 1, b.l., 32-34, 191-192). Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir 2017-07-21 savo pareiškime ( 1 t., b.l. 3).

5.4 Iš bylos matyti, kad liudytoja O. L. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės, kad matė kaip J. V. stūmė tėvą po ko jis nugriuvo nenurodė, tačiau kolegijai nutarus atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus liudytoją O. L., ji paaiškino, kad tyrimo metu apklausos metu ji nenurodė šios aplinkybės, kadangi jai buvo užduodami konkretūs klausimai į kuriuos ji atsakinėjo, be to apklausos metu buvo labai karšta, ji buvo 7 mėnesį nėščia, todėl dėl blogos savijautos visų aplinkybių apie kurias tyrėja neklausė galėjo ir nepaminėti.

5.5 J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusiojo V. C. nestūmė, pastarasis pats nugriuvo užkliuvęs už plytelių, o L. C. į veidą galėjo suduoti netyčia, konflikto metu gestikuliuodamas rankomis. Kadangi yra patyręs insultą, nevaldo rankos ir tiesiog fiziškai negalėjo nieko stumti ar suduoti ( 1 t. b.l. 95,100, 187-189).

5.6 A. V. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes , kad J. V. V. C. nestūmė ( 1 t b.l. 41,43, 192-193).

6. Kolegija mano, kad nėra pagrindo teigti, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojos O. L. parodymai neteisingi ir nepatikimi. Liudytojos parodymuose esantys neesminiai prieštaravimai buvo pašalinti atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme . Be to iš pareigūno A. S. , kuris pagal iškvietimą buvo atvykęs į įvykio vietą, tarnybinio pranešimo ( 1 t, b.l. 12 ) nustatyta, kad atvykus pagal pranešimą, pranešėja O. L. paaiškino, kad eidama iš automobilio, išgirdusi triukšmą pamatė, kaip kaimynas J. V. pastūmė jos tėtį ir trenkė mamai į veidą, taigi šias aplinkybes ji nurodė iškart po įvykio pareigūnui ir išdėstė savo pareiškime. Vertinant nukentėjusiųjų C. ir liudytojos O. L. parodymus visumoje, matyti, kad jie vieni kitus papildo ir esminėse detalėse sutampa. Be kita ko, nukentėjusiosios L. C. parodymų patikimumą rodo ir tai, kad ji teigia nemačiusi kaip J. V. pastūmė V. C., o ši aplinkybė palengvintų J. V. kaltės įrodymą.

7. Pripažinus nukentėjusiųjų C. ir liudytojos O. L. parodymus patikimais kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo J. V. ir liudytojos A. V. parodymų vertinimu. Pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė nustatytais prieštaravimais J. V. ir A. V. parodymuose bei nukentėjusiųjų ir liudytojos O. L. parodymais nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, kurias patvirtino ir kita byloje surinkta medžiaga. Sugretinus J. V. ir A. V. parodymus , matyti, kad jų nurodytos aplinkybės apie konflikto pradžią nesutampa. Taip pat kelia atmestina ir abiejų nurodyta aplinkybė, kad J. V. po insulto nevaldė rankos, tačiau jie abu aiškino, kad smūgis L. C. galimai buvo suduotas netyčia, konflikto metu J. V. gestikuliuojant rankomis. Be to liudytoja O. L. parodė, kad prieš įvykį J. V. skuto burokus. Tai taip pat paneigia aplinkybę, kad jis nevaldė rankos. Nustatytų prieštaravimų Apeliacinės instancijos teismas negali vertinti kitaip nei jas įvertino pirmos instancijos teismas, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad J. V. teigdamas kad V. C. nestūmė ir L. C. nesudavė į veidą, nebent tai įvyko netyčia gestikuliuojant , siekia išvengti atsakomybės, o A. V. palaikydama tokia versiją siekia padėti savo sutuoktiniui.

8. Apeliantas taip pat kelia klausimą ar nukentėjusysis V. C. nustatytus sužalojimus patyrė būtent kilusio konflikto metu.

8.1 Iš bylos nustatyta, kad po įvykio nukentėjusysis iškart buvo apžiūrėtas medikų, jam nustatytas kairės peties sumušimas ( 1 t. b.l. 10)

8.2 Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo Išraše iš medicininių dokumentų Nr. 17AF/S-5173 nurodyta, kad V. C. 2017-08- hospitalizuotas į stacionarą. dėl kairio peties sąnario viršdyglinio raumens pažeidimo, akromioklavikulinės artrozė ir ankštumo klinika. Negali pilnai pakelti rankos (t. 1 b. 1. 49).

8.3 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-12-12 specialisto išvadoje nurodyta, kad remiantis V. C. medicinos dokumentų duomenimis V. C. nustatyta: kairės alkūnės odos nubrozdinimas, padarytas paveikus kietu buku daiktu (daiktais), ar, galimai, paviršiumi iki GMP personalo apžiūros 2017-07-21, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2017-07-21); kairio peties viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimas, kairio žastikaulio galvos panirimas, kairio peties sąnario ankštumas, potrauminė petinio — raktikaulio sąnario artrozė. Nustatyti sužalojimai visumoje nėra būdingi savęs žalojimui; nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienmomentiškai, vieno griuvimo metu; sužalojimai vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl patirtų sužalojimų sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui. Kadangi sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai, vienkartinio griuvimo metu, atskirai kiekvienas jų nėra vertinami (t. 1 b. 1. 78-79).

9. Taigi aukščiau išdėstyti duomenys rodo, kad nukentėjusysis V. C. iš esmės į medikus kreipėsi dėl to paties kairio peties sumušimo, kuris konstatuotas iškart po įvykio pristačius jį į ligoninę. Aplinkybė, kad hospilizuotas jis buvo praėjus kuriam laikui nesudaro pagrindo abejoti , kad sužalojimą jis patyrė konflikto metu. Be to byloje esančios VšĮ „Lazdynų poliklinikos“ V. C. sveikatos istorijos kopijos ( 1 t, b.l. 62-70) patvirtina, kad nukentėjusysis po įvykio patyręs traumą, nuolat lankėsi pas gydytojus, kadangi jo būklė negerėjo ir atlikus radiologinį tyrimą, kurio metu buvo nustatytas kairio peties sąnario sausgyslių plyšimas, jis buvo hospitalizuotas.

10. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties, kadangi jo veiksmai nebuvo tyčiniai.

10.1 Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Abiejų šių nusikalstamų veikų sudėties požymiai –pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai (nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas) bei priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių.

10.2 Pasisakydama apie apylinkės teismo nuosprendžio įrodymų vertinimą kolegija konstatavo, kad byloje yra įrodyta, kad konflikto metu J. V. tyčia pastūmė V. C. dėl ko jis griuvo ir patyrė sužalojimus, kurie teismo medicinos specialistų buvo įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ir to paties konflikto metu tyčia sudavė L. C. ranka į veidą dėl ko pastarajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, tiek J. V. tyčia padarant tokius veiksmus, tiek sužalojimų mastas, kiekvienu atveju, bei priežastinis ryšys tarp J. V. veiksmų ir kilusių padarinių akivaizdus ir yra įrodytas aukščiau aptartais įrodymais. Skunde išdėstyti argumentai dėl tyčios nebuvimo taip pat įvertinti vertinant J. V. ir A. V. parodymų patikimumą. Taigi, J. V. veiksmai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai nustačius visus būtinus šių nusikalstamų veikų požymius.

11. Apeliantas prašo nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio netenkinti arba mažinti priteistos sumos dydį, nurodo, kad neturtinė žala turi būti mažinama atsižvelgiant į tai, kad konfliktas buvo sukeltas paties nukentėjusiojo V. C., o turtinė žala nepagrįsta jokiais dokumentais apart paties V. C. paskaičiavimų ir bendro pobūdžio informacijos apie bilietų kainas. Toks apelianto reikalavimas laikytinas nepagrįstu.

11.1 Tuo atveju, kai dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo patiria turtinę ar neturtinę žalą, jos dydis nustatomas vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti BK 115 straipsnio 1 dalyje bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai yra: žalos dydis ir jos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį, teismas privalo įvertinti neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika.

11.2 Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes V. C. ilgą laiką jautė skausmą, nustatyta, kad jo gydymas tęsėsi ilgą laiką. Teismas pasisakydamas apie ieškinio dydį išanalizavo medicininius duomenis, kurių pagrindu pasisakė apie V. C. patirtus nepatogumus bei sužalojimo pasekmes. Taip pat pagrindė L. C. priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad apylinkės teismas prašomos neturtinės žalos dydį, įvertinęs reikšmingas aplinkybes, gerokai sumažino.

11.3 Nukentėjusysis reikšdamas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo išsamiai nurodė, kokias išlaidas, susijusias su padarytomis nusikalstamomis veikomis, turėjo. Sutinkama , kad jos nėra visos pagrįstos konkrečiais dokumentais. Nukentėjusysis nepateikė kvitų, patvirtinančių bilietų įsigijimą ir išlaidas vaistams, tačiau pareikštas ieškinys nėra didelis, nurodytos išlaidos vaistams, atsižvelgiant į V. C. padaryto sužalojimo pobūdį, gydymo trukmę nėra didelės, bilietų kainą iš dalies nukentėjusysis pagrindė oficialiame internetiniame puslapyje www.autobusubilietai.lt nurodyta viešai prieinama informacija. Nukentėjusiųjų nurodytas turtinės žalos dydis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl abejoti, kad nukentėjusieji patyrė būtent tokio dydžio žalą ir siekia pasipelnyti teismas neturi pagrindo.

11.4 Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, teisingai taikė BK 115 straipsnio 1 dalies bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl laikytina, kad šis klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiųjų V. C. ir L. C.atstovas adv. V. Martyšius pateikė pinigų priėmimo kvitą už teisines paslaugas (už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) bei prašė priteisti nukentėjusiųjų naudai 500 Eur dydžio išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sietinos su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nėra sudėtinga, ją sudaro 2 tomai, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant ir pirmos instancijos teisme, skundą pateikė tik nuteistasis, byloje įvyko du posėdžiai, kurių trukmė nebuvo ilga. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes pagrįsta, protinga ir atitinkanti advokato darbo sąnaudas suma mažintina iki 300 Eur ir priteistina iš J. V..

13. Apibendrinat išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria :

Nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Iš nuteistojo J. V. V. C. ir L. C. naudai priteisti 300 ( tris šimtus) Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.