- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-28
- Bylos Nr.
- 1S-33-334/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35266-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danutė Švitinienė
- Suinteresuotas asmuo
- T. U.
- Advokatai
- Irmantas Ruželė, Imantas Ruželė
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, L. Z., dukros T. U. atstovo advokato Irmanto Ruželės (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 3 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo - stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. 2019-05-27 Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nutartimi L. Z., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur stebėjimas ir gydymas taikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d.
2. Skundžiama nutartimi L. Z. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad L. Z. psichikos būklė nestabili – išlieka nenuoseklus mąstymas, santykio, persekiojimo, nuodijimo kliedesiai, ji įtari, įsitempusi, įsitikusi, kad jos vyras nori ją nužudyti, būklei visiškai nekritiška, todėl jai dar būtinas stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis sąlygomis.
Šalies argumentai
3. Skundu pareiškėjas prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-02-03 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – L. Z. atžvilgiu taikytą priverčiamąją priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Skunde teigia, kad L. Z. priverstinis gydymas stacionare daugiau kaip septynis mėnesius šiuo atveju nėra adekvatus ir prieštarauja proporcingumo principui. Nurodo, kad L. Z. psichikos būklė yra iš esmės pagerėjusi, jos atžvilgiu yra taikomas palaikomasis gydymas, nevyksta medikamentinės korekcijos, tuo tarpu kitos L. Z. elgsenos anomalijos yra nustatytos psichinės ligos požymiai ir jie nėra išgydomi kaip ir pati liga. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad persekiojimo, nuodijimo kliedesiai nėra aktualūs, jie vyko gydymo pradžioje, o gavus tinkamą medikamentinį gydymą, jie dingo ir yra neaktualūs. Mano, kad teismo motyvas, jog L. Z. išsako gausius skundus dėl somatinių ligų, yra visiškai nereikšmingas, juolab, kad L. Z. buvo gydyta vidaus ligų gydytojo. Taip pat pažymi, kad stebimuoju laikotarpiu L. Z. elgesys nerodė jokių požymių dėl jos socialinio pavojingumo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo L. Z. socialinį pavojingumą tik formaliais teiginiais, jų iš esmės netyręs. Nurodo, kad teismui buvo žinoma, jog L. Z. turi dukrą T. U. ir ji įsipareigoja rūpintis bei prižiūrėti L. Z. ambulatorinio gydymo atveju, tačiau teismas, nagrinėdamas teikimą į šias aplinkybes neatsižvelgė ir pažeidė BPK 405 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. jai nebuvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, todėl ji negalėjo pateikti aplinkybių, susijusių su socialine aplinka, į kurią galėtų grįžti L. Z.. Artimieji per visą ilgą gydymosi laikotarpį rūpinosi, domėjosi L. Z. gydymosi eiga, todėl mano, jog gydymo tęstinumas galėtų būti užtikrintas priverstinai L. Z. gydantis ambulatorinio gydymo sąlygomis.
4. Gynėjas ir suinteresuotas asmuo prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundas atmetamas.
6. Kaip matyti, esminis pareiškėjo skundo argumentas yra tas, kad L. Z. psichikos būklė yra iš esmės pagerėjusi, o jos elgesys nerodo jokių požymių dėl jos socialinio pavojingumo, todėl jai šiuo metu taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje galėtų būti pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau, įvertinęs byloje esančius duomenis apie L. Z. psichikos būklę šiuo metu, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su esmine apylinkės teismo išvada, kad L. Z. psichikos būklė nėra stabili, todėl jai dar reikalingas stebėjimas ir gydymas stacionare tomis pačiomis sąlygomis.
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
8. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju pakankamai svarbią reikšmę įgyja L. Z. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Bylos duomenimis, L. Z. buvo diagnozuotas kliedesinis sutrikimas. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad L. Z. psichikos būklė stebimuoju laikotarpiu buvo nestabili; išlieka kontakto formalumas, nenuoseklus mąstymas, santykio persekiojimo, nuodijimo kliedesiai, blankios emocijos, formalaus kontakto, įtari, įsitempusi, įsitikusi, jog vyras nori ją nužudyti ir „išimti inkstus“, nekritiška (b. l. 3). Taigi, Komisija rekomendavo tęsti L. Z. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šios ligoninės atstovė pirmosios instancijos teisme iš esmės sutiko su Komisijos išvada ir nurodė, jog nors incidentų su kitais pacientais L. Z. elgesyje nebuvo užfiksuota, tačiau priverčiamąją priemonę šiuo metu keisti į švelnesnę priemonę yra anksti, nes išlieka gana gausios persekiojimo, santykio idėjos, ji dar nekritiška savo būklei (b. l. 14-15). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti L. Z. priverstinį gydymą stacionare dėl nestabilios jos psichikos būklės. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo L. Z., pagrįstai šiais duomenimis vadovavosi bei padarė išvadą, kad jos psichikos būklė nėra stabili. Apygardos teismas tokiai išvadai pritaria.
9. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos sveikatos būsena pagerėja (BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 3 dalis). Teismas panaikina asmeniui taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu jis pasveiko ir išnyko reikalas tokią priemonę jam taikyti (BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
10. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad L. Z. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs. Kaip minėta, Komisijos išvadoje nurodyta, kad L. Z. formalaus kontakto, mąstymas nenuoseklus, aplinkybiškas, emocijos blankios, monotoniškos, įsitempusi, įtari, įsitikinusi, kad vyras nori ją nužudyti. Komisijos išvadoje taip pat pažymima, kad L. Z. su giminėmis nebendrauja; nepatenkinta, kad seserys atvyko jos lankyti, nevalgė jų atvežto maisto. Svarbu ir tai, kad L. Z. nei savo būklei, nei padarytoms nusikalstamoms veikoms visiškai nekritiška. Nors L. Z. elgesyje incidentų su kitais pacientais ir nebuvo užfiksuota, tačiau aukščiau išdėstytos aplinkybės neleidžia tvirtinti, kad L. Z. nebėra pavojinga visuomenei.
11. Apygardos teismas, atsižvelgęs į Komisijos išvadą, sutinka su apylinkės teismu, kad L. Z. psichikos sveikatos būsena esmingai nepagerėjo – ji išliko nestabili, jos pavojingumas nesumažėjęs, todėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jai buvo pratęstas pagrįstai. Tik tokiu būdu galima užtikrinti veiksmingą tolimesnį L. Z. gydymą. Nepaisant pareiškėjo argumentų, prašymų dėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo, kurie grindžiami ryšiu su dukra ir, kurios pagalba, tikėtina, būtų siekiama padėti užtikrinti L. Z. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pažymėtina, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, kadangi tai yra, visų pirma, paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus, todėl esant arba atsiradus priešiškiems santykiams, arba esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms tarp L. Z. ir jos dukros T. U., dėl L. Z. nustatyto psichikos sutrikimo ar gydymo, galimai nebūtų įmanoma užtikrinti jos ambulatorinio stebėjimo, o tai gali kelti pavojų visuomenei. Kaip žinia, dukra T. U. neturėjo jokios įtakos L. Z. praeityje, kai ji, paveikta ligos, padarė dvi nusikalstamas veikas – smurtavo prieš savo brolį ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei jiems pasipriešino. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad L. Z. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiuo metu yra negalimas ne tik dėl nestabilios jos psichikos sveikatos būsenos, tačiau ir dėl neišnykusio jos socialinio pavojingumo. Esant tokiai situacijai bei L. Z. požiūriui į savo psichikos būklę, apygardos teismas sprendžia, kad L. Z. ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti.
12. Skunde nurodoma, kad L. Z. yra taikomas palaikomasis gydymas, nevyksta medikamentinės korekcijos ir, kad kitos L. Z. elgsenos anomalijos yra nustatytos psichinės ligos požymiai, kurie nėra išgydomi kaip ir pati liga. Visgi, su tokia pareiškėjo argumentacija apygardos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, visiško pasveikimo – tam, kad būtų keičiamas gydymo režimas - vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pakanka sveikatos pagerėjimo ir, aišku, pavojingumo sumažėjimo. Įvertinus aukščiau paminėtus duomenis bei tai, kad L. Z. stacionare stebima ir gydoma pirmą pusmetį, vis dar išlieka gausios persekiojimo, santykio idėjos, išvada, kad pagal dabartinę L. Z. sveikatos būklę dar reikalingas jos stacionarinis stebėjimas ir gydymas ne tik dėl nestabilios jos psichikos sveikatos būsenos, bet ir dėl išliekančio socialinio pavojingumo, laikytina pagrįsta. Galiausiai pažymėtina, kad esant akivaizdžiam L. Z. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jai reikalingo tolimesnio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.
13. BPK 405 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo sprendžia teismas pagal šios priemonės taikymo vietą. Sprendžiant šį klausimą, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Taip pat nurodyta, kad apie teismo posėdžio vietą ir laiką, teismas privalo pranešti BPK 404 straipsnyje nurodytiems asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nagrinėti klausimą nekliudo. BPK 404 straipsnyje numatyta, kad teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę turi teisę apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad teismo šaukimas apie teismo posėdį buvo pasirašytinai įteiktas L. Z. (b. l. 9) bei VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teisminių bylų registratorei (b. l. 10). Taip pat Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-01-13 nutartimi teismas nutarė informuoti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorių, dėl to, kad teikimo nagrinėjime būtų parinktas L. Z. advokatas (b. l. 7). Taigi pirmos instancijos teismo posėdyje dalyvavo tiek pati L. Z., tiek ir jos gynėjas advokatas I.Ruželė. Nors nebuvo pranešta, kaip to reikalauja įstatymas, L. Z. dukrai T. U., tačiau tai nelaikytina esminiu proceso pažeidimu ir nesudaro vados naikinti teismo nutartį, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, pranešė T. U. ir išklausė jos paaiškinimus.
14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
atmesti L. Z. dukros T. U. atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 3 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.