- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-07
- Bylos Nr.
- AN2-103-282/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-31-3-00019-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Pažeidėjas
- V. L.
- Advokatai
- Irma Bekerė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. atstovės advokatės Irmos Bekerės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutarimo, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnio 8 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nubaustas už tai, kad 2018 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete (duomenys neskelbtini) teisėtai organizuotos medžioklės varant trečio varymo metu, apie 12 val., iš (duomenys neskelbtini) miško išbėgus būriui tauriųjų elnių, medžiotojas V. L., neįsitikinęs, kad šūvis bus nepavojingas kitiems nemedžiojamiems gyvūnams, šovė į tauriojo elnio patelę, ją sužeidė, jos nerado, bet atsiskyręs nuo bandos krito tauriojo elnio patinas. Medžiotojas V. L. neteisėtai sumedžiojo, neturint limito tauriojo elnio patinui medžioti, tauriojo elnio suaugusį patiną ir padarė žalą laukinei gyvūnijai. V. L. tauriojo elnio patiną neteisėtai sumedžiojo iš R. S. priklausančio graižtvinio šautuvo „Sauer 202, 308 Winchester“ Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais V. L. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 17, 58.2.2 ir 65 punktų nuostatas bei padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. atstovė advokatė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą. Nurodo, kad duomenų, pagal kuriuos tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas ir/ar kad jį padarė konkretus asmuo, nepakanka.
Nagrinėjamu atveju protokolą surašiusi Institucija netyrė ir nesiaiškino elnių bandos išsidėstymo aplinkybių, nesiaiškino, kur šūvio metu buvo sužeista tauriojo elnio patelė, kur tuo metu buvo tauriojo elnio patinas. Apeliantės nuomone, V. L., šaudamas į elnio patelę, bėgusią voros priekyje, tuo pačiu šūviu niekaip negalėjo sumedžioti ir tauriojo elnio patino, kuris bėgo paskutinis. Skunde pažymi, kad nebuvo ieškota kulkos, nebuvo išsiaiškinta, ar žvėries skerdienoje esanti kulka bei padaryti sužeidimai atitinka šaulio ginklą, nebuvo daromos fotofiksacijos elnio kritimo vietoje ir pan. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Institucijos atstovo R. S. subjektyvia nuomone, kad pagal gamtos dėsnius sužeistas žvėris nebėga su banda, o iš karto atsiskiria. Tiek V. L., tiek K. Š. ir R. S. patvirtino, kad žvėris bėgo paskui bandą. Pažymi, kad medžioklėje dalyvavę asmenys buvo įsitikinę, jog V. L. nušovė elnio patiną, tačiau tokios išvados padarytos „iš kalbų“, nei būrelio vadovas V. M., nei medžioklės vadovas A. G. nieko nematė. Teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą dėl V. L. kaltės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos Šiaulių valdyba (toliau – Institucija) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutarimą.
Pažymi, kad teismas teisingai įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus atskirai ir jų visumą. Po teismo posėdžio paaiškėjo, kad liudytoją A. V. ir V. L. sieja giminystės ryšiai ir jo parodymų vertinti negalima. Pažymi, kad V. L. nedalyvavo jo sumedžioto tauriojo elnio dorojime ir net nebandė paneigti, kad taurusis elnias krito ne nuo jo paleistos kulkos. Institucija atkreipia dėmesį į tai, kad medžiotojas V. L. (medžiotojas selekcininkas, tai yra medžiotojas mokantis atpažinti tikslų gyvūno amžių ir lytį) paleidęs neapgalvotą šūvį sumedžiojo suaugusį tauriojo elnio patiną.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad V. L. nurodytu laiku ir vietoje nušovė taurųjį elnią, t. y. neigiama, kad V. L. padarė ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje nurodytus nusižengimus. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą. Sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima.
ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėdamas šią bylą apylinkės teismas tinkamai vertino įrodymus bei rašytinę bylos medžiagą, todėl padarė teisingą išvadą dėl V. L. kaltės padarius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje.
Skundžiamame nutarime V. L. kaltė grindžiama šiais įrodymais: Institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, atstovas R. S. parodė, kad 2018 m. lapkričio 10 d. buvo gautas pranešimas medžioklės vadovo A. G. pareiškimas, kad organizuojant medžioklę varant sumedžiotas antrametis tauriojo elnio patinas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad medžiotojas V. L. neįsitikinęs, kad šūvis bus nepavojingas kitiems nemedžiojamiems gyvūnams, neteisėtai sumedžiojo, neturint limito tauriojo elnio patinui sumedžioti, tauriojo elnio suaugusį patiną ir padarė žalą laukinei gyvūnijai (b. l. 10). Teismo posėdžio metu R. S. nurodė, kad sužeistas žvėris nebėga su banda, o iš kart atsiskiria. Liudytojas A. G. paaiškinime nurodė, kad varyminės medžioklės dieną būrelio nariams pravedė instruktažą ir nurodė, kokius žvėris galima medžioti. Pažymėjo, kad buvo informuota, kad tauriųjų elnių limitas išnaudotas, todėl galima medžioti tik pateles ir jauniklius. Trečio varymo metu jam V. L. pranešė, kad buvo sumedžiotas taurusis elnias (b. l. 14), medžioklės ataskaitoje prie V. L. pavardės nurodyta, kad jis medžioklės metu sumedžiojo vieną taurųjį elnią (b. l. 16, 22-27), A. G. teismo posėdžio metu davė analogiškus parodymus, patvirtindamas, kad jam paskambinęs V. L. pasakė – „prisidirbau“. Liudytojas parodė, kad elnias buvo nušautas graižtviniu šautuvu į krutinę, matėsi krūtinėje skylė. Į medžioklės lapą įrašė sumedžiotą elnią prie V. L. pavardės, nes jis jam pats telefonu pasakė, kad sumedžiojo elnią ir jokių ginčų nebuvo (b. l. 55). V. M. savo paaiškinime nurodė, kad medžioklėje buvo sumedžiotas elnio patinas. Pažymėjo, kad dar prieš medžioklę A. G. labai aiškiai visus dalyvius informavo, kokius žvėris galima medžioti (b. l. 18). Teismo posėdžio metu davė analogiškus parodymus ir nurodė, kad paaiškėjo, kad V. L. šaudamas į išbėgusių elnių pulką, šovė į elnio patelę, tačiau sužeista elnio patelė nubėgo, o krito elnias. Pažymėjo, kad V. L. labai pergyveno, apgailestavo, kad taip įvyko. Matėsi, kad V. L. jautėsi kaip atlikęs negerą darbą, nusižengęs (b. l. 56). T. M. analogiškai parodė, kad buvo informuotas ko negalima šaudyti. Pagal jo (T. M.) turimas žinias, V. L. šovė į elnių jauniklį bėgantį kartu su elnių banda, tuo metu jis atsiskyrė ir krito (b. l. 21). R. S. savo paaiškinime nurodė, kad medžioklės metu jie su V. L. buvo susikeitę ginklais. V. L. buvo pasiėmęs pasinaudoti jo graižtvinį šautuvą (b. l. 8). R. S. paaiškinime nurodė, kad prieš medžioklę buvo informuotas ką galima medžioti. Jis su K. Š. ir V. L. buvo pasaloje, kai iš miško išbėgo tauriųjų elnių banda. Parodė, kad jis stebėjo per žiūronus, V. L. paleido vieną šūvį ir jis (R. S.) pamatė, kaip krito elnio patelė. Pažymėjo, kad bandoje kilus panikai gyvūnai išsibėgiojo, o elnio patelė staigiai pakilo ir pradėjo bėgioti. Matėsi, kad sužeista. Tuo pačiu metu, po kelių akimirkų krito tauriojo elnio patinas (b. l. 19). K. Š. paaiškinime analogiškai pažymėjo, kad medžiotojams buvo nurodyta ką gali medžioti. Parodė, kad iš miško išbėgo tauriųjų elnių banda ir V. L. paleido vieną šūvį. Tuo metu krito elnio patelė, bet vėl pašoko ir nubėgo, taip pat kritęs gulėjo dar vienas elnias (b. l. 20). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V. L. nušovė taurųjį elnią, tai įrodo ir liudytojų parodymai ir paties V. L. skambutis A. G. pasakant, kad „prisidirbo“. Pažymėtina, kad pats V. L. neginčijo, kad sumedžioto tauriojo elnio patinas buvo įrašytas į medžioklės lapą prie jo (V. L.) pavardės.
Iš išdėstytų aplinkybių sprendžiama, jog liudytojų paaiškinimai ir parodymai, kad V. L. iš graižtvinio šautuvo šovė į išbėgusią tauriųjų elnių bandą ir kliudęs patelę nušovė taurųjį elnią, buvo analogiški. Pažymėtina, kad dar prieš medžioklę A. G. pravedė medžiotojams instruktažą, nurodė, kokių gyvūnų negalima šaudyti, šią aplinkybe patvirtino visi liudytojai. Taip pat liudytojai analogiškai parodė, kad iš miško išbėgo banda ir buvo tik vienas šūvis, todėl akivaizdu, jog niekas kitas tauriojo elnio negalėjo nušauti. Taigi, visuma įrodymų patvirtina, kad V. L., išbėgus tauriųjų elnių bandai, neįsitikinęs, kad nekliudys neleidžiamo medžioti žvėries, paleido neapgalvotą šūvį ir nušovė taurųjį elnią.
Pažymėtina, kad su V. L. pasaloje kartu buvę K. Š. ir R. S. po įvykio rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad medžioklės metu iš miško išbėgo tauriųjų elnių banda, tačiau teismo posėdžio metu K. Š. ir R. S. jau pakeitė parodymus, teisinančius V. L.. Posėdžio metu jie pabrėžtinai tvirtino, kad banda bėgo vorele, nors pirminiuose paaiškinimuose tokios aplinkybės nurodė. Be to, R. S., duodamas paaiškinimus raštu nurodė, kad po V. L. šūvio bandoje kilo panika ir elnio patinas staigiai krito, o teismo posėdžio metu pakeitęs parodymus teigė, kad patinėlis jau bėgo atsilikęs nuo bandos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo posėdžio metu šių liudytojų duotais parodymais, nes jie neatitinka jų pirminių paaiškinimų ir prieštarauja kitiems įrodymams. Taip pat pažymėtina, kad A. V. posėdžio metu davė palankius parodymus V. L. atžvilgiu, tačiau teismas V. L. versija pagrįstai nesivadovavo. A. V. tik teismo posėdžio metu parodė, kad darinėjant sumedžioto tauriojo elnio organus, rado grankulkes, kurios buvo šautos iš lygiavamzdžio. Grankulkes jis išmetė, o apie rastas grankulkes pasakė V.. Pažymėtina, kad tokia versija yra neįtikinama. A. V., žinodamas apie įvykį jų būrelyje, jei būtų radęs grankulkes, nelogiška, kad būtų apie tai niekam nesakęs, o grankulkes dar ir išmetęs ir tik po kurio laiko susitikęs V. L. apie tai jam pasakęs.
Taigi, aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. L. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus yra įrodyta. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pažeidėjo apeliantės savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Pažymėtina, jog byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, kaltės. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų, todėl apeliacinio skundo motyvai, kad nebuvo ieškota kulkos, nebuvo išsiaiškinta ar žvėries skerdienoje esanti kulka bei padaryti sužeidimai atitinka šaulio ginklą, nebuvo daromos fotofiksacijos elnio kritimo vietoje ir pan., atmetami kaip nepagrįsti. Visos byloje nustatytos aplinkybės – asmenų, mačiusių šūvio faktą, nušauto tauriojo elnio patino radimas šūvio vietoje – nekelia abejonių, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. L. kaltu.
Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai V. L. nubaudė už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje. Taip pat V. L. skundžiamu nutarimu pagrįstai paskirta ir administracinio poveikio priemonė bei priteista iš V. L. žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. L. atstovės advokatės Irmos Bekerės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.