- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-14
- Bylos Nr.
- Iv-1403-580/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. D. skundu prašė solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką – 738,47 Lt.
Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Šeštos kuopos Pirmo būrio patrulio pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuodami priedus bei priemokas, atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Todėl nuo 2006-12-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 738,47 Lt priemokų ir priedų. Laikė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis buvo taikyta nepagrįstai, o taip pat įrodinėjo, kad ši norma prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (teisė pasirinkti darbą), 23 straipsniui (nuosavybės teisės gynimas), 48 straipsnio 1 daliai (teisė į apmokėjimą už darbą), asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą bei valstybės institucijas principui, teisėtų lūkesčių principui, proporcingumo principui. Pažymėjo, kad skirtingai nei Darbo kodeksas, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Nors valstybės tarnybos santykiams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėjo atveju tokio reguliavimo tikslu gali būti įvardinta nebent biudžeto lėšų taupymas, tačiau toks tikslas pats savaime negali būti pagrindu sumažinti pareiškėjo uždirbtą darbo užmokestį. Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniams teisinės valstybės principui.
Taip pat prašė nesumokėtą darbo užmokestį pripažinti žala, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė laikyti, kad ieškinio senatis nebuvo praleista, nes pareiškėjui atsiskaitymo lapeliai nebuvo išduodami, o apie pažeistas teises jis sužinojo, kai iš darbdavio gavo Suvestinius atsiskaitymo lapelius. Pripažinus, kad terminas praleistas, prašė remtis teismų praktika ir terminą atnaujinti. Pažymėjo, kad DK 298 straipsnis leidžia pasirinkti pareiškėjui palankiausią periodą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo paskutinės neišmokėtos sumos dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kaip Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad šioje byloje jis yra netinkamas atsakovas. Pažymėjo, kad atstovavimą bylose dėl neteisėtais valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo nustato Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsnis bei Vyriausybės 2001 m. nutarimas Nr. 932. Šio nutarimo 1 punktas įgaliojo valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų atsirado žala, atstovauti valstybei. Kadangi pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nustatytu reguliavimu, tai, atsakovo nuomone, jis negalėtų atstovauti valstybę byloje dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos atlyginimo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad atstovai Civilinio proceso kodekse yra priskirti byloje dalyvaujantiems asmenims, kas rodo, jog jie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Yra pripažįstama, kad atstovas turi veikti atstovaujamojo interesais, draudžiamas atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktas. Tuo remdamasis laikė, kad valstybę turi atstovauti Vyriausybės 2010-01-14 potvarkyje Nr. 13 nurodyti asmenys. Pažymėjo, kad Vyriausybės potvarkis yra vėlesnis teisės aktas negu 2001-07-26 nutarimas Nr. 932.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo vardu pateiktame atsiliepime prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui buvo pagrįstai taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kadangi teisės aktas privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu nurodė, jog valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Galiojant įstatymo teisėtumo prezumpcijai įstatymas laikomas teisėtu iki tol, kol paskelbiamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tokia teisės aiškinimo praktika išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-256/2008. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsakovo nuomone, valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vilniaus apskrities VPK yra įgaliotas tik išmokėti darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 7 straipsnį, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatui skiriamų asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas. Policijos departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų. Todėl teismas turi spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus.
Šio atsakovo nuomone, tinkamu atsakovu byloje galėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kadangi Vyriausybės sutinkamai su Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi organizuoja valstybės biudžeto vykdymą. Tokia pozicija patvirtinta praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009. Nurodė, kad skundo dalyje dėl 120,28 Lt sumos (66,48 Lt sumos, kuri buvo atskaityta 2006 m., ir 2008 m. taikyto ribojimo už 2006 m. – 53,80 Lt) turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo L. D. 2006 metais buvo atskaityta 66,48 Lt (b. l. 5, 6), 2007 metais buvo atskaityta 102,52 Lt viršvalandžių ribojimas už 2007 m. 2 ketvirtį, 22,79 Lt viršvalandžių ribojimas už 2007 m. 3 ketvirtį, 285,57 Lt taikant 70 proc. ribojimą sausio (91,70 Lt), balandžio (37,85 Lt), gegužės (131,65 Lt), birželio (14,39 Lt), rugsėjo (9,98 Lt) mėnesiais (b. l. 7, 8), 2008 metais buvo atskaityta 207,31 Lt taikant 70 proc. ribojimą rugpjūčio, gruodžio mėnesiais, 53,80 Lt už 2006 metų 2 ketvirtį (b. l. 9, 10). Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad į priedų ir permokų sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnio 1 dalyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas priedas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2006-2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.
Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Šioje nutartyje detaliai išaiškinta, kodėl taikoma skirtinga gynyba, nei buvo taikyta administracinėje byloje Nr. A-264/2003. Kadangi čia nagrinėjama byla tiek šalimis, tiek dalyku daug panašesnė į administracinę bylą Nr. A-638/2005, nei į administracinę bylą Nr. A-264/2003, tai teismas remiasi pirmąja.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pateikdamas argumentus atsakovo tinkamumo klausimu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1285/2009. Pastebėtina, kad šios bylos aplinkybės yra skirtingos. Administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 buvo priteisiamas neišmokėtas teisėjo darbo užmokestis. Visų pirma, pagal byloje analizuotus teisės aktus, kuriais buvo nustatytas teisėjo darbo užmokestis, matyti, kad teisėjui nebuvo galima mokėti didesnio darbo užmokesčio, nustatyti tokį darbo režimą, kad darbo užmokestis būtų sumokėtas teisėtai. Tuo tarpu, net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl priedų apribojimo, pareiškėjo darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjas neturėtų atlikti darbų, už kuriuos negalima apmokėti.
Be to, byloje keliamas klausimas dėl to, kad teismas spręstų reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus. Tačiau toks reikalavimas byloje nėra pareikštas, o teismas pagal jam nustatytą kompetenciją negali įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo priimti ar pakeisti teisės aktus.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo. Skundas teismui paduotas 2010-03-02 (b. l. 1-4), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už 2006-2008. Ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentu pripažįstama diena, kai asmuo gavo darbo užmokestį, iš kurio buvo išskaičiuotas darbo užmokestis, ar jis buvo išmokėtas nepilnai. Atsiskaitymo lapelių nepasiėmimo faktas įtakos senaties termino eigos skaičiavimui neturi, kadangi kiekvienas atidus ir rūpestingas žmogus turi ir gali sužinoti savo darbo užmokesčio struktūrą. Pažymėtina, kad 70 procentų pareiginės algos ribojimas už 2006 m. metų 2 ketvirtį buvo pritaikytas 2008 m., 53,80 Lt suma buvo atskaityta 2008 m. (b. l. 9, 10). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas galėjo anksčiau nei 2008 metais sužinoti, kad 2006 metais jam nebuvo kompensuoti viršvalandiniai darbai. Tuo labiau, kad perskaičiavimas buvo atliktas dėl darbo valandų skaičiaus savaitėje sumažinimo. Taigi laikytina, kad ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo priteisti 2007 metais atskaitytą 102,52 Lt viršvalandžių ribojimą už 2007 m. 2 ketvirtį, 22,79 Lt viršvalandžių ribojimą už 2007 m. 3 ketvirtį, taikant 70 proc. ribojimą atskaitytas sumas – balandžio (37,85 Lt), gegužės (131,65 Lt), birželio (14,39 Lt), rugsėjo (9,98 Lt) mėnesiais (b. l. 7, 8), 2008 metais atskaitytą 207,31 Lt sumą taikant 70 proc. ribojimą rugpjūčio, gruodžio mėnesiais, 53,80 Lt už 2006 metų 2 ketvirtį, atskaitytą 2008 m. (b. l. 9, 10) nebuvo praleistas.
Dėl reikalavimo priteisti 2006 metais atskaitytą 66,48 Lt sumą ir 2007 m. taikant 70 proc. ribojimą sausio mėnesį atskaitytą 91,70 Lt sumą laikytina, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Nors pareiškėjas nurodo, kad, jo nuomone, vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo negalėjo pajamų gavimo metu suprasti jo atžvilgiu pritaikyti teisės akto nekonstitucingumo ir dėl to atsiradusio teisių pažeidimo, ir šis jo motyvas yra protingas bei pagrįstas, tačiau teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo. Šiose bylose analogiškomis aplinkybėmis buvo laikoma, kad asmuo yra praleidęs senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).
Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, atnaujintinas.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui paduotas 2010-03-02 (b. l. 1-4), pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusiomis teisės normomis (Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi). Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės, atžvilgiu atmetamas. Motyvai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta pareiškėjo materialinį reikalavimą reikalavimu darbdaviui, o ne žalos atlyginimu nurodyti aukščiau.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. D. naudai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 738,47 Lt (septyni šimtai trisdešimt aštuoni litai, keturiasdešimt septyni centai) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje ir kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.