Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir L. P. bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-644-55/2008 pagal ieškovų S. K. , N. K. , A. K. ir G. S. ieškinį atsakovams A. P. , L. P. , L. P. įmonei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kadangi ieškovai nedavė sutikimo atsakovei L. P. įsirengti ir nuosavybės teise įregistruoti rūsio patalpas R3-3–R3-6, teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl rūsio patalpų R3-3–R3-6 statybos nenukrypstant nuo projekto, kurios pagrindu buvo įregistruota atsakovės L. P. nuosavybės teisė į šias rūsio patalpas. Panaikinus pagrindą, dėl kurio atsirado atsakovės L. P. nuosavybės teisė į rūsio patalpas R3-3–R3-6, teismas panaikino ir 2001 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties bei perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria atsakovė L. P. pardavė atsakovui A. P. rūsio patalpas R3-3–R3-6 (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas atsakovo A. P. nelaikė sąžiningu patalpų R3-3–R3-6 įgijėju, todėl nusprendė šias patalpas iš jo išreikalauti (CK 1.80 str. 2 d., 4 d., 4.96 str. 1 d.). Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas šalis grąžino į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (CK 1.80 str. 2 d.).

Teismas, konstatavęs, kad rūsio patalpos R3-3, R3-4, R3-5, R3-6 yra pastato, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5A3p, adresas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, rūsio patalpas R3-3, R3-4, R3-5, R3-6 grąžino šio pastato bendraturčių bendrojon dalinėn nuosavybėn. Teismas nurodė, kad ieškovai, duodami sutikimą atsakovei L. P. įsirengti ir įregistruoti nuosavybės teisę į rūsio patalpas R3-1–R3-2, išsprendė tik šių patalpų pasidalijimo klausimą. Rūsio patalpų R3-3–R3-6 pasidalijimo klausimas tarp pastato bendraturčių nebuvo spręstas, šis klausimas taip pat nebuvo ir šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas rūsio patalpas R3-3–R3-6 grąžino visų pastato bendraturčių nuosavybėn.

Teismas civilinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti pagalbinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato žymėjimas plane 5A3p, teisinę registraciją L. P. ir A. P. vardu nutraukė, kadangi toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme (CPK 293 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad, panaikinus aktus, kurių pagrindu atsirado atsakovės L. P. ir atsakovo A. P. nuosavybės teisė į ginčo rūsio patalpas, VĮ Registrų centras, kaip Nekilnojamojo turto registrą tvarkantis subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka atliekantis nekilnojamųjų daiktų, teisių į juos, tų teisių suvaržymų bei juridinių faktų registraciją pateiktų dokumentų pagrindu, pakeis viešame registre esančius duomenis teismo sprendimo pagrindu.

Civilinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2002 m. sausio 11 d. leidimo Nr. 03 tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę, statyti arba griauti statinį jos teritorijoje dalį dėl rūsio patalpų nuo R3-2 iki R3-6 teismas nutraukė, kadangi toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme (CPK 293 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad 2002 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento išduotas leidimas Nr. R-03 restauruoti statinį (ginčo rūsio patalpas), registruotas Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniame padalinyje 2002 m. sausio 7 d., galiojo tik iki 2003 m. sausio 7 d., todėl jis jokių teisinių pasekmių šalims nesukelia.

Teismas sprendė, kad ventiliacijos kaminų pritvirtinimas prie pastato 5A3p sienos nepažeidžia ieškovų teisių, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

Atsakovai A. P. ir L. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys. Nurodo šiuos argumentus:

Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamento 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dalies dėl rūsio patalpų R3-3, R3-4, R3-5, R3-6, esančių po butu (duomenys neskelbtini) ir šalia jo, statybos nenukrypstant nuo projekto panaikinimo, nes ieškovai neprašė šio termino atnaujinti. Teismas savo iniciatyva atnaujino praleistą terminą bei nurodė, kad pagrindinė priežastis terminui atnaujinti yra tai, kad šis terminas praleistas nežymiai. Teismų praktikoje, sprendžiant apskundimo termino atnaujinimo klausimus, svarbiomis galima pripažinti priežastis, tik jeigu jos susijusios su ieškovo asmeniu. Šioje byloje yra ne vienas, o trys ieškovai, iš kurių vienas yra turintis didelę darbo patirtį advokatas, todėl teismas neturėjo pagrindo termino praleidimo priežasčių pripažinti svarbiomis.Kadangi teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl rūsio patalpų R3-3, R3-4, R3-5, R3-6, esančių po butu (duomenys neskelbtini) ir šalia jo, statybos nenukrypstant nuo projekto, kurios pagrindu buvo įregistruotos atsakovės L. P. nuosavybės teisės į šias patalpas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti 2001 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2001 m. lapkričio 6 d. perdavimo priėmimo akto, sudarytų tarp atsakovės L. P. ir atsakovo A. P. .Teismas nepagrįstai nustatė, kad R3-3, R3-4, R3-5 ir R3-6 yra ne naujai pastatytos patalpos, nes iš šių patalpų buvo išvežtos ne tik žemės ir šiukšlės, bet ir sutvirtinti skliautai, sienos, pradėti atlikti restauracijos darbai. Vien šiukšlėms ir žemėms išvežti iš rūsio statybos leidimų ir projektų nereikia, todėl konstatuotina, kad patalpos buvo statomos iš naujo.Teismas netinkamai konstatavo, kad rūsio patalpos, pažymėtos indeksais R3-1–R3-6, yra pastato, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5A3p, adresas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklausiniai ir bendrojo naudojimo patalpos, kadangi per visus ginčo rūsius, išskyrus R3-4, eina veikiantys pastato inžineriniai tinklai, t. y. ginčo rūsiai bendra ūkine paskirtimi susiję ir skirti tarnauti pastatui 5A3p, ginčo rūsiai nebuvo priskirti atskiriems savininkams ir neturėjo tiesioginio ryšio su atskiromis savininkų patalpomis. Tik rūsiuose R3-1, R3-2, R3-5 eina vandentiekis, šilumos tinklai bei karšto vandens vamzdynai. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad patalpos R3-3, R3-4, R3-5 ir R3-6, kuriomis niekada nesinaudojo namo gyventojai, yra bendrojo naudojimo patalpos.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dalis dėl rūsio patalpų R3-3, R3-4, R3-5, R3-6, esančių (duomenys neskelbtini) ir šalia jo, panaikinta 2001 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2001 m. lapkričio 6 d. perdavimo-priėmimo akto dalį dėl nurodytų patalpų, grąžintos minėtos rūsio patalpos bendraturčių bendrojon nuosavybėn, priteista iš L. P. , A. P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos lygiomis dalimis S. K. naudai 3 465,84 Lt bylinėjimosi išlaidos ir valstybės naudai 457,77 Lt bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas prašo priimti naują sprendimą, o dėl nurodytos dalies atmesti ieškinio reikalavimus. Nurodo šiuos argumentus:

Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. rugpjūčio 8 d. išdavė pažymą apie statinio statybą pagal suderintą projektą Nr. (duomenys neskelbtini), esant nustatyta tvarka parengtam ir suderintam statybos techniniam projektui, išduotam statybos 2001 m. liepos 12 d. leidimui. Byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl minimo statybos leidimo panaikinimo, šis leidimas nebuvo pripažintas neteisėtai išduotu. Atsižvelgiant į tai, kad 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pagal savo esmę yra dokumentas, kuris patvirtina, kad nėra esminių nukrypimų nuo projekto, tokia pažyma gali būti panaikinta tik įrodžius, kad tokių nukrypimų yra. Pažyma, patvirtinanti nukrypimų nuo projektų nebuvimą, galėtų būti naikinama teismine tvarka, panaikinus statybos leidimą, kaip neteisėtai išduoto statybos leidimo teisinė pasekmė. Statybos 2001 m. liepos 12 d. leidimas šiuo atveju nebuvo skundžiamas, nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad skundžiama pažyma išduota esant nukrypimams nuo projekto, todėl nebuvo teisinio pagrindo šiai pažymai panaikinti.Teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2001 m. gruodžio 18 d., nes pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnį, kuris įtvirtina registro duomenų viešumo principą, ieškovams apie prašomą pripažinti negaliojančia 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymą turėjo būti žinoma nuo 2001 m. rugpjūčio 27 d. – ginčo objekto įregistravimo registre dienos. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą, nes ieškovai nebuvo pareiškę tokio prašymo.Teismas nepagrįstai iš atsakovų ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi tokio prašymo ieškovai nebuvo pateikę iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nei žodžiu, nei raštu.

Ieškovės A. K. ir G. S. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinio senaties atnaujinimo terminui nėra imperatyviai reikalingas šalies prašymas. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais. Ieškovai niekada nedavė sutikimo A. ir L. P. padidinti bendrą turtą ir padidintą dalį įgyti savo nuosavybėn, todėl rūsiai nuo R3-3 iki R3-6 priklauso visiems namo savininkams bendrosios nuosavybės teise.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atsakovų A. P. ir L. P. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti. Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Ieškovai S. K. ir N. K. atsiliepimais į atsakovų L. P. ir A. P. bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nėra individualus administracinis aktas, o tik techninio pobūdžio pažyma, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas kreipimosi į teismą terminas šiuo atveju netaikytinas.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo bylą išspręsti teismo nuožiūra, nedalyvaujant Kultūros paveldo departamento atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Kaip vienas iš pagrindų, numatytų šioje teisės normoje, yra naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.). Atsakovė L. P. nuosavybę į pastato (duomenys neskelbtini) ginčo rūsius įregistravo 2001 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos apie statinio statybą pagal suderintą planą pagrindu. Ši valstybės institucijos pažyma liudija tai, kad statytoja L. P. stato pagalbines patalpas.

Nekilnojamojo turto registrų nuostatų 28.4 punkte išvardyti juridiniai pagrindai įregistruoti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Vienas iš pagrindų, numatytų 28.5 punkte, yra valstybės valdžios ir valdymo institucijų sprendimai. Kai statinys yra pastatytas ir pripažintas tinkamas naudoti, jis gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (1996 m. Statybos įstatymo 21 str., 2002 m. Statybos įstatymo 24 str.).

L. P. 2001 m. liepos 1 d. buvo išduotas leidimas remontuoti 86,44 m² pagalbines patalpas, esančias po butu (duomenys neskelbtini) ir šalia jo (t. 1, b. l. 49). Byloje nustatyta, kad pagalbinės patalpos yra ginčo rūsiai. Taigi iš 2001 m. liepos 12 d. leidimo turinio matyti, kad atsakovė L. P. turėjo leidimą ne naujų statinių statybai, o remonto darbams rūsyje po jos butu ir šalia buto. Byloje nustatyta, kad ginčo rūsiai buvo pastatyti, t. y. sukurti kaip daiktas, XV amžiuje, XIX a. pradžioje atlikti rekonstrukcijos darbai (žvalgomųjų archeologinių tyrimų (duomenys neskelbtini) ataskaita). Tai reiškia, kad atsakovė L. P. nepastatė jokių statinių (rūsių), kuriuos būtų galima CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu pripažinti jos nuosavybe. Atsakovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo konkrečiai įvardyta (identifikuota), kurį rūsį atsakovė įsigijo. Šio buto privatizavimo sutartyje taip pat rūsio patalpos nebuvo identifikuotos.

Viena iš bendraturčio teisių yra teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.), kurią jis gali įgyvendinti bendru susitarimu su kitais bendraturčiais. Bendraturčiams nesutikus dėl atidalijimo būdo, atidalijimo klausimą pagal bet kurio bendraturčio ieškinį sprendžia teismas. Pastato, kuriame yra atsakovės L. P. butas, bendraturčiai 2001 m. kovo-balandžio mėnesiais davė sutikimus, kad ji savo lėšomis įsirengtų po jai nuosavybės teise priklausančiu butu esančiame rūsyje pagalbines arba gyvenamąsias patalpas (t. 3, b. l. 126, 127, 129, 201). Šis sutikimas yra vertinamas kaip bendraturtės L. P. dalies atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, L. P. atsidalijo savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jai pagal bendraturčių duotus sutikimus nuosavybės teise priklauso rūsys, esantis po jos butu.

Kadangi atidalijimo metu rūsiai nebuvo identifikuoti tarp bendraturčių, kilo ginčas dėl sutikimuose išdėstytų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, išaiškino bendraturčių duotų sutikimų atidalyti L. P. jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygas. Teismas konstatavo, kad yra duoti bendraturčių sutikimai atidalyti rūsius, pažymėtus indeksais R3-1, R3-2. Ieškovų reikalavimas dėl rūsio R3-2 buvo atmestas. Ši teismo sprendimo dalis yra neskundžiama.

Apeliantai L. P. ir A. P. apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad leidimas statyti buvo išduotas ir rūsio patalpoms R3-5–R3-6, esančioms šalia buto, todėl jos yra iš naujo sukurtos. Su šiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Kad ginčo rūsiai buvo pastatyti XV amžiuje, kai kurie rekonstrukcijos darbai atlikti XIX a. pradžioje, kaip jau buvo pasakyta, nustatyta byloje esančiais įrodymais. Kadangi statiniai (rūsiai) egzistavo, jie nebuvo iš naujo sukurti, vadinasi, į juos nuosavybės teisė negali atsirasti CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Todėl ir leidimas buvo išduotas ne statyti, o atlikti statinių remontą. Rūsių sienų ir skliautų sutvirtinimas, ką nurodo apeliantai, ir yra remonto darbai, o ne naujų statinių (rūsių) pastatymas. Pažymėtina, kad projektas (planas), kurio pagrindu buvo išduotas leidimas, atitinka ne naujam statiniui pastatyti keliamus reikalavimus, o reikalavimus atlikti remonto darbus.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos pagrindu L. P. nuosavybės teisė į rūsius R3-3–R3-6 įregistruota nepagrįstai, nes ji šių rūsių nepastatė. L. P. neįgijo nuosavybės teisės (atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu) į rūsius R3-3–R3-6 ir 2000 m. birželio 27 d. buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nes bendraturčiai dėl šių rūsių nedavė jai sutikimo.

Apeliantai L. P. ir A. P. teigia, kad rūsiai R3-5–R3-6 yra ne po namu, o po kiemu (išlikę nuo anksčiau nugriauto namo), todėl jiems yra nesuprantama, kodėl šie rūsiai yra priskiriami namui, kuris pagal kadastro duomenis turi numerį (duomenys neskelbtini), žymimas plane 5A3p, adresas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir priskiriami šio namo bendrojo naudojimo patalpoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje rūsių R3-5 ir R3-6 priskyrimo pastatui, plane pažymėtam 5A3p, klausimas nebuvo ginčo objektas. Atvirkščiai, pagal kadastro duomenis šie rūsiai yra pastato 5A3p (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)priklausiniai (t. 1, b. l. 23). Apeliantai taip pat laikėsi šios pozicijos. Tiek leidime vykdyti remonto darbus, tiek 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje apie statinio statybą pagal suderintą projektą nurodytas pastatas adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. pastatas, kuris pagal kadastro duomenis identifikuotas Nr. (duomenys neskelbtini), 5A3p. Be to, byloje yra duomenų, kad ieškovės G. S. buto kadastrinio matavimo byloje rūsiai R-5 ir R-6 buvo fiksuoti 1993 metais (t. 3, b. l. 77-83). Ieškovai bei liudytoja S. taip pat nurodė, kad šiais rūsiais buvo naudojamasi.

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino individualiems aktams apskųsti

Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus, kurie gali būti susiję su individualaus pobūdžio administraciniu aktu, kurio teisėtumas ginčijamas nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 22 str. 1 d., 26 str. 2 d.). Ieškovų reikalavimas yra išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, kuriam yra taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Todėl spręsdamas šį ginčą, kuris yra susijęs su individualaus pobūdžio administracinio akto teisėtumu, bendrosios kompetencijos teismas išsprendžia šio akto teisėtumo klausimus ir jo teisėtumui išspręsti ABTĮ 33 straipsnyje numatytas procesinis terminas apskųsti aktą netaikomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P. , L. P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos po 33,51 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.