Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Departamento duomenimis, pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. ir nuo 2024 m. rugsėjo 5 d. iki šiol. Per pastaruosius penkerius metus pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas: nuo 2019 m. liepos 30 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. gegužės 27 d. iki 2021 m. birželio 30 d. – MB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki šiol – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad yra susituokęs, nepilnamečių vaikų neturi.

Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių dokumentų yra susidariusios pertraukos: nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. – 66 dienos, nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. – 19 dienų, nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. – 115 dienų.

Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2025 m. sausio 17 d. per MIGRIS paskyrą pateikė Departamentui rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad minėtos pertraukos susidarė dėl asmeninių priežasčių, šeiminių aplinkybių, didelio darbo krūvio ir darbdavio per vėlai pateikto prašymo Departamentui.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2025 m. sausio 31 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, t. y. tarp pareiškėjui išduotų Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi yra susidariusios 66 dienų, 19 dienų ir 115 dienų pertraukos, o dėl pertraukų tarp teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių ar patvirtinančių dokumentų ir Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų jis negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje. Departamentas nurodytų pertraukų tarp leidimų laikinai gyventi ir nacionalinių vizų susidarymo priežasčių (darbdavio pavėluotas dokumentų tvarkymas, nepalankus darbo grafikas, šeiminės aplinkybės ar kt.) nelaikė svariomis ir objektyviai nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti kaip nepertrauktą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (2).

Nustatyta, kad pareiškėjas per pastaruosius penkerius metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje: nacionalinę vizą Nr. 004446811, galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. iki 2022 m. liepos 27 d.; leidimus laikinai gyventi, išduotus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu: 1) LT7478807, galiojusį nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2021 m. birželio 17 d.; 2) 760170454, galiojusį nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. balandžio 18 d.; 3) 760275414, galiojusį nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. liepos 31 d.; 4) 760369277, galiojantį nuo 2024 m. liepos 23 d. iki 2026 m. liepos 23 d.

Nustatyta, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Departamentui pateikė 2022 m. liepos 8 d., o Departamentas 2022 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 22S111008 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, t. y. leidimas laikinai gyventi Nr. 760170454 galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. Tačiau 2023 m. balandžio 18 d. pareiškėjas informavo atsakovą, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760170454 yra prarastas, todėl Departamentas 2023 m. balandžio 18 d. paskelbė šį leidimą negaliojančiu. MIGRIS duomenimis, pareiškėjas 2023 m. birželio 19 d. vizitą dėl leidimo įforminimo atšaukė, o į 2023 m. birželio 20 d. vizitą neatvyko ir prašymą dėl prarasto leidimo Departamentui pateikė tik 2023 m. rugpjūčio 10 d.

Departamentas vertino, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. susidarė 66 dienų pertrauka, o laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. – 19 dienų pertrauka. Kaip matyti iš byloje esančių pareiškėjo 2024 m. lapkričio 7 d. Departamentui teiktų rašytinių paaiškinimų, jis nurodė subjektyvias aplinkybes, t. y. rėmėsi prasta tėčio sveikata, šeimos situacija, patirtu stresu, darbdavio vėlavimu pateikti prašymą Departamentui. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo pozicija, kad šios pertraukos susidarė dėl užsieniečio veiksmų ir negali būti laikomos mažareikšmėmis arba susidariusiomis dėl Departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų. Tai reiškia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus, atidus ir rūpestingas. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje neginčija aplinkybių dėl šių pertraukų apskaičiavimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Be kita ko, taip pat pažymėta, jog leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių, lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1979-968/2021).

UTPĮ 40 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu leidimas laikinai gyventi yra prarastas. Pagal UTPĮ 52 straipsnio 5 punktą leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, kai leidimas yra prarastas. UTPĮ 39 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir LLG aprašas) (redakcija nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d.), 136 punkte nurodyta, jog leidimo laikinai gyventi negaliojimo pagrindai nurodyti Įstatymo 52 straipsnyje. LLG aprašo 137 punkte įtvirtinta, kad Įstatymo 52 straipsnio 3–5 punktuose nurodyti leidimai laikinai gyventi negalioja nuo duomenų apie jų negaliojimą įrašymo į sistemą dienos. Duomenis apie leidimo laikinai gyventi negaliojimą Įstatymo 52 straipsnio 3, 4 ar 5 punkte nurodytu pagrindu Prašymų registravimo tvarkos nustatyta tvarka į sistemą Migracijos departamentas įrašo ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo informacijos gavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog Departamentas 2023 m. balandžio 18 d. paskelbė pareiškėjo leidimą negaliojančiu, kadangi jis pats informavo atsakovą apie dokumento praradimą, o dėl naujo dokumento išdavimo kreipėsi tik 2023 m. rugpjūčio 10 d. Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, asmeniui praradus leidimo laikinai gyventi dokumentą, toks leidimas paskelbiamas negaliojančiu, todėl pareiškėjo asmens gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. laikomas neteisėtu. Įvertinus šias aplinkybes, atsakovas pagrįstai vertino, jog susidarė 115 dienų pertrauka. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose atsakovui iš esmės nurodė subjektyvias aplinkybes dėl susidariusios pertraukos, t. y. rėmėsi teisės aktų nežinojimu, darbdavio vėlavimu pateikti prašymus Departamentui, netinkamu grafiko sudarymu, užimtumu ir pan. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra objektyvios ir nuo jo valios nepriklausančios, t. y. pertraukos susidarė dėl paties pareiškėjo veiksmų (neveikimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis (ilgas delsimas pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi) nelaikytinas svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia susidariusią pertrauką vertinti kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą būti atidus ir kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau į Departamentą jis kreipėsi tik praėjus keliems mėnesiams, todėl laikytina, kad jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus.

Minėta, kad Įstatymo 53 straipsnyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui) suponuoja dviejų sąlygų konstatavimas: užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo tokią teisę patvirtinantį dokumentą (2). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito tokią jo teisę patvirtinančio dokumento (nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d.). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygų, būtinos elgesio taisyklės taikymui.

Įvertinusi visas aplinkybes ir Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad priimdamas Sprendimą Departamentas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą suteikti leidimą nuolat gyventi laikomas išvestiniu reikalavimu, o teismui konstatavus Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Apibendrinant, esant nustatytoms aplinkybėms, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.