- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-10/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė (pran.), Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Audronės Jarackaitės (pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėdjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-680/2004 pagal ieškovo UAB „Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 529 755,00 Lt patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Ieškinyje (b. t. 1, l. 3-10) nurodė, kad ne pelno organizacija „Kauno kultūros rūmai“ (toliau – Kultūros rūmai) ir AB „Tarptautinis SAF koncernas“ (toliau – Koncernas) 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį, kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino Kauno miesto savivaldybės valdyba (1t.,b.l.11-12). Minėta sutartimi Koncernas įsipareigojo atlikti perduotų naudojimui 368,5 kv.m patalpų, esančių Vytauto pr.79/1, Kaune, pastato ketvirto aukšto palėpėje (1C4/p), (toliau – patalpos) rekonstrukciją, o Kultūros rūmai – suteikti reikalingas patalpas. Koncernas, negalėjęs rekonstruotas patalpas panaudoti planuotai veiklai, perdavė jas naudoti Kultūros rūmų reikmėms (1t.,b.l.19), o Kultūros rūmai 1998 m. lapkričio 5 d. patalpas perdavė Kauno miesto savivaldybei (1t.,b.l.23). Kadangi Bendros jungtinės veiklos sutartis faktiškai nebuvo vykdoma, todėl ji 1998 m. lapkričio 5 d. nutraukta, o Koncernas ir ieškovas 1998 m. rugpjūčio 18 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (1t.,b.l.21-22), kuria Koncernas, negalėdamas grąžinti ieškovui skolos, perleido jam reikalavimo teisę į 529 755,00 Lt investuotų lėšų. Ieškovas ne kartą kreipėsi su reikalavimo teise į atsakovą, tačiau taikiai išspręsti ginčo nepavyko. Ieškovas prašo taikyti įstatymo analogiją, remdamasis 1964 m. CK panaudą ir nuomos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 529 755 Lt turto pagerinimo išlaidų ir 4 648,78 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.t.1,l.45-46).
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo (1t.,b.l.58-60). Prašydamas panaikinti preliminarų sprendimą, nurodė, kad ieškovas turėtas išlaidas įrodinėja neleistinomis priemonėmis. Be to, Kauno apygardos teismo 1999 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla Kultūros rūmams, tačiau ieškovas kreditorinio reikalavimo nepareiškė, o Kultūros rūmai 1999 m. gruodžio 7 d. likviduoti dėl bankroto. Todėl ieškovo reikalavimas negali būti perkeltas asmeniui, nebuvusiam sutarties šalimi.
Šalies argumentai
Ieškovas, atsiliepdamas į atsakovo prieštaravimus, nurodė, kad patalpų rekonstrukcija atlikta teisėtai, nes atsakovas, vykdydamas Kultūros rūmų steigėjo funkcijas, 1994 m. sausio 13 d. patvirtino bendros jungtinės veiklos sutartį, žinojo jos turinį, o vėliau atsakovas derino rekonstrukcijos projektus, t.y. davė sutikimą patalpų pagerinimui. Be to, lėšų, investuotų į patalpų rekonstrukciją, dydis grindžiamas teismui pateiktais, leistinais rašytiniais įrodymais (finansiniais dokumentais, darbų sąmatomis ir t.t.), o Koncernas ir Kultūros rūmai, sudarydami 1995 m. gegužės 8 d. patalpų perdavimo-priėmimo aktą, nurodė, kad Koncernas patalpų rekonstrukcijai išleido būtent ieškovo reikalaujamą sumą. Rekonstruotos patalpos nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kultūros rūmai jas tik valdė patikėjimo teise, o vėliau vėl perdavė atsakovui, todėl atsakovas yra tinkamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2004 m. birželio 9 d. preliminarų sprendimą (1964 m. CK 316, 366 str. 2 d., 370 str., CPK 430 str. 6 d. 1 p.; 2t.,b.l.114-115).
Teismas nurodė, kad atsakovui buvo žinoma apie numatomą atlikti rekonstrukciją, planuojamą azartinių lošimų veiklą ir jis tam neprieštaravo, o iš ginčo techninės apskaitos bylos matyti, kad rekonstrukcijos metu patalpos buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdomos atsakovo, be to, 1998 m. vasario 23 d., remiantis LR Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, jos perduotos savivaldybės (atsakovo) nuosavybėn (1998-04-29 teisinė registracija). Teismas pripažino, kad tarp atsakovo ir Kultūros rūmų susiklostė panaudos teisiniai santykiai, kurie tęsėsi nuo 1993 m. spalio 12 d. iki 1998 m. lapkričio 5 d. Pagal 1964 m. CK 370 straipsnį panaudos gavėjas, gavęs panaudos davėjo sutikimą, gali leisti panaudos objektu naudotis tretiesiems asmenims. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija buvo davęs sutikimą Koncernui atlikti pagerinimą patalpų, kurias šis rekonstravo, tačiau rekonstruotų patalpų planuotai lošimų veiklai nepanaudojo, todėl Koncernas (kurio reikalavimo teisės perėmėjas – ieškovas) turi teisę į turto pagerinimo (rekonstrukcijos) išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 117-120) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Skundą apeliantas grindžia taip:
1) Teismas netinkamai aiškino Bendrosios jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp Kultūros rūmų ir Koncerno;
2) Šios sutarties objektas yra visuomeninis kultūrinis švietimas, sveiko gyvenimo būdo propagavimas. Apeliantas nebuvo šios sutarties šalimi, o ją patvirtino, vykdydamas LR Vyriausybės 1993 m. birželio 6 d. potvarkiu priskirtas Kultūros rūmų steigėjo funkcijas;
3) Sutarties patvirtinimas nereiškė įsipareigojimo finansuoti Kultūros rūmų remonto darbų. Sutarties 3.2.1 punkte konkrečios darbų apimtys bei jų finansavimas turėjo būti nustatytas atskiru susitarimu, kurio nebuvo sudaryta. Kultūros rūmai į steigėją – apeliantą – dėl finansavimo nesikreipė;
4) Pagal Viešųjų įstaigų (toliau – VšĮ) įstatymą (Kultūros rūmai buvo VšĮ) lėšoms, gautoms iš savivaldybės biudžeto, turi būti sudaryta išlaidų sąmata, bet tokia sąmata nebuvo apeliantui pateikta svarstyti. Apeliantas informacijos apie atliekamus darbus neturėjo, atliktų darbų aktai nėra pasirašyti atsakingų apelianto darbuotojų;
5) Pateiktas ir suderintas su apelianto atsakingais darbuotojais projektas negali būti laikomas sutikimu atlikti patalpų pagerinimą, kadangi apelianto darbuotojai tik įvertina, ar atitinkama rekonstrukcija atitinka statybos reikalavimus ir kitas sąlygas, tačiau tai neturi reikšmės finansiniams įsipareigojimams. Todėl patalpų pagerinimas atliktas be raštiško apelianto (turto savininko) sutikimo;
6) Teismas neteisingai įvertino, jog pagerinimas atliktas žinant apeliantui, tuo pažeidė turto savininko interesą žinoti, kas atliekama su jo turtu, todėl ieškovui turi tekti visos neigiamos tokios veiklos pasekmės;
7) Ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes paaiškėjus, kad lošimo namų nebus galima steigti, nenutraukė sutarties;
8) Ieškovas nepasinaudojo galimybe apginti savo interesų, kai Kultūros rūmams buvo iškelta bankroto byla ir tvirtinami kreditorių sąrašai. Šiuo metu Kultūros rūmai yra likviduoti dėl bankroto ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro;
9) Kadangi Kultūros rūmai buvo ne pelno organizacija, todėl jos steigėjai pagal Viešųjų įstaigų įstatymą atsako tretiesiems asmenims tik įnašu, bet ne visu turtu;
10) Priteisdamas ieškovo prašomą sumą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovo pateiktais dokumentais, kurie neatitinka CPK 185 straipsnyje rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų - daugumoje iš pateiktų dokumentų nėra nurodytas objektas, kuriame buvo atlikti darbai, kai kurių dokumentų kopijos neįskaitomos, neaišku, kokiems darbams naudotos statybinės medžiagos, dokumentuose nėra juos pasirašiusių asmenų vardų, finansiniams dokumentams privalomų rekvizitų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2t., b. l. 124-13) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei nurodo:
1) Apeliantui buvo žinoma apie bendrosios jungtinės veiklos sutarties šalių tikruosius ketinimus, nes jis patvirtino minėtą sutartį, be to, patvirtindamas šią sutartį, jis, kaip steigėjas, davė leidimą ją vykdyti ir niekada anksčiau jos neginčijo;
2) Apeliantas nepagrįstai remiasi Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis, kurios įsigaliojo tik 1996 m. liepos 3 d., todėl negali būti taikomos atgaline data (lex retro non agit);
3) Ieškovas ne kartą bandė savo teisėtus interesus ginti taikiu būdu (1 t. ,b. l. 24-35), tačiau apeliantas atsisakė tenkinti reikalavimus;
4) Nors bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nebuvo įtvirtinta apelianto pareiga grąžinti investuotas į patalpų pagerinimą išlaidas, tačiau 1964 m. CK 316 str. 1 d. įtvirtinta nuostata numato, kad nuomotojo leidimu pagerinus nusinuomotą turtą, nuomininkas turi teisę į padarytų išlaidų atlyginimą;
5) Apelianto darbuotojams derinant patalpų rekonstrukcijos projektą, rengiant derinimo raštus, laikytina, kad apeliantas per juos žinojo, kokie darbai vyksta rekonstruojamose patalpose;
6) Patalpų rekonstrukcijos metu, nuo 1998 m. balandžio 29 d., patalpas valdė Kauno miesto savivaldybės taryba, todėl Kauno apygardos teismui 1998 m. balandžio 22 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą Kultūros rūmams, nebuvo pagrindo reikalauti ieškovą įtraukti į likviduojamos įstaigos kreditorių sąrašą;
7) Rekonstruotų patalpų perdavimo-priėmimo momentu (1995-05-08) ir Bendros jungtinės veiklos sutarties nutraukimo prieš terminą momentu (1998-11-05) Kultūros rūmai nebuvo rekonstruojamų patalpų savininkas, todėl neturėjo pareigos atlyginti pagerinimo išlaidas;
8) Pagerinimo išlaidų buvimo ir pagrįstumo faktas patvirtintas tinkamais ir leistinais rašytiniais įrodymais (1 t., b. l. 19-22, 73-169): mokėjimo pavedimais, PVM sąskaitomis-faktūromis bei kitais rašytiniais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, susijusias su turto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagrindais ir sąlygomis, padarė dėl to motyvuotas išvadas ir iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias panaudos (nuomos) pagrindais valdyto ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo taisykles.
Bylos medžiaga nustatyta, jog 1993 m. lapkričio 2 d. bendros jungtinės veiklos sutartimi ir jos priedu Nr. 1 AB „Tarptautinis SAF koncernas“ įsipareigojo rekonstruoti Kauno kultūros rūmų naudojamo pastato Vytauto pr. 79, Kaune, ketvirtojo aukšto palėpės patalpas (toliau – ginčo patalpos). Teismas teisingai konstatavo, jog šią sutartį 1994 m. sausio 13 d. patvirtinus Kauno miesto valdybai (Kauno kultūros rūmų steigėjai), atsakovui tapo žinoma apie numatomą atlikti ginčo patalpų rekonstrukciją, ir šis tam neprieštaravo, o šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo 1993 m. lapkričio 30 d. bei 1993 m. gruodžio 2 d. raštai, iš kurių turinio matyti, jog atsakovui buvo žinoma, kad rekonstruotose ginčo patalpose ketinama steigti lošimo namus
Apygardos teismas teisingai ir motyvuotai nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei žinant apie numatomą atlikti nurodytų ginčo patalpų rekonstrukciją, planuojamą azartinių lošimų veiklą, ir tam neprieštaraujant, Koncernas šias patalpas rekonstravo, o rekonstrukcijos metu patalpos buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdomos atsakovo, tačiau 1998 m. vasario 23 d., remiantis LR Vyriausybės nutarimu, jos perduotos nuosavybėn Kauno miesto savivaldybei, kurio vardu 1998-04-29 atlikta ir teisinė registracija. Teismas pagrįstai teigė, kad panaudos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir Kultūros rūmų tęsėsi nuo 1993 m. spalio 12 d. iki 1998 m. lapkričio 5 d., kad atsakovas buvo davęs sutikimą Koncernui atlikti pagerinimą patalpų, kurios Koncerno rekonstruotos (pagerintos). Teisingos bei motyvuotos ir teismo išvados, jog Koncernas rekonstruotų patalpų planuotai lošimų veiklai nepanaudojo, patalpos yra savivaldybės nuosavybė, todėl Koncernas (kurio reikalavimo teisės perėmėjas – ieškovas) turi teisę į turto pagerinimo rekonstrukcijos metu išlaidų atlyginimą. Tai, jog ginčo patalpos buvo rekonstruotos ir pagerintos, patvirtinama ne tik ieškovo pateiktais įrodymais, bet ir teismo ekspertizės akto duomenimis (b. t. 3, l. 2; akto lapai 1-107).
Pagal 1964 m. CK 370 straipsnį panaudos gavėjas, gavęs panaudos davėjo sutikimą, gali leisti panaudos objektu naudotis tretiesiems asmenims. To paties CK 366 str. 2 d. nustatė, kad panaudos santykiams taikomos nuomos santykių taisyklės, tarp jų ir CK 316 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, jog nuomininkas, nuomotojui leidus, pagerinęs nusinuomotą turtą, turi teisę į šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą.
Todėl apygardos teismas teisingai ir motyvuotai sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo išlaidas (1964 m. CK 316 str.), o reikalavimo teises į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą perleidus ieškovui 1998 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, buvo pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo patalpų pagerinimo išlaidas.
Dėl aukščiau nurodytų argumentų, neturi pagrindo atsakovo apeliacinio skundo motyvai, kad teismas netinkamai aiškino Bendrosios jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp Kultūros rūmų ir Koncerno, kad apeliantas, nebūdamas šios sutarties šalimi, o ją patvirtinęs, vykdydamas LR Vyriausybės 1993 m. birželio 6 d. potvarkiu priskirtas Kultūros rūmų steigėjo funkcijas, bei, nesant atskiro susitarimo dėl darbų apimties, jų finansavimo ir jų sąmatos, o atliktų darbų aktų nepasirašius atsakingiems apelianto darbuotojams, neprivalo atlyginti Kultūros rūmų remonto darbų išlaidų. Be to, nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad teismas neteisingai įvertino, jog pagerinimas atliktas žinant apeliantui, kad tai, jog pateiktas projektas buvo suderintas su apelianto atsakingais darbuotojais, negali būti laikoma sutikimu atlikti patalpų pagerinimą, todėl patalpų pagerinimas atliktas be raštiško apelianto (turto savininko) sutikimo, ir ieškovui turi tekti visos neigiamos tokios veiklos pasekmės. Šie apelianto motyvai neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei įstatymo.
Nepaneigia teismo sprendimo išvadų dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo pagrindo bei sąlygų ir apelianto teiginiai, kad iškėlus Kultūros rūmams bankroto bylą tvirtinant kreditorių sąrašus, ieškovas turėjo galimybę įstoti į bankroto bylą su kreditoriniu reikalavimu, kad apygardos teismas nepakankamai ištyrė jungtinės veiklos sutarties nutraukimo aplinkybes. Juo labiau, kad teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu ginčo patalpos jau buvo perduotos atsakovui ir jo valdomos, o teismo nutarčiai įsiteisėjus, jos jau buvo įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, be to, minėta sutartis yra nutrūkusi ir dėl to, jog Kultūros rūmams buvo iškelta bankroto byla, o Kultūros rūmai likviduoti dėl bankroto.
Tačiau apygardos teismas, nustatydamas, jog ieškovas atliko ginčo patalpų rekonstrukcijos pagerinimo darbų už 529 755 Lt, netinkamai taikė įstatymą. Teismas, pažeisdamas CPK taisykles, neteisingai įvertino bylos įrodymus, ir padarė nepagrįstą išvadą dėl turto pagerinimo išlaidų dydžio, be pagrindo visiškai patenkindamas pareikštą ieškinį.
Teismas be pagrindo nurodė, kad ieškovo nurodytą rekonstrukcijos darbų vertę patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai: patalpų rekonstrukcijos projektas, 1995-05-08 rekonstruotų patalpų perdavimo-priėmimo aktas, 1998-07-21 Kauno kultūros rūmų raštas, pažymos apie įvykdytus darbus ir išlaidas, mokėjimo dokumentai. Priteisdamas ieškovo prašomą pagerinimo išlaidų sumą, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 183, 185, 195 straipsnių nuostatas, nes sprendimą grindė ieškovo pateiktų dokumentų duomenimis, kurie neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų – ne visuose dokumentuose nurodytas objektas, kuriame buvo atlikti darbai, finansiniai dokumentai neturi privalomų rekvizitų, kai kurių dokumentų kopijos neįskaitomos, neaiškūs darbai, kuriems panaudotos statybinės medžiagos.
Teismo statybos ekonominės ekspertizės, kurią pagal teisėjų kolegijos nutartį atliko UAB ,,Statybos ekspertizė“ ekspertai, 2007-03-30 akto (b. t. 3, l. 2; akto lapai 1-107) duomenimis, ginčo objekte - 1C4p patalpose, esančiose Vytauto pr. 79/1, Kaune, 1994 m. - 1995 m. atlikta rekonstrukcijos darbų už 218135,72 Lt, tarp jų: AB ,,Tarptautinis SAF koncernas“ jėgomis už 144587,87 Lt, subrangovo ,,Ekovatos servisas“ – 13621,18 Lt ir subrangovo UAB ,,Monsta“ už 59926,67 Lt. Pagal ekspertizės akto duomenis, teismo eksperto paaiškinimą teisme, eksperto išvados padarytos ištyrus bylos medžiagą bei atlikus papildomą tyrimą, apžiūrėjus ginčo objektą. Teismo ekspertė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškindama ekspertizės akto išvadas, atsakydama į dalyvaujančių byloje asmenų klausimus, nurodė, kad paminėta atliktų darbų vertė apskaičiuota vadovaujantis statybos reglamentais, tarp jų ir nurodytais ekspertizės akto 4 p. bei STR 1.05.02:1997, paremta juridinę galią turinčiais dokumentais – atliktų darbų aktais, o byloje pateikti finansiniai dokumentai – mokestiniai pavedimai ir sąskaitos faktūros neatitinka jiems keliamų reikalavimų.
Kolegijos nuomone, tinkamais įstatymą atitinkančiais įrodymais pagrįstas atsakovo turto pagerinimo išlaidų dydis - 218 135,72 Lt, kuris ir galėjo būti priteistas ieškovui dėl aukščiau nurodytų motyvų (CPK 302 str., 185 str.).
Dėl to teismo sprendimas (galutinis ir preliminarus) pakeistinas, sumažinant teismo priteistą iš atsakovo ieškovui pagerinimo išlaidų dydį iki 218 135,72 Lt bei panaikinant sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo ieškovui bylinėjimosi išlaidos (CPK 329-330 str., 93 str., 80 str.).
Iš ieškovo priteistinos valstybei bylinėjimosi - procesinių dokumentų įteikimo - išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 96 str., 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n utaria:
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą ir 2004 m. birželio 9 d. sprendimą. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo Kauno m. savivaldybės administracijos ieškovui UAB ,,Dujų ūkio prekės“ 311 619,28 Lt turto pagerinimo išlaidų ir 4648,78 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei šiuos ieškovo reikalavimus atmesti. Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo ieškovui 218 135,72 Lt (du šimtai aštuoniolika tūkstančių vienas šimtas trisdešimt penki litai 72 centai) turto pagerinimo išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Dujų ūkio prekės“ 50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.