Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2009-01-15 · Administracinė byla Nr. I-798-484/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-15
Bylos Nr.
I-798-484/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Lietuvos kriminalinės policijos biurui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.P438-16/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr.A442-1542/2009 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr.38-S9-TE-31s dalį, kuria nustatytas ištarnautas laikas išeitinei išmokai skaičiuoti - 16 metų 1 mėnuo 23 dienos; panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2008 m. liepos 24 d. sprendimą Nr.38-S-1250 ir įpareigoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą įskaityti į ištarnautą laiką išeitinei išmokai išmokėti laikotarpį nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. iki 1992 m. kovo 30 d. bei išmokėti dviejų mėnesių vidutinį darbo užmokestį, tai yra 10640 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.38-S9-TE-31s jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau - ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Įsakyme dėl atleidimo nurodyta, kad jo ištarnautas laikas išeitinei išmokai skaičiuoti - 16 metų 1 mėnuo 23 dienos. Tačiau 2008 m. gegužės 30 d. darbo užmokesčio atestate (pažymėjime) Nr.319 nurodyta, kad jo tarnybos Lietuvos valstybei stažas sudaro 22 metus 8 mėnesius ir 18 dienų. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape taip pat nurodytas daugiau kaip dvidešimties metų jo darbo stažas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, atleisdamas jį iš vidaus tarnybos, neteisingai taikė Statuto 57 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo vidaus tarnybos stažas sudaro daugiau kaip 20 metų. Todėl atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos, privalėjo išmokėti ne keturių, o šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendimu panaikino Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2008 m. liepos 24 d. sprendimą Nr.38-S-1250 ir priteisė iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareiškėjui dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Teismas nurodė, kad atsakovo 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.38-S9-TE-31s pareiškėjas atleistas iš tarnybos nuo 2008 m. gegužės 23 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Įsakyme nurodytas pareiškėjo ištarnautas laikas vidaus tarnyboje ir ištarnautas laikas vidaus reikalų sistemoje pensijai skaičiuoti sudaro 22 metus 8 mėnesius 18 dienų, o ištarnautas laikas išeitinei išmokai skaičiuoti - 16 metų 1 mėnesį 23 dienas. Atsakovas 2008 m. liepos 24 d. sprendimu Nr.38-S-1250 atsisakė papildomai išmokėti pareiškėjui dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo nepertraukiamas ištarnautų metų darbovietėje, tai yra vidaus reikalų sistemos statutinėse įstaigose, stažas yra skaičiuojamas nuo 1992 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas pradėjo tarnauti policijos pareigūnu vidaus reikalų įstaigoje. Teismas nurodė, kad Vyriausybė 1995 m. sausio 20 priėmė nutarimą Nr.83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“, kurio 4.2 punktas nustatė, jog asmenims, priimtiems iki 1995 m. sausio 1 d. į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui, pagal kurį apskaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus metus, prilyginami laikotarpiai, nurodyti Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktas ir 6 punktas nustatė, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas ir pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jei jas baigę asmenys iš karto paskirti pareigūnais. Analogiškas teisinis reglamentavimas nustatytas ir šiuo metu galiojančio Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kuriame nustatyta, jog į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose švietimo įstaigose laiko, jeigu jas baigę asmenys yra priimti į vidaus tarnybą per tris mėnesius, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme. Teismas nurodė, kad į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaičiuota pusė jo mokymosi Karinės raudonosios vėliavos kūno kultūros institute laikotarpio (nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. iki 1989 m. birželio 24 d.) ir tarnybos armijoje laikotarpis (nuo 1989 m. birželio 29 d. iki 1992 m. kovo 28 d.). Ginčo dėl šių laikotarpių įskaitymo į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą pagrįstumo nėra. Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, kuriais grindžiama vidaus tarnyba. Pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui (Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalis). Teismas nurodė, kad patvirtinus pareigūno vidaus tarnybos stažą administraciniu aktu ir nepaneigus šio akto teisėtumo bei nenustačius tarnybos nepertraukiamumo, vidaus tarnybos stažo trukmė negali skirtis nuo tarnybos laiko trukmės išeitinei kompensacijai išmokėti. Pareiškėjas, 1992 m. kovo 30 d. tapęs pareigūnu, tarnybos vidaus reikalų sistemoje nebuvo nutraukęs. Pareiškėjo vidaus tarnybos stažas sudaro 22 metus 8 mėnesius 18 dienų, tai yra daugiau kaip 20 metų. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalėjo pareiškėjui išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją (Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl atsakovo 2008 m. liepos 24 d. sprendimas Nr.38-S-1250, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui priklausančią išeitinę kompensaciją, naikintinas ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui išmokėta keturių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, jam iš atsakovo papildomai priteistina dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl dalinio atsakovo 2008 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr.38-S9-TE-31s panaikinimo yra išvestinis reikalavimas. Patenkinus pareiškėjo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, minėto įsakymo panaikinimas ar pakeitimas ginčo išsprendimui nėra reikšmingas.

II.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad išeitinės kompensacijos dydžiui turi didelę reikšmę nepertraukiamas darbo stažas, kuris nustatomas pagal faktiškai dirbtą laiką darbovietėje, vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsniu. Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nutraukus darbo sutartį pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis taip pat numato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokama išeitinė kompensacija, kurios dydis priklauso nuo nepertraukiamo ištarnauto laiko vidaus tarnyboje. Statuto 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą. Į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitomas ir tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d.. Atsakovas nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.940 patvirtintas Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašas (toliau - ir Aprašas) nustato nepertraukiamo darbo stažo skaičiavimo tvarką nustatant darbuotojo skatinimo priemones ir papildomas garantijas išmokant išeitines išmokas. Pagal Aprašo 7 punktą, į nepertraukiamą darbo stažą įskaičiuojamas laikas, dirbtas vienoje įstaigoje, jeigu darbo santykiai toje įstaigoje nebuvo nutrūkę; laikas, dirbtas keliose įstaigose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą darbuotojas buvo perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo; laikas, kurį darbo pertrauka neviršija teisės aktuose nustatytų terminų; laikotarpiai, nurodyti Aprašo 8 punkte. Todėl darytina išvada, kad Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija yra papildoma garantija pareigūnams ir jos dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo, kuris nustatomas nustatyta tvarka pagal faktiškai dirbtą laiką vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje. Ši garantija nėra susijusi su kitomis išmokomis, numatytomis Statute, kurių dydis nustatomas pagal kitus kriterijus (darbo stažą vidaus tarnyboje ar valstybei). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nustatytas stažas Lietuvos valstybei ir ištarnautas vidaus tarnyboje laikas (22 metai 8 mėnesiai 18 dienų) negali būti pripažintas nepertraukiamai ištarnautu laiku vidaus tarnyboje, reikalingu išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo 2008 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr.38-S9-TE-31s nurodyta, jog pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir ištarnautas vidaus tarnyboje laikas yra 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų, ištarnautas laikas vidaus reikalų sistemoje pensijai skaičiuoti - 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų. 2008 m. gegužės 30 d. darbo užmokesčio atestate (pažymėjime) Nr.319 taip pat nurodyta, kad pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų. Esant nenuginčytam ir galiojančiam individualiam vidaus administravimo aktui, privalu juo vadovautis.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009 atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą panaikino, o pareiškėjo G. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.38-S9-TE-31 (s) buvo atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Įsakyme dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos yra nurodyta, jog ištarnautas laikas vidaus tarnyboje yra 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų, o ištarnautas laikas išeitinei išmokai skaičiuoti yra 16 metų 1 mėnuo 23 dienos. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų - du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų išmokėta jo šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, nes, pareiškėjo nuomone, jo ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti yra 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų. Pareiškėjo nuomone, jo vidaus tarnybos stažas turi būti prilygintas nepertraukiamam tarnybos stažui, numatytam Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje. Teismas akcentavo, jog į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą papildomai buvo įskaitytas laikotarpis, kai jis faktiškai tarnavo kitų valstybių ginkluotose pajėgose, iš kurių jis buvo išleistas į atsargą ir nuo 1992 m. kovo 31 d. išbrauktas iš dalies asmeninės sudėties sąrašo. Pareiškėjas policijos pareigūnu vidaus reikalų įstaigoje pradėjo tarnauti 1992 m. kovo 30 d..

Teismas pripažino, kad Vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką ir laikotarpius, kurie įskaičiuojami į vidaus tarnybos stažą, reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija ir 2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija). Pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą pareigūnui nustatoma kasmetinių atostogų trukmė, suteikiama galimybė įgyti kvalifikacinę kategoriją bei nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalys). Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nėra numatyta, kad pagal vidaus tarnybos stažą gali būti padidinama Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, todėl atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui. Teismas akcentavo, jog iš teisės aktų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius - Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo, matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Tai lemia, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė ir tai, kad Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog nepertraukiamasis darbo stažas - tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Taigi, teismo vertinimu, pagal darbo įstatymus, į nepertraukiamą darbo stažą įskaitomas tik laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka. Teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų tarnyboje. Taigi atsakovas pagrįstai nepertraukiamo darbo stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, skaičiavo nuo pareiškėjo priėmimo į vidaus tarnybą datos, t. y. nuo 1992 m. kovo 30 d.. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

III.

Pareiškėjas G. J. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr.A442-1542/2009, kurį grindžia šiais argumentais:

1. Pasak pareiškėjo, bylos duomenimis tarnybą jis atliko įvairiose vidaus reikalų įstaigose: teritorinėje (Šiaulių miesto vyriausiajame policijos komisariate), specializuotose - Greitojo reagavimo rinktinėje „ARAS", Lietuvos policijos Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnyboje, Lietuvos kriminalinės policijos biure. Pareiškėjo teigimu, visos šios įstaigos turėjo savarankišką teisinį subjektiškumą, buvo savarankiški darbdaviai, turintys teisę priimti, atleisti darbuotojus. Pareiškėjas pabrėžia, jog vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis nepertraukiamą darbo stažą, ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentus šioje byloje, tokiu atveju, nepertraukiamas darbo stažas turėtų būti skaičiuojamas kiekvienoje iš šių įstaigų atskirai, kadangi į kiekvieną iš šių įstaigų pareiškėjas pereidavo tik savo valia, apsisprendimu ir be jokių darbdavių susitarimų. Sprendimas pakeisti darbą buvo sąlygojamas išskirtinai tik paties pareiškėjo apsisprendimo, nors taikant tokią Darbo kodekso normą, kurią nurodė apeliacinės instancijos teismas, preziumuojama, kad pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienos darbovietės į kitą darbdavių susitarimu, o ne paties pareiškėjo valia, kas aiškiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikydamas šiuo atveju Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktą, neteisingai taikė materialinės teisės normas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog 1993 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3 patvirtintoje Komisijos posėdžio dėl procentinio priedo už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus išvadoje nurodyta, kad G. J., darbo stažas sudaro 6 metai, 12 mėnesių ir 27 dienos. 1995 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintoje Komisijos posėdžio dėl procentinio priedo už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus išvadoje nurodytas pareiškėjo stažas sudarė 10 metų 27 dienos. Tarnybos laiko (Darbo stažo) apskaitos lape nurodyta, kad 2008 m. gegužės 23 d. vidaus tarnybos sistemoje ištarnauta daugiau kaip 20 m. Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. 38-S9-TE~31s nurodyta, kad ištarnautas vidaus tarnyboje laikas 2008 m. gegužės 23 dienai yra 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų Anot pareiškėjo, akivaizdu, kad mokėtina kompensacija galėtų būti didinama, jei nustatomos dvi sąlygos: 1) ištarnautų metų skaičius; 2) darbo stažo nepertraukiamumas. Pareiškėjo nuomone, bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad tarnybos (darbo) stažas sudaro daugiau kaip 20 metų, o šios tarnybos (darbo stažas) buvo nepertraukiamas. Asmens byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad tarnybos (darbo) stažas buvo nutrūkęs, pasibaigęs ar buvo pertraukos. Taigi, pareiškėjo teigimu, neginčijamai nustatyta, kad tarnybos (darbo) stažas sudaro daugiau kaip 20 metų ir atitinka vieną iš Statute įtvirtintų sąlygų.

2. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 4 d. administracinėje byloje Nr. A6-521/2001 pateiktos teisės aiškinimo taisyklės. Tuo tarpu Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa. Anot pareiškėjo, pagrįstai galima konstatuoti, kad ir nagrinėjama byla ir administracinė byla Nr. A6-521/2001 yra iš esmės panašios. Pareiškėjas pabrėžia, kad šiose bylose nagrinėjamas išeitinės kompensacijos išmokėjimo klausimas, o administracinėje byloje Nr. A6-521/2001 pateikta teisės aiškinimo taisyklė, kad ištarnautas laikas išeitinei pašalpai išmokėti yra lygus ištarnautam laikui vidaus reikalų sistemoje yra taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo nuomone, įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei administracinės bylos Nr. A6-521/2001 teisės aiškinimo taisyklę laikytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė aukščiau minėto principo dėl vadovavimosi teisės normų aiškinimu, pateiktu vienoje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Šiuo aspektu taip pat ypač svarbi administracinėje byloje Nr. A6-521/2001 suformuluota taisyklė, kad ištarnautas laikas išeitinei pašalpai išmokėti yra lygus ištarnautam laikui vidaus reikalų sistemoje. Pagal šios bylos faktines aplinkybes, į pareiškėjo stažą išeitinei pašalpai gauti buvo įskaičiuotas ne tik darbas konkrečioje vidaus reikalų įstaigoje, tačiau ir ankstesnis tarnybos stažas. Tokiu būdu, teismas šioje byloje konstatavo, kad į stažą išeitinei kompensacijai išmokėti įskaitomas visas teisės aktais nustatytas tarnybos (darbo) stažas vidaus reikalų sistemoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.). Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat remiasi ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Iš pareiškėjo G. J. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009 turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) 57 straipsnio 2 dalyje ((2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija ir 2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui, pareiškėjo nuomone, į stažą išeitinei kompensacijai išmokėti privalėjo būti įskaitytas visas teisės aktais nustatytas tarnybos (darbo) stažas vidaus reikalų sistemoje.

Bylos medžiaga patvirtina, jog ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas savo reikalavimus, grindė Vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu, kuris numato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje Statuto normoje yra nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, išvardytus Statuto 37 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.). Naujausioje bei šiuo metu dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010) pripažįstama, jog sisteminis Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: 1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 straipsnio 1 dalis, 37 straipsnio 2 dalis); 2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 straipsnio 1 dalis, 37 straipsnio 2 dalis); 3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 straipsnio 3 dalis). Taigi vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 straipsnis) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 straipsnio 2 dalis) sąvokos nėra tapačios. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A442-1542/2009, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pagrįstai netaikė Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio nuostatų, nes ši įstatymo norma nagrinėjamo ginčo teisinių santykių nereguliuoja. Šiuo klausimu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką –„nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009 bei 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje A146-1241/2010). Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aiškinant tuos pačius teisės norminius aktus taip pat buvo padarytos analogiškos išvados bei vadovautasi būtent Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Apeliacinės instancijos, įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus ir taikydamas minėtas teisės normas teisingai nustatė, jog pareiškėjas nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje nuo 1992 m. kovo 30 d., t. y. nepertraukiamo darbo stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, skaičiavo nuo pareiškėjo priėmimo į vidaus tarnybą datos.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose [...]; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo dominuojančios, vieningos šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, jog šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai. Administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009 pateiktas materialinės teisės normų aiškinimas visiškai atitinka šiuo klausimu formuojamą administracinių teismų praktiką ir atitinkamai nėra pagrindo pripažinti jį akivaizdžiai nepagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte numatytu pagrindu yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr.A442-1542/2009 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas