- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-19
- Bylos Nr.
- 2S-387-603/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40552-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- UAB „Įrengimas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Bujokaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Įrengimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pirmos instancijos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „SVS Technika“ ieškinį atsakovui UAB „Įrengimas“ dėl skolos priteisimo.
Tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 2 d. nutartimi nutarė ieškinio įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 18 013,45 EUR sumai, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 18 013,45 EUR sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad pareikšto ieškinio suma yra ženkli, t.y. 62 198,85 Lt (18 013,45 EUR), atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, dėl ko tikėtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų kadangi apeliantas nesutinka su dalimi ieškinio reikalavimų, o ieškovas toje dalyje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktiškai atliktus darbus. Teismas 2014-12-31 nutartimi net gi įpareigojo ieškovą pateikti įrodymus dėl faktinio darbų atlikimo ir perdavimo, kas reiškia jog pačiam teismui kilo abejonių dėl ieškinio reikalavimų. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Apelianto finansinė būklė yra gera, nėra skolinga Sodrai, įmonei priklauso keliolika transporto priemonių, įmonės metinė pajamos viršija 4 000 000 Lt sumą. Be to, apeliantas jau įvykdė pripažįstamą ieškinio reikalavimų dalį. Teismas neatsižvelgė į apelianto atsiliepime į ieškinį nurodytą aplinkybę, jog apeliantas iš dalies su ieškiniu sutinka ir įsipareigoja apmokėti pripažįstamą skolą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundo netenkinti.
Nurodė, kad apeliantas apmokėjo dalį skolos, todėl ieškovas informavo antstolį, kuris patikslino turto aprašą ir sumažino taikomus apribojimus. Tačiau pažymėjo, kad dalį skolos apeliantas sumokėjo pradelsęs beveik vienerius metus ir tik prasidėjus teisminiam procesui, kas patvirtina apelianto nesąžiningumą. Ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimą. Ieškovas nesutinka, kad apelianto finansinė padėtis gera, kadangi pateikta tik dalis duomenų apie apelianto įsiskolinimus, nurodytos pajamos, bet ne pelnas, nenurodyti pritaikyti turtui areštai. Išrašas iš skolų prevencijos partnerystės programos duomenų bazės patvirtina, kad apeliantas nuolat susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu, pastaruosius metus nuolat vėluoja atsiskaityti su Sodra, apelianto turtui yra pritaikyti areštai.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Pirmos instancijos teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą, nepasinaudojo CPK 334 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta teise – sutinkant su atskiruoju skundu pačiam panaikinti/pakeisti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmos instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ne tik motyvais, nurodytais 2015 m. sausio 2 d. nutartyje, bet ir įvertinęs papildomai pateiktus argumentus bei įrodymus.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo iš esmės nevertina, tačiau ieškovas siekdamas, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, ieškinį turi tikėtinai pagrįsti (CPK 144 str.1 d.). Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja.
Patikrinus pirmos instancijos teismo nutartį šiuo aspektu, nevertinant pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas pagal turimus duomenis sprendžia, jog labiau tikėtina, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas 2014-11-06 pakartotiniame atsakyme į pranešimą apie neapmokėtą įsiskolinimą kaip vienintelę priežastį, kodėl nesutinka apmokėti 23 522,40 Lt sumos, nurodė tai, kad nėra pasirašytas atliktų darbų aktas, o šis nėra pasirašytas dėl to, kad apeliantas nesutinka dėl atliktų darbų kokybės ir terminų. Taigi, apeliantas neneigia, kad patys darbai buvo atlikti, tačiau teigia, kad jei buvo atlikti nekokybiškai, kas tampa įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog tokia apeliacinės instancijos teismo išsakyta nuomonė neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.
Viena iš pagrindo sudėtinių dalių taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Aplinkybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas preziumuojama, jei ginčas byloje yra kilęs dėl didelės pinigų sumos priteisimo, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).
Vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantas turi galimybę paneigti aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jam yra didelė, pateikdamas atitinkamus įrodymus apie savo turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pareikšto reikalavimo suma, net ir dalį reikalavimo patenkinus, atsakovui yra pakankamai didelė, kad būtų galima taikyti teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją. Apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, šios prezumpcijos nepaneigė – kartu su atskiruoju skundu pateikė neišsamius duomenis tik iš dalies atspindinčius realią apelianto finansinę padėtį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, atskirojo skundo motyvais pakeisti nutartį nėra pagrindo, o kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teismo išvadai dėl ginčo susiformuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.