- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-15
- Bylos Nr.
- 2A-40-527/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14777-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Birutė Bobrel
- Atsakovas
- AB „Lietuvos dujos“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Avelana“
- Trečiasis asmuo
- LR Energetikos ministerija
- Advokatai
- Gintas Gustaitis, Rytis Paukštė
procesinių sprendimų kategorijos: 29.4.30; 30.5; 30.10; 30.11; 50.8; 121.15; 113.10.
2011 m. birželio 15 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Egidijaus Tamašausko,
dalyvaujant ieškovės direktoriui Povilui Giedriui ir atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kaip valstybės institucijos, teikiančios išvadą byloje, atstovams Irenai Burdulytei ir Povilui Kazlauskui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12318-364/2010 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avelana“ ieškinį atsakovei AB „Lietuvos dujos“ dėl nepagrįsto praturtėjimo (tretysis asmuo LR Energetikos ministerija),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2009-08-13 ieškiniu (t. 1, b. l. 4–7) ir patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 34–36) bei dalies reikalavimo atsisakymu (t. 2, b. l. 74) prašė priteisti jai iš atsakovės 72 857 Lt nuostolių, susidariusių dėl atsakovės Kauno filialo savavališko skirstomųjų dujų tinklų naudojimo už paskutinius trejus metus (nuo 2006 -08-01 iki 2009-07-31), atlyginimui.
Ieškovė nurodė, kad ji 1999–2002 m. Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse pastatė skirstomuosius dujotiekio tinklus, kurie jai priklauso nuosavybės teise. Bendras skirstomųjų dujotiekio tinklų ilgis 1.294 m, vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro vertinimu sudaro 132 566 Lt. 2001-06-20 LR ūkio ministro įsakymu Nr. 201 buvo patvirtinta vartotojų lėšomis įrengtų bendro naudojimo dujotiekių išpirkimo tvarka, vadovaudamasi kuria ieškovė 2001-09-10 pateikė prašymą išpirkti (duomenys neskelbtini) g. dujų tinklus, tačiau atsakovė į pateiktą ieškovės prašymą nereagavo, nepateikė panešimo apie išpirkimą ir kainos per nustatytą 6 mėn. laikotarpį. Išpirkimo tvarkos 24 p. nustatė, kad išpirkimo kainą nustato turto vertintojas. Tačiau atsakovė 2002-08-28 (po metų po prašymo padavimo) įsakymu Nr. 1-61 (kuris prieštarauja Konstitucinio Teismo 1999-10-06 nutarimo nuostatoms) patvirtino rekomenduojamas išpirkimo kainas, kurios daugiau kaip 20 kartų mažesnės už Registro centro turto vertintojų nustatytą kainą. Su atsakovės pasiūlyta tinklų išpirkimo kaina ieškovė nesutiko ir nepardavė dujotiekio (2002-11-11 ketinimo (nesutarimo) protokolas Nr. 13). 2002-11-04 raštu Nr. 79 ieškovė pateikė prašymą išpirkti (duomenys neskelbtini) gatvės dujotiekio tinklus, tačiau atsakovei 2002-11-13 raštu Nr. 1783 atsisakius išpirkti, ieškovė 2002-12-16 raštu Nr. 92 kreipėsi į LR Ūkio ministeriją, kuri 2003-01-03 rašte Nr. (1.13-08)-3-31 nurodė, kad ieškovė gali kreiptis į atsakovę su siūlymu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį remdamasi CK nuostatomis. 2004-11-03 raštu Nr. 3-42 ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl dujotiekio tinklų nuomos arba išpirkimo, tačiau atsakovė sprendimo dėl dujotiekio tinklų nuomos ar išpirkimo nepriėmė. Ieškovė 2006-04-04 raštu Nr. 14 su prašymu išduoti licenciją įmonei užsiimti dujų paskirstymu ir tiekimu kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija), kuri informavo ieškovę, jog tokia licencija yra išduodama tik vienai dujų perdavimo ar paskirstymo įmonei konkrečioje teritorijoje, šiuo atveju licencija yra išduota atsakovei. Išpirkimo tvarkos 5 p. nustatė, kad „jei bendro naudojimo sistema neišpirkta, dujos į tokią sistemą negali būti tiekiamos.“ Tačiau atsakovė nuo dujotiekio tinklų pripažinimo tinkamais naudoti 1999 ir 2002 metais savavališkai pajungė II grupės vartotojus ir ieškovei priklausančiais dujotiekio tinklais jiems tiekė dujas. 2006-07-03 LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-259 patvirtintas išpirkimo tvarkos pakeitimas, įpareigojęs atsakovę iki 2007-04-01 pateikti pasiūlymus skirstomųjų dujotiekio tinklų savininkams dėl dujotiekių išpirkimo, tačiau atsakovė pasiūlymo išpirkti nepateikė. 2007-03-20 buvo priimtas naujos redakcijos Gamtinių dujų įstatymas, nustatęs, kad sistemos savininkas privalo leisti naudotis sistema. Tačiau atsakovė neteikė pasiūlymo dėl išpirkimo, neprašė leidimo naudotis dujotiekiais ir nesudariusi sutarties savavališkai naudojosi ir naudojasi ieškovės turtu savo pelnui gauti. 2009-06-01 ieškovė kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo į atsakovės Kauno filialą, kuris 2009-06-15 raštu Nr. G-718 atsisakė atlyginti ieškovės patiriamus nuostolius dėl savavališko skirstomųjų dujotiekio tinklų naudojimo, dėl ko ieškovė yra priversta kreiptis į teismą. Ieškovės teigimu, dujų kainoje, kurią moka vartotojai, Komisija įkalkuliavo skirstymo kainą, kuri II grupės vartotojams yra 252,07 Lt / 1000 kub. m plius PVM. Ši kaina padengia skirstomojo dujotiekio vertę (amortizacinius atskaitymus) ir skirstomojo dujotiekio priežiūrą. Dėl šios aplinkybės atsakovė, naudodamasi ieškovei priklausančiais skirstomaisiais dujotiekiais, gavo neteisėtas pajamas, o ieškovė patyrė nuostolių. Atsakovė sąmoningai nevykdo įstatymų keliamų reikalavimų dėl tinklų išpirkimo, neprašo leidimo naudotis dujotiekiais, nes jai ekonomiškai apsimoka naudotis svetimu turtu, tiekiant dujas vartotojams gauti iš to pelną ir be pagrindo sutaupyti piniginių lėšų. CK 6.237 str. numatyta, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Įgytas turtas turi būti grąžinamas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. CK 6.242 str. numato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Iš pateikto ieškovės patirtų nuostolių skaičiavimo (1 t., b. l. 29) galima daryti išvadą, kad už be teisinio pagrindo eksploatuojamus dujų tinklus ieškovė moka nekilnojamojo turto mokestį, daro amortizacinius atskaitymus, negauna pajamų dėl įšaldytų lėšų (CK 6.210 str. 2 d.). Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – savavališko ieškovei priklausančios nuosavybės naudojimo – ieškovės patirtų nuostolių suma už paskutinius trejus metus sudaro 75 194 Lt. Atsižvelgiant į CK 6.263 str. 2 d., šiuos nuostolius privalo atlyginti atsakovė. Pažymėtina, jog skaičiuojant atsakovės neteisėtai gautas pajamas už dujų skirstymą, pagal kainų ir energetikos komisijos patvirtintas kainas II grupės vartotojams nuostolis sudarytų 125 228 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010-03-04 sprendimu (t. 2, b. l. 103-109) ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovės ieškovei 72 857 Lt nuostoliams, susidariusiems dėl atsakovės Kauno filialo savavališko skirstomųjų dujų tinklų naudojimo, atlyginti; 256 Lt žyminį mokestį; 1 210 Lt advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 1 935,71 Lt žyminį mokestį ir 8,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovė nuosavybės teise valdo inžinierinius vidutinio slėgio dujų tinklus (ilgis 630 m), esančius Kaune, (duomenys neskelbtini) g., kurių vidutinė rinkos vertė 51 173 Lt (kadastro duomenų fiksavimo data 1999-09-17) ir inžinierinius vidutinio slėgio dujų tinklus (ilgis 664 m), esančius (duomenys neskelbtini) g., kurių vidutinė rinkos vertė 56 828 Lt (kadastro duomenų fiksavimo data 2002-07-30) (t. 1, b. l. 59–61). Atsakovė tiekė dujas 46 vartotojams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse ieškovei priklausančiais dujotiekiais, kurių vertė, kaip matyti iš atsakovės pateiktų priedų A-27 (5 psl., 1 t., b. l. 130) ir A-28 (9 psl., 1 t., b. l. 144), yra įkalkuliuota į dujų skirstymo kainą. Sumą sudaro: nemokėtas nekilnojamojo turto mokestis už (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių skirstomuosius dujotiekius; neturėtos išlaidos turto nusidėvėjimui padengti (amortizaciniams atskaitymams); gautas 12 % pelnas nuo skirstomųjų dujotiekių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse vertės, įkalkuliuotas į 46 vartotojams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse parduotų dujų skirstymo kainą. Ieškovės nuostolius sudaro: sumokėtas nekilnojamojo turto mokestis; amortizaciniai atskaitymai (turto nusidėvėjimas); negautas pelnas (atskaičius 5 proc. dydžio pelno mokestį). Ieškinio teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina atsakovės pateiktas Komisijos raštas (atsakovės priedas A-25, lapas 2), kuriame nurodyta: „įpareigojimai leisti naudotis dujotiekiais nepanaikina ieškovės teisės reikalauti iš atsakovės atlyginimo už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiais dujotiekiais“. Atsakovės pridėtose Komisijos pažymose (priedai: A-27, puslapis 7; A-28, puslapis 13) matyti, kad išperkamų dujotiekių turto mokestis yra įkalkuliuotas į dujų skirstymo kainą. Išperkami dujotiekiai įkalkuliuoti į dujų skirstymo kainą (priedai: A-27, puslapis 5; A-28 puslapis 9). Atsakovė dublike pateikto ieškovės kainų palyginimo nepaneigia.
Atsiliepimas
Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 110–114), kuriam savo atsiliepimu pritarė ir tretysis asmuo (t. 2, b. l. 126-129), prašo panaikinti Kauno m. apylinkės teismo 2010-03-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti atsakovei iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisinio saugumo principo. Teismas netinkamai taikė teisinio saugumo principą (reiškiantį valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių dalyvių teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius), nes jį pritaikė tik vienai šaliai, taip pažeisdamas šalių lygybės prieš teismą ir įstatymą (CPK 6 str.) reikalavimus. Apeliantės įsitikinimu, tas pats teisinio saugumo principas taikytinas ir atsakovei, kuri nėra valstybė. Valstybė Gamtinių dujų įstatymo 14 str. nustatė, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (ginčo atveju – ieškovė) privalo (i) leisti naudotis sistema, (ii prijungti kitų vartotojų sistemas ir (iii) užtikrinti saugią bei efektyvią sistemos veiklą. Taigi valstybė užtikrino teisinį reguliavimą, pagal kurį atsakovė buvo tikra, kad galės skirstyti dujas galutiniams vartotojams. Atsakovė gamtinių dujų tiekimo sutartis sudarė su galutiniais vartotojais, kurie turėjo ieškovės arba P. Giedrio sutikimus prisijungti prie ieškovei priklausančių dujotiekių, t. y. tie asmenys galėjo būti prijungti prie gamtinių dujų skirstymo sistemos. Atsakovė, kaip licencijuota ir kvalifikuota dujų įmonė, šiuos vartotojus prijungė. Tie galutiniai vartotojai turi teisę gauti gamtines dujas ir mokėti už jas teisės aktais nustatytą kainą, o ieškovės pretenzijos gauti dalį atsakovei nustatytos skirstymo kainos tik dėl to, kad ji yra vietinės sistemos savininkė, yra nepagrįstos.
Dėl teisingumo principo taikymo ginčo santykiams. Teismas, prioritetą suteikęs atsitiktinumui, prieštaravo savo deklaruojamam teisingumo principui. Teismas, nurodęs, kad „teisingumą galima įgyvendinti užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos.“, netinkamai taikė savo paties nurodytą principą. Galutiniams vartotojams gamtinės dujos skirstomos bendrą sistemą sudarančiais dujotiekiais, kurių tik dalį sudaro ieškovės vietinė sistema. Atsakovei mokama skirstymo kaina padengia jos veiklos sąnaudas, patiriamas vykdant dujų skirstymo veiklą, tarp jų ir sąnaudas (bei turto grąžą), susijusias su jai nuosavybės teise priklausančia dujų skirstymo sistema. Teismui priteisus ieškovei „negautas pajamas“ pažeidžiama licencijuoto gamtinių dujų skirstytojo – atsakovės ir tokios licencijos neturinčios ieškovės interesų pusiausvyra. Ieškovė gauna pinigus (t. y. priteisus jos „negautas pajamas“) iš tokios veiklos, kuria neturi teisės užsiimti, o atsakovė turi padengti „negautas pajamas“ iš lėšų, kurios gaunamos padengti jos patiriamas sąnaudas, vykdant dujų skirstymo veiklą, ir be to, dar rūpintis teisės aktuose numatytos licencijos gavimu, savo veiklos ir teisės aktų atitikimu ir pan., tam patirdama išlaidų, kurių neturi ieškovė. Taip priešpriešinami teisėta veikla užsiimančios atsakovės ir neturinčios teisės skirstyti dujas ieškovės interesai. Ieškovės valdomi dujotiekiai (t. y. vietinės sistemos) buvo pastatyti jos pačios rizika, tenkinant jos verslo interesus (dujofikuoti ir brangiau parduoti žemės sklypus), be to, ieškovė nėra licenzijuota dujų įmonė, todėl galima daryti išvadą, kad tokia situacija yra daugiau atsitiktinė negu įprastinė, nes įprastai dujų skirstymo tinklus valdo ir stato dujų įmonės.
Dėl Energetikos chartijos sutarties taikymo ginče. Energetikos chartijos sutartis 1994-12-17 pasirašyta tarp valstybių ir jos tikslas skatinti ilgalaikį šią sutartį pasirašiusių valstybių bendradarbiavimą energetikos srityje. Todėl šios sutarties nuostatos visiškai neaktualios ir netaikytinos ginčo atvejui, kur Lietuvos privatus juridinis asmuo, turintis nuosavybės teise vietinę gamtinių dujų skirstymo sistemą, siekia tariamai negautų pajamų prisiteisimo iš kito juridinio asmens dėl to, kad jo sistema integruota į bendrą gamtinių dujų skirstymo dujotiekių sistemą ir ja licencijuota dujų įmonė skirsto galutiniams vartotojams gamtines dujas. Jeigu ieškovė laikytų (arba teismas), kad buvo pažeista Energetikos chartijos sutartis, tai turėtų būti bylinėjamasi prieš valstybę (o ne prieš atsakovę), kaip numatyta šios sutarties 26 str.
Dėl absoliučios savininko teisės ginti pažeidžiamą nuosavybės teisę ir teisminės gynybos visapusiškumo. Teismas rėmėsi netinkamu argumentu dėl absoliučios savininko teisės gynimo, kai pažeidžiama jo nuosavybės teisė. Nuosavybės turėjimas ne tik suteikia neribotas teises, bet sukuria ir pareigas. Ypač jeigu disponavimą asmens turima nuosavybe valstybė specifiškai reguliuoja. Vertindamas panašią situaciją, LAT 2008-02-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008 pabrėžė, kad: „<...> nei pagal Konstituciją, nei pagal įstatymus nuosavybės teisė nėra absoliuti. Nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Ši nuostata suponuoja tai, kad ir privatiems nuosavybės teisės subjektams gali būti nustatyta įstatyminė pareiga prisidėti prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo“. Ieškovės, kaip dujotiekių savininkės, teises riboja Gamtinių dujų įstatymo 14 str., kuris numato, kad ieškovė, kaip vietinės sistemos savininkė, „privalo leisti naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas“. LAT 2004-03-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2004 taip pat pripažino, kad „Vartotojo lėšomis įrengtas vidutinio slėgio dujotiekis nėra rinkos objektas. Tai specialios paskirties konkretaus vartotojo poreikiams tenkinti skirtas įrenginys, kurio įrengimo tvarką, sąlygas ir eksploatacijos ypatumus reglamentuoja specialūs teisės aktai – Gamtinių dujų įstatymas ir šio įstatymo pagrindu leidžiami teisės aktai. Vartotojo lėšomis įrengtas dujotiekis eksploatuojamas ne atskirai kaip toks objektas, o įeina į bendrą gamtinių dujų perdavimo įrenginių sistemą, kurios paskirtis tenkinti visu vartotojų poreikius“. Gamtinių dujų įstatymas ir teismų praktika pripažįsta, kad ieškovė privalo prijungti savo dujotiekius prie bendros sistemos. O šią sistemą eksploatuoja licenciją skirstyti gamtines dujas turinti atsakovė. Todėl, turėdama pareigą prijungti savo nuosavybę prie bendros sistemos, kuria tenkinami visų vartotojų poreikiai, ieškovė nėra absoliučiai laisva. Tos pareigos įgyvendinimas (t. y. įstatymo vykdymas) negali būti aiškinamas kaip kito asmens (atsakovės) daromas pažeidimas, todėl nėra teisinio pagrindo ginti tariamai pažeistą absoliučią ieškovės nuosavybės teisę.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 2003-06-26 Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2003/55/EB taikymo ginčui. Teismas neturėjo pagrindo tiesiogiai remtis 2003-06-26 Europos Parlamento ir ES Tarybos direktyva 2003/55/EB. Direktyvos nėra tiesiogiai taikomi aktai. Įprastai valstybės ES narės perkelia jas į savo vidaus teisės aktus. Sprendime nurodyta 2003-06-26 Europos Parlamento ir ES Tarybos direktyva 2003/55/EB yra perkelta į LR Gamtinių dujų įstatymą. Tą įrodo (i) Gamtinių dujų įstatymo 1 str. 2 dalis, kurioje nustatyta, kad įstatymo nuostatos suderintos su įstatymo priede nurodytais ES teisės aktais, o šiame įstatymo priede ir nurodyta 2003-06-26 Europos Parlamento ir ES Tarybos direktyva 2003/5 5/EB. Kaip minėta, Gamtinių dujų įstatymas įpareigoja ieškovę, kaip vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkę, ją prijungti prie bendros sistemos ir leisti naudoti kitiems asmenims. Jeigu ieškovė pretenduoja į kažkokias pajamas, jos turi būti teisėtos – ginčo atveju ieškovė turi turėti licenciją skirstyti dujas, o ieškovės mokėtiną kainą turi nustatyti kompetentinga valstybės institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Dėl 2005-09-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1775/2005 nustatytų principų taikymo ginčui. Sprendime nurodytas 2005-09-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1775/2005 „Dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų“ neturi su ginču nieko bendra, nes skirtas ne skirstomųjų gamtinių dujų tinklų, o perdavimo tinklų reglamentavimui. Šio reglamento 1 str. 1 d. nustatyta, kad „Šio reglamento tikslas – nustatyti nediskriminuojančias taisykles, reglamentuojančias teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo sistemomis sąlygas, atsižvelgiant į nacionalinių ir regioninių rinkų savitumą, siekiant užtikrinti tinkamą dujų vidaus rinkos veikimą.“ Ginčo atveju ieškovė yra skirstomųjų dujotiekių savininkė, ir teigia, kad negauna pajamų dėl neva nepagrįsto ir neteisėto jos skirstomųjų tinklų naudojimo, todėl teismo minėtas reglamentas ginčo santykiams netaikytinas.
Dėl generalinio delikto (CK 6.263 str. 1 d.) doktrinos taikymo ginčui. Teismo teigimu, „bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jei žalą padaręs asmuo neįrodo aplinkybių, dėl kurių negalima jo civilinė atsakomybė.“ Šis teiginys ir generalinio delikto doktrina visiškai nepritaikomi ginčo atvejui, nes atsakovė nepadarė jokios žalos ieškovei. Atitinkamai atsakovė neturi pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jos civilinė atsakomybė negalima. Ieškovės (tikėtina, ir teismo) supratimu, ieškovė tariamą žalą patyrė negaudama pajamų. Atsakovė visą laiką byloje teigė, kad ieškovė neturi teisės gauti tokių pajamų, dėl kurių teisiasi šioje byloje, nes neturi teisės verstis valstybės licencijuojama gamtinių dujų tiekimo / skirstymo veikla. Todėl net ir tuo atveju, jeigu pačios ieškovės prašymais jos dujotiekiai nebūtų prijungti prie atsakovės dujotiekių ir jais galutiniams vartotojams, kurie turi ieškovės sutikimus, atsakovė neskirstytų gamtinių dujų, vis tiek ieškovė negalėtų gauti jai priteistų pajamų, nes ji savo dujotiekiais negalėtų skirstyti gamtinių dujų ir gauti iš vartotojų už šią veiklą kokių nors lėšų. Gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą kiekvienai dujų įmonei nustato Komisija, o ieškovės atžvilgiu tokia nėra nustatyta. Taigi bet kokios kainos rinkimas iš kitų asmenų būtų neteisėtas. Teismas į tai neatsižvelgė, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Teismas, pripažindamas atsakovę atlikus neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, netinkama aiškino Gamtinių dujų įstatymą, pagal kurį „dujų įmonės privalėjo prijungti prie savo sistemų kitų dujų įmonių sistemas“. Taip šį įstatymą aiškina Konstitucinis Teismas 2009-04-29 nutarime. Kadangi ieškovė prašė, o atsakovė turėjo pareigą prijungti atsakovei priklausančias vietines gamtinių dujų skirstymo sistemas (dujotiekius), tai buvo padaryta teisėtai. Bendrąja gamtinių dujų skirstymo sistema (kurios dalį sudaro ieškovės dujotiekiai) atsakovė teisėtai skirsto dujas, todėl esama situacija nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė daro žalą ieškovei. Atitinkamai nėra ir poreikio ginčo situacijai taikyti generalinio delikto institutą. Teismas, pasisakydamas apie visiško nuostolių atlyginimo institutą, taip pat padarė neteisingas išvadas. Kadangi, teismo teigimu, „visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia asmens, patyrusio žalą, grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu žalos nebūtų buvę padaryta“, tai reiškia, kad ieškovė, jeigu atsakovė bendra sistema neskirstytų gamtinių dujų galutiniams vartotojams, vis tiek būtų tokioje pačioje turtinėje padėtyje, kokioje būtų atmetus jos ieškinį – jos vietinė sistema jos pačios prašymu būtų prijungta prie bendros sistemos, o pati ieškovė negalėtų gauti pajamų iš skirstymo veiklos, nes neturi teisės tokia verstis. Taigi grąžinimas į iki pažeidimo buvusią padėtį reiškia, kad ieškovei nereikia nieko kompensuoti, nes ji dėl tariamo pažeidimo nieko neprarado.
Dėl priteistos sumos nepagrįstumo. Pagal Gamtinių dujų įstatymą ir poįstatyminius teisės aktus licencijuota gamtinių dujų skirstymo veikla ir skirstymo kainos yra reguliuojamos, todėl visos pajamos, gautinos už gamtinių dujų skirstymą, turėtų būti apskaičiuotos pagal tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovei ir kitoms dujų skirstymo įmonėms gamtinių dujų skirstymo kainas nustato Komisija, vadovaudamasi savo 2009-10-13 nutarimu Nr. 03-157 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) nuostatomis. Skaičiuojant gamtinių dujų skirstymo kainų viršutines ribas (kainas) konkrečiai gamtinių dujų skirstymo licenciją turinčiai dujų įmonei, yra įtraukiamos šios tiesiogiai su turtu susijusios sumos: i. turto grąža (pelnas prieš mokesčius), kuri apskaičiuojama nuo turto įsigijimo (neperkainuotos) vertės, sumažintos turto nusidėvėjimu per laikotarpį nuo statybos metų iki metų, kuriems yra skaičiuojamos kainos, t. y. apskaičiuojamas nuo likutinės neperkainotos turto vertės, metų, einančių prieš metus, kuriems yra nustatomos kainos, pabaigoje, taikant Komisijos nustatytą pelno normą (2005–2008 laikotarpiu atsakovės skirstymo veikloje naudojamam turtui buvo nustatyta 5,022 proc. pelno norma, o 2009 m. – 8,08 proc.); ii. metinės nusidėvėjimo sąnaudos, skaičiuojamos nuo gamtinių dujų skirstymo įmonei priklausančio turto, taikant skirstomiesiems dujotiekiams 55 metų nusidėvėjimo normatyvą, nustatytą Metodikos 4 priede; iii. nekilnojamo turto mokestis, sumokamas už dujų įmonės gamtinių dujų skirstymo veikloje naudojamą nekilnojamąjį turtą. Jokios kitos tiesiogiai su turtu susijusios sąnaudos, nustatant gamtinių dujų skirstymo kainas, nevertinamos. Teismas visiškai nevertino ieškovės reikalaujamos sumos nepagrįstumo ir šios sumos ir teisės aktų reikalavimų neatitikimo. Nebuvo vertinamas faktas, kad ieškovės reikalaujama suma žymiai viršija net licencijas verstis dujų skirstymo veikla turinčių įmonių gaunamas pajamas už jų turimus dujotiekius.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl dujotiekių vertės įtakos reikalaujamai sumai. Teismas padarė klaidingą, niekuo nepagrįstą išvadą, kad skaičiuojant reguliuojamas atsakovės kainas, į atsakovės sąnaudas įtraukta ir ieškovės dujotiekių vertė. Komisijos 2005-04-27 pažyma Nr. Dl-3 (A 27 įrodymas) to niekaip nepatvirtina. Dar daugiau, Metodikos 62 p. yra nurodyta, kad skaičiuojant dujų skirstymo normatyvinį pelną, yra įtraukiama dujų įmonei priklausančio dujų skirstymo reguliuojamo ekonomiškai pagrįsto ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto vertė. Taigi nustatant Lietuvos dujų skirstymo kainas ir pajamas nėra įtraukiamas ir vertinamas ieškovės turtas. Atitinkamai Lietuvos dujų gaunamoje kainoje nėra nieko, kas priklausytų ieškovei. Gamtinių dujų skirstymo licenciją turinčių įmonių turto grąža (pelnas prieš mokesčius) yra skaičiuojama nuo likutinės turto vertės praėjusių metų pabaigoje. Likutinė vertė turėtų būti apskaičiuojama turto įsigijimo vertę sumažinant turto nusidėvėjimu nuo statybos metų iki metų, už kuriuos yra skaičiuojama gautina grąža. Ieškovė neįrodė nei dujotiekių įsigijimo (statybos) vertės, nei negautos turto grąžos (nes ji neturi teisės gauti teisėtas pajamas iš dujotiekių naudojimo), nei teisingai skaičiuotino dujotiekių nusidėvėjimo. Todėl teismas nepagrįstai priteisė reikalaujamą sumą.
Dėl gamtinių dujų vartotojų reikšmės. Galutinių vartotojų mokamoje atsakovei kainoje už gamtinių dujų skirstymą nėra su ieškovei priklausančiais dujotiekiais susijusių sumų. Be to, pagal Metodiką skaičiuojant gamtinių dujų skirstymo kainas, bet kokiai dujų įmonei jos yra nustatomos tokio lygio, kad būtų padengtos ekonomiškai pagrįstos dujų įmonės sąnaudos ir nustatyta turto grąža, bet ne daugiau, t. y. jeigu yra skirstomas didesnis dujų kiekis, tas lemia ne didesnes dujų įmonės pajamas, o mažesnes dujų skirstymo kainas. Dėl šių priežasčių vartotojų, kurie prijungti prie bendros sistemos, skaičius negali turėti jokios įtakos ieškovės reikalaujamai kainai. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus (atsiliepimo į ieškinį A 9, A 11, A 12, A 14 įrodymai), kad esami gamtinių dujų vartotojai buvo prijungti prie bendros sistemos ir su jais sutartys dėl gamtinių dujų tiekimo ir pirkimo pasirašytos esant ieškovės / P. Giedrio sutikimams. Ieškovė to nepaneigė. Vadinasi, šie vartotojai naudojasi bendra sistema ir gamtinės dujos jiems tiekiamos su ieškovės pritarimu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nekilnojamojo turto mokesčio. Teismas visiškai nevertino atsakovės argumentų, kad (z) ieškovės dujotiekiai buvo pastatyti jos pačios rizika tenkinant privačius interesus (dujofikuoti ir brangiau parduoti žemės sklypus) bei (ii) nekilnojamojo turto mokestį yra nustačiusi ne atsakovė, bet valstybė, o ieškovė jį moka todėl, kad nenori už protingą kainą to turto perleisti kitiems (pvz., parduoti atsakovei). Taip savo veiksmais ir savo rizika pati ieškovė sukuria sau papildomų išlaidų nekilnojamojo turto mokesčiui. Kol ji tokį turtą turės ir valstybė reikalaus mokėti atitinkamą mokestį, tol ieškovė ir patirs atitinkamų išlaidų. Atsakovės veikla neturi įtakos ieškovės pareigai mokėti valstybei nustatytą nekilnojamojo turto mokestį.
Dėl išlaidų turto nusidėvėjimui padengti. Teismas nemotyvuodamas pritarė ieškovės pozicijai, kad nusidėvėjimas skaičiuotinas nuo Nekilnojamojo turto registre nurodytos skirstomųjų dujotiekių rinkos vertės. Tai neteisinga ir prieštarauja galiojantiems gamtinių dujų skirstymo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Pagal Metodiką patirtos nusidėvėjimo sąnaudos turi būti skaičiuojamos nuo dujotiekių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo (statybos), t. y. nuo neperkainotos vertės. Ieškovė neįrodė įsigijimo (statybos) vertės, todėl nėra nuo ko skaičiuoti nusidėvėjimo sąnaudas. Pagal bylos įrodymus (duomenys neskelbtini) g. esantį skirstomąjį dujotiekį įrengė (pastatė) ne ieškovė, o P. Giedrys, kaip fizinis asmuo. Tai įrodo ir P. Giedrio paraiška dujų techninėms sąlygoms gauti (atsiliepimo į ieškinį A5 priedas) bei P. Giedrio prašymas (A7 priedas). Vadinasi, ieškovė nepatyrė jokių išlaidų jo statybai ar įsigijimui. Ieškovės pateikto į bylą skirstomojo dujotiekio (duomenys neskelbtini) g. pripažinimo naudoti akte taip pat nenurodyta jokia šio dujotiekio statybos vertė (faktinė statybos kaina), todėl ieškovė savo išlaidų statybai neįrodė. Metodikos 4 priedo 2.1.2.2 punkte nustatytas skirstomųjų dujotiekių (kokius ir turi ieškovė) nusidėvėjimo normatyvas yra 55 metai. Šis normatyvas turi būti naudojamas nustatant nusidėvėjimo sąnaudas dujų skirstymo veikloje, tačiau teismas juo nesivadovavo, o besąlygiškai priėmė klaidingus ieškovės skaičiavimus ir pagal juos nepagrįstai ir nemotyvuotai patenkino ieškinį. Ieškovė savo skaičiavimus grindė 15 metų nusidėvėjimo normos taikymu, o tai prieštarauja nurodytoms Metodikos nuostatoms. Daikto rinkos vertė nuolat kinta, todėl nuo jos negali būti 55 metus tinkamai skaičiuojama nusidėvėjimo norma. Ši norma skaičiuotina nuo išleistos statant (įsigyjant) dujotiekį sumos. Tokios sumos ieškovė nenurodė, todėl teismas nepagrįstai patenkino jos ieškinį. Toks teismo sprendimas naikintinas.
Dėl 12% pelno nuo ieškovės skirstomųjų dujotiekių vertės. Teismas nurodo, kad „atsakovė dublike pateikto ieškovės kainų palyginimo nepaneigia“. Šis argumentas klaidingas, nes atsakovė į bylą nėra pateikusi dubliko. Ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovės tariamai nepagrįstai įgytas lėšas, todėl teisingam atsakymui į klausimą, ar gali būti skaičiuojama 12 proc. pelno norma nuo dujotiekių vertės, reikia nustatyti, ar tokią atsakovė gavo. Teismas to nepadarė. Atsakovė procese teigė (ir teismas niekaip nemotyvavo, kodėl atmeta atsakovės argumentus), kad pagal galiojančius teisės aktus pati atsakovė neturi teisės ir negauna ieškovės reikalaujamo dydžio turto grąžos nuo jai priklausančio turto. Komisijos 2005-04-27 pažyma Nr. D1-3 (A 27 įrodymas) patvirtina (žr. 7 psl.), kad 2005–2008 m. laikotarpiu atsakovės skirstymo veikloje naudojamam turtui buvo nustatyta 5,022 proc. pelno norma, o 2009 m. – 8,08 proc. (žr. Komisijos 2007-10-27 pažymos Nr. 05-282 (A28 įrodymas) 14 psl.). Ginče ieškovė siekia atimti (ir teismas tą nepagrįstai parėmė) iš atsakovės tai, ko pastaroji gavo. Kiekvienai dujų įmonei, priklausomai nuo individualių duomenų, valstybės įgaliota Komisija nustato konkrečią gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą. Tai įrodo Gamtinių dujų įstatymo 23 str. ir Komisijos 2005-04-27 pažyma Nr. D1-3 (A 27 įrodymas) ir 2007-10-27 pažyma Nr. 05-282 (A 28 įrodymas). Todėl ieškovei nustatytina kaina, kurią ji turėtų teisę gauti (jeigu apskritai turėtų teisę verstis gamtinių dujų skirstymo veikla), būtų visiškai kitokia negu nustatytoji atsakovei. Tai reiškia, kad teismas atėmė iš atsakovės ne tai, ko galimai negavo ieškovė, o tai, ką turėjo teisę ir gavo atsakovė už savo, o ne ieškovei nuosavybės teise priklausantį, turtą.
Dėl priteistos sumos dydžio reikalaujamu laikotarpiu. Ieškinyje ieškovė skaičiuodama reikalaujamą sumą rėmėsi tuo, kad atsakovei Komisija 2009 metams yra nustačiusi 252 Lt / 1000 m³ viršutinę skirstymo kainą II grupės gamtinių dujų vartotojams. Ieškovė savo reikalautą sumą, kurią grindė nurodyta 252,07 Lt / 1000 m³ kaina, skaičiavo už trejus metus iki ieškinio pateikimo, t. y. 2007–2009 metais. Ieškovė savo reikalaujamos sumos skaičiavimus grindė gamtinių dujų skirstymo kaina, kuri nustatoma II grupės gamtinių dujų vartotojams. Taigi už gamtinių dujų skirstymą minėtos II grupės vartotojams atsakovė 2007–2009 m. taikė tokias kainas: i. 2007 m. – 177,60 Lt / 1000 m³ (žr. AB „Lietuvos dujos“ pranešimą, „Informaciniai pranešimai“, 2006-05-26, Nr. 39 ir AB „Lietuvos dujos“ informaciją „Informaciniai pranešimai“, 2007-06-01, Nr. 42); ii. 2008 m. – 190,56 Lt / 1000 m³ (žr. Komisijos 2007-11-30 nutarimą Nr. 03-131, „Informaciniai pranešimai“, 2007-12-05, Nr. 94-1303 ir AB „Lietuvos dujos“ informaciją „Informaciniai pranešimai“, 2007-11-30, Nr. 93); iii. 2009 m. – 252,07 Lt / 1000 m³ (žr. Komisijos 2009-07-22 raštą Nr. R2-1166, ieškinio 18 priedas).
Dėl teismo pareigos nurodyti sprendimo teisinį pagrindą pažeidimo. LAT savo praktikoje, pvz., 2009-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009, yra pabrėžęs, kad: „<...> Reikalavimas dėl lėšų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą, nuo to, kokiu teisiniu pagrindu toks reikalavimas grindžiamas, priklauso reikalavimų tenkinimo sąlygos ir apimtis. Teisinis reikalavimo pagrindas nustatomas, teisiškai kvalifikavus materialinius ginčo santykius. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo materialinius teisinius santykius ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Civilinio proceso įstatymuose nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų bylos materialinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.).“ Pagal CPK 265 str. 1 dalies reikalavimus teismo sprendime turi būti nurodyta, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas, priteisdamas ieškovės reikalautą sumą, to nepadarė ir to, ką priteisė, teisiškai neapibrėžė. Byloje ieškovė reikalavo nuostolių atlyginimo, bet savo ieškinį grindė tuo, kad atsakovė tariamai be teisinio pagrindo, nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita (t. y. tariamu CK 6.242 str.), ir tuo, kad atsakovė be teisinio pagrindo savo veiksmais įgijo tai, ko neturėjo teisės gauti (t. y. CK 6.237 str.). Teismas visiškai nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu tenkinamas ieškinys. Todėl nežinodamas, kuria teisės norma remiantis tenkina ieškinį, teismas negalėjo tinkamai išspręsti bylos, nes negalėjo nustatyti tai bylai svarbių teisinių faktų, kurių pagrindu atitinkama norma turėtų būti taikoma. Teismų praktikoje nepriimtina, kad CK 6.237 ir CK 6.242 str. nurodyti pagrindai būtų taikomi kartu. Pvz., LAT 2003-02-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2003 nurodyta, kad patenkinus ieškinį CK 6.237 str. pagrindu, CK 6.242 str. 3 d. netaikytina. Nagrinėdamas su nepagrįstu praturtėjimu susijusias bylas, LAT 2006-03-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006 yra apibrėžęs vieną esminių nepagrįsto praturtėjimo prielaidų: „<...> turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas <...>“; „<...> tais atvejais, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių, negalimas nepagrįsto praturtėjimo priteisimas“. Kaip minėta apeliaciniame skunde, ieškovė nepatiria jokių nuostolių dėl to, kad atsakovė bendra sistema skirsto gamtines dujas vartotojams. Jeigu atsakovė to ir nedarytų, ieškovė vis tiek negautų jokių pajamų, nes pagal dabartinį statusą ir teisės aktuose nustatytą reguliavimą neturi tokios teisės. Taigi ieškovės turtas nėra sumažėjęs, todėl ir tenkinti jos reikalavimus atsakovei nėra pagrindo. Teismas visų minėtų argumentų nesvarstė, ginčo santykių ir ieškovės reikalavimo tinkamai teisiškai nekvalifikavo, todėl priėmė neteisingą ir naikintiną sprendimą.
Dėl ieškovės ieškinio atsisakymo teisinės reikšmės ir pasekmių. Byloje ieškovė pirminį ieškinį tikslino 2009-11-20, o 2010-02-17 pareiškimu atsisakė dalies savo ieškinio reikalavimo. Ieškovė teigė, kad jos pirminio ieškinio reikalavimus sudarė 72 857 Lt nuostolių ir 5 proc. (t. y. 2 337 Lt) mokėtino pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Ieškovė teigia, kad jos reikalaujamos negautos pajamos „suprantamos kaip suma, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos.“ Atsakovė visą laiką teigė, kad ieškovė siekia gauti pinigų iš jos dujotiekio panaudojimo gamtinių dujų skirstymui, t. y. skirstymo veiklos. Kadangi gamtinių dujų skirstymo veikla gali užsiimti operatorius ir ši veikla yra valstybės reguliuojama bei licencijuojama (žr. Gamtinių dujų įstatymo 10 str. 1 d., 2 d. 2 p.), neturėdama tam būtinos licencijos ieškovė negalėjo teisėtai užsiimti šia veikla ir gauti tokių pajamų, kokias teismas priteisė. Tai, kad be atitinkamos licencijos ieškovė negalėtų teisėtai verstis gamtinių dujų skirstymu, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2009-04-29 nutarime padarytos vienareikšmės išvados – „be licencijos tokios veiklos rūšys buvo (yra) draudžiamos“. Vadinasi, teismas priteisė ieškovei pajamas iš tokios veiklos, kuria ieškovė negali teisėtai verstis, – gamtinių dujų skirstymo. Todėl ginčijamu sprendimu ieškovė gavo pajamas iš neteisėtos veiklos, o ginčijamas teismo sprendimas yra contra legem, t. y. prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 10 str. 1 d. bei 2 d. 2 p. reikalavimams. Dar daugiau, ieškovė atsisakė savo reikalavimo priteisti valstybei mokėtiną pelno mokestį nuo 46 740 Lt. Vadinasi, kita sumos dalis, t. y. 28 454 Lt (75 194 – 46 740), turėtų būti sąnaudos, mažinančios pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas. Tačiau ginčo atveju teismas nepatikrino ir visiškai neįvertino ieškovės patirtų sąnaudų, susijusių su dujotiekiais (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Jokių duomenų apie faktiškai ginčijamu laikotarpiu patirtas sąnaudas ieškovė nepateikė. Todėl, jeigu šios sąnaudos buvo mažesnės nei 28 454 Lt, reiškia, kad teismas priteisė dalį sumos su pelno mokesčiu, o tai prieštarauja teismų praktikai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-702/2009 pripažįstama, kad „<...> vertinant negautų pajamų dydį turi būti atsižvelgiama tik į grynąjį pelną, liekantį atskaičius iš visų pajamų sąnaudas bei pelno mokestį (CK 6.249 str. 1 d.)“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 119–125) ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-04 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodo, kad apeliacinis skundas paremtas nesąžiningų teiginių rinkiniu, išsakant argumentus, kurie prieštarauja pačios atsakovės pateiktai medžiagai, sveikam protui, CK ir Konstitucijos nuostatoms. Pagrindinis skundo motyvas, kad atsakovė turi teisę nemokamai naudotis svetimu turtu. Šiais savo nesąžiningais teiginiais atsakovė LR teisę nori sugrąžinti į LTSR laikus, kada galiojo kolektyvizacijos teisė. Bet net kolektyvizaciją anuomet dangstė „teisėtumu“ – „savanoriškai“ įnešamu turtu. Atsakovė, cituodama Gamtinių dujų įstatymo 14 str., nuostatų įpareigojimą dujotiekio savininkui „leisti naudotis sistema“ traktuoja kaip teisę savavališkai, be sutarties su savininku, nemokamai naudotis svetimu turtu. Atsakovė elgiasi nesąžiningai ignoruodama tolesnę to paties punkto nuostatą: „naudojimosi sistema sąlygos turi būti objektyvios ir nediskriminacinės“. Skundu atsakovė siekia įrodyti, kad Lietuvos ūkio subjektams santykiuose su AB „Lietuvos dujos“ negalioja CK ir LR Konstitucijos nuostatos, apibrėžiančios nuosavybės apsaugą ir reglamentuojančios turtinius santykius. Be to, siekia įrodyti savo teisę neatlygintinai naudotis ieškovės nuosavybės teise turimais dujotiekio tinklais. Gamtinių dujų įstatymo 14 str. nurodyta, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (savininkai) privalo leisti naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią bei efektyvią sistemos veiklą. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato naudojimosi vietine bendrojo naudojimo sistema taisykles, kurios turi būti skelbiamos viešai kiekvienais metais arba sąlygoms pasikeitus. Taisyklėse nustatytos naudojimosi vietine bendrojo naudojimosi sistema sąlygos turi būti objektyvios ir nediskriminacinės. Apeliantė be jokio teisinio pagrindo mano, kad kol nėra patvirtintos aukščiau minimos taisyklės, atsakovės dujotiekiu gali naudotis neatlygintinai. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad įstatymo nuostatą – objektyvias ir nediskriminacinės sąlygas, apeliantė supranta kaip neatlygintiną naudojimąsi turtu. Jei remtis apeliantės skunde išdėstyta logika, tai taisyklėse turėtų būti nurodyta atlyginimo tvarka tik toms įmonėms, kurios turi teisę verstis dujų skirstymo veikla. Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 3 d. nurodyta, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (savininkai) turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka pats vykdyti skirstymo veiklą arba privalo sudaryti sutartį su skirstymo licenciją turinčia dujų įmone. Atsakovė vengė sudaryti sutartį su ieškove. Tokio vengimo tikslas akivaizdus – naudotis svetimu turtu neatlygintinai. Ieškovė mano, kad atsakovės siekis naudotis neatlygintinai neatitinka įstatyme nurodytos pareigos sudaryti sutartį (3 d.). Atsakovės elgesys, kuriuo ji siekia pateisinti neatlygintiną naudojimąsi turtu, yra niekaip nesuderinamas su Gamtinių dujų įstatyme įtvirtintomis objektyviomis ir nediskriminacinėmis dujotiekio savininkų turto naudojimo sąlygomis. Teismui reikia atsakyti į vienintelį klausimą –ar atsakovė turi teisę neatlygintinai naudotis ieškovės turtu. Taip pat būtina išspręsti fakto klausimą – ar 2007–2009 metais atsakovė naudojosi dujotiekiu, už kurio naudojimą prašoma priteisti nuostolius.
1. Apeliacinio skundo teiginiai, kad: „Gamtinių dujų įstatymo 14 str. nustatė, kad vietinės bendro naudojimo sistemos savininkas (ginčo atveju – ieškovė) privalo leisti naudotis sistema ...užtikrinti saugią ir efektyvią sistemos veiklą. ... galutiniai vartotojai turi teisę gauti gamtines dujas ir mokėti už jas teisės aktų nustatytą kainą, o ieškovės pretenzijos gauti dalį Lietuvos dujoms nustatytos skirstymo kainos tik dėl to, kad ji yra vietinės sistemos savininkė, yra nepagristos“; „Atsakovui mokama skirstymo kaina padengia veiklos sąnaudas, susijusias su jam nuosavybės teise priklausančia skirstymo sistema“; „Teismas padarė klaidingą, niekuo nepagrįstą išvadą, kad skaičiuojant reguliuojamas atsakovės kainas, į atsakovės sąnaudas įtraukta ir ieškovės dujotiekių vertė“, nepagrįsti, nes:
1.1. Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 5 p. nurodo: „Nustatant skirstymo ... kainų viršutines ribas, atsižvelgiama į dujų įmonės licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę“, taigi ir į ieškovės naudojamą turtą skirstymo veikloje. Akivaizdu, kad atsakovė, remdamasi šia norma ir skaičiuodama kainas privalėjo įtraukti ir ieškovės turto vertę. Jei atsakovė dėl kokių nors priežasčių šios vertės neįtraukė, tai šiuos veiksmus (neveikimą) ji atliko savo rizika ir tokie veiksmai yra neteisėti.
1.2. Komisija savininkų dujotiekio tinklų vertę įtraukė į skirstymo kainos skaičiavimą grafoje „Bendro naudojimo sistemų išpirkimas“. Tai patvirtina atsakovės prie atsiliepimo pateikti priedai A-27 psl. 5 (t. 1, b. 1. 130) ir A-28 psl. 9 (t. 1, b. l. 144). Komisijos pažymose 2005-04-27 Nr. DI-3 ir 2007-10-27 Nr. 05-282, kurių pagrindu buvo nustatytos skirstymo kainos, į skirstymo kainos skaičiavimą įtraukta: 2005–2007 metams išperkamųjų dujotiekių už 4,2 mln. Lt (t. 1, b. 1. 130). 2009–2013 metams išperkamųjų dujotiekių už 2,2 mln. Lt (t. 1, b. 1. 144). Tačiau nors ir buvo į dujų skirstymo kainą įtraukta dujotiekių išpirkimui numatyta suma, atsakovė, elgdamosi nesąžiningai, neįsisavino lėšų ir 2005–2008 metais išpirko dujotiekių tik už 2,246 mln. Lt (Komisijos 2009-10-23 raštas Nr. R2-1662 (t. 2, b. 1. 21). Be to, išpirktus dujotiekius atsakovė įtraukė į balansą ne išpirkimo kaina, o rinkos kaina, nustatyta VĮ Registrų centro, kuri yra kelis kartus didesnė. Pažymėtina, kad į dujų kainą yra įtraukta dujotiekių išpirkimui numatyta suma ir tuo pagrindu įskaičiuota turto mokestis ir amortizaciniai atskaitymai.
2. „Ieškovės valdomi dujotiekiai (t. y. vietinės sistemos) buvo pastatyti jos pačios rizika tenkinant jos verslo interesus“. Ieškovė dujotiekius statė (t. y. investavo) tuo metu, kada gamtinių dujų tiekimas nebuvo reglamentuotas įstatymu ir vartotojai visiškai priklausė nuo atsakovės monopolistinių reikalavimų. Techninės sąlygos statyti dujotiekio tinklus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse išduotos 1998-08-14 Nr. 98/1124 ir 2000-09-20 Nr. 00/7139 (t. 1, b. 1. 93; 98). Be to, ieškovė, statydama dujotiekį, turėjo pagrįstų lūkesčių, kad dujotiekis bus ateityje išpirktas. CK 1.2 str. įtvirtintas pagrįstų lūkesčių principas ieškovei leido pagrįstai viltis, kad teisėtai, pagal atsakovės išduotas technines sąlygas statomi tinklai ateityje atsakovės bus išpirkti arba bus naudojami pagal tiesioginę paskirtį atlygintinų sutarčių pagrindu, kaip numatė išduotos techninės sąlygos (t. 1, b. 1. 93, 98). Ieškovė, statydama dujotiekį, tikrai negalėjo net įsivaizduoti, kad neturėdama licenzijos verstis dujų skirstymu, turės dujotiekius neatlygintinai perduoti naudotis atsakovei ir už jų priežiūrą dar primokėti (t. 1, b. l. 87; t. 2, b. 1. 96).
3. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, kad Energetikos chartijos sutartis 1994-12-17 pasirašyta tarp valstybių, todėl šios sutarties nuostatos visiškai neaktualios ir netaikytinos ginčo atveju. Ieškovės nuomone, Energetikos chartijos sutartis turi būti taikoma šioje byloje, nes Gamtinių dujų įstatymo 2 p. nurodytos taisyklės, turinčios įtvirtinti dujotiekio savininkų nediskriminavimą, nėra paskelbtos. Dėl šios priežasties nesant teisės akto, teismas turėtų vadovautis CPK 3 str. 5 dalimi, numatančia, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį teisinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija). Panašius teisinius santykius reglamentuoja Energetikos chartijos sutartis, Seimo ratifikuota 1998-06-23. Chartijos 1 str. apibrėžia, kas yra investicija ir investitorius: 6 punktas: „investicija“ yra bet kokia investicija, susijusi su ekonomine veikla energetikos sektoriuje...“, 7 p.: „Investitorius“ reiškia kompaniją ar kitą organizaciją, suorganizuotą pagal įstatymus, taikomus susitariančioje šalyje“. Chartijos 13 str. nustato investuotų lėšų apsaugą ir kompensavimo tvarką turto konfiskacijos atveju: „Susitariančios šalies investitoriaus investicijos ... negali būti nacionalizuotos, konfiskuotos ar paveiktos kokiu nors būdu, ekvivalentišku nacionalizacijai ar konfiskavimui (toliau vadinama Konfiskavimu), išskyrus tuos atvejus, kai toks konfiskavimas: a) yra atliekamas visuomenės interesų labui; b) yra lydimas greito, adekvataus ir efektyvaus kompensavimo.“ Ieškiniu siekiama greito, adekvataus ir efektyvaus nuostolių kompensavimo, o atsakovės neterminuotą naudojimąsi turtu, be teisės jį susigrąžinti iš svetimo valdymo (Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 2 d. tą daryti draudžia), galima prilyginti konfiskacijai.
4. „Visiškai tenkindamas ieškovės ieškinį, teismas rėmėsi netinkamu argumentu dėl absoliučios savininko teisės gynimo, kai pažeidžiama jos nuosavybės teisė“. Atsakovė, cituodama LAT nutartis 2008-11-15 c. b. Nr. 3K-3-104/2008 ir 2004-03-22 c. b. Nr. 3K-3-215/2004, nepacitavo šiose bylose nurodytos esmės: „Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės“ (2008-11-15 civ. byla Nr. 3K-3-104/2008 kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai). Pažymėtina, kad LAT konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčius tęstiniams teisiniams sutartiniams santykiams, kiek tai neprieštarauja jų sutartiniams įsipareigojimams, taikytinos Gamtinių dujų įst. nuostatos, kurio nuo 2007-04-19 galiojančios redakcijos 14 str. 2 d. nustatyta, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas privalo leisti naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią bei efektyvią sistemos veiklą. Taigi įstatymu nustatyta ieškovės, kaip vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkės, pareiga leisti prijungti prie jos sistemos kitų vartotojų sistemas, ir šis prijungimas nesiejamas su privalomu buitiniam vartotojui priklausančios vartotojo sistemos išpirkimu. Pastarasis įstatyminis įpareigojimas reiškia ieškovės nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausantį daiktą – dujų vamzdyno atšaką (vartotojo sistemą) – apribojimą. Toks nuosavybės teisės apribojimas dėl nuosavybės objekto specifikos ir reikšmingumo yra konstituciškai pateisinamas.
Atsakovės cituojamų bylų ir su apeliaciniu skundu nagrinėjamų bylų fabulos iš esmės yra skirtingos – cituojamose bylose yra pareikšti reikalavimai dėl dujotiekių išpirkimo, o nagrinėjamoje byloje – dėl nuostolių priteisimo.
5. „Ieškovė neturi teisės gauti tokių pajamų, dėl kurių teisiasi šioje byloje ...nes neturi teisės verstis valstybės licencijuojama gamtinių dujų skirstymo veikla“. „Ginče atsakovė visą laiką teigė, kad ieškovė siekia gauti pinigų iš jos dujotiekio panaudojimo gamtinių dujų skirstymui, t. y. skirstymo veiklos“. Ieškovės nuomone, skirstymo veikla ir svetimo turto (ieškovės dujotiekio) naudojimas skirstymo veikloje yra netapatūs dalykai. Ieškovė siekia atlyginimo už ieškovės skirstomųjų dujotiekių naudojimą, tai yra už atsakovės įmonės veikloje naudojamą ieškovės turtą. Šią teisę patvirtina ir atsakovės prie atsiliepimo pateiktas Komisijos 2009-08-05 raštas Nr. R2-1244 (priedas A-25 psl. 2, 11, b. 1. 123), kuriame pažymėta: „tačiau tai nepanaikina ... ieškovės teisės reikalauti iš atsakovės atlyginimo už naudojimąsi įmonei nuosavybės teise priklausančiais dujotiekiais“. Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 2 p. nustatė: „Sistemos savininkas privalo leisti naudotis sistema ... ir užtikrinti saugią ir efektyvią sistemos veiklą. ... naudojimosi sistema sąlygos turi būti objektyvios ir nediskriminacinės.“ Įstatymas sistemos savininkui uždeda atsakomybę už sistemos veiklą, taigi ir materialinę atsakomybę už galimos avarijos pasekmes. Atsakovės tvirtinimas, kad ieškovė tai turi atlikti savo lėšomis, tačiau neturi teisės gauti pajamų už atsakovės naudojamą sistemą, yra nesąžiningas, prieštarauja CK 1.5 str. 1 d. įtvirtintiems protingumo ir sąžiningumo principams.
6. „Ieškovės apskaičiuotų sumų nepagrįstumą atsakovė ginčija 2009-10-13 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-157 patvirtinta „Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika“. Atsakovė sumų nepagrįstumo negali ginčyti remdamasi 2009-10-13 patvirtinta metodika, nes ieškinys pateiktas už 2006 m. rugpjūčio mėn.–2009 m. liepos mėn. laikotarpį įskaitytinai. Minėtas teisės aktas neturi retroaktyvaus pobūdžio ir jį taikyti teisiniams santykiams, galiojusiems iki akto priėmimo, yra neteisėta. Tolesni atsakovės argumentai, paremti šia metodika, yra niekiniai, nes yra pagrįsti teisės aktu, kuris teisinių materialinių santykių metu negaliojo. Akivaizdu, kad 2009-10-13 Komisijos nutarimu Nr.03-157 patvirtintos „Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos“ negalima taikyti šioje byloje.
7. „Skirstymo licenciją turinčių įmonių turto grąža yra skaičiuojama nuo likutinės vertės praėjusių metų pabaigoje“. „Ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovės tariamai nepagristai įsigytas lėšas, todėl teisingam atsakymui į klausimą, ar gali būti skaičiuojama 12 % pelno norma nuo dujotiekių vertės, reikia nustatyti, ar tokias atsakovė gavo“. Pelną skaičiuoti nuo dujotiekio vertės įpareigoja Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 5 p., kuris nustato: „pelno prieš apmokestinimą norma ...skirstymo veiklos rūšims skaičiuojama nuo dujų įmonės licenzijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės.“ Pelno norma 12 % skaičiuojama vadovaujantis Komisijos 2009-07-27 raštu (t. 1, b. 1. 28). Skirstymo pelnas reguliuojamų vartotojų mokamoje kainoje yra fiksuotas, Komisijos įkalkuliuotas į patvirtintą skirstymo kainą. Skirstymo veiklos pelną atsakovė gavo iš reguliuojamųjų vartotojų, mokančių už suvartotas dujas. Kadangi atsakovės gautinas pelnas yra patvirtintas ir nustatytas kompetentingos institucijos, tai jo dydis yra neįrodinėtinas šioje byloje.
8. „Nekilnojamojo turto mokestį nustatė ne atsakovė, o valstybė, o ieškovė jį moka todėl, kad nenori už protingą kainą to turto perleisti kitiems... susikuria sau papildomų išlaidų“. Turto mokestis įtrauktas į skirstymo kainą, kurią gauna atsakovė iš vartotojo už parduotas dujas. Atsakovės pateikti priedai A-27 psl. 7 (t. 1, b. 1. 132) ir A-28 psl. 13 (t. 1, b. 1. 148) patvirtina, kad „sąnaudų augimą daugiausia sąlygoja nekilnojamojo turto mokesčio didėjimas dėl faktinių ir planuojamų investicijų skirstymo veikloje.“ Išperkamieji dujotiekiai įtraukti į planuojamas investicines programas (atsakovės atsiliepimo priedai A-27 psl. 5 (t. 1, b.1. 131) ir A-28 psl. 9 (t. 1, b. 1. 144). Kitaip sakant, apeliantė nurodo, kad nuostolių, patirtų sumokėtu nekilnojamojo turto mokesčiu, teismas turėtų nepriteisti todėl, kad ieškovė nesutiko atiduoti turto atsakovei už simbolinę kainą. Šiais argumentais atsakovė paneigia CK 6.156 str. įtvirtintą sutarčių laisvės principą bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
9. „Ginčijamu sprendimu teismas nemotyvuotai pritarė ieškovės pozicijai, kad nusidėvėjimas skaičiuotinas nuo Nekilnojamojo turto registre nurodytų skirstomųjų dujotiekių vertės“. „Pagal Metodiką patirtos nusidėvėjimo sąnaudos turi būti skaičiuojamos nuo dujotiekių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo (statybos), t. y. nuo neperkainuotos vertės“. Pagal Verslo apskaitos standartus (VAS) ilgalaikis turtas gali būti apskaitomas vienu iš būdų: įsigijimo savikaina arba perkainuota verte. Jei ilgalaikis turtas perkainojamas, jo nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo iš naujo nustatytos vertės. Atsakovė amortizacinius atskaitymus skaičiuoja nuo perkainuotos turto vertės. Tai patvirtina prie ieškinio pridėtas 2005 m. balansas (t. 2, b. l. 15–20); 2004 m. turto vertė 628 074 Lt – amortizaciniai atskaitymai 44 404 Lt (t. 2, b. 1. 15 ir 19). 2005 m. (po perkainavimo) turto vertė 2 179 229 Lt – amortizaciniai atskaitymai 90 451 Lt (2005 m. balanso eil. A ir Pinigų srautų ataskaitos eil. 1. 2.) (t. 2, b. 1. 15; 19). Atsakovė pateiktoje Komisijos 2005-04-27 pažymoje Nr. Dl-3 (priedas A-27, psl. 6, aiškiai nurodyta: „Po 2005 m. atlikto bendrovės ilgalaikio turto perkainojimo, nudėvimoji paskirstymo veiklos turto vertė padidėjo iki 662,1 mln. Lt. Turto vertės pokyčiai sąlygoja metinių nusidėvėjimo (amortizacinių) sąnaudų padidėjimą nuo 18,3 mln. Lt iki 34,0 mln. Lt, t. y. 1,9 karto“ (t. 1, b. 1. 131). Akivaizdu, kad šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, ieškovė turi teisę amortizacinius atskaitymus skaičiuoti perkainota turto verte.
10. „Ieškovė savo reikalautą sumą grindė nurodyta 252,07 Lt / 1000 m³ kaina, kurią skaičiavo už trejus metus iki ieškinio pateikimo, t. y. 2007–2009 metams“. Ieškovė savo reikalaujamą sumą grindžia sumokėtu nekilnojamojo turto mokesčiu (t. 1, b.1. 31-61), pelno įstatymu nustatytu amortizacinių atskaitymų dydžiu ir Komisijos nustatyta pelno norma skirstymo veikloje (t. 2, b. 1. 21).
11. „LAT 2006-03-15 civilinėje byloje Nr.3K-3-192/2006 apibrėžė vieną esminių nepagrįsto praturtėjimo prielaidų ...turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas“. Atsakovė nesąžiningai cituoja LAT nutarties ištrauką, išimdama ją iš konteksto. LAT nutartyje yra nurodyta: LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nurodė, kad savo lėšomis įsirengė elektros tiekimo liniją bei įregistravo nuosavybės teisę į ją. Vėliau atsakovė, elektros energijos tiekėja, prie šios linijos neteisėtai prijungė dar tris vartotojus, taip nepagrįstai sutaupydama linijos įrengimo kaštus, kuriuos ji ir prašė priteisti. Nepagrįstas praturtėjimas yra nepagrįstas sutaupymas ar kitokios naudos gavimas. Todėl sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, t. y. ar atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų ir ar atsakovės praturtėjimas lėmė ieškovės turto sumažėjimą, kuris gali pasireikšti tiek tiesioginiu turto sumažėjimu, tiek pajamų negavimu. Byloje svarbu nustatyti, ar tuo metu, kai tretieji asmenys įsirenginėjo elektros liniją, atsakovė, kaip elektros energijos tiekėja, turėjo pareigą jiems įrengti elektros liniją, ir kas tapo trečiųjų asmenų įrengtos elektros linijos savininku. Turi būti atsižvelgta ir į teisės doktrinoje egzistuojančią nuostatą, jog tais atvejais, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių, nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas. Be to, CK 6.242 str. negali būti taikomas, kai ieškovas gali apginti pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais, ar remiantis sutarčių teisės nuostatomis prisiteisti nuostolius. Teismai taip pat nesvarstė klausimo, ar patenkinus ieškinį ieškovė nepraturtėjo kito asmens – atsakovės – sąskaita, nes ji turi teisę jai priklausančią elektros liniją parduoti. Akivaizdu, kad šiuose tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusiuose besutartinuose materialiniuose teisiniuose santykiuose ieškovė negavo pajamų, nors Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 21 p. įpareigoja dujotiekio savininko nediskriminuoti ir taikyti jam objektyvias sąlygas. Situacija, kada atsakovė iš dujų skirstymo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje gauna fiksuotą pelną, o atsakovė patiria tik nuostolius, yra akivaizdus diskriminavimas, kurį galima panaikinti tik priteisus nuostolius, o objektyvių sąlygų taikymas turėtų pasireikšti tuo, kad kompensavimo dydis (šiuo atveju nuostolių) turi būti realus ir susietas su negautomis pajamomis, nors ieškovė ir neturi teises verstis dujų skirstymo veikla.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, kolegija patikrino ir tai, ar nėra CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.), kurių kolegija nenustatė.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė, būdama nesudariusi su ieškove jokios sutarties ir nemokėdama jokio atlygio, tiekė dujas 46 vartotojams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse ieškovei priklausančiais dujotiekiais (vietine bendrojo naudojimo sistema). Šių dujotiekių vidutinė rinkos vertė kadastro duomenų fiksavimo data 1999-09-17 buvo 51 173 Lt ((duomenys neskelbtini) g.) ir kadastro duomenų fiksavimo data 2002-07-30 (duomenys neskelbtini) g. - 56 828 Lt (t. 1, b. l. 59–61), nors, pažymėtina, jog ieškovė savo skaičiavimuose vadovavosi nuo 2005 m. nustatyta (duomenys neskelbtini) g. dujotiekio rinkos verte 56 066 Lt ir nuo 2007 m. nustatyta (duomenys neskelbtini) g. dujotiekio rinkos verte 76 500 Lt, kurias patvirtinančių Nekilnojamojo tirto registro duomenų byloje nėra pateikta. Be to, vadovaujantis 2010-09-06 Nekilnojamojo turto registro duomenimis, dujotiekio (duomenys neskelbtini) g. atkūrimo sąnaudos sudaro 44 100 Lt ir dujotiekio (duomenys neskelbtini) g. – 46 480 Lt.
Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 3 dalyje nustatyta, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (savininkai) turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka pats vykdyti skirstymo veiklą, tačiau tuo atveju, kai jis negali vykdyti skirstymo veiklos, jis privalo sudaryti sutartį su skirstymo licenciją turinčia dujų įmone. Licencijavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad verstis dujų perdavimo, skirstymo laikymo, skystinimo ir tiekimo veikla, nurodyta Įstatymo 10 str. 2 dalyje, leidžiama tik šios veiklos licenciją turinčioms įmonėms. Vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (savininkai) turi teisę šių Taisyklių nustatyta tvarka gauti licenciją skirstyti dujas ir pats (patys) vykdyti skirstymo veiklą arba privalo sudaryti sutartį su skirstymo licenciją turinčia dujų įmone. Pagal ginčo metu galiojusios Tvarkos 5 punktą, bendrojo naudojimo sistemos savininkas privalo turėti atestatą eksploatuoti bendrojo naudojimo sistemą, paskirstymo licenciją arba sudaryti sutartį su įmone, turinčia tokį atestatą, licenciją. Taigi teisės aktai vienareikšmiškai nustato, kad tuo atveju, kai vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas neturi teisės pats vykdyti skirstymo veiklos (iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė tokios teisės neturi), turi būti sudaryta sutartis su skirstymo licenciją turinčia dujų įmone. Pažymėtina, jog Įstatymo 14 str. 3 dalis, nustatydama vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkui prievolę sudaryti sutartį su skirstymo licenciją turinčia dujų įmone, iš esmės taip pat konstatuoja, kad sistemos savininko ir dujų įmonės santykiai turi būti grindžiami sutartimis, t. y. sutartis turi būti pasirašyta. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, kai šalims nepavyksta susitarti dėl naudojimosi vietine bendrojo naudojimo sistema sąlygų, Įstatymas įpareigoja vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininką leisti naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią bei efektyvią sistemos veiklą (14 str. 2 dalis). Tačiau Įstatyme nėra reglamentuojamas atlyginimo dujotiekio savininkui klausimas, kai dujotiekiu naudojasi kita dujų įmonė. Ginčo metu galiojusios Tvarkos 5 punkte numatyta, jog „savininkas už bendrojo naudojimo sistemos naudojimą ar eksploatavimą, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus ir sąlygas, ir jos neatitiktį norminiams reikalavimams atsako teisės aktų nustatyta tvarka“. Sistemiškai įvertinus minėtų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad AB „Lietuvos dujos“ gali naudotis sistema, nors susitarimas su UAB „Avelana“ nėra pasiektas. Tačiau, kolegijos nuomone, tai nepanaikina ieškovės pareigos reikalauti, kad AB „Lietuvos dujos“ sudarytų su UAB „Avelana“ vietinės bendrojo naudojimo sistemos naudojimo sutartį bei ieškovės teisės reikalauti nuostolių atlyginimo už naudojimąsi jai nuosavybės teise priklausančiais dujotiekiais, ką patvirtino ir Komisija 2011-05-09 išvadoje.
Ieškiniu prašytą priteisti ir pirmosios instancijos teismo priteistą ieškinio sumą sudaro (1 t., b. l. 29):
1) ieškovės sumokėtas (atsakovės sutaupytas) nekilnojamojo turto mokestis už (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių skirstomuosius dujotiekius atitinkamai 1 137 ir 1 350 Lt);
2) atsakovės neturėtos išlaidos turto nusidėvėjimui padengti (amortizaciniams atskaitymams), įvardintas kaip ,,investicijų į dujų tinklus metinė padengimo suma, atsipirkimas 15 metų“, sudarantis 11 213 Lt ((duomenys neskelbtini) g. ir 14 754 Lt (duomenys neskelbtini) g.;
3) ,,negautos pajamos dėl įšaldytų lėšų“, paskaičiuotos pagal atsakovei Komisijos patvirtintą 12 % pelno normą, t. y. 20 184 Lt (duomenys neskelbtini) g. ir 26 556 Lt (duomenys neskelbtini) g.
CK 6.242 str. 1 d. numatyta, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
Nepagrįstas praturtėjimas yra nepagrįstas sutaupymas ar kitokios naudos gavimas. Todėl sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, t. y. ar atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų ir ar atsakovės praturtėjimas lėmė ieškovės turto sumažėjimą, kuris gali pasireikšti tiek tiesioginiu turto sumažėjimu, tiek pajamų negavimu. Teisės doktrinoje egzistuojančią nuostatą, jog tais atvejais, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių, nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas.
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad šiuose tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusiuose besutartinuose materialiniuose teisiniuose santykiuose ieškovė patyrė nuostolius, nors Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 21 p. įpareigoja dujotiekio savininko nediskriminuoti ir taikyti jam objektyvias sąlygas. Situacija, kada atsakovė iš dujų skirstymo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje gauna tam tikras pajamas, o atsakovė patiria tik nuostolius, kolegijos nuomone, yra akivaizdus diskriminavimas, kurį galima panaikinti tik priteisus pagrįstus ir įrodytus nuostolius.
Dėl nekilnojamojo turto mokesčio
Kolegijos nuomone, ieškovė mokėdama nekilnojamojo turto mokestį už jai priklausančius dujotiekius, kuriais, nebūdama sudariusi jokios sutarties ir be jokio užmokesčio, t. y. be teisinio pagrindo, naudojasi atsakovė, turėdama įstatyme įtvirtintą pareigą tuos dujotiekius iš ieškovės išpirkti, tačiau šalims iki šiol nesusitariant dėl kainos, besąlygiškai privalo kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius
Nors atsakovė ir nesutinka su ieškiniu visa apimtimi, tame tarpe ir dėl nekilnojamojo turto mokesčio, tačiau, kolegijos nuomone, yra akivaizdu, jog atsakovė, nemokėdama valstybei nekilnojamojo turto mokesčio (kurį būtų privalėjusi mokėti, jei tuos dujotiekius iš ieškovės būtų išpirkusi) bei nemokėdama ieškovei už naudojimąsi jos nuosavybe jokio mokesčio, kuris apimtų ir ieškovės valstybei mokamą mokestį, praturtėja (sutaupo) ieškovės sąskaita šio mokesčio dydžiu, kuris yra įrodytas ir pagrįstas, todėl spręstina, jog ieškovės sumokėtas (atsakovės sutaupytas) laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2009-07-31 2 487 Lt nekilnojamojo turto mokestis (1 t., b. l. 31-61) iš atsakovės priteistas visiškai pagrįstai.
Dėl atsakovės neturėtų išlaidų turto nusidėvėjimui padengti (amortizaciniams atskaitymams)
Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovės ir apylinkės teismo pozicija turto nusidėvėjimą (amortizacinius atskaitymus) skaičiuoti nuo Nekilnojamojo turto registre nurodytos skirstomųjų dujotiekių rinkos vertės (kuri, kaip matyti iš VĮ Reistrų centro išrašo, (duomenys neskelbtini) g. yra 76 500 Lt, ir (duomenys neskelbtini) g. – 56 066 Lt) yra neteisinga ir prieštarauja galiojantiems gamtinių dujų skirstymo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Vadovaujantis Metodika, patirtos nusidėvėjimo sąnaudos turi būti skaičiuojamos nuo dujotiekių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo (statybos), t. y. nuo neperkainotos vertės. Nors ieškovė ir neteikė į bylą duomenų apie jai priklausančių dujotiekių įsigijimo (statybos) vertę, tačiau, kolegijos nuomone, turto nusidėvėjimo sąnaudas šioje susiklosčiusioje konkrečioje situacijoje (kai (duomenys neskelbtini) g. esantį skirstomąjį dujotiekį įrengė (pastatė) ne ieškovė, o P. Giedrys, kaip fizinis asmuo, todėl ieškovei buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti statybos vertę gali būti neįmanoma), vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, būtų visiškai logiška ir pagrįsta skaičiuoti nuo dujotiekių atkuriamosios vertės (kuri VĮ Registrų centro 2010-09-06 duomenimis, (duomenys neskelbtini) g. sudarė 44 100 Lt, (duomenys neskelbtini) g. – 46 480 Lt), tuo labiau, kad ir Komisija 2011-05-09 išvadoje Nr. R2-877 pateiktuose preliminariuose galimai patirtuose nuostolių skaičiavimuose (2 priedas), neturėdama duomenų apie dujotiekių įsigijimo (statybos) savikainą, skaičiuodama nusidėvėjimą, vadovavosi Registro duomenyse nurodytomis minėtų objektų atkūrimo sąnaudomis.
Be to, kolegija, sutikdama su apeliante ir Komisijos išvada, pažymi, jog Metodikos 4 priedo 2.1.2.2 punkte nustatytas skirstomųjų dujotiekių (kokius ir turi ieškovė) nusidėvėjimo normatyvas yra 55 metai. Kolegijos nuomone, būtent šis normatyvas turi būti naudojamas nustatant nusidėvėjimo sąnaudas dujų skirstymo veikloje, tačiau apylinkės teismas juo be pagrindo nesivadovavo, o besąlygiškai priėmė klaidingus ieškovės skaičiavimus ir pagal juos nepagrįstai ieškinį šioje dalyje tenkino visiškai. Ieškovė savo skaičiavimus grindė 15 metų nusidėvėjimo normos taikymu, o tai prieštarauja nurodytoms Metodikos nuostatoms.
Kolegija, pritardama Komisijos 4.7 punkto išvadoms, taip pat pažymi, jog savo finansinėje atskaitomybėje atsakovė amortizacinius atskaitymus ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas skaičiuoja, vadovaudamasi Tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais, t. y. nuo perkainoto turto vertės, tačiau, skaičiuojant reguliuojamų paslaugų kainas, ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto vertė skaičiuojama pagal metodikų reikalavimus. Tik 2008-08-08 Komisijos nutarimu Nr.O3-106 (Žin. 2008, Nr. 94-3718) patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 53.5 punkte buvo numatyta, kad „į sąnaudas įskaičiuojamos dujų įmonės reguliuojamos veiklos paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos“, t. y. pagal šią metodiką nusidėvėjimo sąnaudos 2009 metams buvo suskaičiuotos nuo perkainoto turto. Visais kitais metais metodikose galiojo nuostata skaičiuoti nusidėvėjimo sąnaudas nuo neperkainoto turto. Dabar ši nuostata yra įtvirtinta 2009-10-07 Vyriausybės nutarimu Nr. 1276.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog pagrįstas ir teisėtas yra tik 4 940,73 Lt ieškovei priklausančių dujotiekių nusidėvėjimo sąnaudų per 3 metus, skaičiuojant nusidėvėjimo normą 55 metams, priteisimas. Kadangi ginčijamu sprendimu, ieškinį patenkinus visiškai, buvo priteista už (duomenys neskelbtini) g. dujotiekių amortizaciją 11 213 Lt ir už (duomenys neskelbtini) g. dujotiekių amortizaciją 14 754 Lt, viso 25 967 Lt, priteistos sumos atitinkamai mažintinos iki 2 405,45 Lt (duomenys neskelbtini) g. ir iki 2 535,27 Lt (duomenys neskelbtini) g.
Dėl ieškovės negauto pelno
Kolegijos nuomone, nei ieškovės prašyta priteisti (ir pirmosios instancijos teismo priteista) 46 740 Lt (20 184 + 26 556) negautas pelnas (atskaičius 5 % dydžio pelno mokestį), paskaičiuotas pagal atsakovės gautą 12 % pelną nuo ieškovės dujotiekių vertės (kuris, nepagrįstu ieškovės ir apylinkės teismo teigimu, įkalkuliuotas į 46 vartotojams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse parduotų dujų skirstymo kainą), nei 13 718,51 Lt dydžio 2006-2009 metų pelnas, paskaičiuotas Komisijos taikant atitinkamais laikotarpiais galiojusių metodikų reikalavimus pagal pelno normą, nustatytą būtent atsakovei (t. y. pagal 5,02 % pelno normą 2006-08-01 – 2008-12-31 metams ir pagal 8,08 % pelno normą 2009 metams), ieškovei iš atsakovės negali būti priteisiama dėl šių priežasčių:
1. Ieškovės taikyta 12 % pelno iki mokesčių skaičiavimo norma neatitinka Komisijos patvirtintose Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikose nurodytų normų. Vadovaujantis Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, 2005 – 2007 metams skirstymo veikloje atsakovei buvo nustatyta 5,02 % pelno prieš apmokestinimą norma, o 2009 metams, vadovaujantis Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, - 8,08 % pelno prieš apmokestinimą norma nuo pelno bazės, t. y. dujų įmonei priklausančio ekonomiškai pagrįsto atitinkamos reguliuojamos veiklos ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto vertės.
2. Nustatant atsakovės dujų skirstymo kainą, į ją nebuvo įtrauktas pelnas bei kiti kaštai nuo ieškovės turto vertės, nes atsakovė nuosavybės teise nevaldo ieškovės dujų sistemos. Komisijos teigimu, į dujų skirstymo kainą įskaičiuotos visos su skirstymo paslauga susijusios sąnaudos ir pelnas, kuris skaičiuojamas nuo skirstymo veiklai priskiriamo turto. Skaičiuojant gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainas konkrečiai įmonei, yra vertinamas tik tai įmonei priklausantis turtas. Ši nuostata buvo įtvirtinta 2008-08-08 Komisijos nutarimu Nr.O3-106 (Žin. 2008, Nr. 94-3718) patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 62 ir 63 punktuose, nustatančiuose, kad perdavimo ir skirstymo normatyvinis pelnas skaičiuojamas tik nuo dujų įmonei priklausančio dujų perdavimo bei skirstymo reguliuojamo ekonomiškai pagrįsto ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto vertės. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnės Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos, patvirtintos 2005-04-12 Komisijos nutarimu Nr. O3-15 (Žin., 2005, Nr. 51-1737), 58 punktu (Komisijos 2011-05-09 išvados Nr. R2-877 4.2 punktas bei Komisijos atstovės paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje).
3. Ieškovės minimi 4,2 mln. Lt, skirti bendrojo naudojimo sistemoms išpirkti ir nurodyti AB „Lietuvos dujos“ 2005 – 2007 metų, o 2,2 mln. Lt – 2009 - 2013 metų veiklos programose, nebuvo įtraukta nei į 2005 – 2007 metams, nei į 2009 - 2013 metams Komisijos nustatytas dujų skirstymo kainų viršutines ribas, o tuo pačiu ir į konkrečias kainas vartotojams. Bendrojo naudojimo dujotiekių vertė įtraukiama į dujų skirstymo kainos viršutinę ribą tik po šių dujotiekių išpirkimo, t. y. po to, kai buvę bendrojo naudojimo dujotiekiai tampa dujų įmonės nuosavybe. Tik tada sekančio kainų koregavimo metu nuo padidėjusios dujų įmonės nuosavo turto vertės yra skaičiuojamas pelnas ir nusidėvėjimo sąnaudos (Komisijos 2011-05-09 išvados Nr. R2-877 4.5 punktas bei Komisijos atstovės paaiškinimai teismo posėdyje).
4. Faktiškai kiekvienai įmonei pelno norma turi būti skaičiuojama atskirai pagal tos įmonės duomenis (Komisijos 2011-05-09 išvados Nr. R2-877 4.10 punkto paskutinis sakinys bei Komisijos atstovės paaiškinimai teismo posėdyje), o šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė į bylą tokių duomenų net neteikė. Kiekvienai dujų įmonei, priklausomai nuo individualių duomenų, valstybės įgaliota Komisija nustato konkrečią gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą. Tai įrodo Gamtinių dujų įstatymo 23 str. ir Komisijos 2005-04-27 pažyma Nr. D1-3 (A 27 įrodymas) ir 2007-10-27 pažyma Nr. 05-282 (A 28 įrodymas). Ieškovei nustatytina kaina, kurią ji turėtų teisę gauti (jeigu apskritai turėtų teisę verstis gamtinių dujų skirstymo veikla), būtų visiškai kitokia negu nustatytoji atsakovei dėl iš esmės skirtingos skirstymo sistemos techninės specifikos, turto vertės bei skaičiavimo principų (Komisijos 2011-05-09 išvados Nr. R2-877 4.1 punktas):
- atsakovė, skaičiuodama dujų skirstymo kainą II grupės vartotojams, vertina ne tik žemo slėgio dujų sistemą, tačiau šios grupės vartotojams priskiriama ir tam tikra vidutinio slėgio gamtinių dujų skirstymo sistemos dalis, Dujų reguliavimo punktai bei kita šiai veiklai priskirtina technologinė įranga, kurios ieškovės atveju nėra. Dėl to licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertė ir nuo jo skaičiuojamas nusidėvėjimas, mokesčiai ir pelnas atsakovės atveju negali būti taikoma analogiška kaip ir ieškovės atveju;
- atsižvelgiant į atsakovės skirstymo sistemos specifiką (sistemos sudėtingumą, kuri pasižymi vamzdynų išsišakojimu, skirstymui skirtos įrangos kiekiu ir kt.), gamtinių dujų technologiniai nuostoliai yra didesni, negu šie nuostoliai susidarytų dujas transportuojant ne tokia sudėtinga dujų sistema. Todėl šių sąnaudų vertinimas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atveju dujų sistemą technologiškai galima laikyti gerokai paprastesne, būtų ekonomiškai nepagrįstas. Šią nuostatą galima paaiškinti ir tuo, kad Komisija, nustatydama gamtinių dujų skirstymo kainų viršutines ribas, dujų įmonėms, atsižvelgdama į sistemos sudėtingumą, pagrįstomis technologinėmis sąnaudomis nustato skirtingus technologinių sąnaudų procentus. Panašių sistemų technologiniai nuostoliai skirstymo veikloje, kuriuos pripažįsta Komisija, sudaro 0,5 proc. nuo šia sistema transportuoto dujų kiekio;
-atsižvelgiant į tai, kad didžiąja dalimi atsakovės skirstymo sistema buvo pradėta eksploatuoti žymiai anksčiau, negu ieškovės vietinė bendrojo naudojimo sistema, todėl operacinės sąnaudos atsakovės atveju gali iš esmės skirtis nuo ieškovės patiriamų operacinių sąnaudų.
5. Ieškovė teigia, kad jos reikalaujamos negautos pajamos „suprantamos kaip suma, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos.“ Atsakovė visą laiką teigė, kad ieškovė siekia gauti pinigų iš jos dujotiekio panaudojimo gamtinių dujų skirstymui, t. y. skirstymo veiklos. Kadangi gamtinių dujų skirstymo veikla gali užsiimti operatorius ir ši veikla yra valstybės reguliuojama bei licencijuojama (žr. Gamtinių dujų įstatymo 10 str. 1 d., 2 d. 2 p.), akivaizdu, jog, neturėdama tam būtinos licencijos ieškovė negalėjo teisėtai užsiimti dujų skirstymo veikla ir gauti iš šios veiklos pajamas. Tai, kad be atitinkamos licencijos ieškovė negalėtų teisėtai verstis gamtinių dujų skirstymu, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2009-04-29 nutarime padarytos vienareikšmės išvados – „be licencijos tokios veiklos rūšys buvo (yra) draudžiamos“. Vadinasi, teisi yra atsakovė, kad apylinkės teismas priteisė ieškovei pajamas iš tokios veiklos, kuria ieškovė negali teisėtai verstis, t. y. iš gamtinių dujų skirstymo, ir kad toks negautų pajamų priteisimas prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 10 str. 1 d. bei 2 d. 2 p. reikalavimams.
Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis kolegija ginčijamo sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista iš atsakovės negautas pelnas (negautos pajamos) pagal Komisijos patvirtintą 12 proc. pelno normą, laiko visiškai nepagrįstu ir neteisėtu, todėl ieškinį šioje dalyje atmeta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija, atskirai nebepasisakydama dėl likusių apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentų (kaip teisiškai nebeįtakojančių šios apeliacijos galutinį rezultatą) pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.) ir sumažina priteistą iš atsakovės ieškovei nuostolių atlyginimo sumą iki 7 427,73 Lt
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės šioje byloje pareikštas ieškinys tenkintinas apytiksliai tik 10 % dydžiu, atitinkamai sumažintina iki 121 Lt ir priteistos ieškovės turėtos 1 210 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė pateikė apylinkės teismui 2009-12-14 prašymą priteisti jai iš ieškovės 19 644,96 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kaip spręstina iš 2010-02-18 teismo posėdžio (2 t., b. l. 92-101), atsakovė taip pat pateikė teismui ir duomenis apie kitas papildomai advokato pagalbai apmokėti patirtas išlaidas (t. 2, b. l. 80-83). Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: už atsiliepimą į ieškinį – 3; už tripliką – 1.75; už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese (t. y. prašymas dėl termino pratęsimo) – 0.12; už vieną atstovavimo valandą teisme (2009-12-14 posėdis (1 val.); 2010-02-18 – 2010-03-04 posėdis (4 val.)) – 0.15. Rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Todėl, atsižvelgiant į atsakovės advokato parengtus procesinius dokumentus ir rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti mažintinos iki 5 776 Lt (2.400+2.800+96+480) ir priteistina 5 198 Lt (90 proc.).
Apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Rekomendacijose nustatytais dydžiais, atsakovei maksimaliai priklausytų 1 600 Lt už apeliacinį skundą (advokatui dalyvavus pirmosios instancijos teisme, 300 Lt už kitus procesinius dokumentus bei 480 Lt už dalyvavimą teismo posėdžiuose, todėl, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteitina 2 142 Lt (90 proc.).
Be to, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo 8,35 Lt, o apeliacinės instancijos teismas - 21,60 Lt pašto išlaidų, atitinkamai iki 3 Lt (10 %) sumažintina priteista iš atsakovės valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumą bei priteistina iš ieškovės valstybei 27 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti priteistą iš atsakovės AB „Lietuvos dujos“ ieškovei UAB „Avelana“ nuostolių atlyginimo sumą iki 7 427,73 Lt ir priteistą žyminio mokesčio sumą iki 222,83 Lt bei priteistą išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą iki 121 Lt.
Panaikinti sprendimo dalį, kuriai iš atsakovės AB „Lietuvos dujos“ valstybei priteista 1 935,71 Lt žyminio mokesčio.
Sumažinti priteistą iš atsakovės AB „Lietuvos dujos“ valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumą iki 3 Lt.
Priteisti iš ieškovės UAB „Avelana“ valstybei 27 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti iš ieškovės UAB „Avelana“ atsakovei AB „Lietuvos dujos“ 1 962,88 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 7 340 Lt advokato pagalbos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.