Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-09-20 · Administracinė byla Nr. AS-143-370-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-20
Bylos Nr.
AS-143-370-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono
Administracinė byla Nr. AS11 – 370/2007Procesinio sprendimo kategorija 62 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui, Z. R., A. V. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. G. (toliau – pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš dalies panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 1998 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 86-1982, kuriuo jos broliui – trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. – atkurtos nuosavybės teisės į 3,67 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad ginčijamu atsakovo sprendimu jos broliui – trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. – buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,67 ha žemės, kurią (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė jų senelis A. P. Pareiškėja paaiškino, kad minėtame žemės sklype yra gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, kurių savininkė buvo jų motina J. V. Po motinos mirties ji kartu su broliu ir seserimi – trečiuoju suinteresuotu asmeniui Z. R. – pastatus paveldėjo pagal įstatymą lygiomis dalimis. Pareiškėja, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ir miško ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – Metodika) 34 punktu, teigė, kad atkuriant nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. į žemę ir ženklinant sklypo ribas turėjo būti numatytas sklypas prie pastatų namų valdai suformuoti, kuris pagal tikslinę paskirtį skirtas namų valdos poreikiams tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 86-1982, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl atsakovo 1998 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 86-1982 teisėtumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą namų valdai pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 12 straipsnio 2 punktas nesieja žemės priskyrimo valstybės išperkamai ir negrąžintinai žemei su šiame straipsnyje nurodytų objektų teisine registracija. Faktinis minėtame įstatymo straipsnyje nurodytų objektų buvimas yra pakankama sąlyga laikyti žemės sklypus, reikalingus šiems objektams eksploatuoti, valstybės išperkamais ir negrąžintinais, o tokių sklypų ribos turi būti nustatomos teritorijos planavimo dokumentuose. Tai, jog kitos paskirties žemės sklypai formuojami ten, kur jie šiuo metu užstatyti ne žemės ūkio veiklai naudojamais pastatais ir įrenginiais, nurodoma ir Metodikos, reglamentuojančios žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo tvarką, 34 punkte. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad žemės sklype, kuriame trečiajam suinteresuotam asmeniui A.V. atkurtos nuosavybės teisės į A. P. valdytos žemės dalį, stovi gyvenamasis namas bei du tvartai. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas patvirtina, kad daiktinės teisės į minėtą namą įregistruotos 1987 m. lapkričio 17 d., į tvartus – 2003 m. liepos 10 d., o minėtų pastatų bendraturčiai yra tretieji suinteresuoti asmenys A.V., Z. R. ir pareiškėja. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu minėtame name gyveno trečiasis suinteresuotas asmuo A. V., Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto taikymo prasme teisiškai yra nereikšminga. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo A.V. teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka, kad būtų nustatytas sklypo, reikalingo minėtiems pastatams eksploatuoti, servitutas, ribų nustatymas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, o tokio sklypo ribos turi būti nustatomos atsižvelgiant į faktinį pastatų išsidėstymą bei kitas reikšmingas aplinkybes žemėtvarkos projekto rengimo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo iš dalies panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl jis kaip neteisėtas naikintinas visas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 92 straipsniu, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja su kitais bendraturčiais būtų išreiškusi norą pirkti ar nuomoti pastatų užimamą žemės sklypą bei žemėtvarkos skyriui nustatyta tvarka pateikusi prašymą bei kitus būtinus dokumentus sklypo suformavimui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą prie jai dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų (Metodikos 1 p. 3 pstr., 5 p.).

II.

Pareiškėja 2007 m. balandžio 2 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimo išaiškinimo.

Pareiškėja nurodė, kad teismo sprendime pažymėta, jog ,,atkuriama iki ginčijamo akto priėmimo padėtis“. Atsižvelgiant į tai, ar turi ji su seserimi teisę prieiti prie šulinio, nes sklypą brolis iškeitė, ar reikia kreiptis į kadastrą; ar turi teisę prieiti prie vandens telkinio, kuris yra brolio žemėje; kaip įrodyti, kad tai buvo daržui naudojama žemė, kuri turi būti įtraukta į namų valdą; ar sesuo V. Ž. gali pretenduoti į žemę; ar prašyme žemėtvarkos skyriui turi nurodyti, jog namų valdai priklausantį žemės sklypą leistų išsipirkti ankstesne kaina.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė (ABTĮ 105 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies – atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 14 d. spendimas Nr. 86-1982 panaikintas, o reikalavimas dėl sklypo suformavimo prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų pastatų (duomenys neskelbtini) atmestas, nenustačius, jog pareiškėja būtų pateikusi atsakovui prašymą bei kitus būtinus dokumentus sklypui suformuoti. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 92 straipsnyje nurodoma, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimas ABTĮ 92 straipsnio prasme yra įvykdytas. Teismas nurodė, kad ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje sakoma, jog kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Iš pareiškėjos prašymo išaiškinti sprendimą akivaizdu, kad iš esmės ji prašo konsultacijos, kaip galėtų realizuoti savo teises dėl sklypo suformavimo prie jai nuosavybės teise valdomų pastatų. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimas įvykdytas, pareiškėjos prašymas išaiškinti sprendimą visiškai nesusijęs su šio sprendimo turiniu, todėl atmestinas.

IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą išaiškinti sprendimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, neturėdamas jokių įrodymų, konstatavo, kad sprendimas yra įvykdytas, nors jis dar neįvykdytas, nes atsakovas nežino, kaip jį įvykdyti.

2. Prašė išaiškinti konkrečius teismo sprendimo motyvus, o ne suteikti konsultaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.

Iš bylos matyti, kad jos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjos reikalavimas iš dalies panaikinti atsakovo 1998 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 86-1982 bei įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 5, 3 – 4). Šis reikalavimas ABTĮ taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismo įvertintas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai. Pareiškėja iš esmės siekia, kad jai būtų paaiškinta tolimesnė situacija. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl sprendimo išaiškinimo iš esmės nepatenkino pagrįstai.

Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis yra iš esmės pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė