- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-25
- Bylos Nr.
- A-146-1396-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- J.V.M.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Rokiškio miškų urėdija“
- Trečiasis asmuo
- A.R.
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.V.M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.V.M. skundą atsakovui valstybės įmonei „Rokiškio miškų urėdija“, trečiajam suinteresuotam asmeniui A.R. dėl neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J.V.M. prašė teismą:
1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 1999 m. lapkričio 12 d. valstybės įmonės VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ (toliau – ir VĮ „Rokiškio miškų urėdija“arba Urėdija) išduotą leidimą kirsti mišką Nr. 003605;
2) priteisti iš VĮ„Rokiškio miškų urėdija 7228,95 Lt žalai atlyginti;
3) įpareigoti VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ atsodinti plynai iškirstus 0,5 ha miško Nevierų kaime, Kamajų apylinkėje, Rokiškio rajone,
4) priteisti jam iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
2004 m. balandžio 26 d. teismo posėdyje pareiškėjas pateikė teismui rašytinį prašymą, kuriuo atsisakė savo skundo 1-ojo ir 3-ojo reikalavimų (b.l. 45,49-50) ir 2005 m. vasario 9 d. patikslintu skundu (b.l. 104) prašė teismo:
1) priteisti iš VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ 5628,95 Lt žalos atlyginimo;
2) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1994 metų jis yra 1,01 ha miško sklypo, esančio Nevierų kaime, Kamajų apylinkėje, Rokiškio rajone, savininkas. 1999 m. lapkričio 9 d. su S.J. sudarė preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo jam parduoti pagal leidimą kirsti mišką sukleimuotą statų mišką. 2003 m. balandžio mėnesį, apsilankęs miško sklype pastebėjo, kad jam priklausantis 0,5 ha miško plotas yra plynai iškirstas. 2003 m. balandžio mėnesį dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi į atsakovą, kadangi leidimą kirsti mišką gali gauti tik miško savininkas, o jis tokio prašymo nebuvo pateikęs ir nebuvo davęs sutikimo, kad prašymą pateiktų kitas asmuo. Atsakovas jam pateikė leidimo kirsti mišką kopija, kurioje nurodyta, kad 1999 m. lapkričio 12 d. leidimas kirsti jam priklausantį mišką buvo išduotas S.J.
Pareiškėjo teigimu, atsakovo veiksmai buvo neteisėti. Išduodamas S.J. leidimą kirsti mišką, atsakovas pažeidė imperatyvius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimo Nr.799 bei 1997 m. rugpjūčio 21 d. Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 499 patvirtintos Leidimų miškui kirsti išdavimo jo savininkams tvarkos (toliau – ir Leidimų miškui kirsti tvarka) reikalavimus, jog leidimas kirsti mišką gali būti išduotas tik miško savininkui. Atsakovas turėjo pareigą laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, būti rūpestingas ir apdairus bei savo veiksmais nepadaryti žalos kitam asmeniui. Preliminarioji sutartis galėjo įsigalioti tik įvykus sąlygai - miško savininkui (pareiškėjui J.V.M.) gavus leidimą kirsti mišką. Miško savininkas turi teisę pagal tarpusavio susitarimą parduoti ar kitaip leisti gaminti nenukirstą mišką kitiems miško ruošėjams, jeigu yra leidimas kirsti mišką (Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimo Nr.799 26.4 punktas). Be to, į leisto kirsti miško plotą buvo įtrauktas ir R.M. (pareiškėjo broliui) priklausantis miškas. 2003 m. liepos 7 d. dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kuri 2003 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr.12-2-5461 konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus išduodant leidimą kirsti mišką.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė 5628,95 Lt turtinę žalą (pagal 1999 lapkričio 9 m. susitarimą S.J. planavo parduoti medieną 30 m³ stačios medienos po 2000 Lt; iš S.J. gavo 1400 Lt, t.y. už 21 m³; 5628,95 Lt žalą sudaro 90,695 m³ medienos kaina).
Atsakovas VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ su skundu nesutiko. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp leidimo kirsti mišką išdavimo ir pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo. Žala kilo ne dėl leidimo kirti mišką išdavimo, o dėl sudarytos sutarties parduoti mišką, nes su J.V.M. nebuvo atsiskaityta už visą medienos kiekį. Atkreipė dėmesį į tai, kad paskaičiavus pagal miškotvarkos medžiagą, kuri buvo pagrindas išduoti leidimą kirsti mišką, medienos iškirsta už 3992,04 Lt. Pažymėjo, kad žalą, padarytą dėl valdžios institucijų veiksmų, atlygina valstybė, todėl VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ byloje dėl žalos atlyginimo yra netinkamas atsakovas.
Tretysis suinteresuotas asmuo A. R. su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad 1999 m. jam dirbant Rokiškio miškų urėdijoje Privačių miškų tarnybos viršininku, S.J. kreipėsi su dokumentais dėl leidimo kirsti mišką R.M. ir J.V.M. priklausančiuose miško plotuose išdavimo. Pateikė abiejų savininkų miško sklypų brėžinį (projektą), R.M. įgaliojimą, J.V.M. sudarytą sutartį dėl medienos pirkimo pardavimo. Minėtas dokumentas buvo patvirtintas advokato, todėl jis laikytas dokumentu, lygiaverčiu įgaliojimui, kuris liudija miško savininko sutikimą. 1999 m. lapkričio 12 d. išduodamas leidimą kirsti mišką jis manė, kad yra pateikti visi tinkami dokumentai ir jis jokių norminių aktų nuostatų nepažeidžia.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, o dalyje dėl 1999 m. lapkričio 12 d. išduoto leidimo kirsti mišką panaikinimo ir įpareigojimo atsodinti plynai iškirstus 0,5 ha miško bylą nutraukė.
Teismas konstatavo, jog pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo J.V.M. teigimu jis žalą patyrė dėl Urėdijos neteisėtų veiksmų, t.y. jai neteisėtai išdavus leidimą kirsti mišką. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog bylose dėl žalos atlyginimo atsakovas turėtų būti valstybė, tačiau pareiškėjas nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas. Konstatavęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pareikštas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko jį pakeisti, teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl žalos atlyginimo atmetė.
Pareiškėjui atsisakius skundo dėl 1999 m. lapkričio 12 d. išduoto leidimo kirsti mišką panaikinimo ir įpareigojimo atsodinti plynai iškirstus 0,5 ha miško Nevierų kaime, Kamajų apylinkėje, Rokiškio rajone, teismas bylą šioje dalyje nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 3 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš atsakovo priteisint jam turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apelianto teigimu, teismas neteisingai taikė Civilinio kodekso 6.271 straipsnį (materialinę teisės normą), todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pasak apelianto, atsakovas šioje byloje yra valstybės įmonė, o tokia įmonė pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Valstybės įmonė - tai iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei, jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės tikslas - teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus (Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., 3 d.). Pagal Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalį viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti viešuosius interesus. Juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą. Šiuo atveju valstybės įmonės dalyvis yra valstybė. Pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnį juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Remdamasis šiomis Civilinio kodekso normų nuostatomis pareiškėjas teigia, kad dėl VĮ „Rokiškio miškų urėdija" veiksmų valstybė atsakyti kaip šio juridinio asmens dalyvis negali. Apelianto nuomone, VĮ „Rokiškio miškų urėdija", būdama viešuoju juridiniu asmeniu, atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu.
Apelianto teigimu civilinė deliktinė atsakomybė VĮ „Rokiškio miškų urėdijai" kyla ne pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, o remiantis bendrais civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais. Leidimą kirsti mišką, nesant savininko prašymo tokiam leidimui išduoti (jo pagrindu buvo atliktas plynas kirtimas ir pareiškėjui padaryta turtinė žala) neteisėtai išdavė atsakovo darbuotojas - Privačių miškų tarnybos viršininkas ( tretysis suinteresuotas asmuo šioje byloje). Pagal Civilinio kodekso 6.264 straipsnį samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, ėjusių savo darbines pareigas, kaltės. Todėl reikalavimas VĮ „Rokiškio miškų urėdija" pareikštas teisėtai ir pagrįstai, valstybė nėra tinkamu atsakovu šioje byloje.
Apelianto nuomone Panevėžio apygardos administraciniame teismas nagrinėdamas bylą pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsniu, ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (reikalavimai buvo pareikšti bendrosios kompetencijos teismui, tačiau šis teismas bylą perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka, kad valstybė yra VĮ „Rokiškio miškų urėdijos“ kaip viešojo juridinio asmens dalyvis, tačiau ši aplinkybė nėra kliūtis valstybei būti atsakovu (Civilinio kodekso 6.264 straipsnio prasme) byloje už samdomo darbuotojo veiksmais tretiesiems asmenims padarytos žalos.
Pažymėjo, kad 1999 m. lapkričio 12 d. leidimo kirsti mišką išdavimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (įstatymo redakcija nuo 1998 m. birželio 2 d. iki 1999 m. gruodžio 22 d.) numatė, jog miškų urėdija yra „valstybinių miškų valdymo ir tvarkymo institucija, nustatyta tvarka jai suteiktoje valstybinėje žemėje atkurianti, prižiūrinti, sauganti mišką bei naudojanti miško išteklius".1997 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 799 "Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo" miškų urėdijoms suteikti įgaliojimai išduoti leidimus vykdyti kirtimus privačiuose miškuose. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnis numato, kad „viešasis administravimas - įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą." Tas pats įstatymas administracines paslaugas apibrėžia ir kaip viešojo administravimo subjekto veiksmus, išduodant asmenims leidimus. Taigi, VĮ „Rokiškio miškų urėdija“, išduodama leidimą kirsti pareiškėjui privačios nuosavybės teise priklausantį mišką, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, įgyvendinantis dalį jai deleguotų valstybės funkcijų miškų apsaugos srityje.
Atsakovo nuomone, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjo skundas nagrinėtinas administraciniame teisme. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, o pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnį institucija, dėl kurios galimai neteisėtų veiksmų atsirado žala, tik atstovauja valstybei tokio pobūdžio bylose. Pažymėjo, kad teismui nustačius, jog atsakovu pagal pareiškėjo skundą patrauktas asmuo yra netinkamas atsakovas, o pareiškėjui nesutikus pakeisti atsakovą tinkamu, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą ir nepasisakė dėl kitų byloje nustatytinų aplinkybių (reikalavimą pareiškus netinkamam atsakovui, jos nėra reikšmingos bylai teisingai išspręsti).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Kadangi pareiškėjo apeliaciniame skunde yra nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo taisykles ir išnagrinėjo bylą, kuri pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnį administraciniams teismams nepriskirtina, pirmiausia turi būti nustatyta, ar šis pareiškėjo argumentas yra pagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo sieja su leidimo kirsti mišką, kurio savininkas yra pareiškėjas, išdavimu S.J. Tiek patikslintame skunde, tiek pirmosios instancijos teisme pareiškėjas atsakovu dėl žalos atlyginimo nurodė VĮ „Rokiškio miškų urėdija“.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas – institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuriuos įstatymai įgalioja atlikti viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis), viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis).
Leidimo kisti mišką išdavimo laiku (1999 m.lapkričio 12 d.) galiojusios redakcijos Miškų įstatymo 11 straipsnis nustatė, kad Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Minėtu laiku galiojusios redakcijos Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.799, 16 punkte buvo nurodyta, kad leidimus kirsti mišką miško savininkams išduoda miškų urėdijos ir nacionalinių parkų administracijos arba jų pavedimu – girininkijos. Minėtos redakcijos Miškų įstatymo 3 straipsnis apibrėžė, kad miškų urėdija - valstybinių miškų valdymo ir tvarkymo institucija, nustatyta tvarka jai suteiktoje valdyti valstybinėje žemėje atkurianti, prižiūrinti, sauganti mišką bei naudojanti miško išteklius. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad leidimo kirsti mišką išdavimo metu urėdijoms buvo suteikti įgaliojimai nustatytos kompetencijos ribose vykdyti viešąjį administravimą. Kolegija pažymi, kad leidimų kirsti mišką išdavimas ABTĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme yra viešasis administravimas. Taigi, išduodama leidimą kirsti mišką, Urėdija veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) yra teismingos administraciniams teismams. Todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš viešojo administravimo subjekto (ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis), pareiškėjo nuomone neteisėto veiksmo, ABTĮ 15 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlygina valstybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ įgaliojo atstovauti valstybę bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pirmosios instancijos teismas ir VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje dėl žalos atlyginimo atsakovu turėjo būti valstybė, atstovaujama institucijos, dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje nurodyta, jog jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.
Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas ieškinį atsakovui VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ dėl žalos atlyginimo buvo pateikęs Rokiškio apylinkės teismui, kuris bylą pagal teismingumą perdavė Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Kaip matyti iš 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio protokolo, šiame teismo posėdyje buvo sprendžiamas klausimas dėl bylos šalių pakeitimo ar naujų šalių įtraukimo ir pareiškėjas pareiškė, kad atsakovą byloje jis nurodė teisingai. 2005 m. vasario 9 d. patikslintame skunde atsakovu pareiškėjas vėl nurodė VĮ „Rokiškio miškų urėdija“ taip dar kartą patvirtindamas savo poziciją dėl atsakovo. Kadangi keisti atsakovą teismas gali tik pareiškėjo sutikimu (ABTĮ 54 straipsnis), teismas nagrinėjo bylą iš esmės. Apelianto argumentai, kad teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, laikytini nepagrįstais. Kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės matyti iš teismo posėdžio protokolų, kurie patvirtina, kad bylos šalys pateikė paaiškinimus dėl ginčo esmės, buvo apklaustas liudytojas, ištirti rašytiniai įrodymai, vyko teisminiai ginčai. Išnagrinėjęs bylą iš esmės pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė tuo pagrindu, kad reikalavimas buvo pareikštas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko jį pakeisti, o bylą dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas atsisakė 2004 m. balandžio 26 d. teismo posėdyje savo rašytiniu prašymu (b.l.45,49-50) ir šios savo pozicijos vėliau nekeitė, nutraukė pareiškėjui atsisakius skundo.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, nuo 2004 m. gegužės 4 d. pareiškėjas turėjo pagal susitarimą jį atstovaujantį advokatą, kuris, kaip nurodyta Panevėžio apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 10 d., 2004 m. gegužės 26 d., 2005 m. sausio 17 d., 2005 m. vasario 9 d., 2005 m. kovo 9 d. ir 2007 m. spalio 22 d. posėdžio protokoluose (b.l.52,56,99,111,135,162) kartu su pareiškėju dalyvavo teismo posėdžiuose. 2005 m. vasario 9 d. teikiant rašytinį patikslintą skundą pareiškėjas jau turėjo jį atstovaujantį šioje byloje advokatą ir, kaip matyti iš minėtų teismo posėdžio protokolų, 2005 m. vasario 9 d. patikslinto skundo reikalavimai daugiau nebuvo keisti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, o taip pat į tai, kad pareiškėjas 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje pateikė raštišką atsisakymą nuo savo skundo reikalavimo dėl leidimo kirsti mišką panaikinimo, kuriame aiškiai nurodė kokių skundo reikalavimų atsisako ir pažymėjo, kad skundo atsisakymo pasekmes žino (ABTĮ 102 straipsnis), pareiškėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikšti argumentai, kad jis nebuvo atsisakęs reikalavimo dėl leidimo kirsti mišką panaikinimo prieštarauja bylos medžiagai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas bylą dalyje dėl leidimo kirsti mišką panaikinimo ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu nutraukė nepagrįstai.
Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį teismo sprendimą apelianto nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjo J.V.M. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.