Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimo J. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. D. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas galutine 970 Eur (devynių šimtų septyniasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2016 m. liepos 24 d., 12.31 val., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, vairuodamas automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, ir atsitrenkė į šalia važiuojantį automobilį bei jį apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Tokiais veiksmais J. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126, 219.1 punktų reikalavimus.Apeliaciniame skunde J. D. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimą ir priimti naują – bylą dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo, o skiriant nuobaudą už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones arba ją atimti minimaliam laikui. Skunde apeliantas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo priimtu nutarimu nesutinka, nes jis priimtas neteisingai ir neobjektyviai ištyrus įvykio aplinkybes, neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, pažeidžiant ATPK normas bei suformuotą teismų praktiką. Apelianto teigimu, teismo išvados dėl jo parodymų nenuoseklumo yra išgalvotos. Jis nuo pradžių vieningai teigė, kad įvykis įvyko ne prie namo Nr. 56, (duomenys neskelbtini) gatvėje, o tik pervažiavus tiltą per (duomenys neskelbtini) upę, už (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos. Tuo tarpu nukentėjusysis teisme nesugebėjo paaiškinti, kurioje vietoje įvyko eismo įvykis, jo parodymai skyrėsi nuo duotųjų policijos pareigūnams. Nukentėjusysis yra Marijampolės miesto gyventojas, jam gerai žinomas šis miestas, todėl logiškai nepaaiškinama, kodėl jis negalėjo nurodyti tikslios įvykio vietos. J. D. vertinimu, jo kaltė negali būti grindžiama ir pareigūno D. P. parodymais bei tarnybiniu pranešimu, kadangi šis asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai prieštaringi, o gal ir melagingi. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nukentėjusysis nespėjo pamatyti automobilio „VW Passat“ valstybinio numerio, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiojo automobilis važiavo jam iš paskos, todėl šiam matyti jo automobilio valstybinį numerį niekas kliūčių nesudarė. Be to, D. P. teisme paaiškino, kad jis nemano, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles, nors iš vaizdo medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo automobilis jo vairuojamą automobilį lenkia pėsčiųjų perėjoje. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad buvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą, o toks manevras laikomas lenkimu. Iš vaizdo įrašo, kurio trukmė tik šešios sekundės, nematyti, kad jo vairuojamas automobilis ir automobilis „Audi A6“ atliktų teismo aprašytus veiksmus, tačiau matosi, jog automobilis „Audi A6“ sankryžoje ir pėsčiųjų perėjoje lenkia jo automobilį. Nukentėjusysis teisme parodė, kad prieš įvykį jis važiavo dešine eismo juosta, o traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo bandė jį lenkti iš dešinės. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra nelogiški, nes nukentėjusiajam važiuojant dešine eismo juosta ir jam bandant šį aplenkti iš dešinės, jis būtų kliudęs nukentėjusiojo automobilį ne dešiniu automobilio šonu, o priekine dalimi. Be to, ir liudytoja I. N. parodė, kad eismo įvykis įvyko, kai A. Ž. iš priešingos eismo juostos norėjo sugrįžti į savo eismo juostą, t. y. nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių 36.4 punkto reikalavimus. A. Ž. teisme nurodė, kad įvykio vietoje liko automobilio stabdymo žymė, tačiau pareigūnas D. P. teigė, kad nukentėjusiojo nurodytoje vietoje stabdymo žymių nebuvo. Tačiau neaišku, kaip D. P. galėjo atlikti įvykio vietos, kurią nurodė A. Ž., apžiūrą, jei pats A. Ž. negalėjo nurodyti, kur įvyko eismo įvykis. Iš to galima daryti išvadą, kad pareigūnas įvykio vietos neapžiūrėjo, o jo parodymai yra nepatikimi ir subjektyvūs. Pasišalindamas iš įvykio vietos, jis nevengė atsakomybės. Iš įvykio vietos nuvažiavo norėdamas sustabdyti automobilio „Audi A6“ vairuotoją, kuris vairavo pavojingai, dėl tokio nukentėjusiojo vairavimo ir įvykusio eismo įvykio jis buvo pasimetęs. Be to, įvykus eismo įvykiui dienos metu mieste, kur eismas intensyvus, gatvės stebimos vaizdo kameromis, negalima tikėtis būti nenustatytam ir išvengti atsakomybės. Taigi, teismo išvada dėl jo siekio išvengti atsakomybės yra deklaratyvi ir nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Dėl kilusio eismo įvykio jis nėra kaltas, todėl ši bylos dalis turi būti nutraukta. Nors ir formaliai, tačiau Kelių eismo taisykles jis pažeidė, dėl to savo kaltę pripažįsta ir gailisi. Vis dėlto, už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą jam skirta nuobauda yra akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Dėl kilusio eismo įvykio jis pasimetė ir priėmė (kaip dabar supranta) nevisiškai teisingą sprendimą. Apie įvykusį eismo įvykį policijos darbuotojams jis negalėjo pranešti, nes su savimi neturėjo telefono. Apeliantas pažymi, kad automobilį vairavo būdamas blaivus, jo automobilis yra apdraustas ir tai patvirtina, kad jis neturėjo tikslo kažką nuslėpti. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis nepadarė ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, tačiau, jei teismas vertintų priešingai, prašoma taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir atsižvelgti į tai, kad jam dėl sveikatos būklės būtina dažnai lankytis pas gydytojus, jis gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau jo motina gyvena (duomenys neskelbtini), yra senyvo amžiaus, neįgali, todėl jai reikalinga jo priežiūra. Be to, jo motina turi žemės ir visi su tuo susiję rūpesčiai tenka jam, jis taip pat prižiūri motinos auginamus gyvulius, paukščius ir bites. Dėl šių priežasčių jam dažnai tenka važinėti apie 30 km į kaimą pas motiną. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog yra dalinai nedarbingas, negali dirbti sunkių fizinių darbų. Jis galėtų įsidarbinti buvusioje darbovietėje vadybininku, tačiau šios pareigos yra susijusios su transporto priemonių vairavimu. Buvusioje darbovietėje jis charakterizuojamas teigiamai. Taigi, yra visuma aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas (teisės vairuoti transporto priemones atėmimas) prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl prašoma skirti tik piniginę baudą.2017 m. sausio 30 d. teisme gautas J. D. prašymas jo padarytus administracinius teisės pažeidimus perkvalifikuoti pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnius.Atsiliepime į apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, H. P. prašo J. D. apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

J. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju J. D. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo, taip pat nesutinka su paskirtos nuobaudos individualizavimu. Prašoma administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba pritaikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę nuobaudą, todėl skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas šiais aspektais.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, įvertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus, nukentėjusiojo A. Ž. parodymus, liudytojų D. P. bei I. N. parodymus, vaizdo kamerų įrašą, Bendrajam pagalbos centrui pateiktą informaciją bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Aukštesnysis teismas sutinka, jog buvo vadovautasi visais byloje esančiais duomenimis, tačiau apylinkės teismas byloje esančius nepašalintus neatitikimus, prieštaravimus bei abejones nepagrįstai nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tokiu būdu pažeidžiant šiam asmeniui taikomą nekaltumo prezumpcijos principą.Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginių, nesuinteresuotų bylos baigtimi, eismo įvykio liudytojų šioje byloje nenustatyta. J. D. incidento metu važiavo vienas, o A. Ž. kartu su savo drauge I. N., kuri yra suinteresuota palaikyti draugo pateiktą įvykio versiją. Be to, teismo posėdžio metu ji pripažino, kad pati nevairuoja ir Kelių eismo taisyklių nesupranta. Todėl jos parodymai turi būti vertinami itin atidžiai. Kitas liudytojas – policijos pareigūnas D. P. eismo įvykio taip pat tiesiogiai nestebėjo, tačiau, atvykęs į iškviestą vietą, išklausė pirminius A. Ž. bei J. D. paaiškinimus dėl eismo įvykio kilimo aplinkybių. Tai, jog pareigūnas, išklausęs abu vairuotojus, nusprendė, jog A. Ž. paaiškinimas yra nuoseklesnis bei įtikinamesnis, o J. D. vis painiojosi, negalėjo aiškiai išdėstyti įvykio aplinkybių, ką pareigūnas išdėstė savo tarnybiniame pranešime (b. l. 3), negali būti laikoma neginčijamu asmens kaltės įrodymu. Kiekvienas asmuo dėl eismo įvykio metu patirto streso, išgąsčio ir pan. reaguoja skirtingai, todėl vienas gali labai jaudintis, o kitas visiškai ramiai išdėstyti savo bei kito vairuotojo atliktus veiksmus. J. D. savo pirminiame paaiškinime (b. l. 7) nurodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) miesto centro link antra eismo juosta, pastebėjo dideliu greičiu atvažiuojančią „Audi A6“, kuri dideliu greičiu lenkė jo automobilį ir paskui jį važiuojančias transporto priemones. Tuomet jis pristabdė, nes priešpriešais važiavo kitas automobilis ir jis nenorėjo, kad šis susidurtų su „Audi A6“. Tada pajuto smūgį į savo automobilio kairio šono galinį sparną, o „Audi A6“ automobilis persirikiavo paskui jį. Po susidūrimo, pravažiavus (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, jis norėjo sustoti, įjungė dešinį posūkį, taip duodamas „Audi A6“ vairuotojui suprasti, kad ir šis sustotų. Dar mojo jam ranka pro langą, tačiau „Audi A6“ vairuotojas padidino greitį ir bandė jį aplenkti spausdamas prie bordiūro. Tuomet jis vairavo toliau, o „Audi A6“ taip pat nesustojusi vairavo priešpriešine eismo juosta. Taip jie abu vairavo iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, kur „Audi A6“ vairuotojas jį aplenkė. Toliau J. D. aiškino bandęs ieškoti „Audi A6“ automobilio, tačiau nesėkmingai. Pirmosios instancijos teisme J. D. davė iš esmės analogiškus parodymus, t. y. parodė, kad „Audi A6“ lenkė kelis automobilius, įskaitant ir jo vairuotą automobilį, vienu metu. Jis bandė pasitraukti dešiniau, tačiau „Audi A6“ ir toliau tęsė agresyvų lenkimą. Pirmasis kontaktas įvyko (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, o antrasis susidūrimas vyko (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kuris yra užfiksuotas ir byloje esančiame vaizdo įraše. Nukentėjusiojo A. Ž. aiškinimu pavojingai manevravo ne jis, o J. D.. Nukentėjusysis pirminiame paaiškinime (b. l. 8-9) nurodė, kad leistino greičio neviršijo, važiavo apie 40 km/h greičiu antra eismo juosta. Kadangi priekyje važiavę automobiliai judėjo labai lėtai, apie 25 km/h greičiu, jis juos aplenkė leistinoje vietoje. Aplenkė apie tris automobilius vienu metu. Tuomet pastebėjo paskui jį važiuojantį „VW Passat“ automobilį, kuris pamirksėjo ilgomis šviesomis ir pasignalino. Manydamas, jog pastarasis labai skuba, jis pasitraukė labiau prie dešinio šono, norėdamas šį praleisti. Tačiau „VW Passat“ vairuotojas jokio manevro neatliko, todėl jis grįžo arčiau eismo juostos vidurio. Tada „VW Passat“ vairuotojas stengėsi įsiterpti tarp jo automobilio ir bordiūro, o jis dar labiau pasitraukė gatvės vidurio link. Neatvažiavus (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, jų automobiliai susilygino, „VW Passat“ vairuotojas pro atvirą langą šaukė jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, tačiau jis nereagavo. Tuomet „VW Passat“ bandė gąsdinti jį vis pasukdamas vairą link jo automobilio, jų automobiliai susilietė. Jis, aplenkęs „VW Passat“, sustojo ir kvietė policiją. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis davė iš esmės analogiškus parodymus, teigdamas, kad J. D. su savo automobiliu įlindo tarp jo ir kelkraščio bordiūro, bandė jį lenkti iš dešinės, atlikinėjo pavojingus manevrus, važinėjo zigzagais, vingiais, dėl ko jam teko važiuoti prieš eismą, padidinti greitį ir pan. Pirmas kontaktas įvyko už (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, važiuojant link (duomenys neskelbtini) miesto centro. „VW Passat“ jis aplenkė ties kareivinėmis, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje minėtos mašinos nelenkė, savo automobilį jis stabdė, nes į perėją ateidinėjo žmogus. Aukštesnysis teismas neturi objektyvios galimybės patikrinti J. D. bei A. Ž. parodymų toje dalyje, kuris iš minėtų vairuotojų pirmasis pažeidė Kelių eismo taisykles, pavojingai vairavo ir trukdė tai daryti kitiems eismo dalyviams. Tačiau mažai tikėtina nukentėjusiojo parodymų dalis, kur teigiama, kad eismas mieste vyko 25 km/h greičiu, todėl jam teko lenkti vienu metu kelis automobilius. Nė vienas iš apklaustųjų asmenų nenurodė, jog įvykio metu mieste eismas buvo itin intensyvus, buvo susidariusios spūstys ir pan. Todėl nors Kelių eismo taisyklės imperatyviai nedraudžia vienu metu lenkti kelių transporto priemonių, tačiau šiuo atveju būtina labiau įvertinti riziką dėl priešpriešais atvažiuojančių automobilių bei galimybės esant kliūčiai saugiai grįžti į savo eismo juostą netrukdant kitiems eismo dalyviams. A. Ž. nurodė iš karto lenkęs 3-4 transporto priemones ir tai, aukštesniojo teismo vertinimu, nelaikytina saugiu manevru, juolab, kaip nurodė nukentėjusysis, jis lenkė automobilius, važiavusius antra eismo juosta. Be to, nukentėjusysis teigė, jog vairuodamas J. D. skubėjo, todėl neva lindo į tarpą tarp jo automobilio ir kelkraščio bordiūro, tačiau iš aukščiau aprašyto lenkimo veiksmo akivaizdu, jog skubėjo pats nukentėjusysis. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir nukentėjusiojo įvykio vietos nurodymą. Jo teigimu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje jokio kontakto nebuvo, susidūrimas įvyko vėliau, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje. Tuo tarpu J. D. įvardijo du susidūrimus: (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje (b. l. 86). Atkreiptinas dėmesys, jog objektyvių duomenų apie galimus automobilių susidūrimus (duomenys neskelbtini) gatvių ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžose bylos medžiagoje nėra, jokių automobilių kontaktų pėdsakų šiose vietose nebuvo rasta, t. y. nei stabdymo žymių, nei duženų, kitų pėdsakų. Vienintelis objektyviai užfiksuotas kontaktas galėjo įvykti (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kuris yra užfiksuotas vaizdo įraše. Pirmosios instancijos teismas, peržiūrėjęs minėto įrašo turinį, konstatavo, kad jame matyti, kaip 2016 m. liepos 24 d., 12.31 val., V. gatve į sankryžą su A. gatve įvažiuoja automobiliai „Audi“ ir „VW“ markės. Automobiliai važiuoja vienas šalia kito, Audi važiuoja dalinai išvažiavusi į kitą eismo juostą, matyti, kad „Audi“ vairuotojui pradėjus stabdyti transporto priemonę, tokį patį stabdymo veiksmą atlieka ir „VW Passat“ vairuotojas, „Audi“ vairuotojui didinant greitį, tą patį veiksmą atlieka ir „VW Passat“ vairuotojas, tokiu būdu minėtoje kelio atkarpoje „Audi“ vairuotojui trukdoma visiškai grįžti į savo krypties eismo juostą. Su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka, kadangi vaizdo įrašo turinys aukščiau aprašytos įvykių eigos nepatvirtina. Apygardos teismas, peržiūrėjęs vaizdo įrašą, daro išvadą, kad Kelių eismo taisykles nufilmuotoje atkarpoje pažeidė ne J. D., tačiau A. Ž.. Vaizdo įraše matyti Vytauto gatve važiuojantys du automobiliai, jie važiuoja dešine eismo juosta, šios juostos viduriu, kadangi minėtoje gatvėje nėra kelių eismo juostų važiuojant ta pačia kryptimi. Tuomet į vaizdo kameros filmuojamą plotą įvažiuoja „VW Passat“ ir „Audi A6“ automobiliai. Iš karto matyti, jog „VW Passat“ tvarkingai važiuoja dešine eismo juosta, o „Audi A6“ prisispaudęs važiuoja lygiagrečiai, šiek tiek išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Galiausiai „Audi A6“ vairuotojas už sankryžos esančios pėsčiųjų perėjos zonoje aplenkia „VW Passat“ automobilį, kirsdamas ištisinę kelių ženklinimo liniją. Pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos jokių žmonių nesimato. Taip pat vaizdo įraše nesimato aiškių stabdymo žymių ar manevrų, rodančių, jog „VW Passat“ vairuotojas siekė išstumti „Audi A6“ į priešpriešinę eismo juostą. Vis dėlto, vaizdo įrašo trukmė yra labai trumpa, apie 10 sekundžių, todėl spręsti, kas šioje situacijoje yra tikrasis kaltininkas nėra objektyvaus pagrindo. Apygardos teismas kritiškai vertina ir nukentėjusiojo teiginius apie J. D. veiksmus, kai pastarasis neva po eismo įvykio, A. Ž. jį susiradus, bandė užšokti ant „Audi A6“ automobilio kapoto, nulaužė kairio šono veidrodėlį, t. y. apdaužė „Audi A6“ automobilį. Šias aplinkybes nukentėjusysis nurodė savo pirminiame paaiškinime, o teisme aiškino, kad J. D. bėgo link jo ir trenkėsi į mašinos dureles, bandė dureles atidaryti, daužė mašiną. Apie nulaužtą veidrodėlį jau nebeminėjo. Policijos pareigūnas D. P. teisme taip pat nurodė, jog „Audi A6“ veidrodėlis nulinkęs žemyn, palenktas ar nulaužtas nebuvo. Byloje esančios transporto priemonių nuotraukos liudija tik slystamojo pobūdžio šoninį automobilių kontaktą, nei veidrodėlio nulaužimas, nei kapoto sulankstymas ar kitokie „Audi A6“ apgadinimai nėra užfiksuoti. Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, aukštesnysis teismas neturi pagrindo spręsti, jog eismo įvykį sukėlė Kelių eismo taisyklėms prieštaraujantys J. D. veiksmai. Liudytojo D. P. pateiktas asmeninis įvykio aplinkybių vertinimas teismui nėra privalomas, be to, jau minėta, šis asmuo įvykyje nedalyvavo ir savo nuomonę susiformavo tik išklausęs pirminius įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus. Tai, jog įvykio aplinkybes J. D. aiškino emocionaliai, nėra pagrindas jo kaltei konstatuoti. Nesant galimybės pašalinti visus tarp J. D. ir A. Ž. parodymų esančius prieštaravimus, šie aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, vadovaujantis in dubio pro reo principu. Todėl administracinio teisės pažeidimo teisena dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo apelianto atžvilgiu nutraukiama, nes neįrodyta, kad jis sukėlė 2016 m. liepos 24 d. kilusį eismo įvykį, lėmusį dviejų transporto priemonių apgadinimą.Apeliaciniame skunde J. D. ginčija ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. teigia, kad Kelių eismo taisykles dėl pasišalinimo iš įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidė tik formaliai, todėl neturėtų būti baudžiamas arba jam skiriama minimali nuobauda. Prašoma neatimti specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones.Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto teiginiais ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl realaus, sąmoningo J. D. pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, dėl ko jis yra pagrįstai nubaustas. Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs ir kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, tai yra nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja – pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Nors nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad apeliantas įvykio metu vairavo būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones ar vairavo techniškai netvarkingą, nedraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu automobilį, tačiau jo pasišalinimas iš įvykio vietos apsunkino eismo įvykio kilimo mechanizmo nustatymą bei neleido konkrečiai nustatyti kaltojo asmens. Kelių eismo taisyklių 219.1 punktas numato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą minėtų taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka. Tuo tarpu apeliantas pats pripažino, kad nesustojo nei po pirmojo, nei po antrojo susidūrimo su „Audi A6“. Aplinkybės, kad jis pasimetė ir priėmė neteisingą sprendimą, nėra pagrindas asmenį atleisti nuo administracinės atsakomybės. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad Bendrajam pagalbos centrui pirmasis paskambino A. Ž. 12.31 val., antrą kartą šis asmuo policijos pareigūnus prašė iškviesti 13.02 val. Apeliantas Bendrajam pagalbos centrui skambino 14.04 val. ir 15.53 val., t. y. kai policija į įvykio vietą jau buvo iškviesta ir pradėtos aiškintis incidento aplinkybės. Apylinkės teismas tokį J. D. elgesį pagrįstai įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės. Nors apeliantas aiškino, kad važiuojant automobilyje su savimi neturėjo mobilaus ryšio telefono, tačiau grįžęs į namus policijos pareigūnų jis kviesti taip pat neskubėjo. Policijos pareigūnai pirmieji pagal A. Ž. pranešimą atvyko į apelianto namų kiemą, kur ir pradėtas pažeidimų tyrimas. Tokie J. D. veiksmai, t. y. pasišalinimas iš įvykio vietos ir nepagrįstas delsimas apie tai pranešti, yra teisiškai nepriimtini, todėl jis yra baustinas. Apeliantas skunde prašo įvertinti jo sveikatos būklę bei susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes, t. y. neįgalios motinos priežiūrą, ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, neatimti iš jo teisės vairuoti transporto priemones. Tačiau atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Taip pat tokiais atvejais administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys nevengia atsakomybės, pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atlygina padarytą žalą, yra charakterizuojami išskirtinai teigiamai ir pan. Nagrinėjamu atveju išskirtinių aplinkybių visumos nėra nustatyta. Be to, Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis (b. l. 12-17) J. D. nėra itin drausmingas vairuotojas, jis ne kartą baustas už greičio viršijimą, turi galiojančių nuobaudų, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Todėl specialiosios teisės neatėmimui nėra teisinio pagrindo. Apelianto padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis, be to, skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kad šis daugiau nebedarytų teisės pažeidimų ir laikytųsi įstatymų imperatyvų. Todėl prašymas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas atmetamas.Vis dėlto, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (TAR 2015 m. liepos 10 d., i. k. 2015-11216) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Sutinkamai minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.Nagrinėjamu atveju ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinka ANK 426 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios įtvirtina, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų. Sutinkamai ANK 426 straipsnio 7 dalis numato, kad už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus vairuotojams gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Tuo tarpu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs ATPK numatė galimybę atimti teisę vairuoti transporto priemones nuo trejų iki penkerių metų. Vadinasi, ANK numato švelnesnę atsakomybę, todėl J. D. veika perkvalifikuojama iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies į ANK 426 straipsnio 1 dalį ir jam skiriama sankcijos vidurkį atitinkanti nuobauda. Remiantis išdėstytu, J. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas apylinkės teismo nutarimas keičiamas dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į naujojo ANK nuostatas, švelninančias administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti nutarimo dalį, kuria J. D. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl šio pažeidimo J. D. atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti nutarimo dalį, kuria vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir J. D. paskirta subendrinta 970 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

J. D. veiką pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į ANK 426 straipsnio 1 dalį ir paskirti 725 Eur (septynių šimtų dvidešimt penkių eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.