Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta bausmė – areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 6 punktu, 7 dalimi, S. D. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui ir jam paskirta intensyvi priežiūra elektroninio stebėjimo priemonėmis nuteistojo gyvenamojoje vietoje, esančioje Basanavičiaus g. 8, Butrimonių mstl., Alytaus r., pagal nustatytą laiko kontrolę nuo 22 val. iki 6 val., bei jis įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. D. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. balandžio 6 d. apie 18.21 val. (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ savitarnos plovykloje tyčia vieną kartą sudavė kaire ranka ir vieną kartą spyrė dešine koja į žetonų priėmimo aparatą, šiais tyčiniais veiksmais sugadino žetonų priėmimo aparatą, tuo padarydamas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 230 eurų turtinę žalą.

2. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendyje konstatuota, kad S. D. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, todėl jis pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką ir jam paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas.

3. Nuteistasis S. D. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apklausiant liudytojus M. Š., E. B. ir E. D., apie aplinkybes, atskleidžiančias subjektyvią nusikalstamos veikos pusę, tai yra apie tai, ar S. D. smūgiais aparatui turėjo tikslą sugadinti turtą, ar tik tokiu būdu priversti aparatą veikti.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jame netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat yra padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo, tokiu būdu teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą bei BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, sudarė situaciją, kurioje proceso dalyviams sukėlė abejonę dėl teismo šališkumo.

3.2. Pasak apelianto, teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek pats nuteistasis, tiek ir jo naudai liudiję liudytojai parodė, kad S. D. neatliko objektyvių veiksmų, kuriais būtų siekęs sugadinti svetimą turtą. Liudytojai M. Š., E. B. ir E. D. parodė, kad S. D. automobilio plovimui degalinėje nusipirko plovimo automato žetonus, įmetė į automatą žetoną, bet plovimo aparatas neveikė, taip aparatui pradanginus S. D. nupirktus žetonus S. D. atliko įprastą veiksmą – koja sudavė smūgį į aparatą, kad dėl galimai užstrigusio žetono suduotas smūgis išjudintų užstrigusį žetoną ir jis pradėtų veikti. Nei vienas iš minėtų liudytojų neparodė, jog po suduotų smūgių į aparatą, aparatas buvo sugadintas vizualiai, todėl laikytina, kad nuteistasis negalėjo objektyviai matyti, kad dėl jo suduoto smūgio neveikiantis aparatas buvo sugadintas ir todėl negalėjo galimai padarytos žalos sureguliuoti civilinio proceso tvarka, tai yra sutarti dėl netyčia sugadinto turto žalos atlyginimo. Tokiu būdu teismas netinkamai kriminalizavo tokius nuteistojo veiksmus, be pagrindo įvertindamas juos kaip turėjusius tikslą sugadinti svetimą turtą. Tokio netinkamo teismo nurodytų aplinkybių pagrindą sudaro ir netinkamai kvalifikuota subjektyvioji teisės pažeidimo pusė – nenustatyta tyčios forma. Iš nurodytų liudytojų parodymų, apelianto veiksmai buvo padalyti neturint tiesioginės tyčios formos, todėl nekvalifikuotini kaip nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalies požymis.

3.3. Skunde taip pat akcentuojama, kad teismas nepašalino liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų, nors rėmėsi apkaltinamąjį nuosprendį priimdamas visų nurodytų liudytojų parodymais. Liudytojas N. B. parodė, kad įvykio dieną nurodytas aparatas tikrai neveikė, nes buvo jau sugedęs iki S. D. suduotų smūgių, nes liudytojui N. B. sumetus žetonus ir aparatui neveikiant, jam grąžino pinigus už žetonus, o jam pinigų niekas negrąžino. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu visų pirma yra prašoma priimti naują – nuteistąjį S. D. išteisinantį nuosprendį. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis nuteistąjį apkaltinančiomis išvadomis, kurias, pasak apelianto, nulėmė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų nesurinkimas bei netinkamas surinktų įrodymų vertinimas.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė itin išsamius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, apelianto manymu, jį teisinančius duomenis.

9. Kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija jo atliktų veiksmų fakto, t. y. to, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, jis sudavė rankomis ir spyrė koja (šią aplinkybę nurodė tik apeliaciniame skunde) į žetonų priėmimo aparatą, tačiau teigia, kad bylos medžiaga nepatvirtina, jog žetonų aparatas buvo sugadintas būtent po jo atliktų veiksmų. Tvirtina, kad savo veiksmais neturėjo tikslo sugadinti žetonų aparatą, jis tik norėjo, kad aparatas atstrigtų ir vėl veiktų, be to, išoriškai jokių sugadinimų nesimatė, todėl jis negalėjo suprasti, kad jį sugadino. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai, ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų kontekste, nepaneigia S. D. veiksmuose esant tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių.

10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, o turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika, todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sugadinti svetimą turtą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

11. Nuteistojo gynybinę versiją, kad ne jis padarė šią nusikalstamą veiką, paneigia liudytojų Algio Remeikos, T. G., N. B. parodymai bei duomenys, užfiksuoti vaizdo įraše. Liudytojas A. Remeika parodė, kad jam paskambino nepažįstamas vyriškis ir informavo, kad neveikia žetonų priėmimo įrenginys. Atvykęs į plovyklą pamatė, kad nulūžę validatoriaus laikikliai ir apgadintas validatorius, įtrūkęs viso įrenginio stikliukas. Vyriškiui, kuris skambino, atidavė žetonus. Prisijungęs prie vaizdo stebėjimo kamerų pamatė, kad kaltinamasis priėjęs prie 4 bokse esančio plovyklos automato įmetė žetoną ir plovėsi mašiną, po to įmetė žetoną, kuris galimai buvo purvinas arba šlapias, todėl užstrigdė aparatą. Kai plovykla nustojo veikti, kaltinamasis pradėjo daužyti aparatą rankomis, po to į jį spyrė koja. Kadangi aparatas vis tiek neveikė, automobilis, kurį ketino nuplauti, pervažiavo į 2 boksą. Po kaltinamojo, į 4 boksą atvažiavo kitas vyriškis, kuris sumetė žetonus, bet jam niekas neveikė, todėl šis paskambino informacijoje nurodytu telefonu. Policijos pareigūnai nustatė šį vyriškį pagal jo telefono numerio priklausomybę. Filmuotoje medžiagoje užfiksuotas tik vienas vyriškis, t. y. kaltinamasis, kuris supykęs spardė aparatą. Liudytojas N. B. parodė, kad jis įmetė į aparatą du žetonus, tačiau plovykla neveikė, todėl jis paskambino informacijoje nurodytu numeriu. Atvažiavo žmogus, atrakino aparatą ir gražino prarytus žetonus. Liudytojas T. G. patvirtino, kad validatorius visiškai neveikė, buvo išmuštas iš savo vietos, pagadintas apsauginis dangtelis. Matėsi, kad buvo atlikti fiziniai veiksmai. Validatoriaus laikikliai gali nulūžti tik nuo sutrenkimo, nuo suduoto smūgio. Liudytojas patvirtino, kad po tokio sugadinimo boksas tikrai negalėjo veikti. Šių liudytojų parodymai paneigia apelianto nurodytą aplinkybę, kad po jo į plovyklą atvažiavęs žmogus dar plovė savo automobilį. Be to, liudytojo T. G. nurodytos aplinkybės, kad nulaužti validatorių metant neteisingai žetonus, ar juos metant šlapius, neįmanoma, patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp apelianto atliktų veiksmų ir atsiradusių pasekmių – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto sugadinimo.

12. Be šių nešališkų liudytojų parodymų, aplinkybę, kad būtent S. D. savo veiksmais sugadino žetonų aparatą, patvirtina ir byloje pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip S. D. stovi prie žetonų priėmimo įrenginio, ir kažką spaudo žetonų priėmimo įrenginyje. Netrukus, jis kaire ranka suduoda smūgį į įrenginį ir kiek atsitraukęs atgal nuo jo, dešine koja spiria į žetonų priėmimo įrenginį. Nuo smūgio įrenginys kiek pasvyra atgal. Po spyrio, S. D. dar pažiūri į žetonų priėmimo įrenginį, išmeta rankoje laikytą žarną ant žemės bei nueina link automobilio dešinės pusės. Vaizdo įraše neužfiksuota daugiau asmenų, kurie būtų kontaktavę su minėtu žetonų priėmimo įrenginiu. Aptartų įrodymų visumai neginčijimai patvirtinus, jog po apelianto atliktų veiksmų, įrenginys jau nebeveikė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį padėti S. D. išvengti atsakomybės, vertino apelianto sutuoktinės E. D. parodymus, jog ji matė, kaip į jų buvusią vietą atvažiavo kitas automobilis, vairuotojas įmetė pinigus, tačiau aparatas nesuveikė, bet po to jam dar kartą įmetus žetoną, pradėjo plauti automobilį. M. N. per automobilio langą matė, kad S. D. padaužė ranka į aparatą, kai pradėjus plauti automobilį, įmesti žetonai užstrigo. O E. B. nurodė visiškai nieko nemačiusi, kas vyksta plovykloje, nes naršė telefone. Taigi, kiti S. D. vairuojamame automobilyje buvę liudytojai – E. B. ir M. N., nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurios patvirtintų ar paneigtų S. D. gynybinę versiją.

13. Apelianto versija, kad jis tiek suduodamas ranka į žetonų aparatą, tiek ir spirdamas į jį koją, ką jau pripažino ir apeliaciniame skunde, nenorėjo jo sugadinti, o tik siekė, kad jis vėl pradėtų veikti, neatitinka byloje nustatytų objektyvių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nusikalstamą veiką S. D. įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia, kadangi pats suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, konstatuoja, kad S. D. veikoje egzistuoja ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jį veikus tiesioginės tyčios forma.

14. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sugadinti svetimą turtą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

15. Kaip nustatyta byloje, to neginčijo ir pats S. D., kai žetonas užstrigo, jis kelis kartus ranka sudavė į aparatą. Šiam vis tiek nepradėjus veikti, jis dar įmetė kelis žetonus, bet aparatas vis tiek neveikė, ir tada spyrė į jį koja. Taigi, kaip matyti iš įvykių sekos, žetonui užstrigus aparate, apeliantas kelis kartus stuktelėjo į aparatą ranka, tačiau šis nepradėjo veikti, todėl S. D., norėdamas atsiimti žetonus, galėjo paskambinti informacijoje nurodytu numeriu ir informuoti, jog aparatas užstrigo ir paslauga nebuvo suteikta ( ką padarė N. B.), tačiau nors užstrigęs aparatas nuo stuktelėjimo ranka neatstrigo, S. D. vis tiek dar įmetė kelis žetonus, tikėdamasis, kad jis veiks, o taip neįvykus, supyko ir spyrė į jį. S. D. versija, jog atsiradusių pasekmių jis tiesiogiai nesiekė, o koja smūgį į aparatą sudavė, kad išjudintų užstrigusį žetoną ir aparatas pradėtų veikti, nėra paneigta, tačiau aptartų jo atliktų veiksmų intensyvumas ir pobūdis, leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog jis turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais – spirdamas koja į aparatą, gali sugadinti svetimą turtą ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau leido joms atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau nurodytų, apylinkės teismo nuosprendyje aptartų ir apeliacinės instancijos teisme patikrintų faktinių duomenų pakanka S. D. gynybinei versijai paneigti ir pagrįstai konstatuoti, jog jis, UAB „S(duomenys neskelbtini)“ savitarnos plovykloje tyčia vieną kartą sudavė kaire ranka ir vieną kartą spyrė dešine koja į žetonų priėmimo aparatą, šiais tyčiniais veiksmais sugadino žetonų priėmimo aparatą, padarydamas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 230 eurų turtinę žalą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra pateikiama įtikinamų, neginčijamų ir jo nekaltumą patvirtinančių argumentų, kurių pagrindų byloje surinktus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, nei juos įvertino apylinkės teismas, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

17. Dėl bausmės. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas S. D. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. Jis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 187 straipsnio 3 dali s), už kurį asmuo gali būti baudžiamas: viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad kaltinamasis teisiamas trečią kartą, baustas administracine tvarka, yra nekritiškas savo gyvenimo būdo atžvilgiu ir nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų, padarė teisingą išvadą, kad, siekiant BK 41 straipsnyje 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, kaltinamajam skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau aptartas S. D. charakterizuojančias aplinkybes, bet ir į tai, kad jis gyvena santuokoje, augina du mažamečius vaikus, yra dirbantis, todėl konstatavo, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir taikė jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 4 dalis), paskiriant intensyvią priežiūrą nuteistojo gyvenamojoje vietoje, pagal nustatytą laiko kontrolę nuo 22 val. iki 6 val., bei įpareigojo nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai parinko įpareigojimą neišeiti iš namų nakties metu, nes jam inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta dienos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta laiko kontrolė nakties metu būti namuose, S. D. yra paskirta pagrįstai, kaip darysianti teigiamą įtaką nuteistojo elgesio korekcijai. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės pažeidėjui skiriamos bausmės ir kitų suvaržymų tikslas yra nubausti asmenį, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tai, kad dėl paskirtų įpareigojimų nuteistasis priverstas patirti tam tikrų negatyvių padarinių, ar kitokių teisės suvaržymų bei apribojimų, yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos pažeidimo rezultatas.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo S. D. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.