Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-65-1-00849-2012-9)

2014 m. balandžio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei ir Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Laimai Razvickienei, nukentėjusiajai D. V., jos atstovei advokatei Dianai Višinskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. – 6 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 138 str. 1 d. – 1 metams 6 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė bausmė – 1 metai 9 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Taip pat patenkintas civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista šio civilinio ieškovo naudai iš R. K. 409,02 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2012-06-01, apie 21.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugriebė rankomis nukentėjusiąją D. V. už kaklo ir pakėlė į viršų, po to sudavė vieną kartą delnu nukentėjusiajai į kairę ranką bei pagriebė iš nukentėjusios rankinę, kuria sudavė nukentėjusiajai vieną kartą į galvos sritį, padarydamas D. V. poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai D. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2012-09-16, laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 17.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugriebė nukentėjusiosios D. V. dešinę ranką ir stipriai ją suspaudė, po to kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į veidą, rankomis paėmė nukentėjusiąją už abiejų rankų ir, prisitraukęs prie savęs, kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į kairę kaktos pusę, dėl ko ji nugriuvo ant grindų, tada savo koją uždėjo nukentėjusiajai ant pilvo, nukentėjusiajai bandant atsikelti, savo koja užmynė nukentėjusiajai dešiniąją pėdą, o kita koja spyrė vieną kartą nukentėjusiajai į kairės kojos čiurną, o nukentėjusiajai traukiant koją, rankomis sugriebė jos kairę koją už pėdos ir ją stipriai pasuko, padarydamas D. V. poodines kraujosruvas veide, dešinėje rankoje, kojose, kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžimą, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai D. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžimo nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl 2012-06-01 veikos (LR BK 140 str. 1 d.)

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti byloje ištirtais įrodymais, kurių visumą apylinkės teismas įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl R. K. kaltės. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. V. parodymais apie 2012 m. birželio 1 d. įvykį, kurio metu ji buvo sužalota. D. V. parodymus patvirtina valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1487/12(02), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai D. V. konstatuota poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, padaryta kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui (2012 m. birželio 1 d.), nėra. D. V. padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 60). Šią išvadą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertė M. K., nurodydama, jog kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno galėjo atsirasti tiek jai pačiai nugriuvus, tiek nuo tiesioginio poveikio, tokia sužalojimo lokalizacija nuo leidžiamų vaistų mažai tikėtina. Pačiai nukentėjusiajai spaudžiant pakankama jėga, yra tikimybė, jog ir pati galėjo susižaloti. Nukentėjusiosios kaklas sužalotas nebuvo, tačiau paėmus už kaklo ne visada lieka mėlynės. Nuo birželio 1 d. tokios mėlynės, jei jos buvo padarytos, galėjo būti išnykusios. Esant tokiems duomenims, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog 2012-06-01 D. V. buvo padarytas sužalojimas. Šiuos duomenis apylinkės teismas ištyrė posėdžio metu, įvertino specialisto išvadą, bei specialistės parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu ir padarė teisingą išvadą, jog jokių duomenų leidžiančių pagrįstai abejoti tiek nukentėjusiosios parodymais, tiek teismo medicinos specialisto išvada bei parodymais – nėra. D. V. parodymus apie 2012-06-01 įvykį R. K. namuose patvirtina ir policijos pranešimų suvestinė, iš kurios matyti, kad tikrai 2012-06-01 22 val. 45 min. buvo fiksuotas D. V. pranešimas apie įvykusį konfliktą (duomenys neskelbtini), pagal šį pranešimą buvo išsiųstos policijos pajėgos, kurios įvykio vietoje buvo 2012-06-01 23:15 val. – 2012-06-02 00:08 val. laikotarpiu (1 t., 10 b.l.). Teismas nuosprendyje rėmėsi ir teismo posėdžio metu pateiktomis suvestinėmis apie pranešimus policijai (3 t., 67-68 b.l.), kurie patvirtina, jog 2012-06-01 22 val. 37 min. nukentėjusioji pranešė policijai, kad ji negali susigrąžinti (duomenys neskelbtini) likusių savo daiktų ir teisingai nurodė, jog šie duomenys visiškai paneigia R. K. teiginius, kad 2012 m. birželio 1 d. su D. V. tik kalbėjosi pavėsinėje, ji į namus įėjusi nebuvo bei patvirtina nukentėjusiosios teiginį, jog dėl smurtaujančio nuteistojo ji buvo priversta bėgti iš R. K. namų, palikusi visus daiktus ir kvieti policijos pareigūnus.

Tai, jog nuosprendyje nepasisakyta dėl specialistės išvados, jog sužalojimas rankoje galėjo atsirasti jai pačiai stipriau suspaudus, nėra esminis nuosprendžio surašymo ar įrodymų vertinimo trūkumas, kadangi R. K. kaltę dėl 2012-06-01 D. V. sužalojimo teismas grindė kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais, o specialistės teiginys, jog minėtą sužalojimą galėjo pasidaryti pati nukentėjusioji nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, jog sužalojimus D. V. padarė būtent nuteistasis.

Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, jog teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė teisiamojo posėdžio metu, juos įvertino nepažeisdamas BPK normų ir padarė teisingą išvadą bei tinkamai kvalifikavo R. K. veiksmus.

Dėl 2012-09-16 veikos LR BK 138 str. 1 d.

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde dėl 2012-09-16 jam inkriminuotos veikos nurodyti argumentai nesukelia pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti byloje ištirtais įrodymais, kurių visumą apylinkės teismas įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl R. K. kaltės. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. V. parodymais dėl 2012 m. rugsėjo 16 d. įvykio, kurie patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais. Tai, jog prieš D. V. 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo vartotas smurtas patvirtina 2012 m. rugsėjo 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada (1 t., 62-63 b. l.), teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės L. K. parodymai, kur ji akcentavo, kad visi sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu, tačiau vien tik dėl griuvimo jie negalėjo būti padaryti. Teismas teisingai atmetė nuteistojo argumentą, kad nukentėjusioji koją buvo susilaužiusi autoįvykio, įvykusio 2012 metais kovo mėn. Tiek nukentėjusiosios parodymais pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktais medicininiais dokumentais nustatyta, jog 2012 kovo mėnesį įvykusios avarijos metu D. V. buvo lūžusi dešinės kojos čiurna (3 t., 140 b.l.), o R. K. nuteistas už tai, jog sulaužė D. V. kairės kojos kulkšnelį. D. V. teigė, jog prieš einant jai į klinikas, R. K. buvo išlipęs iš A. Ž. vairuojamo automobilio, prašydamas niekam nesakyti apie sumušimą. Nors nuteistasis šią aplinkybę neigia, tačiau A. Ž., teigdamas, jog neprisimena, ar buvo R. K. kartu su nukentėjusiąja išlipęs, ar ne, nes kalbėjo telefonu – jo teiginių nepatvirtina. Tai, jog D. V. buvo paveikta R. K. prašymo niekam nesakyti apie konfliktą, rodo jos pirminis teigimas gydytojams, kad nugriuvo pati ir tik neurologo konsultacijos metu nurodyta aplinkybė – jog buvo sumušta.

Įvertinęs nuteistojo parodymus apie tai, jog D. V. galėjo turėti vartelių raktus, teismas teisingai abejojo liudytojos S. R. teiginiu, jog nukentėjusioji 2012 m. rugsėjo 16 d. į kaltinamojo namų kiemą pateko lipdama per tvorą, o susižaloti galėjo griūdama lipant per tvorą ir griuvinėdama R. K. namuose, juolab, jog ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu neatvyko liudyti, nors, kaip teigia ir ji pati, ir nuteistasis – palaikė artimus ryšius su R. K. šeima – prižiūrėjo jo motiną. Teismas šios liudytojos parodymais abejojo teisingai, kadangi yra mažai tikėtina, jog asmuo, žinodamas, jog jo geram pažįstamam gresia baudžiamoji atsakomybė, atsisakytų liudyti ikiteisminiame tyrime. Taip pat mažai tikėtina ir tai, jog R. K., prieš kurį, kaip jis teigia, vykdoma šmeižto akcija, nesistengtų iš karto (tik pateikus įtarimus) paneigti jį kaltinančio asmens parodymus ir, žinodamas, jog yra tiesioginis įvykio liudytojas, jo nenurodytų tyrimą atliekantiems pareigūnams. Nors S. R. teisme teigė, jog pati sakė, kad neliudys, tačiau R. K. vis tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams jos duomenis buvo nurodęs, tačiau ne kaip asmens, mačiusio įvykį, o kaip asmens, kuriam D. V. skambino telefonu (2 t., 10 b.l.). Vertinant liudytojos S. R. bei R. K. parodymus apie 2012-09-16 D. V. patekimą į namą, akivaizdu, jog jie vieni kitiems prieštarauja – S. R. nurodo, jog D. V. lipo per tvorą, o grįžus R. K., tarp jų įvyko konfliktas, kurį S. R. matė. Tačiau R. K. nurodo, jog D. V. į jo namus pateko jam nežinomu būdu, nors tuo metu namuose buvo S. R., jis su ja bendravo tiek iki konflikto su D. V., tiek po jo, todėl S. R. būtų papasakojusi apie D. V. patekimo į namą aplinkybes (1 t., b.l. 74, 75). Be to, net rašydamas privataus kaltinimo skundą dėl D. V. veiksmų 2012-09-16 R. K. nenurodė, jog įvykį matė S. R. (2 t., 75 b.l.).

Nukentėjusiosios pateikti įrašai kompaktiniame diske, kur užfiksuoti telefoniniai pokalbiai nei patvirtina, nei paneigia R. K. kaltę dėl 2012-09-16 įvykio, todėl teiginys, jog šiais įrašais grindžiamas nuosprendis – nepagrįstas. Šiuos įrašus teismas vertino tik kaip R. K. charakterizuojančius, šiais įrašais nesiremiama nei sprendžiant nuteistojo kaltės nei bausmės dydžio klausimą.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, raudonu rašikliu rašytas R. K. raštelis tiesiogiai patvirtina tai, jog R. K. dar iki abiejų jam inkriminuotų įvykių naudojo prieš D. V. smurtą ir kalbėjo pakeltu tonu (ką parodymuose nurodė nukentėjusioji). Nors nuosprendyje teismas šiuo rašteliu taip pat negrindžia kaltinamojo kaltės (kaip ir garso įrašu), tačiau šis raštelis patvirtina, jog R. K. pripažino smurto naudojimą prieš nukentėjusiąją, taip pat pripažino bendrą gyvenimą su ja. Tai, jog atliekant rašysenos tyrimą, paimti tik vieno R. K. lyginamieji rašysenos pavyzdžiai, nepaneigia specialisto išvados, jog raštelį parašė nuteistasis, kadangi minėta išvada yra kategoriška, duota palyginus tiriamuosius rankraštinius įrašus ir lyginamuosius rašysenos pavyzdžius ir nustačius esminius ir individualius sutapimus, kurie ir leido daryti kategorišką išvadą, kad tiriamuosius rankraštinius įrašus ir pavyzdžius parašė tas pats asmuo.

Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, jog teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė teisiamojo posėdžio metu, juos įvertino nepažeisdamas BPK normų ir padarė teisingą išvadą bei tinkamai kvalifikavo R. K. veiksmus.

R. K. skunde nurodyti teiginiai, jog nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui turėjo reikšmės tai, jog nebuvo spręstas nukentėjusiosios atsakomybės už melagingą pranešimą klausimas, tai, jog nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. nepagrįsti.

2013-01-11 prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą bei žmogaus terorizavimo, nustačius, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. požymių. Tuo pačiu nutarimu tęsiamas tyrimas dėl veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. Tyrimas pagal LR BK 145 str. 2 d. buvo pradėtas 2012-06-12 pagal tą pačią dieną gautą D. V. pareiškimą (1 t., 4 b.l.), kuriame pareiškėja nurodė įvykio aplinkybes, tame tarpe ir tai, jog smurto metu R. K. ,,pagrasino, kad užmuš mane, nušaus, neleido išeiti iš namų“ (1 t., 8 b.l.). Šiame pareiškime D. V. prašė išduoti siuntimą kūno sužalojimo mastui nustatyti, pradėti ikiteisminio tyrimo dėl asmens terorizavimo ar grasinimo jam – neprašė. Akistatos, atliktos 2012-10-09 metu, tikslinant įvykio aplinkybes, D. V. nurodė, jog žodį nušausiu R. K. buvo pasakęs ne konkrečiai 2012-06-01, bet iki to laiko. Esant šioms aplinkybėms, o būtent įvertinus tai, jog D. V. niekada neprašė pradėti baudžiamojo persekiojimo dėl grasinimo jai ar jos terorizavimo, visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, jog buvo pagrindas spręsti D. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal LR BK 235 str. Net ir esant pagrindui pradėti D. V. baudžiamąjį persekiojimą pagal LR BK 235 str. ar 236 str., šios aplinkybės R. K. veikų kvalifikavimui pagal LR BK 140 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. – įtakos neturėtų.

Skunde nurodytas teiginys, jog pagal LR BK 138 str. 1 d. nepradėtas tyrimas taip pat nepagrįstas, kadangi, kaip jau buvo minėta, tyrimo eigoje nustačius, jog 2012-09-16 D. V., jos teigimu, buvo sužalota R. K., 2013-01-11 prokurorės nutarimu, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos LR BK 145 str., nutarta tyrimą tęsti pagal LR BK 138 str. 1 d. (1 t., 1-2 b.l.).

Nors nuteistasis skunde teigia, jog nukentėjusioji niekada nebuvo nei sutuoktine, nei sugyventine ir jam neaišku, kodėl prokurorė tikino teismą, kad veika padaryta artimoje aplinkoje, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu (2011 m. gegužės 26 d. Nr. XI-1425) artima aplinka laikoma aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Todėl tiek prokurorė, tiek apylinkės teismas teisingai R. K. ir D. V. santykius laikė artima aplinka, kadangi nustatyta, jog jie iki nagrinėjamų įvykių gyveno kartu, ką patvirtino tiek D. V., tiek R. K. rašytas raštelis, iš kurio konteksto aiškiai matyti, jog jis pasižada namuose nekelti tono ir nevartoti smurto prieš D. V., t.y. akivaizdu, jog D. V., raštelio rašymo momentu gyvena jo namuose.

Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, jog ikiteisminis tyrimas buvo šališkas ir todėl teismas negalėjo remtis tyrimo metu surinktais duomenimis, tarp jų ir D. V. parodymais, kuriuos apeliantas laiko nenuosekliais. Teigdamas šią aplinkybę, R. K. skunde nenurodo, kuo būtent pasireiškia D. V. parodymų nenuoseklumas, todėl toks teiginys laikytinas deklaratyviu. Priešingai nei teigia R. K., kolegija nelaiko D. V. parodymų nenuosekliais, įvykio aplinkybes D. V. visose apklausose nurodė iš esmės vienodas, tai, jog apklausos skiriasi detalėmis, rodo, jog nukentėjusioji kiekvienos apklausos metu iš naujo stengėsi prisiminti įvykį ir natūraliai primiršo aplinkybes ar jų seką, praėjus tam tikram laikui nuo įvykio.

Tai, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo šališkas R. K. grindžia tuo, jog jam buvo grasinama pateikti įtarimus dėl neteisėto laisvės atėmimo, tyrimas buvo vilkinamas, byla galimai klastojama. Apelianto teiginiai dėl grasinimų ir bylos klastojimo laikytini deklaratyviais, kadangi nėra jokių duomenų, jog R. K. buvo ketinama pateikti kitus (sunkesnius) kaltinimus, be to, kaltinimo pateikimas yra ikiteisminio tyrimo prerogatyva. Kuo pasireiškė bylos klastojimas apeliantas nenurodo, o teigti, jog tyrimas vilkinamas taip pat nėra pagrindo, kadangi jis pradėtas 2012-06-12, R. K. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą 2013-05-16, tyrimo eigoje atlikta nemaža ikiteisminio tyrimo veiksmų, R. K. neprašė nutraukti ikiteisminio tyrimo dėl pernelyg ilgos jo trukmės. Be to, ikiteisminio tyrimo vilkinimas, net jeigu ir toks būtų nustatytas, nesuteikia pagrindo laikyti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ar prokurorą šališku.

Taip pat nepagrįstas ir R. K. teiginys dėl teismo šališkumo, nagrinėjant bylą dalyvaujant nenušalintai prokurorei, psichologinio spaudimo darymo teisme apklausiamai S. R., pažeidžiant rungimosi principą, nepagrįstai atmetant be išimties visus nuteistojo ir jo gynėjos prašymus, atsisakant kviesti liudytoją R. K. bei paskiriant neadekvačią bausmę, nesiaiškinant aplinkybių dėl D. V. kontakto su R. K. ieškojimo.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, prokurorės nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir teismas pagrįstai nenušalino prokurorės, kadangi tam nebuvo jokių pagrindų ir tai apylinkės teismas išdėstė 2013-09-11 priimtoje nutartyje, akcentuodamas, jog ikiteisminio tyrimo organizavimas ir bylos perdavimas nagrinėti teisme nėra pagrindas manyti, kad prokurorė gali būti suinteresuota bylos baigtimi ir esant nepagrįstam teiginiui, jog prokurorės veiksmai ar neveikimas organizuojant tyrimą galėjo turėti įtakos tam, jog R. K. inkriminuotas dar vienos veikos padarymas (2 t., 143-144 b.l.). Duomenų, jog apklausiant liudytoją S. R. buvo daromas spaudimas – taip pat nėra. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apklausos metu S. R., atsakydama į teisėjos klausimus pasakojo apie jai žinomus R. K. ir D. V. santykius, apie R. K. gyvenamosios vietos adresą, apie pačios liudytojos buvimo laiką R. K. namuose, apie 2012 m. rugsėjo 16 d. įvykį, apie aplinkybes, kodėl nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu, tiek R. K. gynėja, tiek nukentėjusiosios atstovas bei teisėja uždavinėjo papildomus klausimus liudytojai. Visi klausimai buvo atsakyti, pastabos dėl protokolo apie tai, jog jame neįtrauktos svarbios apklausos aplinkybės, įstatymo nustatyta tvarka pateiktos nebuvo, todėl visiškai neaišku, kuo remiantis apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai per apklausą buvo daromas spaudimas. Tai, jog posėdžio metu buvo atmetami R. K. ir jo gynėjos prašymai negali būti laikoma, jog pažeidžiamas rungimosi principas ir tai rodo teismo šališkumą, kadangi visi prašymai atmesti motyvuotai, apeliaciniame skunde, R. K. jų pakartotinai neteikė (išskyrus prašymą apklausti R. K.). Nors R. K. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau jo parodymai esminės reikšmės 2013-12-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybės neturėjo. Liudytojas nepatvirtino, jog D. V. būdama girta būdavo agresyvi ir neprognozuojama bei darė jam poveikį neteisingai liudyti. Liudytojas tik nurodė, vieną iš D. V. ir R. K. konfliktų, įvykusių galimai vasarą, akcentuodamas, jog tai buvo pokalbis pakeltu D. V. tonu, ką į tai atsakė R. K. – liudytojas teigia negirdėjęs. Dėl D. V. prašymo liudyti, R. K. atsisakė, ką konkrečiai jis turėtų paliudyti, D. V. jam nesakė, jie ta tema nekalbėjo.

Taip pat negali būti laikoma teismo šališkumu bausmės paskyrimas, kadangi bausmės skyrimas yra teismo prerogatyva. Kuo remiantis apeliantas teigia, jog teismas paskyrė neadekvačią bausmę – skunde nenurodoma. LR BK 140 str. 1 d. sankcija numato viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. LR BK 138 str. 1 d. numatytos laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta viena švelniausių LR BK 140 str. 1 d. numatytų bausmių ir švelniausia iš LR BK 138 str. 1 d. numatytų bausmių. Todėl teiginys, jog bausmės neadekvačios ir tai rodo teismo šališkumą laikytinas deklaratyviu ir niekuo nepagrįstu. Duomenų, pagrindžiančių teiginį, jog teismui buvo daromas spaudimas per savivaldybės tarnautoją A. T., apeliantas nepateikė, turėdamas žinių apie daromą spaudimą teismui jis į atitinkamas teisėsaugos institucijas nesikreipė, todėl ir šis apeliacinio skundo teiginys laikytinas visiškai nepagrįstu ir deklaratyviu. Kitos R. K. skunde nurodytos aplinkybės dėl teismo šališkumo, susijusios išimtinai tik su įrodymų vertinimu, o įrodymų vertinimas, kaip ir bausmės skyrimas, taip pat yra teismo prerogatyva, be to, dėl įrodymų vertinimo kolegija pasisakė šioje nutartyje aptardama kiekvieną R. K. inkriminuotą veiką.

Skundo teiginiai, jog teismas nevertino, jog D. V. parodymai yra šmeižto akcija dėl neišsipildžiusio tikslo tapti apelianto žmona, nesivadovavo R. K. charakterizuojančiais duomenimis, jog alkoholį vartoja saikingai bei nevertino, jog D. V. turi psichikos sutrikimų, nuolat vartoja alkoholį taip pat niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas skirdamas bausmę įvertino R. K. asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis (3 t., 98 b. l.). Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Antrosios valdybos socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko R. K. charakteristikos (2 t., 34 b. l.), kurioje akcentuojamos apelianto dalykinės savybės, kvalifikacija, pareigų vykdymas, tarnybinės drausmės laikymasis, kvalifikacijos kėlimas. Taip pat byloje yra 1999-02-25 rašyta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ charakteristika, kurioje R. K. taip pat charakterizuojamas itin teigiamai (2 t., 55 b. l.), tačiau nei šiose charakteristikose nei kokiuose kituose bylos duomenyse nėra jokių objektyvių duomenų apie R. K. alkoholio vartojimą, o apeliaciniame skunde nenurodyta, kokiais konkrečiais duomenimis (išskyrus jo paties parodymus) apie R. K. saikingą alkoholio vartojimą nesivadovavo Kauno apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, jog atliktas tyrimas dėl D. V. psichinės būklės. Aprašomojoje išvados dalyje nurodyta, jog D. V. nuo 2007 m. birželio 22 d. diagnozuotas vidutinio sunkumo depresinis epizodas, tačiau išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiajai skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga. Todėl 2007 m. nukentėjusiajai diagnozuota liga, nesant D. V. psichikos sutrikimų, teismo negalėjo ir negali būti vertinamas. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, prie bylos buvo pridėtas D. V. rašytas sveikinimas R. K., kurį ji pasirašo ,,tavo K.“. Iš šio sveikinimo galima daryti prielaidą, jog D. V. 2012 m. sausio mėnesį (sveikinas pasirašytas 2012-01-16) laikė save nuteistojo sutuoktine arba norėjo tokia būti, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti kategoriškai išvadai, jog D. V. ketino bet kokia kaina ištekėti už R. K.. Vertinant tolesnius D. V. ir R. K. santykius, akivaizdu, jog jie nuolat konfliktuodavo, po to susitaikydavo ir bendraudavo toliau. Nors apeliaciniame skunde R. K. teigia, jog D. V. nuolat ieškojo su juo kontaktų, norėdama bendrauti, tačiau kaip matyti iš mobilaus ryšio telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) (R. K.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (D. V.) įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų žinučių išklotinių, matyti, jog 2012-06-01 – 2012-10-29 laikotarpiu jie abu nuolat bendravo tarpusavyje, vienas kitam skambindavo bei siųsdavo SMS pranešimus. Šiuo laikotarpiu R. K. su D. V. bendravo 787 kartus, o D. V. su R. K. 756 kartus. Tai, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo abipusis bendravimas patvirtina R. K. pateiktos žinutės. Iš jų tekstų matyti, jog D. V. teigia mylinti R. K., norinti būti šalia jo, pyksta, kad R. K. ją varo, teigia, jog ji ,,ne šaškė, kad mane stumdyti“, o R. K. papildo jos telefono sąskaitą, užneša ,,kažkokią lytinę bjaurybę“ ir t.t. (2 t., 51-52, 64-65 b. l.). Todėl teigti, jog bendravimo iniciatyvą rodė tik D. V., o R. K. bendravimo vengė – nėra pagrindo.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog netiksliai nurodyta nusikaltimo vieta yra vienas iš esminių BPK pažeidimų, tačiau apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, išsiaiškino apie R. K. namų valdos adresą ir nustatė, jog nusikalstamų veikų padarymo metu namų valda buvo registruota adresu Kauno rajonas, (duomenys neskelbtini) ir tik vėliau buvo įregistruotas toje pačioje valdoje esantis namas Nr. 12. Be to, pats nuteistasis skunduose, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl D. V. veiksmų, jo gyvenamosios vietos adresą nurodo (duomenys neskelbtini). (2 t., 74, 75 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog nusikalstamų veikų padarymo vieta nuosprendyje nurodyta tinkamai, o tai, jog adresas pasikeitė vėliau nesuteikia pagrindo teigti, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas padarė baudžiamojo proceso pažeidimus, suvaržiusius nuteistojo teisę į gynybą.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteismi­nio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų pa­daryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kal­tės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo. Teismas teisingai rėmėsi nukentėjusiosios D. V. parodymais dėl nuteistojo girtumo nusikaltimų darymo metu, teisingai tai laikė R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tinkamai už kiekvieną nusikalstamą veiką parinko bausmės rūšis ir dydžius, teisingai išsprendė Valstybinės ligonių kasos prie LR sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, todėl nuosprendis pa­lie­kamas ga­lioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.