Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Adolfina Simaitienė Baudž. byla Nr. 1A–521-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.18.2.; 1.2.18.3.;1.1.4.2.; 1.2.14.5.; 1.1.8.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. gruodžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-22 nuosprendžio, kuriuo M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį ir nuteista:

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto bausme;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto bausme;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė ir nustatyta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-12 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 90 parų arešto ir 35 MGL (4 550 Lt) dydžio bauda.

Arešto bausmę nurodyta vykdyti nuosprendžiui įsiteisėjus. Jos pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio M. P. sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

DVD diską su vaizdine medžiaga nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteista už tai, kad ji neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, tai yra ji 2008-10-09 laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 13.36 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, važiuodama miesto maršrutiniame autobuse, rado E. M. piniginę, kurioje buvo jos vardu išduota AB banko „Hansabankas“ mokėjimo kortelė Visa Electron” Nr. (duomenys neskelbtini), kurią M. P. neteisėtai įgijo ir laikė su savimi iki 2008-10-09 13.38 val., po to ją išmetė.

Be to, M. P. neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą, tai yra ji, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą, 2008-10-09 13.36 val., 13.37 val., 13.38 val., keturis kartus, Šiaulių banko Danės filialo bankomate, esančiame Herkaus Manto g. 1, Klaipėdoje, neteisėtai panaudojo svetimą, E. M. vardu išduotą elektroninę mokėjimo priemonę - AB banko „Hansabankas” mokėjimo kortelę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), pasikėsino apgaule įgyti 1 000 litų, tačiau pinigų neįgijo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes 13:36:59 val. bandė nuimti 1 000 litų, tačiau pinigai nebuvo išmokėti, nes neteisingai įvestas PIN kodas, 13:37:21 val. bandė nuimti 1 000 litų, tačiau pinigai nebuvo išmokėti, nes neteisingai įvestas PIN kodas, 13:37: 38 bandė nuimti 1 000 litų, tačiau pinigai nebuvo išmokėti, nes buvo išnaudotas neteisingų PIN kodų limitas, 13:38:54 val. bandė nuimti 1 000 litų, tačiau pinigai nebuvo išmokėti, nes buvo išnaudotas neteisingų PIN kodų limitas.

Nuteistosios M. P. įsitikinimu, banko mokėjimo kortelės radimas (kaip radinys) nėra baudžiamoji veika. Teigia, kad vadovautis pirmosios instancijos teismo logika, jai turėjo būti inkriminuotas ir piniginės, kurioje buvo banko kortelė, radimas, tačiau ši veika jai inkriminuota nebuvo. Todėl neatitinka tikrovės teismo nurodymas sprendime, neva ji visiškai prisipažino dėl jai pareikšto kaltinimo ir už neteisėtą svetimos mokėjimo kortelės įgijimą, ir faktiškai buvo nuteista už radinį.

Teismas taip pat konstatavo, jog įrodyta jos (M. P. ) kaltė dėl pasikėsinimo sukčiauti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės, tinkamai kvalifikavo jos padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad jos nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Jos manymu, ji padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, todėl jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti tik pagal šį BK straipsnį ir dėl to paskirta švelnesnė bausmė. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji M. P. 2008-10-09 laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 13.36 val. neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo kortelę ir tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 13.36 val. iki 13.38 val. keturis kartus ją panaudojo, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą. Tokius jos veiksmus teismas tinkamai kvalifikavo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamąją atsakomybę už svetimos elektroninės mokėjimo priemonės neteisėtą įgijimą ir kitus alternatyvius veiksmus nustato BK 214 straipsnio 1 dalis, o baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo priemone atlikimą – BK 215 straipsnio 1 dalis. Apeliantė tvirtina, kad jos veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nes ji neatliko neteisėtų veiksmų įgyjant svetimą mokėjimo kortelę, kadangi ją rado. Tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ Nr. 55 5 punkte nurodyta, kad svetimo mokėjimo instrumento įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gauna netikrą, suklastotą ar svetimą mokėjimo instrumentą. Tokie veiksmai yra: pirkimas, mainai, dovanos gavimas, radimas ir kt. Pati apeliantė pripažino, jog 2008-10-09 važiuojant miesto maršrutiniame autobuse rado svetimą E. M. piniginę, kurioje buvo pastarosios vardu išduota AB banko „Hansabankas“ Visa Electron Nr. 4483081017897115 mokėjimo kortelė. Kaip minėta, neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas yra ir jo radimas, kaip yra šiuo atveju, todėl šie M. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad bandymas panaudoti mokėjimo priemonę yra BK 214 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, nes baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo priemone atlikimą numato BK 215 straipsnio 1 dalis. Apeliantė neginčija jos veiksmų kvalifikacijos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį dėl svetimos mokėjimo kartelės panaudojimo, tačiau ginčija BK 182 straipsnio nuostatų jai taikymą nurodydama, kad jos nusikalstama veika neatitinka BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Apeliantė teigia, kad pasikėsinimo sukčiauti sudėtis apima objekto, šiuo atveju - mokėjimo priemonės, užvaldymo būdą, ir tik jeigu įrodyta, kad ji užvaldė mokėjimo priemonę sukčiavimo būdu, galima kalbėti apie galimybę įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnyje. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija taip pat negali sutikti

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, jog M. P. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Pagal teismo nustatytas aplinkybes nuteistoji M. P. , veikdama tiesiogine tyčia, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą neteisėtai panaudodama svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, tai yra keturis kartus į bankomatą įdėjusi svetimą mokėjimo kortelę ir suvedusi neteisingą PIN kodą bandė paimti 1 000 Lt. Šiais nuteistosios veiksmais buvo siekiama apgaule paimti iš bankomato E. M. priklausančius pinigus, todėl ši M. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos padarinių nekilo tik dėl to, kad nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra nuteistajai E. M. priklausančių pinigų nepavyko nuimti, nes du kartus buvo neteisingai įvestas PIN kodas ir du kartus buvo išnaudotas neteisingų PIN kodų limitas. Apeliantė nurodo, kad jos veiksmai pasikėsinus nuimti pinigus panaudojant svetimą banko kortelę turėjo būti kvalifikuojami kaip bandymas įvykdyti nusikaltimą, tačiau šie jos veiksmai, kaip minėta, ir buvo kvalifikuoti kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas M. P. veikas panaudojant svetimą mokėjimo kortelę ir pasikėsinant apgaule įgyti svetimą turtą pagrįstai įvertino kaip atskirus epizodus ir teisingai kvalifikavo kaip du tęstinius idealiąja sutaptimi padarytus nusikaltimus, numatytus BK 215 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Nustačius, kad M. P. veiksmai tinkami kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo atitinkamai sumažinti paskirtą galutinę bausmę.

Paskirdamas bausmes už kiekvieną iš M. P. padarytų nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1, 2 dalimis ir nuosprendyje nurodė, kad M. P. padarė vieną nesunkų ir du apysunkius nusikaltimus, iš kurių vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikalstamos veikos neigiamų pasekmių nesukėlė, jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji visiškai prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat atsižvelgta į tai, kad M. P. anksčiau teista už analogiškas nusikalstamas veikas bei svetimo turto pagrobimą. Kadangi apeliantė padarė naujus tyčinius nusikaltimus esant neišnykusiam teistumui, todėl ji pagal BK 27 straipsnį laikytina recidyviste. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu teismas M. P. pagal BK BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, kurių sankcijose numatytos griežčiausios bausmių rūšys yra laisvės atėmimas, paskyrė švelnesnę bausmės rūšį - areštą, kuris savo dydžiu atitinkamai už atskiras nuskalstamas veikas yra mažesnis nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis. Skirtingai nei nurodo apeliantė, teismas atsižvelgė į tai, kad viena iš jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę.

Apeliaciniame skunde M. P. nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės ir baudos įvykdymas ypač neigiamai paveiktų jos šeimą, nes ji augina tris nepilnamečius vaikus, negali jų palikti be priežiūros, tačiau nepaisant šių pozityvių socialinių ryšių, ji nusikalto nebe pirmą kartą, nors yra jauno amžiaus, niekur nedirbo, darbo neieškojo, taigi šeimai finansiškai nepadėjo. Be to, ji yra ištekėjusi, todėl nepagrįstai teigia, kad vaikai liks be priežiūros. Taigi skunde nurodyta aplinkybė, kad M. P. turi nepilnamečius vaikus negali būti suabsoliutinama ir lemiama skiriant bausmę. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistajai M. P. , nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, todėl nešvelnintina. Bausmės subendrintos nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios M. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios M. P. apeliacinį skundą atmesti.