- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-24
- Bylos Nr.
- N-575-624-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00311-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutarties J. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi J. V. (toliau – ir J. V.) skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko pavaduotojo 2010 m. spalio 6 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Institucijos Nutarimu J. V. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį galutine 500 Lt (penkių šimtų litų) bauda už tai, kad 2010 m. rugsėjo 23 d., apie 15 val. 20 min., Anykščių rajono savivaldybėje jai priklausantis šuo ištrūko į bendrą laiptinę, užpuolė A. R., tuo sukeldamas jai grėsmę, t. y. bandė įkasti, tačiau nepadarė žalos. Konstatuota, jog tokiu būdu J. V. pažeidė Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių, patvirtintų Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. TS-173 (toliau – ir Gyvūnų laikymo taisyklės), 43 punktą, be to, 2010 m. rugsėjo 28 d. pareigūnams norint teisėtai iškviesti ją į Anykščių rajono policijos komisariatą, ji piktybiškai atsisakė pasirašyti ant šaukimo šaknelės ir neatvyko nurodytu laiku į Anykščių rajono policijos komisariatą. Teismas taip pat nustatė, jog 2010 m. rugsėjo 23 d., po pietų, J. V. su šunimi buvo bendro naudojimo patalpoje – prausykloje adresu (duomenys neskelbtini), o apie 15 val. 20 min. į namą atvažiavo nukentėjusioji su šeima ir ėjo koridoriumi. Pažymėjo, jog ties prausyklos durimis iš jos išbėgo J. V. šuo, kuris buvo be antsnukio ir be pavadėlio, ir lodamas puolė einančius žmones. Tęsė, jog J. V. šuo užpuolė A. R., įsikibdamas į jos kelnių klešnę ir tuo sukeldamas jai grėsmę. Pridūrė, jog bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad J. V. 2010 m. rugsėjo 28 d., pareigūnams norint įteikti šaukimą, atsisakė jį pasirašyti, jo nepriėmė ir kviečiama į policijos komisariatą nenuvyko. Teismas nurodė, jog nors J. V. neigė padariusi jai inkriminuotus pažeidimus, jos kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusios A. R., liudytojų parodymai, tarnybiniai policijos pareigūnų pranešimai. Pažymėjo, jog liudytojų A. R., D. R. duotais parodymais netikėti teismas neturi pagrindo, nes jie visiškai atitinka nukentėjusios aiškinimą ir paneigia J. V. teiginį, kad šuo jai išsprūdo iš rankų ir puolė ne A. R., bet kitą asmenį, kad pati A. R. pradėjo elgtis netinkamai. Be to, J. V. iš esmės pripažino, kad šuo bendro naudojimo patalpose buvo be pavadėlio ir be antsnukio, tuo pažeidžiant Gyvūnų laikymo taisyklių 43 punktą, kad ji jo nesulaikė ir kad šuo puolė žmogų. Konstatavo, jog minėta J. V. veika atitinka ATPK 110 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu jos kaltė padarius ATPK 187 straipsnio 3 dalies pažeidimą taip pat įrodyta jos pačios pripažinimu, kad ji neėmė iš policijos pareigūno šaukimo, liudytojų A. Z. ir R. S. parodymais. Pažymėjo, jog J. V. pripažino, jog pirmą kartą atėjus pareigūnui ir norint jai įteikti šaukimą atvykti į policiją, ji jo neėmė. Tuo tarpu jokių duomenų apie blogą sveikatą, galinčių pagrįsti jos teisme keltą versiją, kad tuo metu ji sirgo, J. V. nepateikė. Akcentavo ir tai, jog liudytojas pareigūnas R. S. patvirtino tą faktą, kad jis kartu su A. Z. ir buvo nuvykęs įteikti J. V. šaukimo, tačiau pastaroji be jokios pagarbos policijos pareigūnui A. Z., kuris prisistatė ir paaiškino dėl ko teikia jai šaukimą, užtrenkė jiems duris ir nebeįsileido bei šaukimo nepaėmė, todėl jie šaukimą užkišo už durų, kurį vėliau J. V. pristatė jos sūnus. Pažymėjo, jog skiriant nuobaudas pareigūnas, nagrinėjęs administracinę medžiagą, jas paskyrė vadovaudamasis ATPK reikalavimais, įvertino tą aplinkybę, kad J. V. pažeidimų nepripažįsta, nesigaili dėl jų padarymo ir skyrė nuobaudų vidurkius, numatytus sankcijose.
II.
J. V., nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78 – 79), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį ir Institucijos Nutarimą panaikinti bei bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog administracinis teismas jos skunde išdėstytų argumentų visiškai neanalizavo, o rėmėsi vien ją kaltinančiais nukentėjusios ir liudytojų – jos šeimos narių parodymais. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo tos aplinkybės, ar pekinų veislės šuo iš tikro gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai, kaip tai nurodoma ATPK 110 straipsnio 3 dalies dispozicijoje, bei to, ar liudytojai nėra suinteresuoti ją melagingai apkalbėti. Priduria, jog teismas, formaliai konstatuodamas, jog ji pažeidė Gyvūnų laikymo taisyklių 43 punktą, visiškai neanalizavo to, ar pekinų veislės šuniui objektyviai įmanoma uždėti antsnukį. Mano, jog nustačius, kad to padaryti neįmanoma, tektų konstatuoti, jog ji nurodyto reikalavimo negalėjo laikytis dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausančių priežasčių. Pažymi ir tai, jog teismas neanalizavo, ar ji suprato bei galėjo suprasti, jog policijos pareigūnai ją iš tikro įstatymo nustatyta tvarka kvietė į apklausą.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į J. V. apeliacinį skundą nurodo, jog administracinė byla buvo išnagrinėta teisingai.
Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog J. V. Institucijos Nutarimu yra nubausta pagrįstai, nes įvykio aplinkybės buvo tiriamos objektyviai ir visapusiškai. Teigia, jog apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nutarime išdėstyti faktai yra paremti tik nukentėjusiosios pozicija yra neteisinga, nes buvo apklaustas ir kitas asmuo, kuris matė minimą įvykį, ką patvirtina byloje esantis J. K. raštiškas paaiškinimas. Pažymi, jog apie skunde minimą J. V. ir V. R. konfliktą jokių duomenų taip pat nėra gavę. Atkreipia dėmesį, jog Gyvūnų laikymo taisyklėse nėra išskiriama šuns veislė, kuriai nereikėtų dėti antsnukio. Nurodo, jog J. V. taip pat nepagrįstai teigia, jog jos šuo nekėlė jokios grėsmės A. R., nes bylos duomenys patvirtina, kad jis ne tik lojo, bet ir buvo įsikibęs į A. R. kelnių klešnę. Mano, jog toks elgesys galėjo sužaloti A. R., todėl pagrįsta jį laikyti keliančiu grėsmę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
J. V. administracinė nuobauda skirta už ATPK 110 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą.
ATPK 110 straipsnio 3 dalyje inter alia įtvirtinta, jog gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimas, sukėlęs grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, užtraukia baudą nuo keturių šimtų iki šešių šimtų litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
ATPK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog policijos pareigūno teisėto reikalavimo atvykti į policiją nevykdymas užtraukia baudą nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.
J. V. neigia padariusi jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, iš esmės teigdama, jog teismas jos kaltę pripažino remdamasis išimtinai nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymais bei neanalizuodamas kitų bylai reikšmingų aplinkybių.
Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. V. padarė jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas ją kalta pagal ATPK 110 straipsnio 3 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojais apklausti A. R. ir D. R. patvirtino, jog iš prausyklos išbėgęs J. V. šuo lojo ir įsikibo A. R. į koją. Šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, duomenų, jog jie siekė melagingai apkalbėti J. V. nėra, be to, juos priešingai nei teigia J. V., patvirtino ir atsitiktinai virtuvėje buvusi to paties namo gyventoja J. K. (b. l. 67). Pridurtina, jog aplinkybę, kad šuo buvo be pavadėlio ir be antsnukio, t. y. bendro naudojimo patalpose buvo vedamas pažeidžiant Gyvūnų laikymo taisyklių 43 punktą, patvirtino ir pati J. V., todėl pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertinęs byloje surinktų duomenų visetą, jos kaltę nustatė pagrįstai. Pažymėtina, jog teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, ar J. V. laikomo šuns elgesys kėlė grėsmę kaip tai numatyta ATPK 110 straipsnio 3 dalies dispozicijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas faktas, kad J. V. šuo ne tik lojo, bet ir buvo įsikibęs į A. R. kelnių klešnę laikytinas realia ir akivaizdžia grėsme jos sveikatai. Tuo tarpu J. V. argumentai, kad šuo yra neagresyvus yra vertinamojo pobūdžio ir bylos baigčiai reikšmės neturi. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su J. V. teiginiu esą pekinų veislės šuniui nėra įmanoma uždėti antsnukio, todėl iš jos buvo reikalaujama atlikti neįmanomą veiksmą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Gyvūnų laikymo taisyklių 43 punktas, kurio pažeidimu J. V. yra kaltinama, įpareigoja iš buto į daugiabučio laiptinę, koridorių, kitas bendro naudojimo patalpas visus šunis vesti su pavadėliu ir antsnukiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir darant prielaidą, kad J. V. šuniui uždėti antsnukį buvo objektyviai neįmanoma arba itin sunku, byloje nustatyta, kad ji šunį vis tiek vedė, ko neneigia ir pati, be pavadėlio. Tokiu būdu bendrasis principas, jog teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma, bei protingumo kriterijus pažeidžiamas nėra.
Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog ji pagrįstai patraukta atsakomybėn pagal ATPK 187 straipsnio 3 dalį, t. y. už tai, kad nevykdė policijos pareigūno teisėto reikalavimo atvykti į policiją. Pažymėtina, jog byloje liudytoju apklaustas pareigūnas A. Z. patvirtino, jog duris J. V. pareigūnui, siekiančiam įteikti šaukimą atvykti į policiją, užtrenkė piktybiškai (b. l. 53), be to, to, kad nenorėjo bendrauti su pareigūnais ir uždarė jiems duris bei subjektyviai manė, kad neprivalo jiems aiškintis, neneigė ir ji pati (b. l. 68). Atsižvelgus į tai, teismas J. V. aiškinimą, kad ji nesuvokė esanti kviečiama atvykti į policijos nuovadą, pagrįstai įvertino kritiškai.
Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.