- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-304/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-02054-2008-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- L. P.
- Nukentėjusysis
- K. P.
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas, Kęstutis Stasiulis
- Kategorijos
- 1.2.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo L. P. priteista 8 056,95 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo K. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 11 d. apie 22 val. 00 min., name, esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su savo broliu K. P., sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir kaklą, taip padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, ties apatinio žandikaulio kampais ir kraujosruva su muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu virš kairio smegenų pusrutulio kaktinės-smilkinės skilčių, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio sferiniame paviršiuje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, koma, abipusiu židininiu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu dėl ko nukentėjusysis K. P. 2008 m. spalio 13 d. ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistojo L. P. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą neatsižvelgė į teismų praktiką, netinkamai išnagrinėjo baudžiamoje byloje esančius įrodymus, specialisto išvadą, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Skunde teigiama, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Remiamasi teismų praktika ir nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kurio esminė savybė yra ta, jog iš jo išplaukiantys padariniai yra dėsningi (Kasacinė nutartis Nr. 2K-354/2007). Be to, atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai siekiant apibrėžto tikslo (Kasacinė nutartis Nr. 2K-443/2011). Gynėjo nuomone, paprastas sudavimas delnu į veidą, nesukelia gyvybės praradimo. Be to, nuteistasis L. P. siekdamas nuraminti brolį ir jam suduodamas delnu į veidą, negalėjo numatyti, jog tokie veiksmai gali sukelti pavojų brolio gyvybei, t. y. toks priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, todėl negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tiesioginei tyčiai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis ne kartą yra grįžęs į namus su smurto žymėmis ne tik ant veido.
Šalies argumentai
Nuteistojo L. P. gynėjas skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad bylos duomenimis nebuvo paneigtas nuteistojo paaiškinimas, jog jis (L. P.) savo broliui K. P. sudavė tik du kartus delnu į veidą, kai motina paprašė nuraminti brolį. Gynėjas prašo atsižvelgti į specialisto išvadoje Nr. M 1903/08 (01) pateiktas išvadas bei teismo medicinos gydytojo Sigito Laimos netikslius paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, neįvertino tai, jog nukentėjusiajam po atliktų operacijų atsirado komplikacijų, t. y. koma, abipusis plaučių uždegimas bei progresuojantis kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumas. Taip pat, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusįjį buvo ištikęs epilepsijos priepuolis, o ryte buvo rastas lovoje gulintis skersai. Pažymi, kad taip pat nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiojo galvos smegenų kraujagyslė plyšo būtent dėl nuteistojo L. P. delnu suduotų dviejų smūgių į veidą. Pasak apelianto, byloje nebuvo nustatyta tikroji nukentėjusiojo K. P. mirties priežastis.
Gynėjo nuomone, nuteistojo L. P. padaryta veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
L. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Iš gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad prašoma nuteistąjį L. P. išteisinti, arba jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, kaip sutaptį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, gynėjui nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, dėl ko neva L. P. buvo neteisingai nuteistas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, nužudymo objektyviajam nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas yra teismo medicinos specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Pažymėtina, kad specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.
Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados ir teismo medicinos specialisto Sigito Laimos parodymų pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio proceso metu, nukentėjusysis K. P. mirė 2008 m. spalio 13 d. 3 val. 50 min. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, ties I apatinio žandikaulio kampais ir kraujosruva su muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu virš kairio smegenų pusrutulio kaktinės – smilkininės skilčių, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio sferiniame paviršiuje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, koma, abipusiu židininiu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu (1 t., 21-27 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto Sigito Laimos parodymų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu matyti, kad nukentėjusiajam K. P. sudavus net vieną smūgį į galvą galėjo įvykti staigus galvos pasisukimas (rotacija), dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju dangalu virš kairio smegenų pusrutulio kaktinės – smilkininės skilčių, kraujo pratekėjimu, kas ir buvo mirties priežastimi. Be to, nukentėjusysis K. P. buvo apsvaigęs alkoholio, dėl to atpalaiduojami raumenys, todėl kaip apsauginis mechanizmas nesuveikė raumens įsitempimas bei galvos sustabdymas po smūgio. Šiuo atveju, daugiau būdinga smūgio sudavimui, nes pastūmus galvą, jai nesuteikiama papildoma kinetinė energija. Be to, K. P. nustatyti penki trauminiai poveikiai į veidą (galvoje ir kakle), todėl mažai tikėtina, kad griūnant dėl epilepsijos priepuolio arba dėl apsvaigimo nuo alkoholio jis galėjo pasidaryti tokius sužalojimus. Kita vertus, griūnant ar atsitrenkiant veidu į plokštumą sužalojimai būna didesni. Tai, kad K. P. girtavo, rūkė – turi įtakos kraujagyslių plyšimui, nes tokiu atveju reikia mažesnės jėgos (2 t., 40-41 b. l.).
Teisėjų kolegija neabejoja teismo medicinos specialisto Sigito Laimos kompetencija ir kvalifikacija bei parodymų objektyvumu. Apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto paaiškinimais ir pateikta išvada, nes ji atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimus, joje atskleidžiama nukentėjusiojo K. P. mirties priežastis, sužalojimo pobūdis ir mechanizmas. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Pagal BPK 286 straipsnį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Paprastai ekspertizė skiriama tais atvejais, jeigu nusprendžiama, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kada specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumui. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta teismo medicinos specialisto išvada neprieštarauja nuteistojo L. P. parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Kaip matyti iš gynėjo apeliacinio skundo ir prašymo skirti teismo medicinos ekspertizę, pagrindinis argumentas skirti tokią ekspertizę yra ne prieštaravimai teismo medicinos specialisto išvadoje, o naujų aplinkybių tyrimas. Teisėjų kolegijos nuomone, gynėjo skundo argumentai dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo nėra įtikinami, nes specialistas Sigitas Laima pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu aiškiai atsakė į visus pateiktus klausimus. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik minėta teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto parodymais, tačiau šiuos įrodymus vertino kontekste su kitais įrodymais. Nuteistasis L. P. pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ranka du kartus sudavė broliui K. P. į veidą, daugiau jo nemušė, tačiau teigia, kad brolis dėl nestipriai suduotų dviejų smūgių mirti negalėjo. Nors nuteistasis teigia, kad K. P. ranka nestipriai suduodamas į veidą neturėjo tikslo ir tyčios jo nužudyti, tačiau tokiems jo teiginiams prieštarauja byloje surinkta ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Akivaizdu, kad nuteistojo nurodytas toks sužalojimo pobūdis ir mechanizmas iš dalies atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, nes nuteistasis L. P. nurodydamas suduotų smūgių mažesnį skaičių siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei surinktus įrodymus, motyvuotai ir dalies kritiškai vertino nuteistojo L. P. parodymus, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios B. P., liudytojų D. K., R. P. parodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kad kokius nors sužalojimus K. P. padarė kiti asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad visus sužalojimus padarė būtent nuteistasis L. P. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad K. P. sužalojimai buvo padaryti kitoje vietoje, nes jis buvo rastas ryte namuose, gulintis lovoje, vėliau be sąmonės išvežtas į ligoninę (1 t., 34-35 b. l.). Iš nukentėjusiosios B. P. ir liudytojos D. K. parodymų matyti, kad K. P. po konflikto su nuteistuoju L. P. niekur nebuvo išėjęs, jokie kiti asmenys atėję į namus nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje teismo medicinos specialisto išvada yra tinkamas ir patikimas įrodymas.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo L. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. lapkričio 7 d., nes nuteistasis buvo apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tačiau davė parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, t. y. buvo įtariamasis (1 t., 82-83 b. l.). Akivaizdu, kad tuo metu L. P. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, todėl šiais parodymais, kaip įrodymu, vadovautis negalima. Teisėjų kolegija šį įrodymą iš nuosprendžio pašalina, tačiau tai nelaiko esminiu pažeidimu.
Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas L. P. dėl tyčinio nužudymo skundžiamajame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad jis nužudė K. P. veikdamas netiesiogine tyčia. Iš nuteistojo L. P. parodymų matyti, kad jam buvo žinoma apie brolio K. P. prastą sveikatos būklę dėl nuolatinio alkoholio vartojimo, ligą (epilepsiją). Iš paties nuteistojo, nukentėjusiosios B. P., liudytojų D. K. ir R. P. parodymų matyti, kad K. P. buvo liesesnio kūno sudėjimo, blogai vaikščiojo. Akivaizdu, kad nuteistasis suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kaklą suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad L. P. sąmoningas leidimas pasekmėms kilti pasireiškė abejingumu galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo L. P. elgesys po suduotų smūgių, t. y. nuėjo miegoti, įrodo, kad jis buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams (nukentėjusiojo mirčiai) atsirasti. Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumą ir lokalizaciją – galvą, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.
Gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad K. P. po operacijų atsirado komplikacijų, t. y. koma, abipusis plaučių uždegimas bei progresuojantis kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumas, nėra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Iš tikrųjų, tokios komplikacijos atsiranda po operacijų ir yra susijusios su gydymo procesu gydymo įstaigoje, o ne kaltininko nusikalstamais veiksmais. Gynėjo skundo argumentas, kad nebuvo tirtos nukentėjusiojo K. P. galvos kraujagyslių elastingumas ir jų galimas plyšimas nuo kritimo ir atsitrenkimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Akivaizdu, kad dėl alkoholio vartojimo ir rūkymo K. P. kraujagyslių elastingumas buvo mažesnis ir greičiau pažeidžiamas, todėl reikėjo mažesnės smūgio jėgos, kad jos plyštų. Tačiau ši aplinkybė taip pat neturi reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui ir veikos kvalifikavimui.
Šalies argumentai
Gynėjas skunde nurodo, kad L. P. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, todėl nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalies ir 132 straipsnio 1 dalies sutaptį.
Apeliacinis teismas pažymi, kad precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau buvo pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik toje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėmis. Kitaip tariant, panašia pripažinta byla, kurioje teismo sprendimas sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės nutartys, kuriomis remiasi apeliantas, nėra iš esmės panašios arba analogiškos su nagrinėjama byla.
Teisėjų kolegijos nuomone, gynėjas pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad L. P. tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius K. P. į galvą ir kaklą, taip nukentėjusiajam padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, ties apatinio žandikaulio kampais ir kraujosruva su muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu virš kairio smegenų pusrutulio kaktinės-smilkinės skilčių, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio sferiniame paviršiuje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, koma, abipusiu židininiu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu dėl ko nukentėjusysis K. P. 2008 m. spalio 13 d. ligoninėje mirė. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad L. P. po suduotų smūgių nuėjo miegoti, o tik ryte pastebėjo, jog brolis (K. P.) nesikelia. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis iš karto suvokė ir suprato, jog K. P. padarė sužalojimus, dėl kurių jis gali mirti, tyčia. Nors šie sužalojimai iš karto nesimatė, tačiau šiuo atveju tai neturi reikšmės įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikavimui. Gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis K. P. nužudė dėl neatsargumo laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra šios veikos požymių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę (BPK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Apeliaciniame skunde gynėjas nuteistajam L. P. paskirtos bausmės dydžio ir pagrįstumo neginčija. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam L. P. pagrįstai ir teisingai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė taikomo baudžiamojo įstatymo redakcijos, kuri po nusikalstamos veikos padarymo keitėsi, tai nelaikoma BPK normų pažeidimu. Bylos duomenys patvirtina, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo spontaniškai, tam iš anksto nebuvo ruošiamasi. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), L. P. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo L. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą atmesti.