Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Majauskienės, Jono Furmanavičiaus, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Čirpui, gynėjui advokatui Laimučiui Jankauskui, išteisintajai V. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo R. V., R. V. ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2008-12-22 apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008-12-03 nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d., sudėties požymių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. Kauno rajono apylinkės teismo 2008-12-03 nuosprendžiu buvo išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d., sudėties požymių. V. P. buvo išteisinta dėl kaltinimo, kad ji, dirbdama Jonavos rajono notarų biuro notare, t.y. būdama valstybės tarnautoju, atliekančiu Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku – 2002 m. birželio 17 d. – 2004 m. kovo 3 d. laikotarpiu, notarų biure, esančiame Žeimių g. 13, Jonavoje, viršydama savo įgaliojimus, pažeisdama 1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo Nr. I-2882 31 str. reikalavimus, kad atliekant notarinius veiksmus notaras nustato asmens tapatybę pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka bei įsitikina fiziniu asmenų veiksnumu, nesant akivaizdoje įgaliojančio asmens, 2002 m. birželio 17 d. R. V. ir R. V. įgaliojime, registro Nr. 3273, išduotame R. D., išbraukė žodį „neapibrėžtam“ ir įrašė žodį „dviems metams“, įrašą patvirtino savo parašais ir Jonavos rajono notarų biuro antspaudais, bei šį įgaliojimą perdavė R. D., ko pasėkoje, šį įgaliojimą panaudojus sudarant 2004 m. kovo 3 d. pirkimo pardavimo sutartį, priešingą įgaliotojų interesams, R. V. ir R. V. priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) parduodant V. C., R. V. ir R. V. patyrė didelę 88500 Lt turtinę žalą, ir tuo ji diskredituodama notariato kaip valstybės institucijos autoritetą padarė didelę žalą valstybei.

R. V. ir R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008-12-03 nuosprendį, kuriuo V. P. išteisinta dėl BK 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys atmestas, ir prašo priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant V. P. kalta, padarius BK 228 str. 1 d. nustatytą nusikaltimą, ir tenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį pilnai. Skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas nuosprendį grindžia vienas kitam prieštaraujančiais argumentais. Teismas pripažino, jog įgaliojimas pagal CK 2.142 str. gali būti išduotas apibrėžtam terminui ir neapibrėžtam terminui. Jeigu terminas neapibrėžtas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus. Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, vienerių metų terminas jau buvo pasibaigęs, dėl ko pagal tokį įgaliojimą R. D. neturėjo teisės sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties. V. P. nuomone, įgaliojimas būtų galiojęs ir neištaisius jo galiojimo termino, dėl to nebuvo jokio reikalo taisyti įgaliojimo galiojimo terminą. Apeliantų manymu, ši aplinkybė rodo, jog V. P. suprato, kad įgaliojimo terminas pasibaigęs, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir padarė aiškiai klaidingas išvadas. Apeliantams neaiški ir nepagrįsta teismo išvada, jog jie buvo fiktyvūs pastato, esančio (duomenys neskelbtini) savininkai. Nuosavybės teisės buvo įregistruotos VĮ „Registrų centras“ ir niekieno neginčytos. Teismo išvada, kad R. V. ir R. V. nelaikytini pastato savininkais ir jiems nėra padaryta žala, neatitinka įstatymo ir faktinių bylos aplinkybių. Teismas nevertino R. D. ir V. P. duotų teismo posėdyje parodymų prieštaravimų. Tuo tarpu apeliantų duoti parodymai yra nuoseklūs ir atitinka rašytinius įrodymus, dėl ko teismo išvada, jog apeliantų parodymais tikėti negalima, padaryta pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, esminiai pažeidė baudžiamojo proceso kodekso normas ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį.

Vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008-12-03 nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį; pripažinti V. P. kalta pagal BK 228 str. 1 d. ir nuteisti ją 2 metams, atimant teisę dirbti teisininke; priteisti iš V. P. nukentėjusiojo R. V. naudai 88500 litų turtinei ir 10000 litų neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusios R. V. naudai – 10000 litų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodoma, jog teismas pagrįstai nurodė, kad pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo drausminio ar tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismas, vertindamas V. P. padarytą teisės pažeidimą, rėmėsi Notarų atestacinės komisijos, teisingumo ministro ir skundus dėl jo sprendimo nagrinėjusių teismų išvada, jog V. P. tinka eiti notaro pareigas, pažeidimas vienkartinis, dėl ko minėtos institucijos nesprendė, ar V. P. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Be to, teismas, vadovaudamasis 2007-09-20 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, teigdamas, kad nėra susiformavusios praktikos dėl CK 2.142 str. taikymo, padarė nepagrįstą išvadą, kad įgaliojimas būtų galiojęs ir nesant pataisymams, todėl tarp notarės veiksmų ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Be to, neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog R. ir R. V. nebuvo tikri pastato šeimininkai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pastatas (duomenys neskelbtini) priklausė R. ir R. V.. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad išteisintoji V. P., būdama notare, kaltinime nurodytu laikotarpiu – 2004 m. vasario mėn. – 2004 m. kovo 3 d. laikotarpiu, padarė galiojimo termino pakeitimus 2002-06-17 R. V. ir R. V. įgaliojime, registro Nr. 3273,- tai yra išbraukė žodį „neapibrėžtam“ ir įrašė žodžius „dviems metams“. Šie notarės veiksmai kaltinimo vertinami kaip neteisėti tyčiniai veiksmai, kuriais buvo viršyti notarės įgaliojimai, pažeisti kaltinime nurodyti jos veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, dėl ko atsirado pasekmės, tai yra buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims. Nukentėjusiojo R. V. parodymais, įgaliojimas buvo sudarytas metams. Liudytojas R. D. parodė, kad apie įgaliojimo galiojimo terminą jokios kalbos nebuvo. Kaltinamajai inkriminuota didelė turtinė žala yra pagrįsta Registrų centro duomenimis apie pastato vertę sandorio sudarymo dieną. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji V. P. veikė netiesiogine tyčia, tai yra turėjo ir galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokio jos elgesio gali realiai atsirasti žala kitų asmenų interesams, taip pat savo veiksmais sąmoningai netrukdė šioms pasekmėms atsirasti. V. P. padaryta veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 228 str. 1 d., nes ji, būdama valstybės tarnautoja, viršydama įgaliojimus, padarė didelę žalą valstybei bei fiziniams asmenims. Byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos yra pagrįstas įrodymais bei ieškinyje nurodytais motyvais.

Teismo posėdyje R. V., R. V. ir prokuroras prašė skundus tenkinti, išteisintosios gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

R. ir R. V. bei Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V. P. išteisinimo pagal LR BK 228 str. 1 d., nurodo, jog V. P. išteisinta dėl paminėtos nusikalstamos veikos nepagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai V. P. išteisino, nenustačius, jog V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d.

R. ir R. V. apeliacinio skundo argumentas, jog išteisinamasis nuosprendis grįstas vienas kitam prieštaraujančiais argumentais, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog V. P. neatliko nusikalstamų veiksmų, savo veiksmais nediskreditavo notaro vardo ir nepadarė didelės žalos valstybei. BK 228 str. 1 d. dispozicijoje imperatyviai nurodyta, jog būtinas nusikalstamos veikos požymis yra didelė žala valstybei. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. P. veiksmuose yra drausminio nusižengimo požymių, ir pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, V. P. Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 buvo atestuojama, komisija priėmė nutarimą Nr. 1, kad notarė tinka eiti notaro pareigas. Šis atestacijos komisijos nutarimas buvo apskųstas Notarų rūmų prezidiumui, kuris 2007-02-09 nutarimu Nr. 7 nutarė palikti galioti Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 nutarimą Nr. 1. Notarų rūmų prezidiumo nutarimas buvo apskųstas Teisingumo ministrui, kuris 2007-02-26 priėmė sprendimą, kuriuo netenkino R. V. ir R. V. skundo. LR teisingumo ministras konstatavo, kad V. P. pažeidė LR CK 2.137, 2.142 str. ir LR Notariato įstatymo 2 str. reikalavimus, bei atlikusi notarinį veiksmą jo tinkamai neįformino. Šie notarės veiksmai buvo pagrindas LR teisingumo ministrui inicijuoti jos atžvilgiu neeilinę atestaciją, kurios metu buvo nustatyta, jog jokių nusiskundimų, išskyrus R. ir R. V. skundą, nebuvo gauta. Dėl šio sprendimo buvo paduotas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007-09-20 sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad atliktų notarės V. P. veiklos eilinių patikrinimų metu jokių pažeidimų nenustatyta. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2007-09-20 sprendime taip pat konstatavo, jog notarinė praktika, liečianti LR CK 2.142 str. numatytus įgaliojimų galiojimo terminus, buvo neaiški ir susiformavo tik 2004 metais (t. 2, b. l. 90-92). Lietuvos Notarų rūmų prezidiumo 2007-02-09 nutarime konstatuota, jog LR CK 2.142 str. 1 d. formuluotė yra neaiški, jos taikymas aiškinamas skirtingai. Tai patvirtina byloje surinkta medžiaga, notarės paaiškinimai. Dėl notarės darbo per visą notarės darbo praktiką nusiskundimų nebuvo, notarė nuolat kėlė savo kvalifikaciją. Notarė charakterizuojama kaip pareiginga ir kvalifikuota. Vyriausiasis administracinis teismas 2008-06-12 nutartimi apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-09-20 sprendimo atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. ir R. V. skundus nagrinėję administraciniai teismai netiesiogiai pasisakė, kad notarė V. P. nediskreditavo notariato, kaip valstybės institucijos, autoriteto. Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 nutarimas Nr. 1, kuriuo nutarta, jog Jonavos r. 1-ojo notarų biuro notarė V. P. tinka eiti notaro pareigas yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštarauja įstatymams ir kitiems norminiams aktams (t. 2, b. l. 139-140).Be to, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui (LR ABTĮ 109 str.1d.).

Skunde teigiama, jog V. P. nuomone, įgaliojimas būtų galiojęs ir neištaisius jo galiojimo termino, dėl to nebuvo jokio reikalo taisyti įgaliojimo galiojimo terminą, tačiau apeliantų manymu, ši aplinkybė rodo, jog V. P. suprato, kad įgaliojimo terminas pasibaigęs, bet teismas šios aplinkybės nevertino ir padarė aiškiai klaidingas išvadas. Argumentas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ir nesant pataisymo įgaliojime, įgaliojimas būtų galiojęs, kadangi įgaliojimo pabaigos pagrindų nebuvo, ir teisingai padarė išvadą, kad nepriklausomai – ar tai, kad įgaliojimas buvo pataisytas, ar jis nebuvo pataisytas, tas sandoris būtų įvykęs. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, jog Lietuvos Notarų rūmų prezidiumas 2007-02-09 nutarime konstatavo, jog įgaliojime, kurį patvirtino notarė V. P., nurodyta, jog jis išduotas neapibrėžtam terminui. Teisingas ir pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog jeigu įgaliojime nėra pažymėta, kad jis galioja apibrėžtą terminą ir neįrašyta, kad jis galioja neapibrėžtą laiką, tai jis galioja vienerius metus, ir kad net ir nepataisytas įgaliojimas galėjo būti pagrindu sudaryti gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. Todėl pastato pirkimo – pardavimo sutartis būtų sudaryta nepriklausomai nuo įgaliojimo pataisymo buvimo ar nebuvimo, t.y. tarp įgaliojimo pataisymo ir pastato pirkimo pardavimo sutarties sudarymo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, o dėl notarės veiksmų pataisant įgaliojimą nekilo jokių padarinių.

Be to, BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog V. P. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pasekmių.

Skundo argumentas, jog apeliantų duoti parodymai yra nuoseklūs ir atitinka rašytinius įrodymus, dėl ko teismo išvada, jog apeliantų parodymais tikėti negalima, padaryta pažeidžiant BPK 20 str. 5 d., atmestinas. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, jog įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, jų visuma. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nukentėjusieji R. ir R. V., liudytojai R. D., A. P., M. C., V. C., A. Š., V. T., V. Š., teismas vadovavosi 2006-10-19 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, leidiniu “Notarinė praktika” ir teisės moksliniu – teisiniu žurnalu “Verslo teisė”, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Teismo nuosprendis pagrįstas patikimais įrodymais, kurie baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Vyriausiojo prokuroro pavaduotojos skunde išdėstytas argumentas, jog nepagrįsta teismo išvada, kad įgaliojimas būtų galiojęs ir nesant pataisymams, todėl tarp notarės veiksmų ir pasekmių nėra priežastinio ryšio, atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog priežastinio ryšio nėra, nepriklausomai, ar tai, kad įgaliojimas buvo pataisytas, ar jis nebuvo pataisytas, tai sandoris būtų įvykęs, pagrįsta. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, jog Lietuvos Notarų rūmų prezidiumas 2007-02-09 nutarime konstatavo, jog įgaliojime, kurį patvirtino notarė V. P., nurodyta, jog jis išduotas neapibrėžtam terminui. LR CK 2.142 str. numato tris įgaliojimų rūšis su apibrėžtu terminu, neapibrėžtu terminu ir kai įgaliojime nėra nurodytas terminas. Apibrėžtumas yra tada, kai yra nustatytos laiko tarpo ribos, t.y. nuo įgaliojimo patvirtinimo iki tam tikros datos, įvykio. LR CK 2.142 straipsnis nenustato maksimalios įgaliojimo galiojimo ribos, todėl jis gali būti išduodamas neapibrėžtam laikui (terminui) ir galios, kol atsiras vienas iš pagrindų, numatytų LR CK 2.147 str. 1 d. Jeigu įgaliojime nėra pažymėta, kad jis galioja apibrėžtą terminą ir neįrašyta, kad galioja neapibrėžtą laiką, tai jis galioja tik vienerius metus. Šiuo atveju įgaliojimo terminas apibrėžtas, tik ne įgaliotojo, o įstatymų leidėjo valia. Įgaliojimo galiojimo termino pataisymo metu vieningos nuomonės dėl LR CK 2.142 str. 1 d. vartojamų sąvokų aiškinimo nebuvo. Tai patvirtina ir notarinė praktika, kuri buvo paskelbta 2004 m. leidinyje “Verslo ir komercinė teisė”, aiškinanti, kad LR CK 2.142 str. 1 d. nenustato maksimalios įgaliojimo galiojimo ribos, todėl jis gali būti išduotas apibrėžtam laikui ir neapibrėžtam laikui (terminui) ir jis galios, kol atsiras vienas iš pagrindų, numatytų LR CK 2.147 str. 1 d.. Jeigu įgaliojime nėra pažymėta, kad jis galioja apibrėžtą terminą (tam tikrą laiko tarpą) ir neįrašyta, kad galioja neapibrėžtą laiką, tai jis galioja tik vienerius metus.

2004 m. Notarų rūmų svetainėje pateiktoje konsultacijoje pripažįstama, kad LR CK 2.142 str. 1 d. numatančio, jog įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas arba visai nenurodytas, formuluotė netobula, ir šiuo klausimu viena iš nuomonių yra: esant neapibrėžtam įgaliojimo galiojimo terminui įgaliojimas galioja neterminuotai, kol atsiras vienas iš įgaliojimo pasibaigimo pagrindų, numatytų LR CK 2.147 str. 1 d.. Tuo metu šios nuomonės buvo dauguma notarų ir tai taikė praktikoje.

CK 2.142 str. 1 d. formuluotė yra neaiški, jos taikymas aiškinamas skirtingai, o Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 nutarimas Nr. 1 , kuriuo nutarta, jog Jonavos r. 1-ojo notarų biuro notarė V. P. tinka eiti notaro pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, kad tuometinė notarinė praktika dėl įgaliojimo galiojimo termino nustatymo buvo prieštaringa, konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas. Iš to akivaizdu, kad tarp notarės veiksmų, apibrėžiant neapibrėžtam terminui išduoto įgaliojimo galiojimo terminą iki dvejų metų, ir pirkimo – pardavimo sandorio nėra priežastinio ryšio, kuris būtinas LR BK 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo sudėties požymis. Priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių nebuvimas sąlygoja pačios nusikalstamos veikos nebuvimą. Nesant priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių negalima ir didelė žala. Be didelės žalos požymio toks įgaliojimo pataisymas gali būti baudžiamas tik kaip drausminis nusižengimas.

Atsižvelgiant į išdėstyta aukščiau, teisingas ir pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog jeigu įgaliojime nėra pažymėta, kad jis galioja apibrėžtą terminą ir neįrašyta, kad jis galioja neapibrėžtą laiką, tai jis galioja vienerius metus, ir kad net ir nepataisytas įgaliojimas galėjo būti pagrindu sudaryti gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. Darytina išvada, jog tarp notarės V. P. veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio nėra.

Vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliaciniame skunde nurodoma, jog notarės veiksmai kaltinimo vertinami kaip neteisėti tyčiniai veiksmai, kuriais buvo viršyti notarės įgaliojimai, pažeisti kaltinime nurodyti jos veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, dėl ko atsirado pasekmės, tai yra buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims, ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji V. P. veikė netiesiogine tyčia, tai yra turėjo ir galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokio jos elgesio gali realiai atsirasti žala kitų asmenų interesams, taip pat savo veiksmais sąmoningai netrukdė šioms pasekmėms atsirasti, atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. V., prašydamas patvirtinti įgaliojimą, termino konkrečiai nenurodė, įgaliojimo paprašė neterminuotam laikui. CK 2.142 str. 1 d. parašyta, kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas bei įgaliojimo terminas gali būti nenurodytas. Sąvoką „neterminuotas“ notarė sutapatino su sąvoka „neapibrėžtas“ terminas ir įgaliojime įrašė, kad įgaliojimas išduodamas neapibrėžtam terminui. Be to, notarė išaiškino, kad įgaliojimas galios tol, kol neatsiras vienas iš įgaliojimo pasibaigimo pagrindų, tai yra kol įgaliotojas nenaikins įgaliojimo, kol įgaliotinis neatsisakys įgaliojimo ar bus atlikti kiti veiksmai pagal įgaliojimą. Tai išaiškino R. V. ir R. D.. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu teiginiu, jog pagrindo abejoti V. P. kvalifikacija ir jos galimybėmis eiti notarės pareigas nėra, įgaliojimas būtų galiojęs net ir tuo atveju, jeigu notarė ir nebūtų padariusi pataisymo. Įgaliojimo pabaigos pagrindų nebuvo. Net ir nepataisytas įgaliojimas galėjo būti pagrindu sudaryti gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. Dėl to priežastinio ryšio nėra, nepriklausomai ar tai, kad įgaliojimas buvo pataisytas, ar jis nebuvo pataisytas, pirkimo – pardavimo sandoris būtų įvykęs.

Apeliantams neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog R. ir R. V. nebuvo tikri pastato šeimininkai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. nebuvo tikrieji pastato savininkai. Nuo pat pastato įgijimo dienos R. V. nesielgė kaip protingas, rūpestingas ir atidus pastato savininkas. Tik įgijęs pastatą R. V. davė notarinį įgaliojimą disponuoti pastatu iki tol nematytam asmeniui R. D. (anot R. D., R. V. iki tol jis nepažinojo). Teismo posėdžio metu R. V. nesugebėjo paaiškinti, kodėl tokį įgaliojimą davė ne sutuoktinei, giminaičiui ar kitam artimam asmeniui, bet pašaliniam R. D.. R. V. vardu registruotą pastatą R. D. išnuomojo, gavo nuompinigius, tačiau jų R. V. neperdavė. R. V. dėl to neprieštaravo ir nereikalavo nuompinigių iš įgaliotinio. Ir po pastato pardavimo R. D. jokių pinigų R. V. neperdavė. Ir šioje situacijoje R. V. nematė problemos ir už parduotą pastatą gautų pinigų iš įgaliotinio nereikalavo (tą pripažino pats R. V.). Toks R. V. elgesys rodo, jog jis pats nelaikė savęs tikruoju pastato savininku. Kadangi V. nebuvo tikrieji pastato savininkai, tai ir jokios žalos dėl pastato pardavimo jie patirti negalėjo.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamosios naudai, vadovaudamasis LR BPK 44 str. 6 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį kiekvienas nusikalstama veika kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmos instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl V. P. veiksmų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. ir R. V. bei Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinius skundus atmesti.