- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-20
- Bylos Nr.
- I-203-739/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00514-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir DalytėsZlatkuvienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. B. (toliau – pareiškėjas), kurio vardu veikia pareiškėjo atstovas advokatas Mindaugas Vagonis, patikslintu skundu (toliau – skundas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDF valdyba) 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti naują sprendimą - skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 9-10).
Skunde nurodė, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovai vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Teigė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010 pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau prašymo pateikimoVSDFV Utenos skyriui metu teistumas pareiškėjui buvo išnykęs. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 97 straipsnio 6 dalis numato, kad kai sueina šio kodekso 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteisti. Tvirtino, jog atsižvelgiant į minėtąsias kodekso nuostatas, pareiškėjas prašymo VSDFV Utenos skyriui pateikimo metu turėjo išnykusį teistumą, tai yra, jis laikytinas neteistu, todėl, mano, kad VSDFV Utenos skyrius, spręsdamas dėl pareiškėjopateikto prašymo, turėjo įvertinti šias aplinkybes ir skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą policijoje. Pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismas yra nubaudęs pareiškėją už tyčinių nusikaltimų padarymą ir paskyręs kriminalinę bausmę, kurią jis atliko, tačiau atsisakymas skirti pareiškėjui užtarnautą pensiją, tuo pagrindu, kad pareiškėjas buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, nors teistumas ir yra išnykęs, reiškia pareiškėjo nubaudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą, pritaikant jam turtinio pobūdžio sankciją – atsisakymą mokėti jo užtarnautą pensiją, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Pareiškėjo teigimu, Pareigūnų valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu reguliavimu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalis, draudžianti bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pažymėjo ir tai, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata yra ir diskriminuojanti bei pažeidžianti Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, kadangi asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama, ji yra mokama ir toliau, nežiūrint į tai, kad asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu asmenims, kaip ir pareiškėjui, kurie pradžioje yra nuteisiami, o vėliau yra sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, pensija yra neskiriama, nors iš esmės abi asmenų grupės yra analogiškoje situacijoje, tačiau būdami teisti už tyčinio nusikaltimo padarymą valstybinę pensiją gauna, o kiti – ne. Mano, kad šiuo atveju yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, tai yra, lygybės įstatymui principas.
Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 5 d. teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) (b. l. 50-52). Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio, 31 straipsnio 5 dalies, 23 straipsnio nuostatoms, tai yra, asmenų lygiateisiškumo, draudimo bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą ir nuosavybės neliečiamumo principams. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindė Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, jis tarnaudamas policijoje turėjo teisėtą lūkestį, kad suėjus įstatymo nustatytam amžiui, gaus savo užtarnautą pensiją už tarnybą policijoje.Pensijos neskiriant, yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į nuosavybę, o tuo pačiu ir Konstitucijos 23 straipsnis.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 14-18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasisPareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nurodė, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., nuteistas už BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsakovas remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d.,2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais tvirtino, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei; jų paskirtis inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei;tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas nustatydamas Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnyje 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Teigė, kad pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir žinodamas, kad pareiškėjas nuteistas dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo tuo laikotarpiu, kuomet jis jau nedirbo, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 27 d. rašte išdėstė savo nuomonę (b. l. 68-69) dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, jogPareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, reiškia, kad nutraukiamas asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, todėl Konstitucinis Teismas pripažino, jog yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. VSDFV Utenos skyriaus nuomone, Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2003 m. liepos 4 d. nutarime, tiek kituose nutarimuose ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams prieštarauja paskirtos ir iki tol mokėtos pensijos dydžio mažinimas ar mokėjimo nutraukimas. Tuo tarpu Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kokioms aplinkybėms esant pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra reglamentuotas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas ar paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas. Atsakovas, remdamasis nurodytų aplinkybių pagrindu, prašė kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsakovė VSDF valdyba atsiliepimu (b. l. 56-60) prašė administracinę bylą nutraukti, konstatavus praleistą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą arba, teismui pripažinus, kad kreipimosi į teismą terminas nėra praleistas arba jis atnaujintinas, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo skundo argumentų nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priėmė įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio duomenimis, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą bei vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nurodė, kad VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VDFV Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo, nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pažymėjo, kad iš teismui pateikto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu ir nenurodo jokių argumentų, jog priimant skundžiamus atsakovų sprendimus buvo neteisingai taikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Akcentavo, kad pareiškėjas savo 2016 m. balandžio 18 d. prašyme dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes nurodė, kad yra neteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tuo tarpu faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl, vadovaujantis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskirtina. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, kad Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, reiškia, kad nutraukiamas asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, todėl Konstitucinis Teismas pripažino, jog yra pažeidžiamos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas.VSDF valdybos nuomone, Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2003 m. liepos 4 d. nutarime, tiek kituose nutarimuose ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams prieštarauja paskirtos ir iki tol mokėtos pensijos dydžio mažinimas ar mokėjimo nutraukimas. Tuo tarpu Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kokioms aplinkybėms esant pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra reglamentuotas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas ar paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei prašo panaikinti VSDF valdybos 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 28 straipsnio 1 dalies nuostatas, VSDF valdybos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos.
Atsakovė VSDF valdyba teismui pateikė VSDF valdybos registruotų siuntų, pateiktų 2016 m. rugsėjo 20 d. AB „Lietuvos paštas“, sąrašą Nr. 116 ir Lietuvos pašto 2016 m. rugsėjo 20 d. priimtos korespondencijos sąrašą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių nustatyta, kad pareiškėjui išsiųstas VSDF valdybos 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas (siunta Nr. (duomenys neskelbtini))buvo įteiktas 2016 m. rugsėjo 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. spalio 26d. (pagal pašto žymą ant voko), jis yra praleidęs ABTĮ 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtąjį VSDF valdybos 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą jis gavo 2016 m. rugsėjo 26 d. įmestą į pašto dėžutę, tačiau voko nėra išsaugojęs. Nors teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę pateikti teismui motyvuotą prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, pareiškėjas jokių kitų papildomų aplinkybių nenurodė ir teismui prašymo nepateikė.Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. To paties įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę atnaujinti praleistą procesinį terminą savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas, siekdamas neapriboti pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo skunde pateiktus paaiškinimus apie ginčijamo sprendimo gavimo aplinkybes, bei į tai, kad pareiškėjas terminą praleido labai nežymiai (tik 2 darbo dienas) atnaujina terminą skundui paduoti.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas 1999 m. gruodžio 17 d. atsistatydino savo noru, jis buvo atleistas iš tarnybos Apsaugos policijos skyriaus prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato inspektoriaus pareigų (b. l. 24). VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. balandžio 22 d. buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato persiųstas pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymas su papildomais dokumentais dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 19-36). VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir dokumentus, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 13 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio duomenimis, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą bei vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 11). Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 27 d. skundu (b. l. 61-62) kreipėsi į VSDF valdybą, kuri 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu jo skundo netenkino, konstatuodama, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (b. l. 5).
Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje. Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Viena iš tokių Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinių garantijų yra valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Pareigūnų valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – Nuostatai). Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taig,pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama.
Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka VSDF valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją nuo 2016 m. sausio 1 d. vykdo VSDFV Utenos skyrius (VSDF valdybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-468 (su vėlesniais pakeitimais) 1.1 papunktis). Skirdama ir mokėdama pareigūnų ir karių valstybines pensijas minėta institucija privalo vadovautis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymu ir Nuostatais (Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).
Byloje pareiškėjo ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas, kurį VSDF valdyba 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pripažino teisėtu ir pagrįstu, priimtas vadovaujantis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. liepos 1 d.), nustatančia, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje padarymą (b. l. 45-47, 70-76). Pareiškėjas šių nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad esant išnykusiam jo teistumui, jo teisė gauti užtarnautą pensiją negali būti paneigta, be to, Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata yra ir diskriminuojanti, pažeidžianti draudimo bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą, lygiateisiškumo principus. 2016 m. gruodžio 5 d. teismui pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja ne tik asmenų lygiateisiškumo, draudimo bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą, bet ir nuosavybės neliečiamumo principams. Prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios nuostatos atitikties minėtiems Konstitucijoje įtvirtintiems principams.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas,pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu,spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (iki 2007 m. sausio 9 d. buvusi Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo antraštė, toliau tekste - Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymas)13 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, pripažino, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis. Tuo pagrindu darė išvadą, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Vadinasi Konstitucinis Teismas antikonstitucine iš esmės pripažino, tik tą Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją (tai yra, anksčiau paskirtą pensiją nustojama mokėti).
Po šio Konstitucinio Teismonutarimopriėmimo 2004 m. gegužės 18 d. Pareigūnų ir kariųvalstybinių pensijų įstatymoNr. IX-2239 1straipsniu13straipsnio 3 dalis buvo pakeista, tai yra, 13straipsnio 3 dalyje išbraukti žodžiai „o paskirtoji pensija nemokama“ ir ši dalis išdėstyta taip: „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.“Taigi, minėtame Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime buvo vertinama situacija, kad yra nutraukiamas asmeniui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas.
Pareiškėjui 2016 m. balandžio 18 d. su prašymu kreipiantis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo jau galiojo Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo13 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančiame pagrindą, kuriam esant pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, vartojama nuteisimo sąvoka. Baudžiamojoje teisėje vartojama ir teistumo sąvoka, kurią apibrėžia BK 97 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat asmenys, kurie nuteisti už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BK 97 straipsnio 6 dalis numato, kad,suėjus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. BK 97 straipsnio 1 dalis numato, kad į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Konstitucinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra išaiškinęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau Konstitucinis Teismasšiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.Konstitucinio Teismo aiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Vadovaujantis nurodytu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sprendžiama, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo teistumas yra išnykęs, nagrinėjamu atveju nėra svarbi, kadangi faktas, jog pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris yra reikšmingas Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju.
Oficialioje konstitucinėje doktrinoje laikomasi nuostatos, jog, dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo, valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter aliašiurkščiai pažeidusiemsKonstitucijąarįstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi, tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo13straipsnio 3 dalyje.
Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimu neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, jis yra baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui, tačiau Konstitucinis Teismas antikonstitucine iš esmės pripažino, tik tą Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją (tai yra, anksčiau paskirtą pensiją nustojama mokėti). Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškinta, kad Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu minėtoje įstatymo nuostatoje nustatytu teisiniu reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies aspektu nurodyta, kad aptariamas teisinis reguliavimas reiškia, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Dėl atitikties Konstitucijos 52 straipsniui pasisakyta, jog asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, tai yra, tokia teisinė padėtis, kai pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai anksčiau nurodyta įstatymo nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją. Byloje nagrinėjamo ginčo atveju ši aplinkybė nėra aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinėpensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas. Atsižvelgęs į nurodytasaplinkybes, teismaspareiškėjo teiginius dėl dvigubo nubaudimo vertina kaip nepagrįstus.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas); pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, turi būti traktuojami vienodai (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nors ir įgijęs teisę į pareigūnų ir karių valstybinępensiją už tarnybą, neatitinka Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo nustatytų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo sąlygų, nes nors jo teistumas ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau jis yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris yra reikšmingas Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju.Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo ir kitų pareigūnų, kuriems pradžioje pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra paskiriama, o po to jie yra nuteisiami už tyčinių nusikaltimų padarymą, teisinė padėtis nėra vienoda, nes šiems asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau buvo paskirta, jie šios pensijos paskyrimo metu atitiko visas teisės aktų nustatytas sąlygas ir paskirtoji pensija jiems buvo mokama, o pareiškėjas šių sąlygų neatitinka ir būtent dėl to jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra skiriama. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir nustatytas faktines aplinkybes, kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo skundo argumentus dėl lygybės įstatymui, teisės į nuosavybę principų pažeidimo.
Apibendrindamas tai, kas buvo nustatyta byloje, teismas konstatuoja, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui. Todėl tai, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus po to, kai baigė tarnybą vidaus reikalų sistemoje, nėra teisiškai reikšminga. Taigi, VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tinkamai taikė imperatyvias Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas.Dėl nurodytų motyvų daroma išvada, kad ginčijami atsakovų sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo.
Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra vertinamas tik kaip vada teismui spręsti, ar tokiam kreipimuisi yra pagrindas. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į pirmiau aptartą Konstitucinio Teismo doktriną,sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašyme nurodytos įstatymo dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 66 straipsnio 3 dalimi, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atnaujinti terminą skundui paduoti.
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.