Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. 2019 m. gruodžio 20 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-169 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei E. B.. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja apskundė šį Departamento sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti šį Departamento sprendimą. 2020 m. kovo 10 d. pareiškėja pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą.

Departamentas, įvertinęs aplinkybę, kad įsigaliojo Departamento sprendimas dėl prieglobsčio pareiškėjai nesuteikimo ir pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, 2020 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3) 41PR, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taip pat įspėti pareiškėją, kad tuo atveju, jeigu per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

4.2. 2020 m. birželio 4 d. pareiškėja buvo supažindinta su Departamento sprendimu Nr. (15/6-3) 41PR, pagal kurį pareiškėja privalėjo išvykti iš Lietuvos iki 2020 m. liepos 4 d.

4.3. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tais atvejais, kai užsienietis savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą laiką, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, 2020 m. liepos 30 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), kurio 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

7.1. Byloje nustatyta, kad Departamentas viešai 2020 m. kovo 23 d. paskelbė tokio turinio pranešimą: „Užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi paskelbto karantino metu ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku išvykti, nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Minėtieji užsieniečiai, taip pat tie, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, gali likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau privalės išvykti pasibaigus karantinui per nustatytą toleravimo laikotarpį (apie tai bus pranešta papildomai). Migracijos departamentas, siekdamas užtikrinti sklandų užsieniečių išvykimą pasibaigus karantinui, kviečia asmenis, kurių teisėto buvimo laikotarpis baigėsi ar baigsis ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, apie tai informuoti elektroniniu paštu: info@migracija.gov.lt. Su elektroniniu laišku prašome atsiųsti užpildytą lentelę „Informacija, pateikiama kartu su pranešimu apie tai, kad dėl karantino užsienietis negalėjo (negali) laiku išvykti“.

7.3. Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 5 d. dar kartą viešai paskelbė tokio turinio priminimą, kad „atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku išvykti iš Lietuvos, taip pat tiems, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo suteiktas 2 mėnesių toleravimo laikotarpis, skaičiuojant nuo karantino pabaigos. Toleravimo laikotarpiu minėtiems užsieniečiams, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo (negali) laiku išvykti iš Lietuvos, nėra priimami sprendimai dėl grąžinimo ir nėra taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Primename, kad nustatytas toleravimo laikotarpis baigiasi netrukus, t. y. 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val., todėl raginame minėtus užsieniečius iki šio laiko spėti atlikti visas reikalingas procedūras ar išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pasibaigus toleravimo laikotarpiui bus taikomos įprastinės taisyklės. Atkreipiame dėmesį, kad tiems užsieniečiams, kurie po toleravimo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. 00:00 val.) liks Lietuvos Respublikoje toliau būdami neteisėtai, bus priimami sprendimai dėl grąžinimo bei taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą, o užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet toleravimo laikotarpiu vis tiek savanoriškai neišvyko, bus priimami sprendimai dėl išsiuntimo ir gali būti taikoma administracinė atsakomybė.“

7.4. Pareiškėja tvirtina, kad buvo suklaidinta pateiktos atsakovo informacijos ir tokiu būdu atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas elgėsi nesąžiningai, pažeisdamas gero administravimo principą. Teismas, vertindamas Departamento pateiktus viešus 2020 m. kovo 23 d., 2020 m. birželio 16 d. ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. pranešimus, pažymi, kad jais atsakovas informavo, kad šie pranešimai yra svarbūs užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos. Būtent šių užsieniečių atžvilgiu 2 mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir tuo pačiu nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Taigi šiuo atveju svarbi sąlyga – ta, kad užsieniečio teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis būtų pasibaigęs tada, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Pažymėtina, kad Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 00:00 val. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjos atžvilgiu Departamentas 2019 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-169 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei E. B.. Pareiškėja šį Departamento sprendimą skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą skundą atmesti kaip nepagrįstą, t. y. nusprendė palikti galioti Departamento sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“. Pareiškėja tokį teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą. Taigi iš esmės darytina išvada, kad pareiškėjos teisėto buvimo laikotarpis Lietuvoje baigėsi būtent tada, kad įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimas, t. y. 2020 m. balandžio 29 d. Teismas sutinka, kad pareiškėjos teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi būtent tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kas lėmė, jog ji galimai ne dėl savo kaltės negalėjo laiku išvykti iš Lietuvos.

Pastebėtina ir tai, kad tokiu atveju atsakovas savo pranešime (2020 m. kovo 23 d.) taipogi nurodė, kad, esant tokiai situacijai, kai užsieniečiai, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, privalo informuoti Departamentą apie tai elektroniniu paštu: info@migracija.gov.lt, ir su elektroniniu laišku prašė atsiųsti užpildytą lentelę „Informacija, pateikiama kartu su pranešimu apie tai, kad dėl karantino užsienietis negalėjo (negali) laiku išvykti“ (toliau – Lentelė). Teismas laiko nustatytą aplinkybę, kad pareiškėja neinformavo Departamento elektroniniu paštu ir nepateikė prašomos užpildyti Lentelės, nes duomenų, kurie patvirtintų priešingą išvadą, byloje pateikta nėra. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog tokią informaciją pateikti būtina, nes ši informacija buvo pateikta Departamento pranešimuose, netgi nurodyta jos pateikimo forma, taigi negalima daryti išvados, kad iš pranešimo galima buvo suprasti, kad joks informavimas nereikalingas. Be to, aplinkybė, ar užsienietis negali išvykti iš šalies ne dėl savo kaltės vertintina pagal konkrečias faktines aplinkybes, individualizuotai. Teismas sutinka su Departamentu, kad šiuo atveju, pareiškėja, manydama, kad negali laiku išvykti iš Lietuvos ne dėl savo kaltės, pagal Departamento pateiktą informaciją pranešimuose, turėjo informuoti Departamentą, tačiau to nepadarė. Įvertinus tai, pareiškėjos argumentas, kad atsakovo elgesys buvo nesąžiningas ir netoleruotinas demokratinėje teisinėje valstybėje, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Papildomai reikia pastebėti, kad pareiškėjos teikiami argumentai labiau galėtų būti aktualūs skundžiant 2020 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 41PR, kuriuo atsakovas įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (sprendimas dėl grąžinimo) t. y. pareiškėja ginčija pagrindą sprendimui dėl grąžinimo. Laikytina, kad sprendimas dėl grąžinimo buvo priimtas individualizuojant aplinkybes pareiškėjos atveju ir nustatytas konkretus savanoriško išvykimo terminas (per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. 2020 m. liepos 2 d.). Pareiškėjos savanoriško išvykimo terminas baigėsi po karantino (po 2020 m. birželio 16 d.). pareiškėja nurodo, kad nei karantino metu, nei po jo negalėjo išvykti dėl sveikatos būklės, bet konkrečiai nenurodo, kaip jos sveikatos būklė ar karantinas sutrukdė išvykti. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad šias priežastis galima matyti iš pareiškėjos asmens bylos ir apie tai atsakovui turėjo būti žinoma. Teismo vertinimu, šias aplinkybes turėtų įrodinėti pareiškėja, o ne atsakovas. Įvertinus pareiškėjos užpildytų dokumentų, kurie yra teismui pateiktoje pareiškėjos asmens byloje, matyti, kad pildydama juos, pareiškėja nenurodė duomenų apie ligas. Taigi laikytina, kad pareiškėja savo teiginių nepagrindė.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja teismo posėdžio metu iškėlė klausimą dėl proporcingumo principo taikymo, uždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Departamentas priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, vadovaudamasis, be kita ko, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 7 punktu ir 44.2 papunkčiu. Minėta Tvarka įpareigoja Departamentą priimti sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis (kaip šiuo atveju – pareiškėjos) (Tvarkos 42 punktas). Tvarkos 44 punkte yra aiškiai įvardinti, kokie draudimo atvykti laikotarpiai nustatomi užsieniečiams, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas. Vienas iš jų, kuris buvo taikytas pareiškėjai, yra 1 metai, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje (44.2. papunktis). Pareiškėjos atžvilgiu taikytinas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, vadovaujantis šiuo Tvarkos papunkčiu, ir įvertinus faktinę aplinkybę, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi šiuo atveju, įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą, kitokių teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu Departamentas taikyti ir negalėjo, kaip tik uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Todėl pareiškėjos teigimas dėl pažeisto proporcingumo yra visiškai nepagrįstas.

8. Taip pat pareiškėja teigia, kad priimant ginčijamą Sprendimą, atsakovas privalėjo įvertinti, ar pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnį pareiškėja gali būti išsiunčiama.

Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę.

Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas

Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Įstatymo 130 straipsnio 4 dalis).

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vertino, ar pareiškėjos atžvilgiu nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją. Atsakovas tokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja galėtų būti neišsiunčiama iš Lietuvos, nenustatė. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja neturi jokių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad 2020 m. liepos 29 d. dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje kreipėsi ir jos sūnus, kuris taip pat kaip ir ji yra aktyvus judėjimo „Atvira Rusija“ narys, taipogi, priimant Sprendimą, buvo įvertinta. Taigi tokiu atveju nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad Departamentas neįvertino priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją.

9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

10. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pasisakytina, kad netenkinus pareiškėjos skundo, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.