- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-2099-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01191-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 28 760 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kamerų plotas dar labiau sumažėdavo dėl jose esančių baldų ir kito inventoriaus. Kameros buvo netvarkingos, antisanitarinės būklės, nuskeltos plytelės, atsilupę dažai, drėgna, pelėsis, nebuvo vėdinimo sistemos, netinkamas apšvietimas, buvo graužikų, tarakonų. Tualetai kamerose įrengti netinkamai, todėl kalinimo metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, jis galėjo būti stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Pareiškėjas turi teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą, nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Teigė, kad teisės aktų nuostatos vieną kartą per savaitę maudytis po dušu yra šiurkštus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Dušo patalpa neatskirta pertvaromis, todėl prausiantis jaučia diskomfortą, įtampą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolat yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.6 punktu, pagal kurį kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Taisyklių reikalavimus. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, kurie sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė Šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punkte. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą jo skundo dalį atmetė.
6. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl per mažo kameros ploto, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir sprendė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 156 paras, iš kurių pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas 1 parą. Teismas vertino, kad nėra abejonių dėl to, jog buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.
7. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad jis, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau vertino, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 6 paras kalėjo vienas, taigi pareiškėjas kalėjo 150 parų neužtikrinus jam privatumo naudojantis tualetu. Sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
8. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai; Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 134:2015, nėra nustatytas; Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą; nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos atitinka HN 134:2015 reikalavimus; suimtieji ir nuteistieji dušu gali naudotis iki 15 minučių, Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus, Lukiškių TI-K dušinės įrengtos korpusų postuose, dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjas neneigia, jog šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, todėl jo argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo įstatyme nustatytos pareigos dušo patalpoje įrengti atskirų kabinų nusiprausimui bei atskirų persirengimo kabinų, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo nusiskundimą, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.
9. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu kalint pareiškėjui Lukiškių TI-K teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, šio pažeidimo trukmę (1 para), į tai, kad 150 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 450 Eur, o jo prašomą priteisti 28 760 Eur sumą vertino kaip neatitinkančią teisingumo ir protingumo kriterijų.
III.
10. Pareiškėjas V. B. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo adekvačią neturtinę žalą.
11. Pareiškėjas teigia, kad teismas turėjo būti aktyvus ir išsireikalauti duomenis apie įstaigos avarinę būklę (statybos techninį reglamentą), privalėjo nustatyti šio statinio paskirtį, techninę charakteristiką, tačiau to nepadarė. Lukiškių TI-K yra netinkamas laikyti asmenis, visi vamzdynai yra pažeisti korozijos, elektros instaliacijos yra blogos būklės, patalpų vidaus sienos pažeistos drėgmės, pelėsio, grybelio, dažai atsilupę, stogas praleidžia vandenį. Teismas turėjo šias aplinkybes pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimais. Kamerose nebuvo įrengtas pagalbos mygtukas, kamera nebuvo atskirta nuo sanitarinio mazgo. Jis buvo priverstas gyventi per mažose, antisanitarinėse patalpose. Mano, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tyčia. Teigia, kad kalėjo apie 5 mėnesius, todėl tiek laiko patyrė nepatogumus ir kankinimus, prašo teismo tinkamai įvertinti padarytą žalą.
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Vilniaus PN nurodo, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nemotyvavo, kodėl nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo priteista neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė reikšmingų duomenų apie sveikatos būklę ar kitas aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d., atlyginimo.
15. Teismas skundžiamu 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 450 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo ir privatumo sanitariniame mazge trūkumo).
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistos žalos dydžiu. Atsakovo atstovas teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą pinigine išraiška.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
19. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
20. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d., t. y. iš viso 156 paras. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, išskyrus 1 parą, kuomet jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas tik 1 parą, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ir į šį pažeidimą bei jo trukmę teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė. Padarytas išvadas patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 13, 22, 23). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą ir leistų spręsti, kad ploto pažeidimas buvo daugiau nei vieną parą.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl nuskeltų plytelių, atsilupusių dažų, drėgmės, pelėsio, netinkamos vėdinimo sistemos, netinkamo apšvietimo, graužikų, tarakonų buvimo, per trumpos pasivaikščiojimo ir maudymosi po dušu trukmės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad Lukiškių TI-K kameros yra antisanitarinės būklės ir netinkamos laikyti asmenis, nes ginčui aktualiose kamerose higienos normos pažeidimų bylos duomenimis pagrįstai nenustatyta (b. l. 26–79, 80–82, 83–112, 113–116). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu ir jo trukme, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teises į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau neteisingai nustatė pažeidimo trukmę.
24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta tik tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis (t. y. 150 dienų), o kuomet kameroje buvo laikomas vienas (t. y. 6 dienas), jo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).
26. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas tiek vienas, tiek ir su kitais asmenimis iš viso 156 dienas (b. l. 13, 22, 23). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 156 dienas, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K byloje aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Šiuo atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, jog dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 metrai, o plotis 1,2 metro. Teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje. Atsižvelgiant į byloje nepaneigtą aplinkybę, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro (tarp jų – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nors ir dušo patalpų įrengimas atitiko formaliuosius teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti juo, taigi patyrė nepatogumų, susijusių su privatumo trūkumu, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas minėtu aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo privatumas visą kalinimo laikotarpį (156 paras) galėjo būti pažeistas, tačiau apskaičiuojant pažeidimo trukmę, šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo vedamas maudytis tik vieną kartą per savaitę po 15 min, kaip tai numato teisės aktų nuostatos.
28. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 1 parą buvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, taip pat šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas visas 156 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu ir kartą per savaitę ginčo laikotarpiu – naudojantis dušu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų, be to, ji didintina atsižvelgiant į papildomai nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus.
30. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 800 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Taigi nors pareiškėjas prašo priteisti jam 28 760 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjui V. B. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 800 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
,,Priteisti pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) neturtinę žalą.“
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.