Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-50-483/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-04-21
Bylos Nr.: 1A-50-483/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys
Nuteistasis: V. M.
Advokatai: Girius Ivoška

Kategorijos

1.2.19.1.2.2Kyšininkavimas dėl didesnės negu 250 MGL vertės kyšio už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą (BK 225 str. 3 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-483/2017Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00502-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.2.2; 2.4.6.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Stankevičiui,gynėjams advokatams Giriui Ivoškai, Kęstučiui Gudynui,nuteistajam V. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinį skundą dėl Vlniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. M. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriaus UAB „S.“ įgaliotas asmuo, 2013 m. sausio 16 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 17.00 val., savo darbo vietoje, esančioje UAB „S.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), iš bankrutuojančios UAB „T. B.“ buvusio direktoriaus A. B. tiesiogiai savo naudai pareikalavo ir provokavo duoti 50 000,00 Lt kyšį, užrašydamas ant popieriaus lapo „50 000“, už teisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, tai yra už tai, kad UAB „T. B.“ bankroto byla būtų baigta greitai, jos nevilkinant, ir UAB „T. B.“ bankrotas nebūtų pripažintas tyčiniu.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. M. 2013 m. vasario 25 d., apie 10.40 val., savo darbo vietoje, esančioje UAB „S.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), tiesiogiai savo naudai provokavo ir susitarė su A. B. dėl 50 000,00 Lt kyšio davimo, kurio dalį – 25 000,00 Lt pareikalavo atnešti iki savaitės pabaigos.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2013 m. vasario 28 d., apie 16.00 val., savo darbo vietoje, esančioje UAB „S.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), tiesiogiai savo naudai priėmė iš A. B. reikalauto kyšio dalį – 25 000,00 Lt.

Tokiu būdu, V. M., tiesiogiai savo naudai reikalavo ir provokavo bei susitarė su bankrutuojančios UAB „T. B.“ buvusiu direktoriumi A. B. dėl didelės vertės, t. y. 50 000,00 Lt dydžio kyšio priėmimo bei priėmė reikalauto kyšio dalį, t. y. 25 000,00 Lt už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėjas advokatas Girius Ivoška apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, taip pat, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, perduoti baudžiamosios bylos medžiagą Vilniaus apygardos prokuratūrai tam, kad būtų išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. B. atžvilgiu už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 236 straipsnio 2 dalis) ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo R. S. atžvilgiu už piktnaudžiavimą tarnyba asmeniniais interesais (Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvada dėl asmens kaltumo grindžiama tik liudytojų parodymais, kurių atitikties tikrovei nepatvirtina byloje esantys garso ir vaizdo įrašai, pirmosios instancijos teismas visas byloje esančias abejones vertino ne nuteistojo, o liudytojo A. B., ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos (Specialiųjų tyrimų tarnybos) ir prokuratūros naudai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas, o nuteistasis V. M. išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje esantys R. S. ir R. B. parodymai patvirtina, kad, būtent, STT kartu su A. B. dar iki teismo sankcijos gavimo ėmėsi organizuoti provokaciją, kad V. M. gautų pinigus kaip kyšį, o A. B. tarp jo ir V. M. vykusius pokalbius imitavo taip, kad iš šių pokalbių ir A. B. parodymų būtų sudarytas įspūdis, jog V. M. provokavo ir reikalavo, kad A. B. duotų kyšį. Įvertinus byloje esančius liudytojų R. S. ir R. B. parodymus, anot apelianto, darytinos tokios išvados:

- R. S. teiginys, kad jis turėjo informacijos, jog V. M., būdamas bankroto administratoriumi, už neteisėtą atlygį padeda suinteresuotiems asmenims nutraukti bankroto procedūras, nėra patvirtintas jokiais byloje esančiais įrodymais ir gali būti vertinama, kaip R. S. sumanymo šia pramanyta informacija sukurstyti A. B. imituoti pokalbius su V. M. apie kyšį, išraiška;

- R. B. parodymai paneigia A. B. parodymus apie tai, kad V. M. reikalavo kyšio iš jo, kaip BUAB ,,U.“ atstovo;

- R. S. parodymai apie tai, kad jis pasiūlė A. B. pačiam įsigyti įrenginį, o neduoti tarnybos, kadangi A. B. buvo pradėta bankroto procedūra, todėl jis lyg ir suinteresuotas apie V. M. atsiliepti neigiamai, patvirtina, jog R. S. ėmėsi įgyvendinti provokaciją perduoti pinigus kaip kyšį, žinodamas tik A. B. pasakojimus apie R. B. ir V. M., akivaizdžiai ignoruodamas Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintą draudimą provokuoti asmenį daryti nusikalstamą veiką;

- R. S. veikė kaip teisėsaugos institucijos pareigūnas, duodantis užduotį kriminalinės žvalgybos slaptajam dalyviui A. B., tačiau ne vadovybės pavedimu, o asmenine iniciatyva, todėl ši užduotis neatitiko Kriminalinės žvalgybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėsaugos institucijos užduočiai keliamų reikalavimų, t. y. ji buvo nesankcionuota ir ji buvo atlikta ne dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje.

Apeliantas pažymi, kad V. M. nusikalstamą ketinimą reikalauti ir provokuoti duoti kyšį paneigia liudytojo STT pareigūno A. P. parodymai apie tai, jog UAB ,,S.“ prašymu 2013 m. sausio mėnesio pirmosiomis dienomis jis buvo atvykęs į bendrovės buveinę ir bendravo su V. M., kuriam kilo įtarimas, kad jam gali būti perduoti pinigai, kurie galėjo būti vertinami kaip kyšio dalykas.

Nuteistojo gynėjo teigimu, įvertinus byloje surinktus duomenis, matyti, jog A. B. parodymai apie ,,lapą“ ar ,,lapelį“ yra vieninteliai duomenys apie tai, kad V. M. užrašė skaičių ,,50000“, be to, ir vėliau užfiksuotuose A. B. ir V. M. pokalbiuose skaičius ,,50000“ neminimas, todėl vien A. B. parodymai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, kad kyšio vertė buvo 50000 litų ar, kad ,,50000“ reiškė, būtent, kyšio sumą arba, kad toks skaičius iš viso buvo užrašytas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada (pagrindas) buvo STT pateiktas A. B. pareiškimas bei prie jo pridėtas A. B. asmeniniu garso įrašymo įrenginiu padarytas pokalbio su V. M. garso įrašas. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada, anot apelianto, išdėstyta neišsamiai, iškraipant tirktovę, t. y. nevertinant įrodymų, patvirtinančių, kad A. B. 2013 m. sausio 16 d. įrašą padarė ne savo iniciatyva, o STT pareigūno R. S. nurodymu, garso įrašymo įrenginį įsigijo ne savo iniciatyva, o STT pareigūno R. S. nurodymu ir protokolą – pareiškimą STT pateikė prižiūrimas R. S.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik 2013 m. sausio 23 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo sankcionuotas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, suteikiantis A. B. įgaliojimus leisti sutikti su kyšio reikalavimu, tiesiogiai V. M. arba per kitus asmenis ar kitų asmenų naudai per vieną ar daugiau kartų tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėti duoti kyšį, buvo priimta 2013 m. sausio 28 d. Atsižvelgiant į tai, anot apelianto, A. B. tuos veiksmus, kuriuos atliko 2013 m. sausio 16 d., galėjo teisėtai atlikti tik nuo 2013 m. sausio 28 d., todėl 2013 m. sausio 16 d. garso įrašas yra atliktas neteisėtai, o neteisėtai gautu pokalbio garso įrašu grindžiami A. B. parodymai taip pat laikytini gautais neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas tokiais įrodymais, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje atliktų V. M. ir A. B. pokalbių garso įrašų fonoskopinės ir lingvistinės ekspertizių išvados patvirtina, kad tirti pateikti pokalbiai buvo A. B. monologas, o ne A. B. ir V. M. tarpusavio pokalbiai. A. B. kalbėjimo būdas – pašnibždomis - monologo metu, tikėtina, iš kitos patalpos sklindantis kažkokio asmens balsas, taip pat nei prieš A. B. ištartus žodžius, nei po jų negirdimas V. M. balsas, paneigia dialogo tikimybę. Šios aplinkybės, apelianto, nuomone, leidžia teigti, kad A. B. norėjo padaryti garso įrašą taip, kad sudarytų įspūdį, jog greita bylos baigtis yra ne teisėtas V. M. interesas, susijęs su noru išvengti didelių administravimo išlaidų, taip pat išlaidų advokatams, o neteisėtas V. M. interesas greitą bylos baigtį išnaudoti kaip motyvą reikalauti kyšio. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad 2013 m. vasario 13 d. pokalbio tarp V. M. ir A. B. įraše užfiksuoti V. M. žodžiai atskleidžia situaciją, kurioje esant A. B., į pastarąjį kreipėsi R. S., teigdamas, jog žino apie A. B. problemas bankroto byloje, todėl manytina, kad R. S., siekdamas įgyvendinti asmeninį interesą – inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl korupcinės nusikalstamos veikos, o A. B., siekdamas išvengti atsakomybės už bankroto procedūros metu V. M. pastebėtus ir A. B. nurodytus pažeidimus, ėmėsi veiksmų imituoti situaciją, kurioje V. M., pasinaudodamas turimomis žiniomis, daro spaudimą A. B. ir siekia gauti kyšį iš A. B..

Apeliantas skunde pažymi, kad ne bankroto administratorius yra įgaliotas nuspręsti dėl greitos bankroto bylos baigties ar bankroto pripažinimo tyčiniu, o teismas, todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad V. M. reikalavo kyšio savo naudai, yra suformuluota nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų ir nepaisant Įmonių bankroto įstatymo normų, reglamentuojančių subjektus, priimančius sprendimus dėl bankroto bylos baigties.

Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. M. reikalavo iš A. B. 50000 Lt sumos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pakanka duomenų kaltinimui dėl to, kad V. M. tarėsi ar, juo labiau, susitarė su A. B. dėl 50000 Lt kyšio. Apeliantas pažymi, jog 2013 m. sausio 16 d. pokalbio metu V. M., kalbėdamas apie debitorių įsiskolinimus ir kreditorių reikalavimus, mini skaičių ,,keturiasdešimt“ , o A. B. 2013 m. vasario 25 d. pokalbyje taip pat mini skičių ,,keturiasdešimt“. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje gavus bankroto administratoriaus įgalioto asmens V. M. prašymą tvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus, nurodyta visų kreditorinių reikalavimų suma yra 43917,18 Lt. Šie byloje esantys įrodymai, anot apelianto, patvirtina, jog V. M. ir A. B. aptartų sumų dydis sietinas, būtent, su kreditorinių reikalavimų dydžiu, o ne su kyšiu.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. 2013 m. vasario 28 d. tiesiogiai savo naudai paėmė iš A. B. reikalauto kyšio dalį – 25000 Lt. Anot nuteistojo gynėjo, byloje yra prieštaringi duomenys apie tai, kame – vokelyje ar maišelyje - buvo laikomi A. B. turėti pinigai, taip pat apie tai, po kokių V. M. veiksmų – po liepimo padėti pinigus ar po to, kai V. M. atidarė segtuvą – A. B. atsikratė pinigų. Byloje yra prieštaringi duomenys ir dėl vietos, kur buvo padėti pinigai – ant stalo ar priestalio. Vaizdo įraše, apelianto teigimu, neužfiksuota, kuriuo pokalbio metu pinigai atsidūrė ten, kur juos, kaip nurodyta kratos protokole, surado STT pareigūnai. Be to, iš vaizdo įraše užfiksuotų garsų ir pokalbio eigos aišku, kad V. M. bent du kartus buvo išėjęs iš savo kabineto, kuriame tuo metu A. B. buvo pasilikęs vienas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. M. ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato G.Ivoškos apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriaus UAB ,,S.“ įgaliotas asmuo, tiesiogiai savo naudai reikalavo ir provokavo duoti bei susitarė priimti didelės vertės (50000 Lt) kyšį bei tiesiogiai savo naudai priėmė dalį kyšio (25000 Lt) už teisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 3 dalyje. Tiek nuteistasis V. M. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tiek nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M. su A. B. bendravo kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, vykdantis su bankroto procedūra susijusias funkcijas, jokio kyšio savo naudai iš A. B. nereikalavo, jo duoti neprovokavo ir kyšio dalies nepriėmė, tvirtina, kad šioje byloje prieš nuteistąjį V. M. buvo surengta Specialiųjų tyrimų tarnybos, pasitelkiant A. B., provokacija.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu buvo pradėtas 2013 m. sausio 28 d. STT Vilniaus valdybai gavus A. B. protokolą – pareiškimą, kuriame A. B. nurodė, jog jam vykdant V. M., kaip bankroto administratoriaus įgalioto atstovo nurodymus pateikti reikalaujamus dokumentus ir 2013 m. sausio 16 d. nuvykus pas V. M. į kontorą, V. M. šio susitikimo metu jam išaiškino, kad už tai, jog bankroto byla būtų užbaigta greitai, reikalinga pinigų suma, kurios V. M. garsiai neįvardijo, bet užrašė ant popieriaus lapo ,,50000“, V. M. nurodė, jog priešingu atveju bus traktuojamas tyčinis bankrotas, kuris ilgai užsitęs ir, kurio pasekmės bus liūdnos. Šį pokalbį A. B. įrašė į diktofoną ,,Sony“ (1 t., 1-3 b. l.). Minėto A. B. protokolo – pareiškimo pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi, siekiant tinkamai užfiksuoti ir surinkti faktinius duomenis apie V. M. galimai vykdomą nusikalstamą veiką, išaiškinti kitus asmenis galimai darančius ar padedančius daryti nusikalstamą veiką, nustatyti nusikalstamos veikos darymo mechanizmą bei gauti kitus reikšmingus tyrimui duomenis, tenkino prokuroro prašymą ir leido šiame tyrime V. M. atžvilgiu atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (1 t., b. l. 121-122 b. l.).

Nusikalstamos veikos imitacijos modelis atliekamas iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, nusikalstamos veikos imitavimą numato Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnio nuostatos. Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnyje nustatyta galimybė prokurorui, gavusiam iš asmens informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius), kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Iki ikiteisminio tyrimo pradžios nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus sankcionuoja prokuroras pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą (LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 straipsnis), o, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą leidžia ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Minėtame Konstitucijos straipsnyje nurodyta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje nurodyta, kad niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą; kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasekmių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas. Minėto Konvencijos straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme yra numatyti atvejai, kada gali būti ribojamos konstitucinės žmogaus ir piliečio teisės (Lietuvos Respublikos BPK 154, 159, 160 straipsniai, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10, 13, 15 straipsniai). Valstybės kovoje su įvairių formų nusikalstamumu yra pateisinama ir būtina kurti tokias specialias priemones, metodus ir juos naudoti atskleidžiant nusikaltimus, nustatant kaltininkus, kadangi kai kurių nusikaltimų įprastais tyrimo būdais, metodais dažnai būna neįmanoma atskleisti arba tai padaryti labai sunku. Kriminalinės žvalgybos subjektams valstybė suteikia ypatingas teises tam tikra apimtimi riboti žmogaus ir piliečio konstitucines teises, tačiau kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės, atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Kriminalinės žvalgybos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Vykdant kriminalinę žvalgybą, ypatingą svarbą turi teisėtumo, žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimo principai, prieš šiuos principus negali būti laikomas prioritetiniu viešojo intereso apsaugos principas, priešingu atveju būtų ne tik pažeidžiamos atskirų piliečių teisės, bet iškiltų grėsmė ir pilietinės visuomenės teisėms, valstybės demokratinei sandarai. Teismai, nagrinėdami bylas, kuriose įrodymai yra surinkti Lietuvos BPK 154, 159, 160 straipsnių ar LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10, 13, 15 straipsnių tvarka itin atidžiai turi tikrinti šių įrodymų leistinumą, jų atitikimą Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimams. Viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti peržengus valstybės specialiųjų tarnybų pareigūnų veiksmų ribas, t. y. išprovokavus nusikaltimą, panaudojimo. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti. Provokacijos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, kur ji apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad be valstybės pareigūnų ar privačių asmenų, vykdančių pareigūnų užduotis, įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo, kurstymo padaryti nusikalstamą veiką asmuo, kaltinamas ar įtariamas nusikalstamos veikos padarymo, tos veikos nebūtų padaręs. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis ar nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei ties asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis; taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Nagrinėjant bylą teisme, valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), o tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltininko elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą. Tikrinant, ar kaltininkas nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltininkui taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Milinienė prieš Lietuvą, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Vanyan prieš Rusiją, Sequeira prieš Portugaliją, Pyrgiotakis prieš Graikiją ir kitose bylose).

Kriminalinės žvalgybos veiksmai šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomi, V. M. atžvilgiu buvo taikomos Baudžiamojo proceso kodekse numatytos procesinės prievartos priemonės - slaptas sekimas (Lietuvos Respublikos BPK 160 straipsnis) (1. t., 106-107 b. l.), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas bei kaupimas (Lietuvos Respublikos BPK 154 straipsnis) (1 t., 112 – 113 b. l.), nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnis) (1 t., 121-122 b. l.). Pagrindiniai įrodymai byloje buvo surinkti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kurių taikymas prasidėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui 2013 m. sausio 28 d. nutartimi tenkinus prokuroro prašymą ir leidus A. B. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (1 t., 121 – 122 b. l.). Iš baudžiamojoje byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus priimta formaliai laikantis Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnio reikalavimų ir esant visoms būtinoms šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, kas rodo buvus teisinį pagrindą nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams atlikti. Tačiau vertinant, ar buvo įgyvendintos visos šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo sąlygos, būtina nustatyti, ar be teisinio buvo ir faktinis pagrindas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius). Tiek kriminalinės žvalgybos veiksmai, tiek Baudžiamojo proceso kodekse numatytos procesinės prievartos priemonės teisėtai gali būti atliekami ir taikomi tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Faktinis nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų V. M. atžvilgiu atlikimo pagrindas šioje byloje buvo jau minėtame A. B. 2013 m. sausio 28 d. STT Vilniaus valdybai pateiktame protokole – pareiškime, kuriame nurodyta, jog A. M. 2013 m. sausio 16 d. atliko veiksmus (užrašė ant popieriaus lapo ,,50000“), kuriuos A. B. suprato, kaip kyšio reikalavimą už tai, kad būtų greitai užbaigta jo bankroto byla ir išspręstos kitos su tuo susijusios problemos, užfiksuoti duomenys (1 t., 1-3 b. l.). Šioje bylos proceso stadijoje, Vilniaus mieto apylinkės teismui priimant nutartį dėl neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo V. M. atžvilgiu, liudytojo A. B. parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys nebuvo tikrinami taip atidžiai, nuodugniai, kaip tie duomenys tikrinami priimant nuosprendį byloje. Faktinių duomenų patikimumas nustatomas tiek ikiteisminio tyrimo metu atliekant įvairius procesinius veiksmus, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. 2013 m. sausio 16 d. susitikimo su V. M. metu vykusį pokalbį A. B. įrašė su savimi turėtu diktofonu ir pokalbio garso įrašą, kaip priedą pateikė STT kartu su savo protokolu – pareiškimu. Pirmosios instancijos teismas minėtą garso įrašą ir jame užfiksuotus faktinius duomenis pripažino tinkamu įrodymu ir juo inter alia grindė nuteistojo V. M. kaltę. Tačiau byloje surinktų įrodymų analizė leidžia pagrįstai abejoti A. B. pateikto garso įrašo padarymo teisėtumu ir tuo pačiu jame užfiksuoto pokalbio įrodomąja verte. Liudytoju byloje apklaustas A. B. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis dėl kokių nors V. M. veiksmų į STT pareigūnus pats nesikreipė, STT pareigūnas R. S. jį pats susirado. Liudytojo A. B. teigimu, iki susitikimo su STT pareigūnu R. S. jis aiškaus reikalavimo duoti kyšį iš V. M. nebuvo gavęs, sumą ,,50000“ V. M. užrašė ant lapelio ir jam parodė jau po to, kai jis buvo susitikęs su STT pareigūnu ir gavęs iš pareigūno nurodymus padaryti susitikimo su V. M. garso įrašą. Liudytoju apklaustas STT pareigūnas R. S. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, jog jis gavo informacijos apie bankroto administratoriaus V. M. galimai neteisėtas veikas. Tikrindamas tą informaciją, jis viešoje erdvėje (internete), kur skelbiama kokias bylas veda konkretus bankroto administratorius, susirado bankrutuojančios įmonės ,,T. B.“, kurios vadovu buvo A. B., duomenis ir telefonu susisiekė su A. B. bei susitarė susitikti. Liudytojo R. S. teigimu, susitikimo metu A. B. jam papasakojo, kad V. M. iš jo galimai reikalauja kyšio, todėl jis pasiūlė A. B. įsigyti įrašymo įrenginį ir įrašyti pokalbį su V. M.. A. B. 2013 m. sausio 16 d. nuvykus pas V. M., įrašius pokalbį su V. M. ir garso įrašą perdavus STT, anot liudytojo R. S. atsirado pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti kitus procesinius veiksmus V. M. atžvilgiu. Liudytojas R. S. nurodė, jog iki šio susitikimo su A. B. jis neturėjo jokių duomenų apie galimai neteisėtus V. M. veiksmus A. B. atžvilgiu, vykdant bankrutuojančios įmonės ,,T. B.“ administravimą. Šias aplinkybes patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme gautas STT raštas, kuriame nurodyta, kad iki 2013 m. sausio 18 d. V. M. atžvilgiu nebuvo atliekami nei operatyvinis/kriminalinės žvalgybos tyrimas, nei atskiri operatyviniai/kriminalinės žvalgybos veiksmai (7 t., 177 b. l.). Išanalizavus liudytojų A. B. ir R. S. parodymus, darytina išvada, kad pirminius veiksmus, kurių metu užfiksuota informacija vėliau tapo pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą V. M. atžvilgiu, A. B. atliko ne savo iniciatyva, o vykdydamas STT pareigūno R. S. užduotis. A. B., vykdydamas STT pareigūno R. S. užduotis ir susitikimo su V. M. metu slapta darydamas garso įrašą, panaudodamas garso fiksavimo priemonę, iš esmės atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus nesant tam nei teisinio (prokuroro sankcijos), nei faktinio (duomenų, kad iki 2013 m. sausio 16 d. V. M. būtų reikalavęs, provokavęs ar taręsis dėl kyšio gavimo su A. B.) pagrindo. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. B. pokalbio su V. M. garso įrašą padarė nesilaikydamas įstatymuose nustatytų reikalavimų, todėl 2013 m. sausio 16 d. A. B. padarytas garso įrašas yra neteisėtas, o jame esantys duomenys negali būti pripažinti įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme.

V. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inter alia pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriaus UAB ,,S.“ įgaliotu asmeniu, tiesiogiai savo naudai reikalavo ir provokavo bei susitarė priimti didelės vertės kyšį.

Reikalavimas duoti kyšį paprastai būna tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus. Provokavimas duoti kyšį paprastai būna tokie veiksmai, kai kaltininkas kyšio nereikalauja atvirai, o daro tai užmaskuota forma ir savo elgesiu sudaro tokią padėtį, kad teisėtiems asmenų interesams kyla realios žalos pavojus ir asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, yra priverstas duoti kyšį. Provokavimu duoti kyšį gali būti pripažįstami ir tokie kaltininko veiksmai ar kalbos, kuriomis asmeniui aiškiai leidžiama suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (ar neveikiama), bet priešingai asmens interesams. Susitarimas priimti kyšį yra kyšininko ir kyšio davėjo susitarimas ne tik dėl kyšio priėmimo, davimo, bet ir dėl kyšio pobūdžio, formos, dydžio, priėmimo laiko, vietos, būdo ir pan.

Nuteistasis V. M. viso bylos proceso metu neigė savo naudai reikalavęs, provokavęs kyšio ar susitaręs priimti kyšį iš A. B.. Nuteistasis V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai tvirtino, jog apie pinigus su A. B. jis kalbėjo ne kartą, tačiau visos kalbos apie pinigus buvo susijusios su BUAB ,,T. B.“ kreditoriniais reikalavimais, apie kuriuos, jis, kaip BUAB ,,T. B.“ bankroto administratorius, A. B. nuolat kartojo, nurodydamas A. B., kaip bankrutuojančios bendrovės vadovui, kad su kreditoriais reikia atsiskaityti. Nuteistojo teigimu, jis niekada nerašė A. B. ant lapelio skaičiaus ,,50000“ ir jokio kyšio iš A. B. nei reikalavo, nei provokavo jį duoti, nei susitarė priimti kyšį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiama V. M. kaltė tiesiogiai savo naudai reikalavus, provokavus bei susitarus priimti kyšį iš A. B., yra liudytojo A. B. parodymai, garso ir vaizdo įrašai bei faktiniai duomenys, užfiksuoti byloje esančiuose nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokoluose. Liudytoju apklaustas A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, parodė, kad V. M., kaip BUAB ,,T. B.“ bankroto administratoriaus UAB ,,S.“ įgaliotam asmeniui, pradėjus vykdyti su bankroto procedūromis susijusias savo funkcijas, nuo pat pradžių jis jautė V. M. spaudimą, t. y. jam nuolat buvo įteikiami priminimai dėl dokumentų pateikimo, V. M. kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo ir teismas dėl laiku nepateiktų dokumentų skyrė jam baudą, susitikimų metu V. M. vis minėjo, kad jam gali blogai baigtis, jog gali būti paskelbtas tyčinis bankrotas, kuris užsitęs ilgai ir turės liūdnas pasekmes, V. M., rodydamas kodeksus, kalbėjo apie atsakomybę, aiškino, kad dėl dokumentų neišsaugojimo jam gali būti iškelta ir baudžiamoji byla. Tuomet jis V. M. paklausė, ką daryti, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, o V. M. atsakė, jog tam, kad byla pasibaigtų greitai, reikalingi pinigai, minėjo, jog viskas yra sutvarkoma, viskas priklauso ,,nuo pripilto kiekio į stiklinę“. Šiuos V. M. žodžius jis suprato kaip kyšio reikalavimą už tai, kad jo bankroto byla kuo greičiau pasibaigtų. Liudytojo A. B. teigimu, 2013 m. sausio 16 d. jam atėjus pas V. M. į kabinetą, pokalbio apie bankroto reikalus metu V. M. paėmė popieriaus lapelį, ant jo užrašė ,,50000“, parodė jam, tada lapelį suglamžė ir išmetė. Tuomet jis suprato, kad V. M. iš jo reikalauja 50000 Lt kyšio už tai, jog bankroto byla būtų baigta greitai. Vėlesnių susitikimų metu V. M. pradėjo jį skubinti, sakė, kad jau reikia pradėti rimtai nagrinėti jo dokumentus. Jis paaiškino V. M., kad šiuo klausimu dirba, pasakė, kad visos sumos iš karto neturi, taip greitai visų pinigų surinkti jam nepavyks, paklausė V. M., ar gali duoti ne visą sumą, o tik dalį – 25000 Lt, V. M. sutiko, kad pinigus jis duotų dalimis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad liudytojo A. B. parodymus apie tai, kad V. M. darė jam spaudimą, aiškindamas apie A. B. taikytiną baudžiamąją atsakomybę už netinkamai atliktą darbą įmonėje, dokumentų neišsaugojimą, taip pat, kad ant lapelio buvo užrašyta pinigų suma, kurios visos A. B. neturėjo ir žadėjo pasiskolinti iš uošvės bei pinigus V. M. perduoti dalimis, patvirtina byloje esantys garso įrašai, kuriuos A. B. padarė atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus V. M. atžvilgiu, taip pat garso įrašas, kurį A. B. padarė savo asmeniniu garso įrašymo įrenginiu 2013 m. sausio 16 d. susitikimo su V. M. metu. Tačiau, išanalizavus 2013 m. balandžio 12 d. apžiūros protokole (1 t., 54-55 b. l.) bei 2013 m. balandžio 9 d. (1 t., 123-139 b. l.) ir 2013 m. kovo 26 d. (1 t., 140-148 b. l.) nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus faktinius duomenis, matyti, jog pokalbių, vykusių tarp V. M. ir A. B., išklotinėse ar pačiuose garso įrašuose nėra užfiksuota V. M. žodžių, pasisakymų, išsireiškimų, kuriuos būtų galima nevienareikšmiškai traktuoti, kaip reikalavimą, provokavimą duoti kyšį ar susitarimą priimti kyšį. 2013 m. sausio 25 d. įrašyto pokalbio metu V. M. A. B. kalba apie tai, kad reikia pradėti jo dokumentaciją kapstyti, nes jie ten pakankamai rimtai rado ką pakapstyti (1 t., 54-55 b. l.), 2013 m. vasario 13 d. užfiksuoto pokalbio metu V. M. piktinasi dėl trūkumų A. B. bendrovės buhalterinėje apskaitoje, priekaištauja A. B. dėl perrinktų, nesusistemintų, nesunumeruotų, nesudėtų taip, kaip reikia dokumentų, dėl to, kad nėra dalies sutarčių, aiškina A. B. kaip ir kokie dokumentai turi būti pateikti (1 t., 123-139 b. l.). 2013 m. vasario 25 d. susitikimo metu A. B. praneša V. M., kad iš teismo gavo laišką, kuriame nurodyta, jog jam paskirta 1000 litų bauda, į tai V. M. atsako, kad, jeigu jis (A. B.) bus geras, tai jis pats (V. M.) apskųs teismo sprendimą. Tolesnio pokalbio metu V. M. aiškina A. B. apie pastarajam neva jo padarytas paslaugas, sakydamas: „šiam momentui aš tau padaręs du pliusinius dalykis, tai, kad laikinąsias apsaugos priemones nuėmiau „T. B.“ nu su belgais“. Dar tolesnio pokalbio metu V. M. pasako: “...paliksim savo telefonų krūvą, vadinama pasiklausymo priemonė, kur yra klausimas paprastas, kadangi terminai labai suspausti tai arba reikia ją uždarinėti greitai skubiai ir be galvos skausmo arba su dideliu galvos skausmu“, į ką A. B. atsako: “tai mes atrodo, Vytautai, aptarėme, greitai ir be galvos skausmo“, tada V. M. pasako A. B.: “tai šitoj vietoj reikia spręsti tau, ne man“. Tęsiant pokalbį, A. B. sako, kad: “stiklinė papildyta yra“, į ką V. M. pasako: “tai... atsakymą turi“. Toliau A. B. sako: “Vienas dalykas, atsiprašau, dar pasakysiu tokį dalyką didžioji dalis, jeigu va šitaip, atvirai pasakyti, biški ten nedaug. Turiu, atvirai pasakius, ne visai tiek iš tos sumos kur užrašei“., o V. M. paaiškina: „Nes yra labai paprastas dalykas, suprask mane teisingai, tiesiai šviesiai, jeigu aš dabar darau kaip ...(neaišku) darau“. Tuomet A. B. sako: “Ilgai ir nuobodžiai, tai šitą aš supratau“, V. M. tęsia: “Nes aš fiziškai negaliu kitaip padaryti“, į ką A. B. atsako: „Supratau. Aš iki šios savaitės pabaigos gal ir viską turėsiu, aš jau turiu tą..“. Toliau V. M. paaiškina: “Nes aš tiesiog fiziškai turiu tuos dalykus padaryt, nes kitaip aš nesugebėsiu tau sutvarkyti... (neaišku) ir tą reikia padaryti. Nes jeigu aš atiduodu supranti tvirtinti. Aš galiu maksimum iki šios savaitės galo pratempti tvirtinimą kreditorių ir tai ...(neaišku). Jeigu aš patvirtinu visus kreditorius.... Taip aš suskaičiavau, kad aš galiu sumažinti kreditorių skaičių“. Tuomet A. B. V. M. paklausia: “O jeigu aš, čia ne vieta derėtis, bet o jeigu aš ne visą sumą kur ten parašei ... realiai aš pasakysiu realiai aš pasakysiu pas mane yra keturiasdešimt. Supranti. Tai vat. Tai kaip tada? Gal...? Šios savaitės vidury aš turiu“. V. M. pasako: “Tai darom labai paprastai. Padarom paprastai. Išnešk telefoną savo irgi“. A. B. pasako, kad padėjo. Tolesnio pokalbio metu V. M. A. B. sako: „Šitoj vietoj vadinas, kaip tu sakai dalį dabar, dalį vėliau, nes reikia tada staigiai daryt. Arba aš vienaip turiu daryt, arba kitaip“ (1 t., 140-148 b. l.). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, išklausius minėtą garso įrašą, nuteistasis V. M. paaiškino, jog pokalbio metu buvo kalbama apie tai, kad A. B. padengia kreditorinius reikalavimus, atsiskaito su kreditoriais, t. y. juos nusiperka, kadangi priešingu atveju neįmanoma bankroto bylos užbaigti. A. B. jis paaiškino, jog šis turi padengti apie 40000 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus ir tik tada, kai A. B. tai padarys, jis galės bankroto bylą pabaigti, o A. B. turės kreditorinius reikalavimus. Pokalbyje, anot nuteistojo, nebuvo minima 50000 Lt suma, kurią jis tariamai užrašė ant lapo ir parodė A. B.. Tam tikros pinigų sumos užrašymas, apie kurį kalba A. B., buvo bankroto procedūrų atlikimo pradžioje, kai tik buvo gauti kreditoriniai reikalavimai, tada bendroje salėje A. B. buvo suskaičiuota ir ant popieriaus lapo užrašyta suma, kurios reikalauja kreditoriai, ta suma – apie 40000 Lt. A. M. paaiškino, kad pokalbio metu A. B. paprašė išnešti telefonus tam, kad jų pokalbis nebūtų trukdomas pašalinių skambučių. Ką reiškia jo pasakyta frazė ,,greitai ir be galvos skausmo“, A. M. paaiškino, kad jeigu kreditorinius reikalavimus nusiperka pats A. B., tai bankroto administratorius uždaro bylą ir toliau jokie kreipimaisi į teismą, jokie nagrinėjimai nevyksta, būtent, kreditorinius reikalavimus nusipirkti jis ir siūlė A. B.. Nuteistojo teigimu, jo pasakymas ,,galiu patempti iki savaitės pabaigos“ reiškia, jog jis kalba apie kreditorinių reikalavimų tvirtinimą, kadangi, patvirtinus kreditorinius reikalavimus, prasideda bankroto procedūros, o sąvoka ,,patempti“ reiškia, kad jis turi procesinį terminą iki 10 – 15 dienų, kurio nepažeidęs gali palaukti iki savaitės galo. Šiais žodžiais, anot V. M., jis suteikė A. B. terminą iki savaitės galo, per kurį jis turėjo įnešti pinigus į sąskaitą atsiskaitymams su kreditoriais. Nuteistojo V. M. parodymai apie tai, kad su A. B. jis kalbėjo tik apie kreditorinius reikalavimus, aiškino A. B. apie bankroto bylos procedūras bei apie kreditorinių įsiskolinimų padengimą, bylos duomenimis nepaneigi. Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nutarties, kuria patvirtinti bankrutuojančios UAB ,,T. B.“ kreditorių sąrašas bei kreditorių finansiniai reikalavimai, matyti, jog bendra visų kreditorinių reikalavimų sumą - 43917,18 Lt. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nelogiška būtų reikalauti, provokuoti, tartis dėl 50000 Lt dydžio kyšio, kai padengus mažesnius kreditorinius reikalavimus, bankroto byla pasibaigtų. Byloje nėra duomenų, tiesiogiai patvirtinančių A. B. parodymus apie tai, kad V. M. 2013 m. sausio 16 d. užrašė ant popieriaus lapo ,,50000“ ir jam parodė, ką jis suprato, kaip V. M. iš jo reikalaujamo kyšio dydį. Minėto susitikimo metu A. B. padarytame garso įraše, kurį pirmosios instancijos teismas laikė tinkamu įrodymu ir, kuriuo grindė V. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra užfiksuota jokio pokalbio, žodžių, frazių ar išsireiškimų, kurie patvirtintų A. B. teiginius apie reikalaujamo kyšio sumos užrašymą ant popieriaus lapo, A. B. pokalbio metu taip pat nieko nekalba apie pinigus, jų sumą, nepasitikslina, iš naujo neperklausia dėl, neva, užrašytos sumos (1 t., 8-14 b. l.). Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius duomenis, susijusius su minėto garso įrašo gavimu, padarė išvadą, jog šis garso įrašas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme. Liudytojo A. B. parodymų patikimumu abejoti verčia ir ta aplinkybė, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. B. nurodė, kad į STT pareigūnus jis kreipėsi savo iniciatyva dar iki tos dienos, kai V. M., neva, užrašė jam ant lapelio ,,50000“ sumą. Tačiau šiuos A. B. parodymus paneigė liudytoju apklaustas STT pareigūnas R. S., nurodydamas, kad ne A. B. kreipėsi į STT, o jis pirmasis susirado A. B., kaip bankrutuojančios įmonės, kurios bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu buvo V. M., vadovą ir šiam pasiūlė garso įrašymo įrenginiu įrašyti pokalbius su V. M.. Įvertinus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, darytina išvada, jog vien liudytojo A. B. parodymai, kurių iš esmės nepatvirtina garso, vaizdo įrašai, kiti byloje esantys įrodymai, nėra pakankamas pagrindas daryti vienareikšmišką, neginčytiną išvadą, kad V. M. savo naudai reikalavo, provokavo ir susitarė priimti didelės vertė kyšį. Kaip jau minėta, byloje nepaneigta V. M. versija apie tai, jog visi piniginiai reikalavimai, kuriuo jis susitikimų metu nurodė A. B. yra susiję su kreditoriniais reikalavimais UAB ,,T. B.“ bankroto byloje.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. nuteistas ir už tai, kad ne tik reikalavo, provokavo ir susitarė dėl didelės vertės kyšio, bet dalį reikalauto kyšio – 25000 Lt priėmė. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B., atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, 2013 m. vasario 28 d. susitikimo UAB ,,S.“ kontoroje metu perdavė 25000 Lt. Apie pinigų perdavimo aplinkybes liudytojo A. B. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, jog minėtą dieną įėjęs į V. M. kabinetą, pokalbio su V. M. metu išsitraukė pinigus, paklausė V. M., ar šis perskaičiuos pinigus, V. M. atsakė, kad neskaičiuos, tada jis pasakė, kad jau tris kartus perskaičiavo, yra ,,dvidešimt penkios štukės“. Kabinete ant rašomojo stalo gulėjo segtuvas, kurį, pasak A. B., V. M. atvertė ir parodė, jog pinigus padėtų į segtuvą. Vienu atveju A. B. nurodė, jog pinigus įdėjo į V. M. atverstą segtuvą, kitų apklausų metu – jog pinigus padėjo po segtuvais. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. B. teigė, jog susitikimo metu V. M. tik galva parodė, jog pinigų neperskaičiuos ir parodė, kad pinigus jis padėtų į mėlynos spalvos segtuvą, tada jis pakėlė ant stalo gulėjusius segtuvus ir pakišo maišelį su pinigais po vienu iš segtuvų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo peržiūrėtas minėto A. B. ir V. M. susitikimo vaizdo įrašas. Peržiūrėtame vaizdo įraše nei A. B. nurodytų V. M. atliktų veiksmų, nei pasakytų žodžių neužfiksuota. Pokalbio metu A. B. stovi prie stalo, o V. M. sėdi už stalo, prie kompiuterio, joks šių asmenų bendras pokalbis apie pinigus neužfiksuotas, neužfiksuotas ir V. M. judesys, kurį būtų galima suprasti kaip parodymą pinigus padėti po segtuvais ar į segtuvą. 2013 m. kovo 28 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokole (1 t., 160-174 b. l.), kuriame užfiksuotas A. B. ir V. M. susitikimas UAB „S.“ kontoroje, kurio metu A. B. perdavė 25 000 Lt., taip pat nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad V. M. kalbasi su A. B. apie kyšio perdavimą, jog V. M. nurodo, kur perduodamus pinigus padėti. Minėto pokalbio metu užfiksuotos tiek A. B., tiek V. M. pasakytos frazės, kurios nepanašios į dviejų asmenų dialogą apie perduodamus kyšiui skirtus pinigus, iš pokalbio turinio nematyti, kad V. M. suprastų ir matytų, jog A. B. atnešė ir perdavė pinigus, juos padėdamas ant stalo po segtuvais. Minėto susitikimo metu užfiksuoto pokalbio turinio analizė rodo, jog V. M. ir A. B. kalba kiekvienas sau, atskirai, A. B. kartoja frazes, skirtas daromam garso įrašui, mini ,,dvidešimt penkias štukes“, klausia ,,ar skaičiuosi“ ir pats atsako, jog jis jau tris kartus perskaičiavo, tuo tarpu iš A. M. pasakytų žodžių galima suprasti, jog jis, kaip ir ankstesnių susitikimų metu, kalba su A. B. apie įmonės bankroto reikalus, apie kreditorinius reikalavimus, į A. B. provokacinius klausimus apie pinigus, jų kiekį, likusią pinigų dalį V. M. neatsako. V. M. kabinete atliktos kratos metu A. B. palikti pinigai buvo surasti toje pačioje vietoje, kurioje juos padėjo A. B., V. M. prie pinigų nebuvo net prisilietęs. Kyšininkavimo subjektyvioji pusė apibūdinama tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, žino savo įgaliojimus, pareigas, kurias jį vykdyti įpareigoja įstatymai, kiti teisės aktai, supranta, jog gaunama iš kyšio davėjo nauda yra neteisėtas atlygis už konkretų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, ir tokią veiką atlieka kyšį duodančio asmens (ar jo giminaičių, artimųjų, draugų) interesais. Taigi kaltininkas suvokia iš esmės visus subjektyviuosius ir objektyviuosius kyšininkavimo sudėties požymius ir tai suprasdamas siekia atlikti ar neatlikti teisėtus ar neteisėtus veiksmus vykdydamas įgaliojimus ir gauti už tai neteisėtą atlygį. Šioje baudžiamojoje byloje vien ta aplinkybė, jog V. M. kabinete rasti 25000 litų neįrodo, jog V. M. šiuos pinigus, kaip dalį iš A. B. reikalauto kyšio, paėmė. Šiuo atveju nėra įrodyta, kad V. M. matė, jog A. B. padeda pinigus, kaip dalį kyšio, po segtuvais, suvokė, jog tai yra kyšis ir, juo labiau, norėjo taip veikti. Byloje esančiais duomenimis nepaneigta V. M. versija apie tai, jog nei pačių A. B. atneštų pinigų, nei jų padėjimo po segtuvais momento jis nematė, apie pinigų perskaičiavimą nei gestais, nei žodžiais nesakė, nematė, kad A. B. pakišo 25000 Lt po segtuvais, gulėjusiais ant jo rašomojo stalo.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ne A. B. kreipėsi į STT dėl, neva, V. M. neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, o patys STT pareigūnai susirado A. B. Pirminiai įrodymai (2013 m. sausio 16 d. garso įrašas) byloje surinkti (padaryti) vykdant STT pareigūnų nurodymus, nesant tam nei teisinio (prokuroro sankcijos), nei faktinio (duomenų apie daromą nusikalstamą veiką) pagrindo, todėl negali būti pripažinti tinkamais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme. Kiti įrodymai byloje surinkti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, tačiau, išanalizavus byloje esančių įrodymų visetą, nėra pagrindo daryti neginčytiną išvadą dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors A. B. nedviprasmiškai parodė, jog V. M. reikalavo, provokavo ir susitarė dėl 50000 litų kyšio bei dalį reikalauto kyšio – 25000 litų iš A. B. paėmė, tačiau, sugretinus šiuos A. B. parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais, duomenimis, esančiais garso bei vaizdo įrašuose, matyti, jog bylos įrodymų visetas nepatvirtina A. B. parodymų apie V. M. padarytą nusikaltimą, priešingai – byloje esantys faktiniai duomenys nepaneigia V. M. versijos, kad jis su A. B. kalbėjo tik apie kreditorinių reikalavimų įvykdymą, jokio neteisėto reikalavimo dėl kyšio davimo A. B. neišreiškė ir dalies – 25000 litų kyšio tyčia iš A. B. nepaėmė.

Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, V. M. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Grąžinti užstato davėjai H. M. 15 000 Lt užstatą, laikomą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje.

Panaikinti laikiną V. M. nušalinimą nuo BUAB „T. B.“ bankroto administratoriaus UAB „S.“ įgalioto asmens pareigų.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Kęstutis JucysSvajūnas Knizleris